Kun. Juozas Vailokaitis
Doc. dr. Vladas Terleckas, Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras
2000 m. gruodžio 17 d. turėjome paminėti iškilaus kunigo, „Šaltinio“ redaktoriaus, bankininko, Lietuvos pramonės kūrėjo, tremtinio Juozo Vailokaičio 120-ąsias gimimo metines. Nepaminėjome. Dėl to buvusieji sovietiniai propagandistai metų metus kalę žmonėms mintį, kad Vailokaičiai – svarbiausieji Lietuvos liaudies išnaudotojai, gali džiaugtis. Šiame straipsnyje supažindinsiu su svarbiausiais J. Vailokaičio gyvenimo ir veiklos momentais, daugiau dėmesio skirsiu tiems iš jų, kurie visai ar mažai paliesti J. Sako-Sakevičiaus monografijoje ir periodikoje.
Juozas – turtingų ūkininkų sūnus, gimęs Piktžirnių k. (Šakių aps., Sintautų valsč.). Iki šiol biografams nepavyko išaiškinti, kur jis mokėsi iki įstojant (1897 m.) į Seinų kunigų seminariją. Seminarijoje atsiskleidė J. Vailokaičio visuomeniškumas, organizaciniai sugebėjimai. Seminaristai įkūrė nelegalią organizaciją, vėliau gavusią „Šaltinio“ pavadinimą. Jos tikslai buvo: išmokyti narius dirbti konspiracinį organizacinį darbą, žadinti jų tautinį sąmoningumą, remti nelegalią spaudą. Organizacija veikė penketukų principu. Klierikas Juozas buvo centrinio penketuko narys, nuo 1900 m. – „Šaltinio“ pirmininkas, su kitais suorganizavo slaptą knygynėlį, lietuviškų laikraščių skaitymą.
Po seminarijos baigimo J. Vailokaitis mokėsi Peterburgo dvasinėje Akademijoje. 1905 m. ją baigė teologijos magistro laipsniu, buvo įšventintas kunigu. Apie metus laiko padirbėjęs vikaru 1906 m. J. Vailokaitis Seinų vyskupų kurijos paskiriamas savaitinio žurnalo „Šaltinis“ redaktoriumi. Tuo 25 m. jaunam kunigui buvo parodytas didelis pasitikėjimas, pavesta sunki misija – išpopuliarinti žurnalą, ištraukti jį iš nuostolių duobės. Jaunas redaktorius neapvylė Bažnyčios hierarchų. Sumaniu redakcinius darbu, lanksčia administracine politika (leidinio kainos sumažinimu, priedų leidimu, loterijų organizavimu), meninio apipavidalinimo pagerinimu „Šaltinio“ tiražą pakėlė iki rekordinio skaičiaus – 15 000 egzempliorių. Nelengva buvo tą pasiekti, nes reikėjo įveikti populiarios kairiosios spaudos konkurenciją, nepabūgti caro administracijos priekabiavimų, teismo bylų kėlimo. Nors „Šaltinis“ pirmiausia buvo Bažnyčios aukštosios dvasininkijos minčių reiškėjas, bet, antra vertus, nesišalino aktualių visuomeninių reikalų nagrinėjimo, aštrios carinės politikos Lietuvoje kritikos. Už tai J. Vailokaitis ne kartą baustas pinginėmis baudomis, keletą mėnesių kalėjimo. Taigi jau redaktoriavimo metais išryškėjo J. Vailokaičio kaip novatoriaus, gero vadybininko ir finansininko talentas.
Energingajam J. Vailokaičiui pakako laiko, jėgų, idėjų ir kitiems darbams: straipsnių rašymui, draugijų kūrimui, įvairiausių renginių organizavimui. Jo sutana švysčiojo choruose, jis vaidino rateliuose, vakariniuose lavinimo kursuos, šventadieninėje mokykloje ir t.t. 1909 m. įstojo į Lietuvių mokslo draugiją. 1912 m. ėmėsi ir ūkinės veiklos. Tais metais su jaunesniu broliu Jonu įkūrė draugiją, kuri turėjo padėti lietuviams nusipirkti parceliuojamų dvarų žemių, kad ji nepatektų į rusų ir lenkų rankas. Dėl nežinomų priežasčių draugija neišplėtojo prekybos žeme. Bet pats sumanymas buvo naujas ir reikalingas.
1915 m. J. Vailokaitis nuo artėjusio fronto pasitraukė į Vilnių, kiek vėliau persikėlė į Maskvą, iš kur nuvyko į Peterburgą. Čia vėl visur jo pilna: leidžia savaitraštį „Vadas“, organizuoja spaustuvę ir Šv. Povilo draugiją, su kitais įkuria Liaudies sąjungą, įsteigia vakarinius beraščių kursus ir vakarinę progimnaziją, aktyviai veikia Lietuvių tautos taryboje, Vyriausioje lietuvių taryboje Rusijoje, Krikščionių demokratų partijoje. 1918 m. organizuoja lietuvių grįžimą Tėvynėn, demaskuoja bolševikų propagandą. Tad J. Vailokaitis ne be reikalo laikytas Peterburgo lietuvių vadu ir autoritetu, išrinktas Krikščionių demokratų partijos CK pirmininku.
1918 m. pabaigoje J. Vailokaitis parskubėjo į Lietuvą, į Vilnių. Kažkodėl nepasitraukė nuo artėjusios bolševikų armijos į Kauną. 1919 m. vasario 17 d. jis, kaip įkaitas, bolševikų areštuojamas ir uždaromas Lukiškių kalėjime. Ten nepalūžo. Atsiunčiamas agitatorius tikėjimo ir politikos klausimais „suriesdavo į ožio ragą“. Parašė V. Kapsukui reikalavimą lietuvių įkaitų teises sulyginti su vokiečių įkaitų teisėmis. Lenkų kariuomenei priartėjus prie Vilniaus, J. Vailokaitis su kitais įkaitais pėsčiomis nuvaromi į Daugpilio kalėjimą. Iš Daugpilio įkaitai buvo nugabenti į Smolenską. Iš ten jie Lietuvos valdžios pastangomis išlaisvinti, iškeičiant į 30 Kaune kalintų bolševikų.
Dabar J. Vailokaitis pasineria į Valstybės statymo ir verslo reikalus. Jis išrenkamas į Steigiamąjį Seimą, kuriame patikimos atsakingos Ekonomikos komisijos pirmininko pareigos. Todėl jam dažnai tekdavo pasisakyti dėl svarstomų įvairių įstatymų projektų. Skaitydamas jo kalbas negali atsistebėti iškalbingumu, erudicija, gilia argumentacija, valstybine mąstysena. Mūsų valstybei nusipelnė jau vien todėl, kad sugebėjo Steigiamojo Seimo atstovus įtikinti, jog negalima neribotai į Lietuvos banką įsileisti užsieniečių ir padaryti jį paprasta, valstybės nekontroliuojama akcine bendrove. Tokias nuostatas teikė Vyriausybė. Priėmus J. Vailokaičio siūlymus, Lietuvos bankas galėjo dirbti viso šalies labui, o ne užsienio ir savų verslininkų siauriems pelno interesams. Jo paramos dėka turime vykusį prasmingą savų pinigų pavadinimą – litas. Taip pat kun. Juozas buvo išrinktas į I ir II Seimus, bet juose nebuvo toks aktyvus. Jam buvo patikėtos derybų su Sovietų Rusija dėl taikos sutarties nario pareigos, pasirašė 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį. Pasak amžininkų, grįžęs iš Maskvos spinduliavo džiaugsmu.
Daugiausiai laiko ir energijos J. Vailokaitis paskyrė verslui, nacionalinės pramonės ir bankininkystės kūrimui. Šiuose bankuose jis veikė kartu su broliu Jonu. Juozas buvo ūkinės veiklos strategas, ideologas, o Jonas – daugiau vykdytojas. Ostpinigių infliacijos bumo laikais jie įsteigė Ūkio banką, plytų ir čerpių gamybos įmonę „Palemonas“, mėsos perdirbimo ir eksporto AB „Maistas“, kitas akcines bendroves („Medus“, „Linas“, „Spėka“, „Urmas“), nupirko apleistą B. Šmito „Metalo“ fabriką ir jį modernizavo. Broliai, kaip faktiški įmonių savininkai, vadovavo joms. Jonas užimdavo valdybos pirmininko, o Juozas – tarybos pirmininko pareigas. Manoma, kad Juozas dėl dvasininko luomo nenorėjo „kyščioti“, kad įmonių nesėkmės atveju nepakenktų Bažnyčios autoritetui. 1919 m. Vailokaičiai kartu su A. Stulginskiu, A. Dubinskiu, P. Grajausku įkūrė Ūkio banką. Bankas įkurtas Lietuvai pavojingiausiais metais. Iš to darytina išvada, kad Vailokaičiai tikėjo Lietuvos ateitimi, nepaslėpė turėto kapitalo užsienyje. Nuo 1922 m. Ūkio bankas buvo didžiausias Lietuvos privatus komercinis bankas, šias pozicijas išsaugo iki 1940 m. vasaros. Jis daug finansiškai prisidėjo prie nacionalinės pramonės ugdymo. Be to, bankas, tiksliau – Vailokaičiai, pasitarnavo Lietuvai ir kitais veiksmais. Apie 1921 m. padėjo išsaugoti valdžios ketintas parduoti aukso atsargas, 1922 m. parėmė litą. Išleidus litus, Ūkio bankas niekieno neprašomas keitė juos į dolerius pagal oficialų kursą ir taip stiprino litą. Nepaisant Vailokaičių minėtų valstybiškų poelgių, jų Ūkio bankas kairiųjų partijų atstovų Seimuose buvo stipriai, be paliovos puolamas, viską išverčiant priešingai. Kito taip puolamo banko Lietuvoje nebuvo. Kad ir ką darė Ūkio bankas, viskas buvo pateikiama kaip bloga, žalinga veikla. Ką gi! Partiniai interesai buvo svarbesni už faktus, už tiesą. Aišku, kad Vailokaičių bankas, įmonės užkliuvo ir konkurentams, daugiausiai kitataučiams. Dar svarbu, kad Vailokaičiai buvo ne vienos verslo srities pradininkai, gerai numatę perspektyvą ir nesibaiminę rizikos. Jie pirmieji susirūpino šaldytuvų statyba, pažangių mėsos perdirbimo technologijų įdiegimu. Tik tai laidavo sėkmingesnį mėsos produktų eksportą, didesnes jų kainas. Vailokaičiai pradėjo organizuoti cukrinių runkelių auginimą ir tyrimą. Šitaip buvo įrodytas Lietuvos gamtinių sąlygų tinkamumas šiai kultūrai auginti. Tai buvo Marijampolės cukraus fabriko preliudija.
Verslo reikalai J. Vailokaitį nutolino nuo visuomeninės veiklos ir pastoracinio darbo. (Lageryje prelatas Juozas Laukaitis sakęs monsinjorui Alfonsui Svarinskui, kad vardan Lietuvos pramonės sukūrimo kunigas Juozas atsisakęs Kauno vyskupo pareigų). Dėl to jam nemažai priekaištauta. Amžininkai bandė įminti, kodėl kunigą Juozą paviliojo verslas. V. Jurgučio laiške M. Krupavičiui randame tokį atsakymą: „Jį vertė kažkokia nežinoma jėga į ūkio statybos darbą, kaip kitus garsius vyrus kažkoks nesuprantamas genijus stumia į mokslo ir meno kūrybą. Tokiems žmonėms paprastai mažai rūpi asmeninė nauda, jiems svarbus yra pats darbas“. J. Matulionis (Ūkio banko generalinis direktorius) konkretizuoja: „Jis mėgo statistikos ir skaičių kombinacijas. Jis ištisas naktis prasėdėdavo darydamas įvairias kombinacijas iš skaitlinių ir spėdamas rezultatus“. J. Vailokaitį žavėjo varžybos ir laimėjimai. Laimėti padėdavo aiškus protas, nuostabus sumanumas, didelis lankstumas, nepalaužiama, stipri valia. Visos šios savybės nuostabiai derinosi su J. Vailokaičio širdies šiluma, dosniomis rankomis. Gal šį charakterio bruožą paveldėjo iš mamos, vadintos ubagų motina. Milijonieriai broliai garsėjo labdara. Dosniai rėmė katalikiškas ir kitas organizacijas, studentus, dailininkus. Aukojo ateitininkų rūmų statybai, davė stipendijas per 200 studentų, nusipirko keliasdešimt Lietuvos dailininkų darbų, Kauno universitetui padovanojo (1925 m.) 16 ha sklypą Linksmadvaryje Fizikos-chemijos institutui statyti, Klaipėdos krašto išvadavimui skyrė 25 tūkst. litų ir kelis vagonus maisto. Finansiškai rėmė Lietuvos fizinio lavinimo sąjungą. Palangoje turėtoje viloje „Anapilis“ svetingai priimdavo visus pažįstamus. Čia noriai lankydavosi žymiausi rašytojai, menininkai.
1940 m. sovietinė okupacija brutaliai nutraukė Vailokaičių darbus. Jonas su šeima pasitraukė į Vokietiją. Taip pasielgti raginte ragintas Juozas sakydavęs: „visi išbėgt negali“, reikia kentėti su visais, taip suteikiant moralinę paramą.“ Tuokart jis kalbėjo kaip kunigas, o ne verslininkas.
1940 m. liepos mėnesį buvo nacionalizuotos Vailokaičių įmonės, Ūkio bankas, vėliau namas.
1941 m. birželio 14 d. J. Vailokaitis ištremiamas į Altajaus kraštą. Tremiamas buvo geros nuotaikos, ramus. Dievas jam teikė ramybę, kuria dosniai dalijosi su bendro likimo žmonėmis. Guodė save, kad Aukščiausiasis jam lėmė tremtį, o ne lagerį. Kadangi buvo įžengęs į septintą dešimtį ir nedarbingas, iš pradžių nedirbo, todėl tegaudamas mažai duonos nusilpo, sublogo. Tad pradėjo dirbti pakinktininku. Kūnas nusilpo, bet dvasia nepalūžo, lietuviams vis sakydavo: „Mes tik džiaukimės, kad mums dar taip gerai“. Trumpai slėpė savo kunigystę, po to apleistoje bažnyčioje pradėjo aukoti Mišias, krikštyti naujagimius. Jau 1941 m. pabaigoje sakydavęs tremtiniams, kad vokiečiai karą pralaimės: „Atminkit: barbarai nugalės kultūringas tautas“.
Tremtyje kunigas buvo stropiai sekamas: stebėta, su kuo jis susitikinėja, bendrauja, susirašinėja, ką kalba. visi šnipeliai tarsi susitarę savo pranešimuose pažymėdavo, kad J. Vailokaitis lietuvių, estų, vokiečių tremtinių labai gerbiamas, laikomas autoritetu, klausima ir klausoma jo nuomonės, kad jis domisi politika, teikia religinius patarnavimus, tiki ir tikina tremtinius greitu sugrįžimu į Lietuvą, nes JAV neleisiančios įsitvirtinti sovietams. NKGB tai traktavo kaip kontrrevoliucinę J. Vailokaičio veiklą, virš jo galvos telkėsi suėmimo pavojus.
1944 m. netikėtai jam leidžiama grįžti į Lietuvą. Pats jis likimo draugams išsitarė, kad pagaliau prireikė jo finansinių žinių. Tačiau Vilniuje jo laukė susitikimas su A. Guzevičiumi. Iš bylos aišku, jog J. Vailokaitis buvo davęs sutikimą dirbti NKGB, jam suteikta slapyvardė „Sibirietis“. NKGB tikėjosi J. Vailokaitį panaudoti Katalikų Bažnyčios hierarchijai supriešinti, demoralizuoti. Tačiau, kaip skundėsi patys enkėgėbistai, J. Vailokaitis vengė bendradarbiauti su jais, o vėliau (1946 m.) visiškai atsisakė kontaktų. Ir Lietuvoje kunigas buvo sekamas, tardomi jo įmonių darbininkai, tarnautojai. 1948 m. buvo pradėtas forminti naujas J. Vailokaičio ištrėmimas. Kol kas nežinoma, kodėl jo išvengė. Leidimo gyventi tėviškėje negavo. Buvo paskirtas į mažą Paštuvos parapiją netoli Vilkijos. Gyveno uždarai, beveik niekur neišvykdamas, dažnai sirguliavo. Parapijiečiai prisimena kunigą kaip paprastą, atlaidų. Iš jo bylos dokumentų matyti, kad 1945 m. per Juozines svečiavosi pas kun. J. Stankevičių, kurio pasveikinti su vardadieniu buvo atvykę T. Matulaitis, Jakubauskas, Rauda ir kiti. J. Vailokaitis, klausinėjamas apie gyvenimą tremtyje, tik šypsojosi ir beveik nieko nekalbėjo. Saugumo agentas nugirdo J. Vailokaitį sakant, kad dabar negyvenu, o tik sapną matau, kad išvežtųjų nežudo, bet jie skirti sunaikinimui. Tuomet jis ištarė iškentėtus ir prasmingus žodžius: „Dieve, kiek žmogui nedaug reikia: tik bulvės ir druskos“. Jeigu šią mintį pajėgtume įsisąmoninti, daugeliui mūsų gyvenimas nuskaidrėtų.
Ar iš J. Vailokaičio išprievartautas sutikimas bendradarbiauti su čekistais nebus jo užmiršimo šiais laikais priežastis? Jei taip, būtų labai gaila. Tariamu sutikimu išsigelbėjo nuo mirties, bet niekam nepakenkė. Taip tvirtai teigiu žinodamas, kad jis savo parodymuose apie kai kuriuos žymius tarpukario Lietuvos veikėjus tenurodydavo tik žinomus jų biografijos faktus.
1953 m. rugpjūčio 5 d. baigė žemiškąją kelionę Tolivardžio kaime.
Išliko J. Vailokaičio su broliu pasistatyti paminklai – „Palemono“ ir „Metalo“ įmonės. Ar jos tinkamai pažymėtos? Graudu, kad Ūkio banko vardą pasisavino žmonės, niekuo nesusiję nei su juo, nei su Vailokaičiais. Mūsų pareiga – nepamiršti šviesios kunigo asmenybės. Turėtume daug ką ištirti, surasti kuo įvairiausių jo atminimo pagerbimo būdų. Galėtume 2033 m., kuriais sueis 50 metų nuo jo mirties, surengti mokslinę konferenciją, išleisti studiją ar straipsnių rinkinį. Įsisąmoninkime, kad J. Vailokaitis stovi greta M. Krupavičiaus. Vieno vardas simbolizuoja mūsų žemės ūkio, o kito – nacionalinės pramonės pažangą.
Šaltinis – „Sandora“, 2001, Nr. 7–8
