Antanas Patackas, www.voruta.lt

Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 15, 13)

„Daugel mūsų tėvynėje yra puikių ir gražių vietų, daugel yra šalių, kurios pagarsėjo senų tėvelių darbais, bet tarpu jų visų gražiausia ir garsiausia Dainavos šalis“… (V. Krėvė, Dainavos šalies senų žmonių padavimai).

Dainavos šalis tai Dzūkija. Dzūkijos žemė yra išauginusi Lietuvai dainininkų, muzikų, rašytojų, kovotojų už jos laivę ir kankinių.

…Ir kankinių. Daugelio jų atminimą laiko dulkės baigia užkloti. Reikia nušluostyti dulkės nuo jų kapo, kad būsimos kartos žinotų, kaip Lietuvos sūnūs ir dukros kovojo už jos laisvę ir žuvo. Vieni žuvo su ginklu rankoje, o kiti mirė kankiniais.

Kovotojus ir kankinius, žuvusius už Lietuvą, pagerbkime susirinkdami prie jų kapo, puošdami gėlėmis, o Vėlinių dieną uždegdami žvakutes.

Bet kitų kankinių kapo nerandame, nes pikta ranka jį sunaikino. Vienas tokių kankinių, kurio kapas nežinomas, nes žudikų pikta ranka jį paslėpė, yra kunigas AMBRAZIEJUS JAKAVONIS.

GIMTINĖ

Kunigas Ambraziejus Jakavonis gimė 1886 m. vasario 5 d. Dzūkijoje, Merkinės parapijoje, Randamonių kaime. Dabar Randamonys priklauso Ratnyčios parapijai. Caro laikais Ratnyčios parapijos nebuvo. Ji įsteigta po pirmojo pasaulinio karo, lenkams okupavus Ratnyčia ir Randamonys, o Merkinei likus nepriklausomoje Lietuvoje.

Ratnyčios apylinkėse gražūs, sausi pušynėliai su smėlėtais kalneliais.

Ciktai melsvas Nemunėlis,

Kur per kraštų plaukia tų,

Graudziai žūro in tuos smėlius,

Ku jam juokias nog krantų.

Cik milžinkapiai prie kelio

Miegci dzienas ir nakcis,

Ciktai pasakoj senelio

Liūdnai gysta praeicis.

(Liudas Gira, Mano kraštas)

Čia žemė smėlėta, nederlinga, todėl gyventojams tenka verstis įvairiais darbais, kad galėtų išmisti. Caro ir lenkų okupacijos laikais jie veždavo į Druskininkus parduoti grybus, uogas, pieno produktus, daržoves ir kt.

12 km į Šiaurės rytus nuo Ratnyčios ir 15 km į rytus nuo Druskininkų yra Randamonių kaimas (prie jo ir ežeras), iš visų pusių miškų apsuptas.

Kun. Ambraziejaus tėvas – Karolis Jakavonis, motina – Regina Valevičiutė. Karolio šeimoje augo 5 vaikai: 3 sūnūs – Petras, Tomas (Tamošius) ir Ambraziejus ir 2 dukterys – Agota ir Vincenta. Ambraziejus buvo visų vaikų jauniausias.

Karolis valdė ketvirtį valako žemės. Prie jo žemės buvo ežeras, jam priklausė truputis miško – pušyno. Žemė menka – smėlis. „Kai pereina gyvuliai, žolė neauga“, – pasakoja Petro Jakavonio (Karolio brolio) sūnus Petras. Toje žemėje auga grikiai, rugiai. Kviečių randamoniečiai savo laukuose nėra matę.

Kadangi ūkis buvo menkas, tai Karolio vaikai turėjo galvoti, kur rasti darbo ir pragyvenimą. Petras ir Tomas išvyko į JAV. Pirmiausia išvyko Petras. Jis atsiuntė „šipkartę“ (laivakortę) ir pasiėmė Tomą. Petras, 13 metų išgyvenęs Amerikoje, grįžo į Lietuvą. Grįžęs apsivedė, pirko ūkį Merkinės valsčiuje, Levoniškio vienkiemyje. Išaugino 8 vaikus.

Tomas liko gyventi JAV. Jis ten prasigyveno tiek, kad galėjo savo jaunesnįjį brolį Ambraziejų leisti į mokslą. Tomo pinigais Ambraziejus baigė vidurinį mokslą ir kunigų seminariją.

Vincenta taip pat buvo išvykusi į JAV, bet mirus vyrui, grįžo į Lietuvą ir apsigyveno tėvo ūkyje. Dabar kun. Ambraziejaus tėviškėje gyvena Vincentos sūnus.

1907 m. Ambraziejus baigė Vilniuje 4 klases.

Neturime žinių apie A. Jakavonio mokslo metus Vilniaus gimnazijoje, kas jį parengė į gimnaziją, kaip jam sekėsi mokytis joje. Būdamas Vilniuje jis nuolat girdėjo lenkų kalbą ir turbūt ją išmoko. O mokant lenkų kalbą, buvo lengviau įstoti į tuomet lenkišką Vilniaus kunigų seminariją.

Pamaldžių tėvų, ypač motinos, išauklėtas (kun. Jakavonis savo motiną labai gerbė ir jai po mirties Gervėčiuose pastatė paminklą) lankė bažnyčia, gal susipažino su kunigais ir apsisprendė būti kunigu.

Jakavoniui besimokant Vilniaus gimnazijoje, 1904 m. buvo gražinta lietuviams spauda lotyniškomis raidėmis, 1905 m. įvyko garsusis Vilniaus Seimas. Šie du įvykiai turėjo pažadinti Jakavonio lietuvišką sąmonę, juo labiau, kad jis jau buvo suaugęs 18-19 metų jaunuolis.

KAI KRISTUS PAŠAUKIA Į SAVO IŠRINKTŲJŲ TARPĄ

Kai Ambraziejus Jakavonis stojo į Vilniaus kunigų seminariją 1907 m., buvo priimami baigusieji 4 gimnazijos klases ir turėjo mokytis 4 metus. Vėliau buvo prailgintas mokslo laikas, ir į seminariją priimdavo tik baigusius gimnaziją.

Į Vilniaus kunigų seminariją caro laikais jaunuoliai stodavo iš visos Lietuvos. Į Vilnių juos traukė Lietuvos sostinė, jos garbinga praeitis. Kaunas ir Seiniai, kur buvo kunigų seminarijos, caro laikais buvo užkampio miestai. Stodami į Vilniaus seminariją, jaunuoliai tikėdavosi gauti daugiau šviesos, praplėsti savo dvasinį akiratį.

Prieš prasidedant lietuvių tautiniam atgimimui, seminarijos vadovybė nediskriminuodavo lietuvių, ir jie sudarė maždaug pusę visų seminarijos auklėtinių. Tačiau prasidėjus lietuvių tautiniam atgimimui, lietuvių klierikų skaičius ėmė mažėti. A. Smetona „Viltyje“ 1912 m. Nr. 75 rašė: „Netrukus tautinio atgimimo srovė pasiekė ir seminariją. Jai vadovavo susipratę lietuviai kunigai. Lenkiškumo saugotojams tai nepatiko ir jie tapo atsargesni. Lietuvių klierikų skaičius ėmė mažėti. 1912 m. seminarijoje jų bebuvo 23 iš 150 auklėtinių“.

Seminarijos vadovybė buvo lenkiška arba lenkiškos orientacijos žmonės. Į lietuvius klierikus buvo kreivai žiūrima. Seminarijoje buvo draudžiama lietuviškai kalbėtis.

Knygoje Arkivyskupas J. Matulaitis – Matulevičius „Užrašai. Ark. J. Matulevičius Vilniuje“, parašė kun. dr. J. Vaišnora MOC, 200-207 p., randame tokių žinių apie Vilniaus kunigų seminariją:

„Lietuviai stodami į seminariją ir mažai mokėdami lenkiškai, dažnai užsirašydavo lenkais iš baimės būti per egzaminus atmesti. Mat prieš egzaminus kiekvienas turėjo pasisakyti, kokios tautybės esąs. O visų buvo tokia nuomonė, lietuvių ir gudų į seminariją nenorima įsileisti. Patekę į seminariją lietuviai patirdavo daug nemalonumų tiek iš vadovybės, tiek iš draugų lenkų: buvo kimbama net į lietuviškas pavardes – jos lenkinamos (…)

Lenkams inspektorius leisdavo seminarijon parsigabenti lenkišką kalendorių, o lietuviams lietuviškų – ne.

Vysk. Matulevičiui vienas lietuvis klierikas pasakojo: „Nemokėjęs lenkų kalbos. Kai būdavo lenkų kalbos rašomieji darbai, beveik nieko neparašydavęs. Mokytojas jam statydavęs nulį kube ir skaudžiai pajuokavęs. Apgyvendino jį vienam kambary su keliais lenkais; tie dažnai labai skaudžiai jį pašiepdavę ir priekaištų darydavę. Nebegalėdamas iškęsti, nuėjęs inspektoriui pasiskųsti ir prašyti, kad jį apgyvendintų drauge su vienu draugu, kuris apsiėmęs jį lenkiškai mokyti. Inspektorius nesutikęs jo su tuo draugu apgyvendinimu ir pasakęs: „Juk tamsta žinojai, kad čia lenkų seminariją; jei lenkiškai nemokėjai, tai reikėjo stoti Kaunan, o dabar kentėk…“

Seniau, jei tik kuris lietuvis, stodamas seminarijon mokėdavęs lenkiškai, tai paprastai beveik visada ir užsirašydavęs lenku, kad neturėtų paskui nemalonumų. Tautybė paaiškėdavo tik baigus seminariją.

Tokia atmosfera buvo Vilniaus kunigų seminarijoje J. Matulaičiui perėmus 1918 m. gale vyskupijos valdymą. Panaši arba visai tokia pat padėtis turėjo būti ir A. Jakavoniui lankant seminariją (1907-1911 m.).

1904 m. atgavus spaudą lietuviškais rašmenimis, pradėjo reikštis stiprus tautinis lietuvių judėjimas, apie kurį negalėjo nežinoti seminarijos auklėtiniai. 1906 m. kovo mėn. Seinuose pradėtas leisti katalikiškas savaitraštis „Šaltinis“, kuris plito ir Vilniaus krašte. 1907 m. spalio mėn. pradėta leisti Vilniuje 3 kartus per savaitę kun. Tumo  redaguojama „Viltis“, kuri ypatingą dėmesį skyrė Vilniaus krašto lietuvių reikalams. Vyko arši kova dėl lietuvių kalbos teisių bažnyčioje. Į Vilniaus kunigų seminarijos lietuvių klierikų rankas patekdavo lietuviška spauda – laikraščiai ir knygos. Juos jaudino lietuvių kova dėl savo teisių.

Lietuvių tautinis atgimimas pasiekė ir Vilniaus kunigų seminarijos murus. Šios seminarijos auklėtiniai, būsimieji lietuviai kunigai, neliko abejingi savo tautos ir savo gimtosios kalbos reikalams.

Klierikas A. Jakavonis ėjo pamečiui iš kurso į kursą ir per 4 metus baigė kunigų seminariją.

Seminarijoje su juo viename kurse mokėsi šie klierikai, vėliau įšvęsti kunigais:

Kun. Kristupas Čibiras, gimęs 1888 m. Daugėliškio valsčiuje. Kunigu įšvestas 1914 m., nes dar mokėsi Petrapilio Dvasinėje akademijoje. Lenkų okupacijos laikais buvo įvairių lietuvių organizacijų vadovas bei pirmininkas, spaudos bendradarbis. Žuvo 1942 m. kovo 23 d. sovietams bombarduojant Vilnių. (Arkivysk. M. Reinys tada buvo tik sužeistas).

Kun. Pranas Bieliauskas, gim. 1883 m. Jiezno valsčiuje, įšventintas kunigų 1911 m. Vilniaus Katedros vikaras iki 1940 m. Lenkų vyskupijos valdytojų buvo laikomas Katedroje dėl savo gražaus balso – boso. 1940-1944 m. „Aušros Vartų“ klebonas. Įvairių lietuviškų organizacijų veikėjas. Surinko apie 1200 lietuviškų dainų Vilniaus krašte (1936 m. išleista jo „Vargonų dainos“). 1927 m. spalio mėn. kartu su kun. Jakavoniu ir kitais suimtas ir kalintas Lukiškių kalėjime. Mirė Valkininkuose 1958 m., kur buvo klebonu.

Kun. Leonas Petkelis, gim. 1885 m. Seminariją baigė 1910 m. Nuo 1914 m. dirbo Eišiškėse. Pasižymėjo gražiais pamokslais ir sugebėjimu suprasti kaimo žmonių dvasią. Lankydamas parapijiečius, mokė jaunimą lietuviškų dainų, tautiškų žaidimų. Savo bute įsteigė lietuvišką skaityklą, užeigą ir dvasinę prieglaudą. 1918 m. buvo paskirtas Perlojos klebonu. Čia suorganizavo šaulius, kurie jo vadovaujami, savo jėgomis apgynė Perloją nuo lenkų puolimų 1919-1920 m. Mirė ir palaidotas Perlojoje.

Prie A. Jakavonio tautinio susipratimo prisidėjo ir jo asmeninė pažintis su Vincu Krėve-Mickevičium.

1. Krėvė 1898-1900 m. mokėsi Vilniaus seminarijoje. 1900 m. išstojo. A. Jakavonis kunigų seminarijoje mokėsi žymiai vėliau, tačiau jo mokslo draugai lietuviai buvo girdėję apie V. Krėvę

Abu – Krėvė ir Jakavonis – kilę iš tos pačios Merkinės parapijos. Būdamas studentu, Krėvė parvažiuodavo atostogų ir buvodavo Merkinėje, kur apsistodavo pas susipratusį lietuvį vargonininką P. Adomaičių ir bendraudavo su vyresnio amžiaus mokiniais, tarp jų ir su A. Jakavoniu iš Randamonių kaimo. Jakavonis amžiumi buvo tik 4 metais jaunesnis už Krėvę.

Pažintis su V. Krėve paliko A. Jakavoniui didelį įspūdį. V. Krėvei pradėjus skelbti lietuvių spaudoje savo pirmuosius beletristinius kūrinius 1909 m. ir vėliau, jie patekdavo į Vilniaus kunigų seminarijos lietuvių klierikų rankas ir padėjo augti jų lietuviškai sąmonei (naudotasi veikalu „V. Krėvė-Mickevičius. LTSR Mokslų akademija. Literatūra ir kalba“, XVII. Vilnius, 1981, p. 373, 470).

GERVĖČIŲ SALA

Kai važiuoji iš Vilniaus į rytus, sutinki žmones, kurie šneka gudiškai, vienas kitas lenkiškai, bet nesutiksi žmonių, kalbančių lietuviškai. Tik privažiavęs Gervėčių miestelį jau rasi žmonių, šnekančių lietuviškai. Prie Gervėčių yra keliolika lietuviškų kaimų, bet tie kaimai yra į rytus nuo Gervėčių miestelio, ne į vakarus.

Iš kur ta lietuviškai kalbančių sala?

Čia reikia prisiminti lietuvių kalbos istoriją. 1386 m. Jogaila, krikštydamas Lietuvą steigė pirmąsias parapijas: Ukmergėje, Maišiagaloje, Nemenčinėje, Medininkuose, Ainoje ir Obuolėnuose (Obolce). Steigė parapijas ir statydino bažnyčias tose vietovėse, kur buvo kalbama lietuviškai, t. y. kur tarp slaviškai kalbančių gyveno senlietuviai.

Obuolėnai yra daugiau kaip 230 km į rytus nuo etninės Lietuvos ribų. Obuolėnų lietuviai buvo senlietuvių gyventojų likutis Oršos apylinkėje, apie ką byloja to ploto baltiški vietovardžiai ir upių vardai (J. Ochmanski, Biskupstwo Wilenskie w sriedniowieczu, Poznan 1972). Ilgainiui. Obuolėnų sala išnyko. Slavų stumiamos iš rytų į vakarus, baltiškai (lietuviškai) kalbančių salos ir salelės išnyko. Iš tų salų iki mūsų dienų išliko Gervėčių sala.

Kad Gervėčių lietuviška sala išliko – tai nuopelnas lietuvių veikėjų, kurie XIX-XX amžiaus sandūroje suskato vieną iš žymiausių ar pačią žymiausią vietą užima kunigas Ambraziejus Jakavonis.

KUNIGO JAKAVONIO VEIKLA GERVĖČIUOSE

1911 m. Ambraziejus Jakavonis baigė Vilniaus kunigų seminariją ir tais pačiais metais buvo paskirtas į Gervėčius vikaru.

Prieš kun. Jakavoniui atvykstant, Gervėčiuose nieko lietuviško nebuvo. Žmonės buvo tamsūs ir juos vadino „gerviatska vorona“ (gervėčių varna).

Klebonas kun. Antanas Dalinkevičius, nors kilęs nuo Ukmergės ir iš mažens lietuviškai tekalbėjęs, dėjosi lenku. Bažnyčioje visos pamaldos buvo atliekamos tik lenkų kalba.

„Gervėčių bažnyčioje nėra lietuviškų pamaldų, viskas atliekama lenkiškai“ – rašo 1908 m. „Viltis“ 109 nr. ir 1909 m. „Šaltinis“ 43 nr.

O 1911 m. „Viltis“ (135 nr.) rašė, kad klebonas Dalinkevičius pašalino iš Gervėčių bažnyčios lietuviškų poterių skaitymą.

Paskirtas į Gervėčius vikaru, kun. Jakavonis įvedė lietuviškas pamaldas. Jis samdė giedotojus, mokėjo jiems po rublį, kad būtų kam giedoti per lietuvių pamaldas. (kun. K.  Pukėno liudijimas). Jis su vargonininku suorganizavo lietuvių chorą, kuris išaugo į stiprų vienetą.

Lankydamas parapijiečius, kalėdodamas kun. Jakavonis ragino juos mylėti savo gimtąją kalbą, gerbti savo senuosius papročius, skatino dainuoti lietuviškas dainas, ragino neužmiršti tautinių šokių, žaidimų. Ragino parapijiečius mokytis lietuviškai skaityti ir rašyti, platino lietuvišką spaudą.

Kun. Jakavonis atrinkdavo mokinius juos paruošdavo ir siųsdavo į lietuvių gimnaziją Vilniuje. Stojant į gimnaziją sunkumų sudarydavo lietuvių kalba. Aritmetikos ir kitų dalykų mokiniai pramokdavo vietos rusiškoje, vėliau lenkiškoje mokyklose. Kun. Jakavonis pats mokė vaikus lietuvių kalbos.

„Aušra“ 1912 m. 3 nr. ir 1914 m. 19 nr. rašo, kad Gervėčių parapijoje kyla tautinis susipratimas. Žmonės skaito „Aušrą“, domisi, kas joje rašoma. „Aušra“ pabrėžia, kad gervėtiškiai myli ir brangina savo gimtąją kalbą.

Kun. Jakavoniui padedant, gervėtiškiai išvystė plačią lietuvišką veiklą. Apie ją randame žinių knygoje „Vilniaus Golgota“² , paruošė B. Šėmis, Kaunas 1930 m.

Įsidėmėtini šios veiklos kai kurie momentai, jos pobūdis ir raida.

Veikla nebuvo koncentruota kurioje nors vienoje vietoje, o apėmė daugelį lietuviškų kaimų, taigi buvo išjudintas, įtraukta į veiklą didelė jaunimo dalis. Pastebimas lenktyniavimas tarp atskirų kaimų.

Pradžioje veiklą sudarė paprasti dalykai: vaidinimai, dainos, deklamacijos, žaidimai; vėliau prasideda monologai. Scenoje pasirodo choras. O toliau einama prie sudėtingesnių, sunkesnių dalykų. Vietoje monologo įvedami dialogai, trilogai. Pasirodo atskiri dainininkai solistai, dainuoja ne vienas – atsiranda duetas. Scenoje pasirodo gyvieji paveikslai, kuriuos sukurti jau reikia daugiau iniciatyvos, kūrybinio polėkio. Einama jau prie to, kad pats jaunimas kuria komedijėles ir jas vaidina.

Pradžioje būdavo programos, susidedančios iš 2-3 dalykų, vėliau programų apimtis padidėja.

Ko savo jėgomis jaunimas negali padaryti, kviečiami svečiai gervetiškiai, baigę mokslus ir gyveną Vilniuje. Taip scenoje atsiranda baletas.

Jaunimo veiklai būdingas patriotizmas, jaučiamas ryšys su nepriklausoma Lietuva. Gervėčių jaunimas savo veikla nori parodyti, kad čia ne Lenkija, o Lietuva. Tai jaunimas išreiškia dainomis, programomis apie Vytautą Didįjį, Kęstutį, iškabindami lietuviškas vėliavas. Jaunimas jaučiasi drąsiai, kaip savo namuose, nebijo policijos.

Aišku, Lenkijos nacionalistinė imperialistinė valdžia viso šito negalėjo pakęsti, ir nuo 1935 m. prasidėjo lietuviškos veiklos likvidacija ir galutinis panaikinimas. 1938-1939 m. visa lietuviška veikla jau buvo užgniaužta.

Dėl lietuviškos veiklos lenkų okupacijos metais kun. Jakavonis buvo persekiojamas, kalintas ir galų gale iš Gervėčių pašalintas. 1921 m. balandžio 21 d. jis buvo suimtas ir išlaikytas 4 savaites Vilniaus (Lukiškių) kalėjime. Parapijiečiai daug dėjo pastangų, kad jų klebonas būtų paleistas.

1927 m. spalio 5 d. Jakavonis vėl buvo suimtas ir išvežtas į Lukiškių kalėjimą. 1927 m. apie lapkričio mėnesio vidurį delegacija, lietuvis ir gudas, Varšuvoje įteikė popiežiaus nuncijui prašymą grąžinti iš kalėjimo kleboną kun. Jakavonį (V. G. p. 517).

1927 m. gruodžio 20 d. kun. Jakavonis buvo paleistas iš kalėjimo ir nuvestas tiesiog pas arkivyskupą Jalbžykovskį. Šis neleido kun. Jakavoniui grįžti į Gervėčius ir perkėlė jį į Kliuščionis. Gervėčių klebonu paskyrė kun. Buivį, buvusį Kliučionių kleboną (VG, p. 528).

Vietoje kun. Jakavonio atkeltas kun. Buivis Gervėčiuose neišbuvo nė metų, nes ir jis gynė lietuvių reikalus. Vietoj jo Gervėčių klebonu buvo paskirtas kun. Malinauskas. Naujas klebonas lietuviškas pamaldas sumažino iki vieno karto per mėnesį. (Prie kun. Jakavonio ir Buivio lietuviškos pamaldos vyko kiekvieną sekmadienį).

Lietuviai siuntė delegacijas pas arkivyskupą Jalbžykovskį prašydami, kad duotų bent pusę pamaldų lietuvių kalba. Arkivyskupas atsakė neigiamai.

Kun. Malinauskas pridarė tiek netaktų Gervėčiuose, kad pats arkivyskupas susiprato jį iš ten iškelti. Iliustracijai pateiksime vieną tokį „negražų“ kun. Malinausko poelgį 1928 m. gegužės 28 d. Tą dieną klebonas visas pamaldas atlaikė lenkiškai, nors pats iš vakaro paskelbė tą sekmadienį esant lietuvišką. Kai lietuviai per pamaldąs ėmė savo kalba giedoti, klebonas pasišaukė policiją, kuriai nurodė suimti K. Steponavičių (dabartinio Vilniaus arkivyskupo Steponavičiaus tėvą), su juo lietuvių delegacijos vardu kalbėjusį. Policija išvežė K. Steponavičių į Vilnių (VG, p. 589) ir pasodino į Lukiškių kalėjimą.

Vieton kun. Malinausko 1932 m. Gervėčių klebonu buvo paskirtas kun. St. Chodyka, kuris lietuvių neskriaudė, leido jiems savo gimtąja kalba melstis bažnyčioje.

Kun. Jakavonis, perkeltas į Kliuščionis, ten teišbuvo vienerius metus. Iš čia perkeltas į Švenčionėlius.

KUN. JAKAVONIS ŠVENČIONĖLIUOSE

Atkeltas į Švenčionėlius, kun. Jakavonis 1929 m. pradėjo statydinti didelę mūrinę bažnyčią.

Bažnyčios pamatams kaimiečiai atveždavo akmenų, o kun. Jakavonis už akmenis užsakydavo jiems lietuvišką spaudą. Bažnyčiai jis pirko medieną, o žmonės medžius turėjo suvežti.

Švenčionėliuose reiškėsi gyva lietuviška veikla. Bet susirinkimas, vaidinimams ir kitiems reikalams lietuviai neturėjo savo namų. Pasirodymams reikėdavo ieškoti pastogės pas privatininkus ir už tai mokėti didelius pinigus. Todėl nutarta statyti savo namus, kurie turėjo vadintis Liaudies namais.

Liaudies namus statė, bendrai susitarę, kunigai A. Jakavonis ir K. Pukėnas. Du trečdalius statybos išlaidų padengė kun. Jakavonis, o trečdalį – kun. Pukėnas, kilęs iš Švenčionėlių, kuris tuo metu buvo gimnazijos kapelionas ir dėstė tikybą vienoje gudiškoje vietovėje netoli Minsko.

1934 m. Liaudies namai buvo pastatyti. Namų statybą galutinai užbaigti teko kun. Pukėnui, nes tais metais kun. Jakavonis buvo iškeltas į Eitminiškės. Jo iškėlimo iš Švenčionėlių priežastis ir buvo tie baigiami statyti Liaudies namai. Tai buvo lenkų ir jų dvasinio vadovo arkivysk. Jalbžykovskio „atpildas“ kun. Jakavoniui už tai, kad lietuviškai veiklai buvo sukurtas patogus, jaukus židinys.

EITMINIŠKĖSE

Kun. Jakavonis buvo perkeltas į sulenkėjusią Eitminiškių parapiją. Dabar Eitminiškės priklauso Vilniaus rajonui. Bažnytkaimis yra apie 8 km į pietryčius nuo Paberžės (tarp Paberžės ir Nemenčinės). Ankščiau Eitminiškės buvo Paberžės filija. Paberžėje darbavosi kunigai lenkintojai, tada jie ir apylinkės dvarininkai sulenkino Eitminiškių parapijos gyventojus.

Kun. Jakavoniui atvykus, Eitminiškių parapijos paprasti žmonės kalbėjo lenkišku žargonu, bet dar buvo senų žmonių, kalbančių lietuviškai. Kun. Jakavonis lietuviškų pamaldų čia neįvedė, nes nebuvo kas jas lanko.

Eitminiškės kun. Jakavoniui buvo ištrėmimo ir bausmės vieta. Čia jo lietuviškai veiklai nebuvo tokios dirvos kaip Gervėčiuose ar Švenčionėliuose. Bet jis nenusiminė ir atsidavė Dievo valiai. Ėjo sąžiningai kunigo pareigas ir rasdavo progų priminti parapijiečiams jų lietuvišką kilmę, pažadinti juose norą grįžti prie savo tėvų kalbos. Taip kun. Jakavoniui gyvenant tremtinio dienas, atėjo 1939 metai.

ARMIJA KRAJOVA

Su Vilniaus krašto ir kun. Jakavonio likimu yra susijusi Armijos Krajowos karinė organizacija. Čia reikia bent trumpai apie ją užsiminti.

1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo karas tarp Lenkijos ir Voketijos. Po 2 savaičių Lenkijos kaip valstybės jau nebuvo. Vilnius ir dalis Vilniaus krašto 1939 m. spalio 10 d. grįžo Lietuvai. Nors karas buvo pralaimėtas, bet lenkai nenustojo vilties atstatyti savo valstybę 1920-1939 m. ribose; jie neatsižadėjo Vilniaus ir Vilniaus krašto. Lenkijos atstatymui jos prieškarinėse ribose buvo sukurta karinė organizacija Armija Krajowa (krašto armija).

Karinės organizacijos mintis buvo iškelta jau 1939 m. rugsėjo 27 d., o 1940 m. sausio mėn. sukurta Karinės kovos sąjunga (KKS) visam kraštui, sudaranti sudėtinę Lenkijos ginkluotų pajėgų dalį. Šiai sąjungai buvo vadovaujama iš užsienio. Nuo 1941 m. vidurio KKS tapo masinė organizacija. 1942 m. vasario 14 d. ji buvo pavadinta Armija Krajowa (AK)

Vilniaus krašte 1942-1944 m. veikė AK daliniai partizaninės kovos metodais. Jie buvo vadinami „baltaisiais lenkų partizanais“. „Baltieji“ turėjo kovoti su vokiečiais: vykdyti sabotažo aktus, sprogdinti tiltus, geležinkelius, žudyti vokiečių karius. Bet už tokius veiksmus vokiečiai žiauriai keršydavo. AK partizanai nenorėjo sueiti į atvirą konfliktą su vokiečiais. Vengdami atviros kovos su vokiečiais, jie telkė savo karines pajėgas ir ruošėsi lemiamam žygiui – Vilniaus miesto užėmimui ir Vilniaus krašto prijungimui prie Lenkijos.

Tad lenkų „baltieji“, užuot kovoję su vokiečiais, savo ginklus nukreipė prieš lietuvius, kuriuos laikė savo svarbiausiu priešu: žudė lietuvius karius, policininkus ir paprasčiausiai lietuvius AK partizanai nužudė kun. Jakavonį, Trakų apylinkės kriminalinėms byloms tardytoją Zibalą, Dieveniškių viršaitį Kakarieką ir daug kitų nekaltų žmonių.

1944 m. liepos 8 d. Raudonajai armijai pradėjus atakuoti Vilniaus miestą, AK būriai Vilniuje kovėsi partizaniškai su vokiečiais ir palengvino jai užimti Vilniaus miestą.

KUN. JAKAVONIO NUŽUDYMAS

Ateina didelė epocha

Ir laiką perlaužta pusiau.

Jau vynuogės aukojimui prinoko,

O kraujas laša dar tamsiau.

(Kazys Bradūnas)

1943 m. Didįjį šeštadienį (balandžio 24 d.) atėjo pas kun. Jakavonį parapijietė ir skundėsi, kad lenkų „baltieji“ paėmė iš jos paršus, jautį ir dar kai ką.

(Kun. Pukėno liudijimas. Kun. Kazimieras Pukėnas, gimęs 1905 m. vasario 29 d., gyvena Nemenčinėje. Vilniaus rajone).

-Ar žinai, kas paėmė-paklausė kunigas.

Moteris išvardijo visus 5 asmenis. Kunigas surašė jų pavardes ant kortelės ir padėjo po staltiese.

Pirmąją Velykų dieną po rezurekcijos (pamaldų) atvyko į Eitminiškes AK būrys, užėmė kleboniją ir, įsibrovę į kunigo priimamąjį, ištraukė iš po staltiesės kortelę, kurioje buvo surašytos partizanų pavardės. (Ta moteris tardoma išdavė, kur kortelė buvo padėta). Tuomet „baltieji“ liepė kunigui eiti su jais.

Jį nusivarė į AK štabą, kuris buvo Balingrado apylinkėje, netoli Neries upės. Ten kun. Jakavonis susilaukė žiaurios mirties.

Neturime žinių, kaip kun. Jakavonis buvo tardomas ir kankinamas ir kada jis buvo nužudytas. Apie tai yra pasklidę visokių kalbų. Vieni sako, kad jį labai kankinę. Kiti kalba, kad jis gyvas, pririšus kojas prie dviejų greta augančių berželių, buvo pakabintas ir, medžių jėga plėšiamas pusiau, atidavęs Dievui sielą. O dar kiti visą tą tragediją sušvelnina ir sako, kad buvęs sušaudytas. Tikrovė nuo mūsų yra paslėpta, tik viena yra tikra, kad jis mirė kankinio mirtimi. „Taigi kun. Jakavonis buvo išvestas nužudyti per Velykas, Prisikėlimo šventėje, kaip tikras Kristaus karys-kankinys. Kaip ir Kristus atidavė gyvybę už savo ganomuosius“ (Juozas Tonkūnas).

Buvo žmonių, galbūt ir dabar yra, kurie Jakavonio mirties aplinkybes žino, bet visa tai slepiama.

„Mūsų Lietuva“ taip aprašo jo mirtį: Lenkų partizanai kun. Jakavonį ilgai kankino ir mušė, reikalaudami išduoti kitus veiklesnius lietuvius. Tačiau kun. Jakavonis didvyriškai kentė skausmus ir tylėjo. Po poros mėnesių jo lavonas buvo rastas pakastas miške – žvyrduobėje netoli Pabradės“ („Mūsų Lietuva“, I tomas, išleista JAV, p. 197).

Netiesa, jo lavonas nerastas.

„O gal nekaltas kraujas prabils…“

(kun. K. Gajauskas).

Kada mirties sprendimą jam ištarę,

Sudraskė gyvą kūną šakalai

Ir ėjo kruvinas rankas nuplaut į Nerį,-

Jo sielą nunešė į dausas angelai.

Nuo kraujo Neries vandenys paraudo,

Išgąsdinti pakilo paukščiai iš lizdų.

Girdėjos, kaip gimtoji žemė rauda.

Uždengė savo veidą saulė debesio šydu.

…Palaiminta žemė pilna

Žiedų raudonų

Nuo jos sūnų

Pralieto kraujo.

Joje nuo amžių

Gyvenanti tauta,

Atgims iš naujo

(A. Marnakas)

ŽUDIKAI, ATIDUOKITE MUMS KUN. JAKAVONIO PALAIKUS!

Netiesa, kad kun. Jakavonio lavonas buvo rastas. Kur žudikai padėjo jo lavoną, apie tai ir dabar nėra žinių. Vieni sako, kunigą nužudė ir „pakišo po krūmų“. Kiti teigia, kad jo lavoną įmetė į Neries upę. Tam prieštaraujama, esą lavonas turėjęs išplaukti. Betgi žudikai galėjo už kaklo pririšti akmenį, kad lavonas neiškiltų į paviršių.

Peršasi mintis, kad kun. Jakavonio lavonas buvo taip sudarkytas, jog buvo nepatogu jį parodyti, ir reikėjo paslėpti, kad niekas jo daugiau nematytų.

Reikia manyti, kad tebėra gyvi kun. Jakavonio žudikai, jei ne visi, tai bent vienas ar keli. Gal jie čia, Lietuvoje, gyvena, o labiausiai tikėtina, jog bus išsmukę į Lenkiją.

Lenkijos okupacijos ir karo metu Vilniaus krašte buvo nužudyta daug taurių lietuvių, bet jų lavonai buvo surasti ir žinome, kur jų kapas. O kun. Jakavonio palaikai paslėpti, kad niekas jų nerastų, kad nežinotume, kur jo amžino poilsio vieta, kad nenueitume prie jo kapo nulenkti prieš jį galvą, išreikšti jam lietuvio meilę ir dėkingumą.

Mes nenorime keršto, neieškome žudikų, kad jie būtų nubausti (nes juk ir dabar gaudomi ir teisiami žmonės už nusikaltimus, padarytus II pasaulinio karo metu). Mes tik vieno prašome, ne tik prašome, bet reikalaujame – pasakykite, kur padėjote nužudytojo kūną. Žudikai ir jų bendrininkai, jei jūsų sąžinė nėra visai išblėsusi, atiduokite mums kun. Jakavonio palaikus!

KUN. JAKAVONIO IŠORĖ. CHARAKTERIO BRUOŽAI

Kun. Pukėno liudijimu kun. Jakavonis buvo aukštas, labai stiprus vyras, raumeningas, kaulėtas. O jo brolio Petro duktė Bronė Kazokaitienė (gimusi 1918 m., gyvena Vilniuje dar papildo, kad kun. Jakavonis buvo brunetas. Būdamas apie 55 metų, buvo žilstelėjęs, bet nė kiek neplikas. Jo akys buvo rudos, mažytės, kurios smalsiai visus stebėdavo.

Kun. Pukėnas liudija, kad kun. Jakavonis valgydavo mažai. Laikė bites, valgydavo medų. O Kazakaitienė dar priduria, kad medonešis būdavo turtingas ir kad kunigas maloniai vaišindavo visus. Jis sakydavo: „Pas mane medaus ir lašinių visuomet yra“.

Kokia jėgą turėjo kun. Jakavonis, parodo vienas įvykis. „Palūšėje per atlaidus susipešė du vyrai, – liudija kun. Pukėnas. – Mušeika, parmetęs ant žemės antrąjį užgulė ir grasino peiliu nudurti. Zakristijonas mušeiką mušė, daužė kuolu bet šis neatstojo nuo antrojo. Kada prisistatė kun. Jakavonis. Mušeika atsistojo prieš kunigą su peiliu. Kunigas mušeiką „baksterėjo“ ranka (pasakojo vėliau zakristijonas), it tasai griuvo ant žemės. Mušeika pakilo nuo žemės, kibo prie kunigo. Kunigas vėl „baksterėjo“ ranka, ir mušeika griuvo žemėn…“

Kun. Jakavonio balsas buvo stiprus, aštrus, nešvelnus. Klausa nebloga. Bažnyčioje per pamaldas giedodavo stipriu, galingu balsu. Ir kaimuose mėgdavo dainuoti kartu su kitais.

Veiklus, judrus. Mėgdavo draugystę su žmonėmis, ypač jaunimu. Mėgdavo svečiuotis pas kitus ir pas save priiminėti svečius.

Labai kukliai gyveno. Jo buto apstatymas buvo labai paprastas, baldų turėjo tik tiek, kiek reikalinga.

Kaip klebonas, savo ūkiu nesirūpino. Viską darė bei tvarkė jo šeimininkė Elzbieta iš Mockų kaimo, Gervėčių parapijos.

Pinigo neturėjo, nes jį išleisdavo įvairiems reikalams. Už savo pinigus užsakinėdavo lietuvišką spaudą.

Kun. Jakavonis Lietuvą, lietuvius mylėjo, bet neapykantos lenkams nejautė.

„Jis lenkų neskriaudė, bet ir lietuvių skriausti neleido“, – teigia kun. Pukėnas. O kun. Konstantinas Gajauskas priduria: – „Buvo tolerantas, teisingas kitų tautybių atžvilgiu, tiek lenkams, tiek žydams“.

Buvo blaivus. Moralės atžvilgiu kaip kunigas buvo švarus. Santykiuose su moterimis jam jokių priekaištų daryti negalima (kun. Pukėno ir arkivyskupo Julijono Steponavičiaus liudijimas).

Arkivyskupas Steponavičius dar liudija: „Kun. Jakavonis daug jaunimo siųsdavo į lietuvių gimnaziją Vilniuje; padėdavo pasiruošto, pamokydavo lietuvių kalbos. Ir man padėjo pasiruošti į gimnaziją. Mokino lietuvių kalbos.

Iškalba kun. Jakavonis turėjo nekokią. Bet mėgdavo sakyti ilgus pamokslus, kas gal ne visiems žmonėms patikdavo. Tad kuo jis patraukė žmonės, sugebėjo laimėti jų simpatijas? Savo nuoširdumu, liaudiškumu. Buvo kantrus, tykus, ramus. Kartą atvežė jį pas ligonį Miciūnuose (Gervėčių parapijoje). Ten buvo susirinkę moterų, tarp jų N. atėjo vyras ir šaukė, barė savo žmoną N., kad neina rugių iškrauti (buvo vasaros darbymetis). Kun. Jakavonis švelniai ramino tą rėksnį žmogų, nebarė jo“.

Kun. Jakavonis savo gyvenimą paaukojo Dievo ir Tautos tarnybai. Dievo – nes jis buvo kunigas ir ėjo sąžiningai kunigo pareigas; tautos – nes mylėjo savo tautą ir jai save atidavė.

1988 m. Eitminiškių šventoriuje pastatytas kun. Jakavoniui paminklas. Jis pašventintas 1988 m. balandžio 24 d.

VYNMEDŽIO ŠAKELĖ

IŠTRAUKOS IŠ POEMOS

Mylėjus Dievą ir Tėvynę,

Tauta apgaulės nekentė.

Sava kalba Jam meldėsi,

Kaip žmonės gyveną šventai.

Apgaulė, tiesa pasipuošus,

Mūs kalbą, tautą niekino.

Kančių puotą tuoj tam ruošia,

Kas ja  Aukščiausią garbina.

Tu drąsiai skelbei Atpirkėją,

Kaip meilę Dievo be ribų,

Kurs gelbėti visų atėjo,

Jo Tėvui mylimų vaikų.

Davei tu visa, ką galėjai,

Beturtis meile nekalta.

O jau neapykanta vešėja:

Tau ruošė mirties dekretą.

Tu su tauta šventei Velykas

Su Viešpačiu sava kalba…

Ko ilgai troškai, čia įvyko-

Auka su Kristumi priimta!

Velykoms budeliai atėjo:

„Tau nepalikti tarp gyvų!“

Skausmingon puoton išlydėjo

Ir nėr tavęs jau tarp gyvų.

Bet tu laimingas, vargęs, kentęs,

Sielos ir kūno kankinys.

Mirei už tautą mirtim šventa –

Tapai mūs meilės švyturys!

Sūnus kilnusis mūs Tėvynės,

Ją puoši purpuru žaizdų.

Tiek skaisčių sielų atgaivinęs

Vedi žygiuot keliu šventu.

Dėkojame Tau, Visagali,

Už Tavo meilę be ribų,

Kad Tu davei silpnučiams galią

Parodyt meilę iš darbų.

Dėkojame už Ambraziejų,

Save Tau paaukojusį

Su Kristumi, mūs Atpirkėju.

…Mes galvas lenkiame prieš jį.

„Voruta“ Nr. 13 (16), 1990 m. spalis; Nr. 14 (17), 1990 m. lapkritis; Nr. 15 (18), 1990 m. gruodis; Nr. 1 (19), 1991 m. sausis