1994 m. rugsėjo 29-osios Mykolinių dienos vakare nustojo plakusi Ganytojo Jono Kaušylos širdis. Savo namuose Pivašiūnuose Jis krito ir neatsikėlė…

Dar 1936-aisiais metais, gavęs Vytauto Didžiojo universiteto Kaune Teologijos filosofijos fakultete kunigo šventinimus, ir atvykęs į Pivašiūnus, nesiskyrė su jais iki paskutiniojo atodūsio. Spalio 3-ąją (pirmadienį) amžinam poilsiui atgulė Pivašiūnų bažnyčios šventoriuje. Į paskutiniąją kelionę Velionį palydėjo J.E. Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis, 32 kunigai, Pivašiūnų ir Bagaslaviškio parapijiečiai, giminės, artimieji.

Ganytoją pažinojusiems jo parapijiečiams Pivašiūnuose ir Bagaslaviškyje nebus lengva suvokti, kad Jo jau nebėra, kad Jis išėjo…

Reta buvo tokių kunigų ir ganytojų. Ir dėl to Jo gyvenimas, veikla bus reikšmingi nevienai Lietuvos bažnyčios ir valstybės žmonių kartai.

Įvertinti ir iškelti Jo darbus nebus lengva, nes jis nemėgo apie savo veiklą pasakoti. Štai rugpjūčio mėnesį pasiekė Lietuvą laiškas iš Bobruisko (Baltarusija), kuriame miesto katalikai dėkoja kunigui Jonui Kaušylai už paramą anais sunkiais laikais. Kunigo Jono Vaitonio iš Vilniaus teigimu, velionis prieš dešimtmetį, o gal ir anksčiau siųsdavo į Bobruiską vietos katalikams įvairių bažnytinių reikmenų: žvakių, maldaknygių, kitų dalykų. Laiškas liudija, kad Jo darbas neliko užmirštas – žmonės Jį prisimena ir dėkoja. O kas pasakys kam dar siųsdavo įvairią paramą?

Kalbama, kad Jis rėmė Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidimą.

Atsisveikinimo proga nors trumpai paminėsime kai kuriuos Jo darbus, nes Jis buvo ne tik žmonių sielų Ganytojas, bet ir didelis politikas, didelis tautinis veikėjas, kuriam ypač rūpėjo lietuvybės ir Lietuvos valstybės, jos ateities reikalai.

Dar šių metų gegužės mėnesio pabaigoje „Vorutos“ leidykla gavo Jo knygos rankraštį, kuriame be jo darbo „Kunigo teismas“, buvo įdėtas Milžino rankraštis „Pivašiūnai“ ir B. Kviklio „Mūsų Lietuvos“ knygos ištrauka „Pivašiūnai“. Kad ir labai stengiantis, knyga, kurios pavadinimas „Žalias miškas gyvas“ pasaulį išvys tik spalio mėnesio viduryje…

Taigi, Pivašiūnai.

Jaunas kunigas J. Kaušyla į Pivašiūnus atvyko 1936 metais. Įdomus Milžino pastebėjimas: „Kalbų kova Pivašiūnų bažnyčioje atpuolė ir visai išnyko greitai – kun. Kaušylos laikais.“ Ir toliau pacituosime Milžiną: „Kaušyla savo bažnytiniais darbais visiems įtiko – visi jį, kunigą, pamėgo, pamylėjo. (…) Nuostabus, geras brangus ir dėkingas tai žmogus – kun. Jonas Kaušyla. Jau iš pirmųjų metų perprato jisai Pivašiūnų šventumą, didybę, grožį ir vertę. Buvo čia vikaru, patapo administratoriumi, pasiliko klebonu. Ir iš pirmųjų metų pasišovė gražiems darbams. Juos būtina išvardinti Pivašiūnų istorijai.

1942 m. – pagrindinis klebonijos sutvarkymas.

1943 m. – Didžiojo altoriaus restauravimas. Arkadoje netapė, bet įmontavo masyvias raides: MARIJA Mūsų MOTINA.
1944 m. – vargonų ir choro remontas.
1945 m. – bažnyčios vidaus atnaujinimas, padidinti langai.
1946 m. – pastatoma nauja, gražutė varpinė.
1947 m. – meniškai restauruojamas Stebuklingasis Paveikslas.
1948 m. – siūdinama iškilmingoji jubiliejinė vėliava. Švenčiamas Pivašiūnų bažnyčios 300 metų jubiliejus.
1949 m. – pastatytas Pivašiūnų Dievo Motinai Paminklas.
1950 m. – iš apačios viršun šventoriun įrengiami ir cementuojami laiptai. (Pirma čia buvo tik takas ir liūtys išplaudavo Ravelius. Buvo negražu ir maldininkams kopti nepatogu.) Įrengiami laiptų turėklai. Pastatomi šventoriaus žibintai.

Planavo kun. J. Kaušyla 1952 m. bažnyčios vidaus kapitalinį dekoravimą. Ir svajojo čia Pivašiūnuose sukurti tikrąjį liurdišką (kaip Liurde) monumentą: priešais bažnyčios portiką iš atokios apačios per visą šlaitą viršun šventoriun įvesti plačia laiptų alėją – apsodinti ją iš šonų dekoratyvinėmis tujomis (ar kitu žalumu) ir, kas svarbiausia, iš apačios viršun, laiptų šalimais, pastatyti statulų galeriją.

Taip – Lietuvos šventųjų ir istorinių lietuvių statulinius paminklus. Natūralaus dydžio, gal aukštesnius. Taigi iš viršaus apačion, abišalėmis poromis stovėtų metalinės statulos.

Šv. Kazimieras – vysk. Jurgis Matulevičius (būsimas šventasis).
Vytautas Didysis – Dr. Basanavičius.
Maironis – vysk. Juozapas Kukta.
Vysk. T. Matulionis – kun. A. Deksnys.
Šv. Jonas Krikštytojas – šv. Benediktas.
Angelas su trimitu – angelas su trimitu.

Svajojo taip, ir projektavo kun. Kaušyla – ir būtų įvykdęs, nes jo gera valia, bažnytinis talentas ir meilė Pivašiūnams – yra neriboti. Gal dar kada įvykdys…“

Taip rašė Milžinas (kun. Nikodemas Švogžlys), su kuriuo Ganytojas bendravo daug metų.
Ką ir kaip klebonas J. Kaušyla dirbo Pivašiūnuose yra labai gražiai išdėstęs savo knygoje „Žalias miškas gyvas“. Bet knyga parašyta Bagaslaviškyje, kuriame dirbo dvidešimt metų ir kaip pats autorius rašo – baigta 1979 metų sausio 14 d.

Pirmą kartą su Pivašiūnais jis atsisveikino 1951 m. rugpjūčio 19 d., kada buvo areštuotas ir išvežtas į Daugų skrebyną, o vėliau į Vilniaus saugumo kalėjimą. Vis dėlto norėtume pateikti keletą karo metų gyvenimo ir veiklos akimirkų. Štai ką Autorius sako Saugumo tardytojui: „Parapija buvo mišri. Čia buvo daug lenkų. Lenkai mane mylėjo daugiau nei lietuviai. Mylėjo už tai, kad lenkams daug gero padariau. 1942 metasi Alytaus apskrityje norėjo bandymą padaryt su lenkais, kaip su žydais. Jeigu Alytuje būtų pasisekę vokiečiams sušaudyti lenkus, tai būtų lenkus sušaudę ir visoje Lietuvoje. 1942 metų vasarą iš Alytaus apskrities pradėjo rinkti lenkus su šeimomis ir vežti į Alytų. Atvežus uždarydavo į getus. Pivašiūnų parapijoje buvo daug lenkų, tai ir juos rinko ir vežė vežimais į Alytaus miestą. Skaudu buvo žiūrėti, kaip verkiančias šeimas veža pro bažnyčią į Alytų sunaikinti. Lenkai gete. Tranšėjos iškastos, giliausi grioviai. Viskas paruošta sunaikinimui. Bet nėra kam šaudyti. Vokiečiai liepia lietuviams šaudyti, o lietuviai atsisako, sakydami, patys tvarkomės, patys ir dabar tvarkysimės. Aš pasiėmęs lašinių ir naminės pradėjau vaikščioti lenkų išliuosavimo reikalu iš įstaigos į įstaiga. Nueinu pas Alytaus komendantą pulkininką Bronių Basiulį, prašydamas už lenkus pivašiūniečius. Komendantas aiškina, kad šiame reikale lietuviai nesimaišo, tai tik vokiečių darbas, kurie negęstančia neapykanta lenkams dega. Ir jie nieko negalįs padėti ir padaryti. Ir tada vykstu į vokiečių komendantūrą pas Bolenderį. Čia atsakymas: mes, vokiečiai, nieko nežinome, visa tai daro lietuviai. Net į kalbas nesileidžia. Grįžtu vėl pas komendantą Basiulį ir jam sakau, kad vokiečiai teigia, jog tai lietuvių darbas. Taip teko kelis kartus važinėti iš Pivašiūnų į Alytų lenkų klausimu su namine ir lašiniais. Galų gale lietuviams atsisakius lenkus šaudyti, vokiečiai suima lietuvių policijos viršininką ir kitus tarnautojus. Juos išveža į Vokietiją. Vokiečiai pyksta ant lietuvių, lietuviai pyksta ant vokiečių, vieni kitiems bėdas versdami. Tokioje neaiškioje padėtyje komendantas Basiulis liepia geto vartus atidaryti ir taip palikti nieko nesakant lenkams. Atidarius geto vartus lenkai kaip pelės iš po kanapių kupetos pradėjo bijodamiesi ir atsargiai eiti ir bėgti. Su laisvais lenkais, su laisvomis šeimomis vykstame į namus.“

Ir toliau leisime publikuoti kitą epizodą: „Jeigu būčiau buvęs toksai, kaip sufabrikuotais ir iš šalies padiktuotais skundimais rašo skundėjai, tai nebūčiau pas save per visą vokiečių okupacijos laiką laikęs du rusų kareivius. 1941 metais rugsėjo mėnesį nuvažiavęs į Alytų pamačiau daugybę rusų belaisvių kareivinėse už geležinkelio stoties. Jie visi išbadėję, liesučiai. O jų vyresnieji iš kareivių rusų ar ukrainiečių paskirti, kaip pamačiau žiaurų elgimąsi su belaisviais kareiviais, ir žinodamas, kad vokiečiai duoda belaisvius žmonėms į namus, tada vokiečių vyresnio paprašiau, kad man duotų du rusų belaisvius jaunus vyriokus. Vokiečių pareigūnai leido ir pasiūlė du brolius baltgudžius iš Minsko. Juos pasiėmiau. Tai buvo broliai Daroninai Kolė ir Miša. Su jais arkliu vykstame į Pivašiūnus. Atvažiavus jų kareiviškus rūbus sudeginom, užkūrėme gerai pirtį ir išprausus daviau naujus baltinius ir viršutinius rūbus. Sudeginau todėl, kad buvo paplitusi dėmėtoji šiltinė. Laipsniškai maistą daviau daugindamas, nes išbadėjusiems iš karto nedaviau sočiai valdyti, bijodamas susirgimo. Aišku, išbadėję kareiviai būtų valgę iki susirgimo. Daviau kambarį atskirą ir taip gyvenome per visą vokiečių okupacijos laiką pas mane. Po kurio laiko iš jų vienas kareivis susirgo dėmėtąja šiltine. Rūpinausi pasveikimu. Iš Butrimonių parvežiau gydytoją. Konstatavus šiltinės ligą šį kareivį nuvežiau į Alytaus ligoninę. Ligoninėje pasveikęs ir vėl sugrįžo pas mane. Susirgus šiltine Kolei, gydytojai mano namuose darė dezinfekciją sieros garais, prismardindami visą namą. Dėl to nerūgojau ir atgal į kareivines nevariau belaisvių kareivių. Jie gyveno pas mane kaip broliai. Prižiūrėjo jie arklį ir dvi karvutes. Artinantis frontui, pasiėmę maisto ir apsirengę naujais rūbais, iškeliavo 1944 metų birželio mėnesio pabaigoje į vakarus. Nenorėjo pasilikti. Tokia buvo jų valia, pagal kurią ir tvarkėsi.“ Žinoma negalėjo ganytojas nematyti ir negelbėti žydų. Štai kaip aiškino saugumo tardytojui apie žydų gelbėjimą: „Arba vėl rizikavau iš Kauno arkliu parsiveždamas dvi jaunas žydaites Kaganovičiūtes, turtingo medžio pirklio dukras, kurios buvo iš žydų geto Kaune išpirktos per geto sargus. Jų tėvas gyveno Kaune Laisvės alėjoje ir turėjo savo nuosavus namus ir didelę rūbinių medžiagų krautuvę. Tėvas buvo išvežtas į Rusiją 1940 m., kaip milijonierius žydas. Šeima pasiliko Kaune. Vokiečių okupacijos metu su visais Kauno žydais ir Kaganovičių šeimą nuvarė į getą sunaikinti. Išpirktos jaunos žydelaitės, išmokusios katalikų tikėjimo tiesų, buvo pakrikštytos vyskupo T. Matulionio. Po pakrikštijimo jas su arkliu parsivežiau į Pivašiūnus, kurį laiką gyveno pas mane, vėliau perdavus į saugią vietą, į Aukštadvarį, Tamošavos vaikų prieglaudą. Taip jos išliko gyvos. Užėjus sovietams jų tėvas sugrįžo ir buvo be galo dėkingas už išlaikymą dukterų gyvų, dėkingas visiems. Nepareiškė jokio nepasitenkinimo, kad buvo apkrikštytos. Jos ir dabar gyvena ir dirba įstaigose. Taigi, ar mano dvasia antisovietiška, kaip skundėjai teigia?“ (Visos citatos iš knygos „Žalias miškas gyvas“, p. 63–66).
Iš kalėjimo sugrįžta 1955 metų rugpjūtyje. Toliau pastoracinis darbas Šiluvoje, Vilūnuose ir Žasliuose (abi parapijos Kaišiadorių rajone), po to Kirdeikiuose, Kernavėje, Bagaslaviškyje. Į Pivašiūnus grįžo 1986 m. Verta priminti, kad po grįžimo iš kalėjimo Ganytojas savo veiklos prisiminimų jau neberašė. Tad apie tuos metus teks rinkti bičiulių, giminių, artimai jį pažinojusių prisiminimus. Rugpjūčio mėnesį pasakė, kad jo draugai kunigai ragino rašyti antrąją prisiminimų dalį, tačiau kol susiruošė, buvo vėlu…

Jam būdinga veikla ypač pasireiškė Žasliuose. Rugsėjo pradžioje Ganytojas įteikė „Vorutai“ Milžino rankraštinę knygą „Knyga apie kunigą profesorių dr. Juozapą Stakauską“, parašyta Vievyje 1980 metų rudenį. Čia pacituosime (psl. 170–174) keletą ištraukų: „Auksiniai Žaslių metai kun. dr. Juozapui Stakauskui buvo 1956–1962 m., kai čia Žasliuose klebonavo šviesus ir supratingas – ir plačios literatūrinės nuovokos kun. Kaušyla.

Kun. Kaušyla gerbė ir globojo kun. Stakauską. Labai jį vertino kaip mokslininką, kaip istoriką. Ir jie tada tapo dideli prieteliai ir bičiuliai visam gyvenimui.

Kun. Kaušyla visada buvo veiklus lituanistas mylėtojas – lietuviškųjų knygų bei raštų žinovas ir kolekcionierius. Dabar Žasliuose jis sulaukė ir laimėjo unikalinį lituanistikos korifėjų Kun. Dr. Stakauską – jį patį ir dar su savo monumentalia biblioteka bei raštynu, su tokiomis knygomis, kurių kun. Kaušyla buvo matęs…

Kun. Kaušyla tada visu tuo susidomėjo… susiorientavo… ir nusprendė pats pasinaudoti ir kun. Stakauską panaudoti lietuviškiems raštams.

Tada Kaušyla ir Stakauskas sudarė… literatūrinę talką: Stakauskas rašė lituanistinius raštus – o Kaušyla juos perspausdindavo savo turima rašomąja mašinėle (Todėl Stakausko rašiniai niekur neprapuolė – ir jie yra).

Savo darbo talkoje jie tada buvo net… įnirtę (!) Kaušyla mėgo sparčiai kalti savo mašinėle ir… spyrė Stakauską – sparčiau ir daugiau rašyti savo raštų.

Taigi vienas rašė – kitas spausdino.

Taip, tai buvo jų abiejų – auksiniai raštijos metai.

Ir iš tų darbo metų, iš tada laimingų Žaslių – mūsų Lietuva ir Bažnyčia iš Stakausko ir Kaušylos laimėjo retas ir brangias literatūrines-lituanistines dovanas. Tai buvo Stakausko rankraščiai ir Kaušylos mašinraščiai (Jie čia surašyti knygos gale).

Bet visa tai buvo jau… praėję. (…)

Tik kun. Kaušyla, anų laikų bičiulystės žodžiais, visgi įprašydavo kun. Dr. Stakauską atvykti pas jį Bagaslaviškin į atlaidus.

Ir Stakauskas atvykdavo. (Kun. Kaušyla jį atveždavo ir nuveždavo pasiųsdamas savo parapijiečius – patsai Stakauskas jau nesugebėdavo suorganizuoti sau transportą…)

Bet ir svečiuose Bagaslaviškyje – Stakauskas jau nelaikė Mišių… nesakė pamokslų, nesėsdavo klausyklon… viešai nesirodė žmonėms…

Jis susigūžęs sėdėjo zakristijos kampuke ir pats sau kartojo savo baisią frazę:

– Taip, ad nulium usum.

Ir niekaip nesutikdavo nakvoti net ir pas kun. Kaušylą – būtinai važiuodavo namo į Žaslius.“ (…)

Ganytojo namuose Pivašiūnuose liko spausdinimo mašinėlė. Tai jo trečioji spausdinimo mašinėlė. JŽ gavęs iš Amerikos. Atsiėmęs iš pašto išrinktą detalėmis, o vėliau buvo sudėta iš naujo, šriftas įregistruotas milicijoje. Jis buvo perspėtas, kad niekam neduotų spausdinti, tik pats. Ir spausdino pats. Kiek spausdino ir paliko darbų Lietuvos kultūrai, spręskime iš tos pačios Milžino knygos (p. 204):

Kun. Dr. Juozapo Stakausko nespausdintų raštų bibliografija

1. Veikalas: Katalikų Bažnyčios istorija. Tomas I ir II. 2500 puslapių in folio. Žasliai.
2. Veikalas: Rekolekcijos klerikams ir kunigams. Tomas – ciklai I ir II ir III. Žasliai.
3. Knyga: Lietuvių spaudos draudimas ir laisvė. Rusų kalba cituoja caro kanceliarijos, ministerijų, gubernatorių ir kitų įstaigų dokumentus – originalus. Cituoja lietuvių veikėjų ir daugelio parapijų peticijas carui ir kitiems. Žasliai.
4. Knyga: Lietuviai veikėjai ir rašytojai aušrininkai. Daug čia biografijų ir aušrininkų raštų pavadinimų. Daug iki šiol buvusios nežinomos archyvinės medžiagos. Stakauskas pirmasis ją publikuoja. Žasliai.
5. Knyga: Vilniaus Vyskupija. Žasliai. Surašyta bendra plati Vilniaus Vyskupijos ir jos vyskupų istorija, neliečiant atskirų parapijų istorijų.
6. Knyga: Lietuvių sąjūdis Vilniaus Kunigų Seminarijoje. Žasliai, 1960.

Taip lituanistiniu metodu Stakauskas išnagrinėjo visas tris Lietuvos Kunigų Seminarijas: Seinų, žemaičių (Kaune) ir Vilniaus. (Čia Stakauskas buvo šitos raštijos – pradininkas).
7. Knyga: Žaslių parapija.

Dokumentuota Žaslių parapijos monografija-apybraiža. Žasliai.
8. Knyga; Vyskupas Juozas Kukta.

Pasakojama Kuktos istorija – jo biografija, veikla, charakteristika. Žasliai.
9. Knyga: Vyskupas Teofilius Matulionis.

Pasakojama jo laikotarpis Lietuvoje nuo 1933 m. ir metai Kaišiadorių vyskupijos soste nuo 1943 m. (1943–1959). Stakauskas iškelia vysk. Matulionio domėjimąsi istorija (!), kad 1943 m. jis paskyrė istorikų komisiją – kun. Dr. Stakauskas, kun. kancleris Stanislovas Kiškis ir kun. N. Svogžlys–Milžinas – Kaišiadorių vyskupijos istorijai tirti ir ją surašyti. Žasliai.

10. Knyga: Vyskupas Antanas Baranauskas. Žasliai.
11. Knyga: Vyskupas Motiejus Vlančius. Žasliai.
12. Knyga: Vyskupas Antanas Karosas. Žasliai.
13. Knyga: Arkivyskupas Jurgis Matulevičius. Žasliai.
14. Knyga: Vyskupas Kazimieras Paltarokas. Žasliai.
15. Knyga: Arkivyskupas (Vilniuje) Mečislovas Rainys. Vilkaviškio ir Vilniaus laikotarpiai. Žasliai.

(Šita istorijai labai svarbią BIBLIOGRAFIJĄ surinko, surašė ir Autoriui parūpino kun. Dr. Stakausko literatūrinis bendradarbis Žaslių laikotarpiu 1956–1962 m. – mašinraščio meistras, lituanistikos mecenatas kun. Jonas Kaušyla, kuriam aš čia milžiniškai literatūriškai dėkoju. Ačiū! Kun. N. Švogžlys–Milžinas). Toks buvo Ganytojo darbas prie spausdinimo mašinėlės, darbas apie kurį jis niekam nepasakodavo. Žinoma, kad jis yra perspausdinęs kunigo poeto Alfonso Šato eilėraščių knygas. Tikriausiai kitiems poetams ir literatams, kunigas yra spausdinęs kūrybos darbus, nes, kaip jis pats sakė, yra „surašęs“ tris spausdinimo mašinėles.

Buvo nuolatinis „Vorutos“ laikraščio rėmėjas ir prenumeratorius nuo pat pirmo numerio išleidimo dienos. Laikraštį skaitydavo ir kuriuos ne kuriuos straipsnius komentuodavo. Pateikdavo laikraščiui savo bičiulių straipsnius, kurių dalis yra išspausdinta. Prašomas interviu „Vorutos“ laikraščiui dėkodavo ir atsisakydavo tai daryti.

Dovanojo „Vorutos“ laikraščiui vertingų knygų, kuriomis naudojasi redakcijos darbuotojai kasdieniniame darbe.

Savo bičiuliams rašydavo laiškus, mašinėle spausdintus. Neabejotina jų parašyta daug. Iš jų galima būtų sudaryti jo didelės veiklos vaizdą.

Čia mūsų pateiktame rašinyje pro memoria paminėti tik kurie ne kurie jo darbai. Jis nusipelnė labai daug visiems tiems su kuriais bendravo, kuriems kalbėjo ir dėstė savo požiūrius į Lietuvos valstybę.
Tebūnie šis rašinys kukli pradžia – jo atminimo įamžinimui.

Pivašiūnai–Vilnius, 1994 rugpjūčio mėn.

Nuotraukose: Kun. J. Kaušyla