www.voruta.lt

Martynas Švėgžda von Bekker – ypatingos ir išskirtinės lietuvių šeimos atžala, tapusi dar viena, ryškia lietuvių kultūros liudytoja pasaulyje. Smuikininkas, muzikos pedagogas, kompozitorius ir žinomas Lietuvos menininkas save įvardina kultūros ginklanešiu arba net muzikos kariu. Šiuo metu Hamburge gyvenantis menininkas nejaučia jį ribojančio atstumo ir į gimtinę sugrįžta reguliariai – dalyvauti kultūriniuose renginiuose, pristatyti savo kūrybą ir naujas idėjas, arba tiesiog pasiimti Šimonių girioje įsikūrusioje šeimos sodyboje rastą ramybę.

M. Švėgžda von Bekkeris gimė itin spalvingoje, žinomoje menininkų šeimoje. Tėtis Algimantas Švėgžda (in memoriam) – grafikas, tapytojas, mąstytojas, mama Agnietė Rafaelė Bekerytė (von Bekker)-Švėgždienė – scenografė. Senelė (babytė) iš Tėčio pusės – Paulina Eringytė-Švėgždienė – prūsė – mokytoja, Močiutė iš Mamos pusės – Elena Strazdaitė-Bekerienė – viena žymiausių nepriklausomos Lietuvos smuikininkių ir Martyno įkvėpėja. Prieškariu, Prezidento Antano Smetonos teikimu, Elena Strazdaitė buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje, 1998 metais už nuopelnus Lietuvos valstybei ir pastangas, garsinant Lietuvos vardą pasaulyje bei padedant jai integruotis į pasaulio valstybių bendriją, Elenai Strazdaitei-Bekerienei buvo įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinas. Senelis iš Mamos pusės – Povilas Bekeris vokietis (Paul von Bekker) – orkestro „Vilnius“ dirigentas, dainų švenčių daugkartinis vyriausiasis dirigentas, kompozitorius, apie 40 metų dirbęs chorvedžiu. Senelis iš Tėčio pusės Jonas Švėgžda prieškarinės Lietuvos atsargos leitenantas, baigęs Kauno dailės mokyklą, nuožmus kovotojas prieš sovietinę valdžia ir okupaciją, dėl ko ir buvo ištremtas.

Pats smuikininkas M. Švėgžda mokėsi M. K. Čiurlionio mokykloje, smuiko mokytojų Tado Šerno, Gintvilės Vitėnaitės, Ingridos Armonaitės, Emilijos Armonienės klasėse, tačiau Močiutė Elena Strazdaitė-Bekerienė liko pagrindine kelrode žvaigžde. Tuomet sekė smuiko studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) pas prof. Raimondą Katilių, o Hamburge – magistro ir aspirantūros studijos pas smuikininką, profesorių Mark Lubotsky.

Martynai, esate vadinamas neformaliu kultūros ambasadoriumi – atstovaujate Lietuvos kultūrą pasaulyje nuo to laiko, kai pirmą kartą išvykote gyventi ir savęs ieškoti užsienyje. Papasakokite apie savo, kaip žinomo menininko, ryškiausius kūrybinės veiklos kelius ir vingius.

Dažnai save vadinu muzikos kariu, kultūros ginklanešiu. Turbūt nuo 1989 metų, kuomet pirmą kartą išvykau gyventi į Hamburgą. Būtent tada sąmoningai ir prasidėjo mano, kaip smuikininko, tarptautinių kultūros akcentų dėliojimas ir savosios šalies atstovavimas. Dažnai prisimindavau Močiutę. Kiek tekdavo kovoti vien tam, kad būtų teisingai užrašyta lietuviškoji pavardės dalis, o juk ŠVĖGŽDA turi net tris išskirtinai lietuviškas raides, kurios būdavo tada dar be kompiuteriu sunkiai randamos ir derinamos.

Tuomet sekė šešeri, neišdildomų įspūdžių ir atradimų, kupini solinių koncertinių gastrolių Europoje, meninių bei savitumo paieškų metai Paryžiuje ir visoje Prancūzijoje. Tikruoju kutūros „ambasadoriumi“ tapau 1997 metais, Prancūzijoje, kuomet man teko garbė talkinti ir būti Lietuvos ambasadorės UNESCO, diplomatės Ugnės Karvelis artimu patikėtiniu bei pagalbininku. Tuo metu ir buvo man suteiktas Lietuvos jaunimo garbės kultūros atašė vardas. Tuometinėje Lietuvoje dar stigo šalį atstovauti gebančių, protokolą, Lietuvos istoriją, valstybinius interesus ir dar kelias užsienio kalbas žinančių  jaunų diplomatų.

2003-2009 metus, periodą po atvykimo iš Prancūzijos į Lietuvą vadinu sugrįžimu į absoliučiai sustabarėjusią, postsovietinę, p. Uspaskicho raudonai dažomą Lietuvą. Buvo tikras siurrealistinis karnavalas: tiek politikoje, tiek gatvėje. Butaforinė demokratija su pseudo kultūra. Keliose, t.y. svarbiausiose gyvenimo srityse patyriau porą sunkių smūgių. Tuo periodu kovojau, kūriau ir vis vien garsiai kalbėjau apie jaunimo, gamtosaugos, tolerancijos, šeimos ir kitas  problemas. Tai buvo mano alternatyva. Kiti tylėjo. Valstybinės nomenklatūros atstovai mane ir mano kultūrines – visuomenines idėjas blokavo. Vilniaus Europos sostinės metu visi trys mano tarptautiniai pateikti projektai buvo atmesti ir tapau nustumtu į užribį.

2009-2010 tai savęs pasitikėjimo, atradimų metas Bostone. Lyg galingas krioklys nuplovęs visas nuoskaudas ir žaizdas – JAV valstybinė stipendiją, Fulbright Scholar lektoriaus pareigos Bostono Universitete. Noriu ypatingai padėkoti Bostono lietuvių bendruomenei. Tą, ką pamačiau ten, neprilygo niekam, ką prieš tai esu patyręs. Tai yra seniausia bendruomenė Amerikoje. Mes labai daug įveikėme kartu. Norėčiau juos išskirti kaip itin vieningą lietuvių bendruomenę. 2010 m. vasario 17 d. žaibišku greičiu įvykdytas Lietuvos tūkstantmečio minėjimas valstybiniame lygmenyje, sujungus bendras visų lietuvių pasaulyje pajėgas. Mes per keturis mėnesius padarėme tiek daug, kad Bostono universiteto salė lūžo nuo žmonių (dalyvavo ir garsi Lietuvos baleto artistė Eglė Špokaitė bei kiti žinomi Lietuvos artistai, menininkai). Ten radau net galantiškas Kauno damas ir džentelmenus, kurie iki šiol kalba su kaunietišku akcentu ir yra aukščiausios mūsų kultūros atstovai. Šis minėjimas nebūtų įvykęs be Lietuvos užsienio reikalų ministerijos su tuometinio ambasadoriaus, jo ekscelencijos Andriaus Brūzgos ir nuoširdžios Bostono ir visos Amerikos lietuvių bendruomenės.

Jūs – pasaulio pilietis?

Taip, man kaip niekada puikiai sekasi būti Lietuvos patriotu ir pasaulio piliečiu. Turint tokias galimybes laisvai keliauti ir dalyvauti Tėvynės ir pasaulio gyvenimuose – neišnaudoti jų tiesiog nedera. Dėka taip išvystytų susisiekimo ir komunikacijos priemonių, man puikiai sekasi bendrauti su lietuviais tiek namuose  tiek svetur, su įvairiais festivalių organizatoriais, menininkais, visuomenės veikėjais, institucijomis. Didžiąją dalį savo atostogų praleidžiu gimtinėje, Šimonių girioje  – labai dažnai į ją sugrįžtu. Jaučiuosi laukiamas atskirų Lietuvos festivalių dalyvis, kai kurių mokyklų ir konservatorijų dėstytojas, spėjantis gyventi ir kurti Hamburge, tačiau tuo pačiu ir Lietuvoje. Tai yra didžiulė dovana.

Neseniai nuvilnijo pozityvūs ir teigiami Jūsų išleistos  kompaktinės plokštelės „Lietuvos XXI a. raiška smuikui“ atgarsiai Lietuvoje – įvykusio pristatymo metu Kaune „POST“ galerijos salė sausakimša nuo klausytojų, meno mėgėjų, profesionalų gausos. Papasakokite apie albumą plačiau.

Mano nuostabai, Kaune įvykusiame pristatyme dalyvavo per 500 klausytojų. Kadangi jau viskas buvo išleista ir išmokta, nervinausi kiek mažiau (juokiasi). Šis leidimas kainavo man ypatingai daug jėgų, kantrybės ir laiko. Albumą sudaro 12-ka dešimties skirtingų, po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių jaunųjų kompozitorių – Monikos Sokaitės, Agnės Mažulienės, Lukecijos Petkutės, Karolinos Kapustaitės, Linos Posėčnaitės, Rasos Bartkevičiūtės, Jono Jurkūno, Dominyko Digimo, Kristupo Bubnelio ir Veslavo Sobieskio – kūriniai smuikui solo. Mano tikslas buvo skatinti jaunųjų kompozitorių susidomėjimą kūryba smuikui solo – tai itin svarbi ir aktuali kūrybinio repertuaro dalis. Šis unikalus jaunimo ir mano bendradarbiavimas turi išskirtinę akademinę išliekamąją vertę bei konstruktyvų pedagoginį, naujos patirties impulsą jauniems kompozitoriams.

Paskutinį mėnesio penktadienį albumą pristačiau ir Hamburgo lietuvių bendruomenei. Grojau keturis skirtingų kompozitorių kūrinius iš skirtingų plotmių. Pristačiau kompozitorę Rasą Bartkevičiūtę, kuri kūrinį „Gėla“ man parašė dar 2004 metais, tačiau dėl laiko stokos taip ir nesugebėjau prie jo prieiti – jis vis stovėjo eilėje. Taip pat pristatyme skambėjo Lietuvos lenko, Lietuvos patrioto, altininko Vieslavo Sobieskio kūrinys „La domanda“, kuriame jau ryškiau girdima pop muzikos ritmika ir jos atgarsiai. Taip pat jaunos ir labai ryškios  kompozitorės Monikos Sokaitės „Žvilgsnis pro palėpės langą lyjant“, nepakartojamas Lukrecijos Petkutės „Kvin“  ir pabaigai pagriežiau savo kūrybos „Drugelį“.

Pasaulį išvydo naujoji, Jūsų įkurta, mobili menų akademija. Ar tai yra senos svajonės išsipildymas?

Gyvenime vadovaujuosi filosofo Heraklito mintimis apie kaitą, jog viskas keičiasi ir kinta – niekas nestovi vietoje. Tuo vadovaujasi ir mūsų naujoji, mobili menų akademija.

Taip, viskas prasidėjo 1979 metais, kuomet pradėjau kalbėtis su savo Tėčiu, dailininku Algimantu Švėgžda, apie mano mokslus tuometinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Samprotavome apie mano smuiko ir neįdomius  bendro lavinimo, o dar ir kai kurias privalomas sovietines disciplinas. Aš norėjau dar ir šokio, tapybos, skulptūros, architektūros, poezijos. Ieškojau visų menų dermės suvokimo, o ne siauro, vienpusiško smuikininko įgūdžių „treniravimo“ ir brukamų klišių. Taigi, apie tai mąsčiau dešimtis metų, kol galiausiai supratau, jog šią svajonę-idėją reikia įgyvendinti būtent dabar!

Taigi ši, spalio 6 d. duris atversianti tarptautinė mobili menų akademija – mano ilgai brandintos minties pasekmė. Akademijos tikslas – sujungti menus, aprėpti ir ieškoti naujų meno krypčių, naujų raiškos bei reprezentacijos formų  pabrėžiant minties nepriklausomumą, ypatingumą, savitumą. Jaunimui leisti bendrai kurti savitas modernias išraiškos formas bei jų pristatymo būdus ir galimybes. Akademija (AAofA) startuoja Vokietijoje, tačiau tolygiai veiks ir reziduos Lietuvoje bei Prancūzijoje. Kviesime ne tik brolius latvius, bet ir visas pasaulio šalis bei mums mažai žinomas pasaulio kultūras. Sieksime būti lygūs ir pasiekiami visiems per naujai kuriama AAofA internetinę platformą.

Mobilios  alternatyvios menų akademijos branduolį (Alternative Academy of Arts – AAofA) sudaro intelektualų būrys iš Vokietijos, Prancūzijos ir Lietuvos: muzikai, fotografai, literatai, teisininkai, finansininkai, skulptoriai, pedagogai, architektai ir kiti. Mūsų startas „Spektras“ – tai meninis signalas, kuriame jau šį kartą dalyvauja atstovai iš 15 pasaulio šalių. Sukvietėme labai įdomų ir drąsu, gabų jaunimą. Matome tarptautinę plotmę, leidžiančią jiems reikštis su naujomis idėjomis, kūryba.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Evelina Kislych-Šochienė

Nuotr. Monikos Požerskytės, autorės.