Kun. P. Bieliausko gyvenimo santrauką bandysime patikslinti ir papildyti remdamiesi tiesioginiais šaltiniais. Kunigo visuomeninės veiklos ir darbo tautosakos baruose neliesime. Archyvinių šaltinių abreviatūros reiškia: MAB – Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, o skaičiai – tai fondų ir bylų numeriai; VAK – Vilniaus arkivyskupijos kurijoje saugoma P. Bieliausko asmens byla.

 

Visuotinės lietuvių enciklopedijos III t. (Vilnius, 2003) Rita Repšienė netiksliai nurodžiusi P. Bieliausko gimimo vietą – Slabados kaimą Antanavo valsčiuje. Toks valsčius iki Pirmojo pasaulinio karo ir po jo buvęs Marijampolės apskrityje; tam valsčiui priklausiusi Slabada yra apie 6 km nuo Kazlų Rūdos. P. Bieliausko gimtoji Slabada XIX a. ir XX a. pradžioje priklausė Trakų apskrities Jiezno valsčiui, vėliau Alytaus apskrities tam pačiam valsčiui; dabar kaimas priklauso Prienų rajonui. Beje, kadaise Jiezno valsčiuje buvo ir Antanavo kaimas: per pirmąjį visuotinį Lietuvos gyventojų surašymą 1923 m. lapkričio 17 d. jame dar gyveno 4 ūkininkai; ilgainiui kaimelio nebeliko.

 

Bronius Kviklys du kartus – „Lietuvos bažnyčios, 5. Vilniaus arkivyskupija, I, Chicago, 1985, p. 199 ir „Lietuvos bažnyčios, 5. Vilniaus arkivyskupija, II, Chicago, 1986, p. 374 – neteisingai nurodo P. Bieliausko mirties datą: 1958 m. gruodžio 9 d.

 

Išsamiausiai apie kunigą rašoma „Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraščio“ X tome (Vilnius, 1996) paskelbtame Audronės Augaitytės darbe „Kunigo Prano Bieliausko gyvenimas ir veikla“, nors ir jame neišvengta šiokių tokių netikslumų.

 

Jokioje progimnazijoje ar gimnazijoje P. Bieliauskas nesimokė, rengėsi privačiai bei namuose. Jo žinias iš 4 progimnazijos klasių kurso patikrino Maskvos mokyklų apygardos valdybos Bandomasis komitetas. Tikrintos rusų, vokiečių ir lotynų kalbų bei istorijos, geografijos ir matematikos žinios. Teisę stoti į vaistinės mokinius patvirtinantis pažymėjimas išrašytas 1905 m. kovo 30 d. (MAB 318–15979, VAK).

 

A. Augaitytė rašo, kad išlaikęs egzaminus Maskvoje, P. Bieliauskas jau 1905 m. bandė stoti į Vilniaus kunigų seminariją, bet laimė nusišypsojo tik stojant antrą kartą. Tačiau 1905 m. jaunuolis stojamųjų egzaminų nelaikė; galbūt tais metais jis tik artimiau susipažino su mokymosi seminarijoje galimybėmis, sužinojo, kokius dokumentus reikėtų parūpinti ir pan.

 

Prašymą Vilniaus kunigų seminarijos rektoriui leisti laikyti stojamuosius egzaminus P. Bieliauskas parašė 1906 m. kovo 29 d. Stojamieji egzaminai vyko balandžio 22 d. Anot balandžio 24 d. išrašyto egzaminų lapo, lotynų ir rusų kalbų, istorijos ir geografijos žinios įvertintos trejetais, nors rusų kalbos diktantas „Вскрытие реки“ („Ledonešis“) įvertintas ketvertu; tikybos pažymio nėra (MAB 318–15979 ir 4828). Po stojamųjų egzaminų dar pateikti tokie dokumentai: Vilniaus Romos katalikų konsistorijos 1906 m. kovo 28 d. patvirtintas išrašas iš Jiezno bažnyčios gimimo metrikų; Trakų aps. naujokų šaukimo komisijos pažymėjimas, jog pagal 1904 m. šaukimą buvo atvykęs atlikti karinės prievolės, bet pritaikius lengvatą dėl šeimyninės padėties (buvo vienintelis tėvų sūnus), paliktas antros kategorijos apsaugos kariu; Jiezno valsčiaus valdybos 1906 m. birželio 7 d. pažymėjimas, jog kaimo bendruomenė ir valsčiaus valdyba nemato jokių kliūčių jaunuoliui stoti į kunigų seminariją; Vilniaus apygardos teismo 1 kriminalinio skyriaus 1906 m. birželio 7 d. pažymėjimas, jog pagal teismo ir jo archyvo žinias P. Bieliauskas nebuvo teistas ar tardytas; Vilniaus gubernatoriaus 1906 m. birželio 26 d. pažymėjimas, kad į kunigų seminariją stojantis P. B. nebuvo teistas ar tardytas ir yra politiškai patikimas.

 

Deja, mokytis kunigų seminarijoje P. Bieliauskas pradėjo tik beveik po pusantrų metų, nes 1906 m. rudenį jam pritrūko vietos ir buvo paliktas kandidatu (priimti tie jaunuoliai, kuriems grėsė paėmimas į kariuomenę). Pasak A. Augaitytės cituojamo P. Bieliausko dienoraščio, į seminariją jis turėjo atvykti 1907 m. rugsėjo 14 d. (autorė ir rašo, kad jaunuolis tą dieną pradėjo mokslus seminarijoje), nors pagal Vilniaus arkivyskupijos kurijoje saugomą bylą klierikas seminarijoje pradėjo mokytis nuo tų metų spalio 9 d. Kursą baigė 1911 m. birželį ir Kelcų vyskupas Augustinas Lozinskis birželio 12 d. įšventino į kunigus (P. Bieliausko 1923 12 01 rašytas lapelis MAB 318–28085, nors VAK byloje rašoma, kad įšventintas birželio 13 d.). Birželio 14 d. naujasis kunigas prisiekė Rusijos imperatoriui. Pirmąsias mišias atlaikė birželio 24 d., per Šv. Jono Krikštytojo atlaidus, gimtosios Jiezno parapijos bažnyčioje.

 

Vilniaus vyskupijos kurija 1911 m. birželio 21 d. kreipėsi į Vilniaus gubernatorių, ar nėra kliūčių P. Bieliauską skirti į Vilniaus katedrą. Gubernatorius neprieštaravo (liepos 15 d. raštas). Tuomet vyskupijos valdytojas K. Michalkevičius liepos 20 d. išsiuntė raštą Vilniaus RK konsistorijai, jog neseniai įšventintą kunigą paskyręs Vilniaus katedros vikaru. P. Bieliauskas 1940 m. vasario 12 d. užpildytoje anketoje rašė, kad 1911–1915 metais jis dėstė tikybą dviklasėje lietuvių mokykloje ir 6 mėnesius kažkur klebonavo (MAB 318–21425).

 

1915 metais vyko P. Bieliausko ginčas su kunigo Juozo Ambrozevičiaus giminėmis. Mat miręs kunigas visą savo turtą buvo užrašęs P. Bieliauskui. Vilniaus kurijai skundėsi Naraukelio kaime netoli Šilavoto (Prienų r.) gyvenusios velionio seserys Marija Žekevičienė ir Kotryna Bendoraitienė. Pasak jų, kun. Juozas materialiniu požiūriu nuskriaudė visą mūsų giminę (VAK; apie kun. J. Ambrozevičių-Ambraziejų, 1855–1915, daugelio nesuprastą, apleistą ir paralyžiuotą, plačiau žr. Lietuviškojoje enciklopedijoje, I, Kaunas, 1933).

 

Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Vilniaus skyrius vargšams vaikams apgyvendinti iš pil. Tomaševičiaus nuomojo namą Vasaros g. 7 su sodu. Savininkas buvo išvykęs į Rusiją, o sargas, 23-ejus metus su šeima name gyvenęs Silvestras Mačionis, reiškė pretenzijas į sodą. Todėl draugijos skyriui vadovavęs P. Bieliauskas 1917 m. balandžio 20 d. kreipėsi užtarimo į Vilniaus vyskupijos valdytoją (VAK). Beje, šio epizodo nėra P. Bieliausko „Vilniaus dienoraštyje 1915–1919“, Trakai, 2009.

 

Anot žurnalisto ir rašytojo Rapolo Mackonio, ne tik Vilniaus lietuviai, bet ir dalis lenkų visuomenės neįsivaizdavo Vilniaus be populiaraus kun. P. Bieliausko. Lenkų visuomenė kunigą mėgo dėl jo balso. Jei Vilniaus katedroje buvo laikomos celebruotos mišios ir jose giedojo kun. Bieliauskas, visi skubėjo ne tiek pasimelsti, kiek paklausyti jo galingo ir gražaus balso. Jeigu šis kažkur nuo Stakliškių apylinkės kilęs pusiau dzūkas vietoj kunigų seminarijos būtų patekęs į konservatoriją, o paskui į operą, būtumėm turėję pasaulinio masto solistą. Gaila, kad esant dar gyvam, niekas nepagalvojo įrašyti jo balso į magnetofono juostelę. Būtų ko paklausyti. Lietuvių kunigų, juo labiau katedroje, nemėgęs arkivyskupas R. Jalbžikovskis Bieliauskui darė išimtį dėl jo balso. …Intelektualiu atžvilgiu Bieliauskas nebuvo erelis, o veikiau šiaip sau paukštis. Jo žinių bagažą pašaipiai traktavo kun. Čibiras ir Kraujalis, kurie už savo konfratrą visa galva stovėjo aukščiau. To nesigynė ir patsai Bieliauskas ir į gilesnio pobūdžio disputus nesileisdavo. Nesijautė pajėgus, – rašė R. Mackonis (MAB 221–148).

 

1922 m. rugpjūtį P. Bieliauskas buvo gavęs lenkų valdžios leidimą išvykti į Lietuvą giminių aplankyti. Leidimas duotas be teisės sugrįžti į Lenkijos valstybę. Tačiau kunigas norėjo grįžti į Vilnių. Kurija rugsėjo 23 d. kreipėsi į Lenkijos vyriausybės atstovą Vilniuje, prašė dalyką išspręsti teigiamai. Bieliauskui leista grįžti į Vilnių (VAK).

 

1924 m sausio 19 d. kurijos kancleris pranešė P. Bieliauskui, kad vyskupas jį paskyrė vyskupijos komisijos vargonininkų reikalams nariu (VAK).

 

1926 m. rugsėjo 20 d. kurija pranešė Vilniaus mokyklų inspekcijai, kad P. Bieliauskas paskirtas keturių lietuviškų mokyklų prefektu: Trinapolio g. 2, Literatų g. 11, Trakų g. 14 ir Aušros Vartų g. 12 (VAK).

 

Be daug kur minimo įkalinimo Lukiškėse 1927 m. spalį, P. Bieliauskas ne kartą turėjo ir kitų reikalų su lenkų teisėsauga. Pagal taikos teismo šaukimą ir Pinsko kurijos laišką kažko kviestas į kuriją 1925 m. gruodžio 7 d. Vilniaus miesto 6 apygardos teismo tardytojas 1926 m. sausio 7 d. pranešė kurijai, jog tardytojo 1925 m. gruodžio 12 d. nutarimu P. Bieliausko byloje pradėtas tardymas; kunigas kaltintas pagal Baudžiamojo kodekso 598 str. I d. ir kaip kardomoji priemonė jam paskelbta nepasišalinti iš gyvenamosios vietos. Anot Vilniaus taikos teismo 1927 m. kovo 7 d. pranešimo kurijai, teisme buvo užvesta byla katedros vikarui P. Bieliauskui, apkaltintam pagal BK 507 str. II d. ir galimai pagal BK 591 str. Vilniaus miesto teismas 1931 m. gegužės 22 d. pranešė arkivyskupui, jog gegužės 13 d. teismas pagal BK 236 str. 1 p. P. Bieliauską nubaudęs 50 zlotų bauda, o jei tas negalės užsimokėti, tai teks atsėdėti 7 dienas arešto (VAK).

 

1927 m. balandžio 28 d. P. Bieliauskas prašė arkivyskupijos kurijos aprobatos maldų knygelei „Švenčiausios Panos Marijos garbei. Gegužės ir birželio mėnesiams“. Generalvikaro K. Michalkevičiaus Imprimatur gavo tą pačią dieną (VAK). Ar parengta knygelė išėjo, žinių nėra, nes bibliografijos šaltiniai jos nemini.

 

R. Mackonis rašo, kad P. Bieliauskas išleido lietuvišką giesmių rinkinėlį. Galvoje tikriausiai turėtas Martyno Kuktos spaustuvėje Vilniuje paties kunigo lėšomis 1915 metais išspausdintas nedidelio formato 16 puslapių (p. 1–2 – knygelės viršelis) giesmynėlis. Į jo pavadinimą sudėti visų keturių knygelėje esančių kūrinių pavadinimai su prierašu: Giedamos gegužės mėnesį Vilniaus bažnyčiose. Giesmynėlyje yra: 1) Švenčiausios Panos Marijos litanija; tai gerai žinoma Švč. Mergelės Marijos litanija, 2) Skaisčiausioji (Skaisčiausioji, gražiausioji dangaus lelija…); dabar giedamas kiek kitoks šios giesmės variantas „O skaisčiausia, o gražiausia rojaus lelija…“, 3) Giesmė prie Dievo Motinos; žinoma giesmė „Sveika, Marija, Motina Dievo, dangaus mums duota naujoji Ieva!“ 4) Marijos giesmė; populiari Maironio giesmė „Marija, Marija, skaisčiausia lelija“. Vyskupijos knygų cenzoriaus kun. J.[uozo] Bakšio Nihil obstat yra 1915 m. gegužės 14 d., o vyskupijos apaštališkojo administratoriaus K. Michalkevičiaus Approbatur – gegužės 18 d.

 

Peržiūrėtuose archyviniuose šaltiniuose niekur nefiksuojama P. Bieliausko vikaravimo Vilniaus katedroje pabaiga. R. Mackonis teigia, kad katedros vikaru kunigas išbuvo ligi 1931 m. Lietuviškojoje enciklopedijoje, III (Kaunas, 1935) rašoma, kad 1934 m. jis dar buvo katedros vikaras. Lietuvių enciklopedija, II (Bostonas, 1954), B. Kviklys „Vilniaus arkivyskupijoje“, I ir Visuotinė lietuvių enciklopedija, III vikaro darbą katedroje pratęsę iki 1940 m.

 

Pasigilinus į įvairius šaltinius susidaro įspūdis, kad maždaug 1931–1941 m. kun. P. Bieliauskas ilgesnį laiką nuolatinių pareigų neturėdavo, o būdavo siuntinėjamas į įvairias bažnyčias ir parapijas pavaduoti sergančių bei atostogaujančių klebonų ar padirbėti laikinai, kol arkivyskupija paskirdavo nuolatinį ganytoją. Atrodytų, jog toks gyvenimo būdas kunigui netgi savotiškai patikęs: miestelių ir bažnytkaimių parapijose jis galėjo daugiau laiko skirti savo pomėgiui – lietuviškų liaudies dainų ir kitos tautosakos rinkimui. Galbūt iš katedros vikarų P. Bieliauskas kurį laiką oficialiai nebuvo atleistas, nors katedroje pastoviai ir nedirbo.
      

Arkivyskupijos kanauninkui A. Ciechonskiui leidus, 1932 m. vasarą P. Bieliauskas vyko mėnesio atostogų į Nepriklausomą Lietuvą, į Jiezną (prašymą įteikė birželio 8 d.). Atostogavo iki liepos vidurio, o kurijos liepos 18 d. potvarkiu nuo liepos 20 iki rugpjūčio 31 d. pavadavo atostogaujantį Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijos kleboną K. Čibirą (VAK). Panašiai P. Bieliauskas pavadavo K. Čibirą 1935 m. nuo kovo 15 iki balandžio 28 d., 1938 m. nuo liepos 16 iki rugpjūčio 10 d. Į Jiezną P. Bieliauskas vyko ir 1939 metais: prašymą metropolijos kurijai įteikė birželio 22 d., tačiau arkivyskupas leido išvykti tik rugpjūčio 1 d.

 

1933 m. pavasarį mirė Varėnos klebonas Stanislovas Bula (ne Bulava ir mirė ne balandžio, kaip parašė A. Augaitytė, o kovo 21 d.). Arkiv. R. Jalbžikovskis Bieliauską paskyrė laikinuoju Varėnos klebonu. Tačiau Varėnoje dirbo nebent porą mėnesių, nes 1933 m. gegužės 29 d. Jalbžikovskio potvarkiu iš Valkininkų čia atkeltas Vytautas Šikšnelis, o vikarų Varėnoje niekada nebuvo.

 

A. Augaitytė rašo, kad kun. Klemensas Maliukevičius dažnai kviesdavo Bieliauską į Valkininkus jo pavaduoti, kai vykdavo į kitas parapijas ar rekolekcijas. Taip buvę ir 1933 m. gegužės viduryje. Tikslumo dėlei, arkiv. Jalbžikovskis laikinai perimti Valkininkų parapiją K. Maliukevičiui įsakė 1933 m. balandžio 26 d.; Trakų parapiją S. Tracevskiui Maliukevičius perdavė gegužės 17 d. Autorė neužsimena, kad į Valkininkus paskirtas K. Maliukevičius tebeliko Trakų dekanu. Iš kur Maliukevičius dažnai kviesdavosi Bieliauską jo pavaduoti? Jeigu kviesdavosi iš Vilniaus, tai tam reikėdavo arkivyskupijos sutikimo.

 

1934 m. rugsėjo 24 d. arkivyskupas liepė P. Bieliauskui laikinai administruoti Daugėliškio parapiją ir perimti ją iš klebono Jono Kuzminskio (VAK). Tačiau vykti į Daugėliškį Bieliauskas neskubėjo, nes asmeninio pobūdžio laiške žinomam Lietuvos valstybės veikėjui, Vasario 16-osios akto signatarui Kaziui Bizauskui 1934 m. spalio 16 d. P. Bieliauskas iš Vilniaus rašė: Mane vėl Arkivyskupas siunčia sodžiun klebonauti. Šiomis dienomis vėl prasidėjo spaudimas: revizijos, pabaudos. Jau kitą syk norisi pasišalinti nuo tų viešų darbų ir pasislėpus kur merdėti. …Gyvenu dar toje pat vietoje, tik išvažiuosiu mėnesiui ar daugiau į Daugėliškį klebonauti (laiškas saugomas M. Mažvydo nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje, f. 61–53). Pasak A. Augaitytės, iš Daugėliškio į Vilnių P. Bieliauskas grįžo lapkričio pabaigoje ir jau gruodžio 2 d. laikė pamaldas Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

 

1934 m. gruodžio 2 d. mirė Valkininkų klebonas ir Trakų dekanas Klemensas Maliukevičius. Arkiv. R. Jalbžikovskis 1934 m. gruodžio 14 d. įsakė P. Bieliauskui iš Rodūnios dekano, Eišiškių klebono Boleslovo Močiulskio perimti laikiną Valkininkų parapijos administravimą ir tą pačią dieną apie savo nutarimą parašė į Varšuvą Lenkijos tikybų ir valstybinio švietimo ministrui. Savo ruožtu Valkininkų parapijiečiai gruodžio 16 d. išsiuntė telegramą arkivyskupui, kad šis palauktų su klebono skyrimu, kol pas arkivyskupą atvyks Valkininkų delegacija. Varšuvos ministras V. Jendžejevičius 1935 m. sausio 13 d. atsiuntė telefonogramą Vilniaus vaivadai V. Jaščoltui, jog negali leisti Vilniaus arkivykupui P. Bieliauską paskirti Valkininkų klebonu: tai draudžia Konkordato XIX str. 2 įvado 2 p. Ministro telefonogramos nuorašą vaivada persiuntė arkivyskupui (VAK). Todėl negalime pritarti A. Augaitytei, kad Valkininkų klebonu P. Bieliauskas nebuvo paskirtas po ilgo lenkų policijos sekimo. Lenkų valdžia ir policija savo nuomonę apie kunigą turėjo jau nuo anksčiau. Tąkart Valkininkuose P. Bieliauskas padirbėjo tris mėnesius.

 

Pasak A. Augaitytės, 1938 m. birželį P. Bieliauskas Varėnoje pavadavęs kun. Mečislovą Pšemenecką.

 

1940 m. vasario 12 d. anketoje kunigas rašė, kad pastoracijos darbą pastaraisiais metais dirbo sodžiuje. Lietuvos vidaus pasą turėjo. Gerai kalbėjo lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, lotyniškai ir truputį vokiškai. Jokio nejudamo turto neturėjo (MAB 318–21425).

 

Keliose enciklopedijose rašoma, kad 1940–1944 m. P. Bieliauskas buvo Aušros Vartų koplyčios klebonas. Tačiau to nepatvirtina archyviniai šaltiniai. Vilniaus arkivyskupijos kunigų lietuvių sąraše, sudarytame hitlerininkų okupacijos pradžioje, P. Bieliauskas įrašytas kaip kunigas be vietos (sine officio ecclesiastico; MAB 44–146).

 

1942 m. pavasarį, nuo kovo 24 iki balandžio 21 d., P. Bieliauskas ėjo Šv. Mikalojaus bažnyčios klebono pareigas. Per tą laiką arkivyskupijos kurijai jis išsiuntė 17 prašymų dėl dispensų (leidimų) santuokoms. Prašymus pasirašinėjo skirtingai: vienur kaip einąs klebono pareigas, kitur kaip klebonas. Jis pakeitė kun. K. Čibirą, o P. Bieliauską – kun. S. Valiukėnas (MAB 318–29124).

 

Šv. Teresės bažnyčios (Aušros Vartų) klebonu arkiv. M. Reinys P. Bieliauską paskyrė 1942 m. balandžio 25 d. Kitu raštu tą pačią dieną priminė, jog pagal 474 kanono taisykles kunigas ir toliau privalėtų atlikti laikinus vyskupijos valdžios pavedimus. Šv. Teresės bažnyčios klebono pareigose P. Bieliauskas pakeitė lenką kunigą A. Gdovskį. P. Bieliauskas 1942 m. rugpjūčio 12 d. paprašė M. Reinio leisti bažnyčioje giedoti Švč. Panos Marijos litaniją su maldomis pagal pridėtus tekstus lietuvių ir lenkų kalbomis. Prie litanijos pridėta: Antipona, Melskimės, Šv. Bernardo malda ir Pavedimas savęs Švč. Marijai Panai (MAB 318–19757). Tekstai greičiausiai buvo grąžinti pataisyti, nes jie datuoti rugsėjo 10 d. Beje, lenkiškame litanijos tekste nėra kreipinio Królowo Polski (Lenkijos karaliene).

 

1942 m. rugsėjo 7 d. M. Reinys P. Bieliauską paskyrė Vilniaus kunigų seminarijos bažnytinio giedojimo profesoriumi ir choro vadovu (VAK).

 

1944 m. rugpjūčio 14 d. kurija P. Bieliauską išleido trims mėnesiams atostogų, išrašiusi rusišką raštelį, kad kunigas vyksta į Jiezną ir aplinkines vietas (MAB 318–875). Aušros Vartų klebonu Bieliausko atostogų laikotarpiui vėl paskirtas A. Gdovskis.

 

Dirbant P. Bieliauskui Aušros Vartuose, kilo nesutarimų tarp jo ir prie Šv. Teresės bažnyčios gyvenusių lenkų vienuolių karmelitų. Šie nenorėjo lietuviškų pamaldų Šv. Teresės bažnyčioje ir stengėsi Bieliauską išstumti. Per kelerius pastaruosius metus sekmadieniais ir kitais šventadieniais lietuviai turėdavę dvejas po valandą trukdavusias mišias, o šiokiomis dienomis – po dvejas pusvalandines pamaldas. Tėvai karmelitai, paėmę iš manęs Šv. Teresės bažnyčią ir Aušros Vartų koplyčią, pradėjo šitą tvarką ardyti ir lietuviams pamaldas mažinti. Kuomet aš jų tam pakeitimui pasipriešinau, T.T. (tėvai – V. Č.) karmelitai visiškai neleido man laikyti šv. mišias Aušros Vartų koplyčioje.

 

Arkiv. R. Jalbžikovskis grąžino teisę Bieliauskui laikyti mišias Aušros Vartuose ir lietuviškas pamaldas 7.30 val. Tačiau šios tvarkos karmelitai nesilaiko ir iškrečia net klastingų išdaigų. Pavyzdžiui, Šv. Teresės bažnyčios rektorius, nepasitaręs su Bieliausku, išbraukė jį iš laikytinų mišių tvarkaraščio 1945 m. balandžio 3, 4, 12, 20 d., gegužės 22 d., birželio 21 d. Įrašyta net tėvo Severino pavardė, nors tas seniai buvo išvykęs Lenkijon. Išbraukinėti iš lietuviškų pusvalandžių ir kiti kunigai lietuviai. Iš to, kas pasakyta, atrodo, kad T.T. karmelitai nori šiais sunkiais laikais, kuomet nelaimių sužeistos žmonių širdys ir ašarotos akys kreipiasi prie Mater Misericordiae, sumažinti lietuvių kunigų, laikančių šv. mišias Aušros Vartuose, skaičų ir suredukuoti lietuvių pamaldų laiką į vieną pusvalandį (MAB 318–19757).

 

P. Bieliauskas 1945 m. birželio 22 d. dėl pamaldų tvarkos Aušros Vartuose kreipėsi į kuriją. Pamaldas garsiausioje Lietuvos šventovėje rugpjūčio 1 d. sureguliavo arkiv. M. Reinys. Karmelitai 1947 m. išvyko į Lenkiją.

 

Keliuose leidiniuose rašoma, kad nuo 1947 m. P. Bieliauskas buvo Valkininkų klebonas. Deja. Juk 1947 m. sausio 27 d. Vilniaus arkivyskupijos apaštališkasis administratorius Mečislovas Reinys paprašė Bieliausko eiti Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčios klebono pareigas, nes klebonas Stasys Valiukėnas dažnai sirguliuodavo. P. Bieliausko pageidavo ir tos bažnyčios parapijiečiai. Mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne yra apie šešias dešimtis Šv. Mikalojaus bažnyčios klebono P. Bieliausko 1947 m. įvairiais mėnesiais kurijai rašytų prašymų dėl dispensų santuokoms. Vilniaus kurijos kanclerio pasirašytame 1947 m. spalio 28 d. pažymėjime sakoma, kad P. Bieliauskas …dirba pastoracinį darbą Aušros Vartų koplyčioje ir laikinai pavaduoja sergantį Šv. Mikalojaus bažn. kleboną (MAB 318–875). Be to, Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas P. Bieliauskas 1947 m. gruodžio 29 d. pranešė kurijai, jog naktį iš gruodžio 26-osios į 27-ąją piktadariai, išmušę langą nuo griuvėsių pusės ir įlindę į bažnyčią, ją apvogė (išnešti keli kilimai, altorių ir stalelių užtiesalai, šv. Pranciškaus vėliavos apvalkalas, sieninis laikrodis, nuo sienos nuplėšta viena aukų dėžutė; MAB 318–15620). Todėl abejotinas ir A. Augaitytės teiginys: 1947 m. P. Bieliauskas, kaip žymus lietuvybės skelbėjas, buvo ištremtas iš Vilniaus. Jam buvo pasiūlyta pasirinkti tolimesnę parapiją už Vilniaus ribų. Kunigas pasirinko Valkininkus.

 

Trejus metus, nuo 1946 m. balandžio iki 1949 m. balandžio, Valkininkų klebonu buvo Stanislovas Kakarieka. Kita vertus, tebėra mįslė, ką P. Bieliauskas veikė visus 1948-uosius. Galbūt jis pavaduodavo vieną kitą kunigą jų ligos ar atostogų metu Vilniuje arba būdavo pasiunčiamas laikinam darbui į provinciją. Pasak Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos, I (Vilnius, 1966), Vilniuje kunigavo iki 1949 m.

 

Valkininkų klebonu P. Bieliauskas paskirtas 1949 m. sausio 14 d. Apie paskyrimą tą pačią dieną pranešta į Lentvarį Trakų dekanui Kazimierui Kulakui (VAK). Tačiau dirbti Valkininkuose P. Bieliauskas pradėjo tik po trijų mėnesių (P. Bieliausko knygoje „Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas“, Trakai, 2004, p. 127 rašoma, kad klebonauti pradėjo balandžio 31 d.; aiškus apsirikimas).

 

Klebonu Valkininkuose P. Bieliauskas išbuvo ligi 1956 m. gruodžio 31 d., o nuo 1957 m. sausio 1 d. jį pakeitė kun. Antanas Dilys. P. Bieliauskas liko Valkininkų parapijos tituliniu (garbės) klebonu ir atlikdavo kai kurias pareigas. Pavyzdžiui, dar 1957 m. gruodžio 13 d. Vilniaus kapitulinio vikaro, Panevėžio vyskupo K. Paltaroko spec. deleguotas J. Steponavičius leido P. Bieliauskui, esant reikalui, Valkininkų bažnyčioje tuokti jaunavedžius. Todėl A. Augaitytės teiginys, kad jis mirė 1957 m. gruodžio 21 d. Vilniuje, būdamas Valkininkų klebonu, nėra visai tikslus. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomoje kortelėje esantis įrašas, kad P. Bieliauskas yra Valkininkų klebonas, neatitinka kunigo mirties datos, nes kortelė užpildyta kažkada anksčiau; prierašas kortelės viršuje, jog kunigas miręs 1957.XII.21, padarytas vėliau ir kita ranka.

 

Palaidotas P. Bieliauskas Valkininkuose 1957 m. gruodžio 23 d.

 

Yra dar viena P. Bieliausko biografijos mįslė, reikšmingesnė nebent norintiems atsekti kunigo genealogijos moteriškąją liniją. Ta mįslė – tai kunigo motinos mergautinė pavardė. Stojant į kunigų seminariją pateiktame gimimo metrikų išraše rašoma, kad 1883 m. rugpjūčio 24 d. Jiezno bažnyčioje pakrikštytas rugpjūčio 23 d. gimęs valstiečių iš Slabados kaimo Jono Bieliausko ir Konstancijos Mastauskaitės (orig. rus. Мостовская) kūdikis; krikštatėviai – Andrius Bieliauskas ir Kazimiera Šuvalskienė (MAB 318–15979). Tuo tarpu 1928 m. rugsėjo 10 d. pildytoje registracijos kortelėje (MAB 318–28085) kunigas savo ranka parašęs, kad jo motina buvo Konstancija Kerševičiūtė (orig. lenk. Kierszewiczówna). Nejaugi gimimo metrikuose vaikelio motinos pavardė užrašyta klaidingai? Gal buvusi Kerševičiūtė, bet jauna našlė Mastauskienė (juk carų Rusijos laikais mūsų moterų, merginų ir ištekėjusių, pavardės buvo rašomos vienodai), ištekėjo antrą kartą? O gal kūmai bažnyčioje pasakė ne tikrą vaikelio motinos mergautinę pavardę, bet pravardę? Stasys Kiškis, taipogi buvęs kunigas, iš Punios 1969 m. perkeltas į Jiezną altarista, istorinėje-etnografinėje apžvalgoje „Iš Jiezno praeities“ (1978 m., MAB 29–962), pateikęs įdomių P. Bieliausko giminės detalių, taip pat mini tik iš Darsūniškio miestelio kilusią K. Kerševičiūtę. S. Kiškis savo darbo įvade pažymi, kad 1972 m. apie P. Bieliauską parengęs rankraštį „Iš Slabados kaimo į Vilniaus katedrą“. Jame turėjo būti ir pluoštas paties P. Bieliausko atsiminimų. Tačiau kur dabar tas rankraštis yra?

 

 

 

 

Voruta. – 2010, geg. 22, nr. 10 (700), p. 12.