Kun. Domingo Avellaneda IVE 

www.vaticannews.va

„Kai tarnavau diakonu Čilėje, vienuolyno vyresnysis papasakojo apie planuojamą misiją Lietuvoje ir paklausė, ar sutikčiau važiuoti. Aš visada buvau pasirengęs važiuoti tiesiog bet kur. Todėl sutikau“, – pasakoja Įsikūnijusio Žodžio kongregacijai priklausantis argentinietis kun. Domingo Avellaneda Cabanillas. Jau daugiau nei šešiolika metų Lietuvoje gyvenantis Pumpėnų Švč. M. Marijos Škaplierinės parapijos klebonas Panevėžio vyskupijoje atlieka kunigo egzorcisto tarnystę, o taip pat yra ir aktyvus ateitininkas.

Kodėl Lietuva? Anot kun. Domingo, Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos prioritetas yra dirbti ten, kur yra didžiausias poreikis. Todėl vienuolijos įkūrėjas kun. Carlos Miguel Buela didelį dėmesį skyrė šalims, nukentėjusioms nuo okupacijos. Jis buvo įsitikinęs, kad šiose šalyse ypatingai svarbu atgaivinti persekiojimų ir sunkumų užgožtą žmonių tikėjimą. Be to, kongregacijos įkūrėjui buvo svarbu lietuviams grąžinti savotišką duoklę už jų tarnystę Argentinoje. Antrojo pasaulinio karo metu daug lietuvių keliavo per Vokietiją į Ameriką. Kadangi laivai į Ameriką buvo sausakimši ir, nepavykus gauti bilieto į vieną laivą, kito galėjo tekti laukti mėnesį ir ilgiau, žmonės keliaudavo ir į Braziliją ir Argentiną. Anot kun. Domingo, jiems tiesiog rūpėjo kuo greičiau iškeliauti ten, kur saugu. Taip Argentiną pasiekė virš trijų šimtų tūkstančių lietuvių, tarp kurių buvo ir kunigų. Argentinoje jie įkūrė lietuviškas parapijas, kuriose aptarnaudavo ne tik lietuvius, bet ir vietinius gyventojus.

Kunigas Domingo Avellaneda pasakoja, kad kongregacija misijai Lietuvoje nutarė apsistoti Panevėžio vyskupijoje. Paklausę tuometinio Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko, kurioje parapijoje jų tarnystė būtų reikalingiausia, kongregacijos nariai atsidūrė Pumpėnuose, čia skaičiuoja jau septynioliktus savo tarnystės Lietuvoje metus. Šiuo metu Pumpėnuose darbuojasi trys Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos kunigai argentiniečiai, o jiems talkina trys Panevėžyje įsikūrusios šios kongregacijos seserys vienuolės (lietuvė, amerikietė ir ukrainietė).

Pašnekovas pasakoja, kad pirmą kartą atvykus į Lietuvą pasitiko dvidešimt penkių laipsnių šaltis. Dėl vykusių remonto darbų nebuvo galimybės iš karto apsigyventi Pumpėnuose, todėl atvykę kunigai dar kurį laiką gyveno pas seseris vienuoles Panevėžyje. Kun. Domingo pasakoja, kad vienas iš labiausiai atmintin įstrigusių dalykų, – tai pirmieji Lietuvoje valgyti pusryčiai: „Žiūriu į lėkštes ir nežinau, ką valgyti. Klausiu lietuvio kunigo: „Ar žinai, kas čia yra?“. Jis man sako: „Ne. Įsidėk ir valgyk“. Gerai, įsidėjau vieno ir kito, kas buvo arčiausia. Sumaišiau, valgau, pradėjo pykinti – neskanu. Visi nustojo valgyti, žiūri į mane, sako: „Kad niekas jogurto su grybais nemaišo, nelabai tinka“. Kunigas Domingo sako, kad, nors pažintis su lietuvišku maistu buvo sudėtinga, tačiau ilgainiui jis ėmė patikti.

Apsigyvenus Pumpėnuose nemažą galvosūkį kėlė ir žiemos išdaigos. Besibaimindami, kad plikledis gali tapti į šv. Mišias atvykstančių parapijiečių nepageidaujamų traumų priežastimi, kunigai bandė ledą įveikti pagaliais. Anot kun. Domingo, daužomi pagaliai sulūžo, o ledas – kaip niekur nieko: „Galiausiai vienas kunigas sako, juk čia labai paprasta. Pagalvokit, kas čia yra? Ledas. O kas yra ledas? Šaltas vanduo. Kas jį tirpdo? Tai kibirais pylėm šilto vandens, o po penkių minučių viskas sušalo, padarėm čiuožyklą. Nesupratom, kaip elgtis žiemą“, –  juokėsi pašnekovas.

Galiausiai, kaip dar vieną rimtą iššūkį kun. Domingo įvardijo kalbos barjerą. Pasak jo, anuomet viena iš parapijiečių, pamačiusi, kad virtuvėje kunigai teturi vos keletą puodelių ir lėkščių, atnešė jiems indų: „Mes, argentiniečiai, kitokio būdo, mes ne tik „ačiū“ norim pasakyti, bet ir apkabinti, pabučiuoti, pasakyti „labai ačiū“. Nekalbėjau lietuviškai, tai sakau „ačiū“ ir viskas, pasibaigė mano žodynas. Sakau, man reikia išmokti ilgesnį sakinį, kad pasakyčiau, kai ji ateis į Mišias. Aš mokėjau, pavyzdžiui, aukštas–žemas, baltas–juodas, daug–mažai, patiko–nepatiko. Mokiausi antonimus ir sinonimus, kad būtų paprasčiau prisiminti. Sutikau močiutę, sakau: „Močiute, labai ačiū, kad tiek mažai mums indų atnešėt“. Ji sustingo, žiūri į mane: „Supratau, viskas gerai, kunigėli“, – apsisuko ir išėjo. Po penkių minučių ateina su puodais, sako: „Gal dabar, kunigėli, užteks?“ Oi, kokia gėda! Nežinojau, ką daryti, kaip paaiškinti!“, – dalijasi jis. Pasak dvasininko, parapijiečių pagalba buvo ypač reikalinga pradėjus gyventi Lietuvoje, jie labai prisidėjo sukuriant tokią aplinką, kuri leidžia jaustis kun. Domingo jaustis savu ir vadinti Lietuvą namais.

Luchano Švč. M. Marija, Argentinos globėja

Kunigas sako, kad dažnai tenka susitikti žmonių, kurie apie Įsikūnijusio Žodžio kongregaciją Lietuvoje girdi pirmą kartą. Kun. Domingo sako, kad ir Argentinoje ši vienuolija nėra labai populiari, jos nariai vyksta į misijas, todėl pašvęstojo gyvenimo narių, dirbančių už šios šalies ribų, yra daugiau, nei besidarbuojančių jos viduje. Trumpai supažindindamas su kongregacijos charizma kunigas sako, kad ji panaši į kokteilį: čia buvo pritaikyta tai, kas įkūrėjui labiausiai patiko kituose vienuolynuose. Pavyzdžiui, iš dominikonų permtas prioritetas mokslui, iš jėzuitų – ignaciškojo dvasingumo rekolekcijos, iš pranciškonų – neturto įžadas, o liturgija – iš benediktinų. Kaip šios Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos išskirtinumą kun. Domingo įvardijo ypatingą ryšį su Eucharistija: pagal regulą vienuoliai kasdien turi valandą laiko skirti adoracijai. Be to, šiai kongregacijai priklausantys vienuoliai vietoje abito pasirinko nešioti sutaną: „Kodėl? Dėl to, kad įkūrėjas sakė – taip, mes galim sugalvoti kokį nors gražų abitą, su kapišonu, su herbu, bet labai reikia, kad pasaulis matytų gerų kunigų. Mes turime būti pavyzdys“. Anot Pumpėnų parapijos klebono, gatvėje retai pamatysi kunigą,nešiojantį sutaną, o tai juk liudijimas, kurio šiuo metu ypatingai reikia.

1984 m. įkurta kongregacija yra gana jauna, tačiau sparčiai auganti. Pasak kun. Domingo, įkūrėjas kun. Carlos Miguel Buela buvo paklaustas, kodėl Įsikūnijusio Žodžio kongregacijoje atsiranda tiek daug pašaukimų, kai tuo tarpu kiti vienuolynai dėl pašaukimų stokos nyksta? Jis atsakė, kad veikiausiai dėl to, kad parodo, kokia iš tiesų yra kunigystė, kad ji yra kryžius ir sunkumai. Kun. Domingo teigia: „Jeigu tu pasakysi, kad būti kunigu yra labai faina, lengva, nieko nereikia daryti, būsi aprūpintas nuo A iki Z, ką gali uždegti tokia perspektyva? Juk gali daryti tą patį ir būdamas pasaulietis, tik dar blogiau – turi atsisakyti šeimos. Jaunimas neužsidegs, sakys, kad gal ir įdomu, bet ne man“. Pašnekovas pakartoja savo kongregacijos įkūrėjo žodžius, sakydamas, kad kunigystė, tai – kryžius, tačiau dėl jo verta visa paaukoti, o už tai džiaugsmu atlyginama šimteriopai.

Kunigas Domingo sako sutinkantis Lietuvoje nemažai žmonių, turinčių pašaukimą, tačiau bijančių į jį atsiliepti. Jis prisipažįsta, kad vykdamas į Lietuvą taip pat galėjo užduoti sau gausybę klausimų, prasidedančių: „O kas, jeigu..?“. Tačiau pašaukimas ir yra gyvenimas tikėjimu, kad viskas vyksta Dievo valia: „Dievas tave šaukia į dangų, o tu turi atrasti kelią, kaip ir kokiu būdu ten eiti“, – teigia kun. Domingo. (AČ / Vatican News)