Kunigas Marijonas ne plunksna, o darbais rašo pokario istoriją

Goda Čepulytė, Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos 3 g klasės mokinė, www.voruta.lt

LGGRTC Konkursui „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“. Rašinys „Ne plunksna Mielagėnų krašto istoriją rašantis“. Mokytoja Nijolė Berdikšlienė. Didžiasalis, 2020 m.

Domiuosi savo krašto istorija. Joje daug krauju permirkusių, apie kančią ir netektis primenančių puslapių. Su klasės draugais kurdami filmus apie kruvinus karo ir pokario įvykius, aplankėme daugelį vietų, kalbinome ne vieną žmogų. Visi lyg susitarę sakė, kad be Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebono Marijono Savicko pastangų ir darbo daugelio istorinės šio krašto atminties ženklų nė nebūtų. Nors kilęs nuo Anykščių, bet puikiai pažįsta šį kraštą, rūpinasi jo istorinės atminties įamžinimu, kultūra, socialiniais reikalais. Parūpo susipažinti su šiuo įdomiu žmogumi, kad galėčiau ir kitiems papasakoti.

Taip pat skaitykite

Restauruoti Lietuvos partizanų dokumentai, daugiau kaip 70 metų išbuvę po žeme

Aš rinkausi ginti: inovatyvus projektas kviečia prakalbinti laisvės kovotojus

Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Marijonas Savickas

Vakare nuvykus į Mielagėnus, žvilgsnį patraukia apšviesta bažnyčia, primenanti Vilniaus katedrą. Netoliese ir klebonija, kurios durys visuomet visiems atviros. Prie jų nėra durų skambučio, bet apie lankytojus įspėja gausus būrys augintinių – šuniukų. Jų čia apie dešimtį ne šiaip sau – daugumą jų atsivežė į globos namus gyventi persikėlę gyventi seneliai. Jeigu suteiki pastogę žmogui, negi nepasirūpinsi jam labai brangiu augintiniu?! Net ir nepažįstantiems kunigo Marijono Savicko tai daug ką pasako apie jį kaip žmogų.

Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Taigi, galbūt šis pokalbis su Marijonu Savicku atskleis daugiau:

„Jau sovietmečiu kryžių statymas buvo kaip protesto ženklas. Kryžių kalne žmonės iš visos Lietuvos statė kryžius. O kai atėjo atgimimas, galima buvo statyti kryžius konkretiems žmonėms ar įvykiams atminti. Pažymėti tragedijų vietas.

Esu pokary gimęs ir kai pradėjau suvokti ir prisiminti, tie visi dalykai buvo dar labai švieži kaime: daug kas (ir tėvai) pasakojo apie partizanus ir visas tas netektis. Tuo labiau, kad vos ne kiekviena šeima buvo susijusi su pasipriešinimu, partizaniniu judėjimu: vienų šeimos nariai, kitų giminės ar pažįstami. Mano tėviškė trijų rajonų sandūroje: Ukmergės, Anykščių ir Panevėžio. Tai ten apie partizanus buvo pasakojama labai gražiai. Ir vadino juos ne kaip įprasta sovietmečiu banditais, o miškiniais, žaliukais ir panašiai. Su pagarba minėti ir pristatyti kaip tėvynės gynėjai, tiesiog kaip karžygiai. O vaikams tai buvo irgi įdomu, nes jie domisi karyba ir visu kitu, kas susiję su ginklais. Iš namų jau išsinešiau pagarbų prisiminimą apie partizanus, kadangi pasakojo ir tėvai, kad jeigu ir užeidavo (mūsų šeima buvo nemaža), tai jeigu ką ir paimdavo, duonos ar kito maisto, neimdavo per daug. O paskui, kai jau baigiau vidurinę, kur tik susirinkdavo vyrai, visus tuos dalykus prisimindavo ir pasakodavo. Paaugliai kai buvom, buvo žinomi bunkeriai. Tai ten kasinėjom ir ginklų ieškojom, bet radom tik nedidelį lenktinį peiliuką. Daugiau nieko neradom, bet tas kažkaip viliojo.

Dar besimokydamas mokykloje turėjau susiūtą „Kario“ laikraščio rinkinį, kuriame buvo rašoma apie 1918–1920 m. kovas su bermontininkais. Ten buvo rašoma apie lakūną leitenantą Juozą Kumpį, generolą Silvestrą Žukauską, Juozapavičių, žuvusį ant Alytaus tilto. Kadangi tas laikraštis buvo iliustruotas ir nuotraukom, tai aš jį vis skaitydavau. Bet paskui kažkur jis dingo tas sąsiuvinis susiūtas, gal tėvai kur paslėpė.

Tuo labiau, kad ir giminėj buvo partizanų: ir iš tėvo pusės, ir iš motinos. Brolis buvo išėjęs į partizanus. Paskui jis legalizavosi, buvo šaulys. Iš tėvo pusės pusbroliai yra žuvę. Taip kad vos ne kiekviena šeima buvo susijusi su partizanais, ir jiems buvo jaučiama pagarba.

Prisimenu, jau paauglys buvau, grįžo kaimynas iš Sibiro. Jo sūnus buvo partizanas ir žuvo. Tėvas buvo ištremtas į Sibirą. Kai jis grįžo, aš prisimenu, kad visi kaimo vyrai suėjo jo sutikti. Buvo jaučiama pagarba.

Dar labai įsirėžė atminty prisiminimas iš vaikystės. Kai su mama nueidavom į kapines, matydavau prie kapo raudančią nepažįstamą moterį. Mama papasakojo, kad iš vienos šeimos penki sūnūs buvo išėję partizanauti. Jauniausias buvo gal tik septyniolikos, kai išėjo. Visi žuvo. Tiktai kruvinos jų nosinės buvo palaidotos simboliniame kape, tik dalis jų kraujo… Kur užkasti kūnai, niekas nežinojo.

Nežiūrint peršamos, primetamos nuomonės, kad čia banditai, vis tiek buvo pagarba, kuri taip ir liko. Paskui išėjau mokytis į seminariją. Mano pirmosios mišios buvo tėviškėje, tai klebonas suorganizavo, kad pastatytų atminimo kryžių. Kaip tik birželio 19 dieną buvo rinkimai, o mes rinkimų išvakarėse, apie 12 valandą nakties, bažnyčios šventoriuj statėm kryžių, kurį padarė giminaitis. Jaunimas tuo metu šoko prie buvusios klebonijos esančioje šokių aikštelėje, o mes tuo metu naktį statėm kryžių. Paskui komunistai susirinko su pjūklu, norėjo nupjauti, bet juos kažkas paprotino, kad bažnyčios šventoriuj jie neturi teisės pjaut. Tai buvo pirmas pastatytas kryžius.

Paskui bedirbant, ir Smalvose kai buvau, irgi pastatėm kryžius, ir į Kryžių kalną nuvežėm kryžių. Taip atėjom iki šių dienų ir toliau tas tradicijas tęsiam.“

Bažnytinės vyresnybės perkeltas kunigauti iš Smalvų į Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo parapiją, pradėjo remontuoti bažnyčią. Kartu su talkininkaujančiais parapijos vyrais, prakaitą liejo ir pats, atkasinėdamas pamatus, nešiodamas akmenis. Atokvėpio valandėlėmis kalbėjosi įvairiomis temomis, taip pat ir apie šio krašto praeitį. Žmonės pasitikėjo klebonu, todėl papasakodavo ir apie tai, apie ką 1984–1986 metais dar nedrįso garsiai kalbėti: apie pokarį, partizaninį judėjimą, du šioje parapijoje sudegintus kaimus ir nužudytus jų gyventojus. Gal jau tuomet klebono galvoje kirbėjo mintis, kad apie tragišką praeitį žmonės turėtų žinoti, bet už tai būtų grėsę represijos.

Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, situacija pasikeitė. Kunigas Marijonas tarytum atgyja: bendraminčių ir nukentėjusiųjų padedamas imasi ne plunksna, o darbais rašyti pokario istoriją, įamžinti žuvusiųjų atminimą.

1991 m. liepos 13 d. Mielagėnų kapinių broliškame kape buvo perlaidoti 1948 m. prie Darynės (Švenčionių r.) žuvusių keturių šio krašto partizanų palaikai, pastatytas kryžius – koplytstulpis su raižiniu: „Kilnu ir garbinga už tėvynę mirti“.

1999 m. rugsėjo 8 d. pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro projektą pastatytas paminklas – šeši betoniniai Gediminaičių stulpai (tiek vyrų buvo sušaudyta 1945 m. vasario 15 d. šiame kaime). Klebonas su tada dar tėviškėje gyvenusiu vieninteliu tragedijos liudininku Leonu Šiaudiniu sugalvojo, kad šioje vietoje turėtų būti ir katalikiškas kryžius. Jų iniciatyva Jociūnų tragedijos vieta dabar atrodo taip:

Kryžiai Jaciūnų kaimo tragedijai atminti

2005 m. klebono M. Savicko iniciatyva Lenkijoje išlietas varinis varpas, užrašas ant kurio primena: „Iš tremties negrįžusiems, kovose kritusiems, sudegintų Jaciūnų ir Radučio kaimų kankiniams atminti […]“. Ir primena skaudžią krašto istoriją šis varpas kasdieniu savo skambėjimu.

2006 m. rugsėjo 10 d. pašventinamas paminklas Radučio kaimo tragedijai (1944 m. gruodžio 17 d.) atminti. Kaip mums kuriant filmą „Kruvinasis adventas“ apie šio kaimo tragediją pasakojo tuomet vienintelis likęs gyvas šios kraupios nakties liudininkas Edmundas Černiauskas (mirė 2019-07-22), ir idėjomis, ir organizavimu, ir technika daug prisidėjo klebonas Marijonas Savickas. Beje, 2019 m. gruodžio 15 d. Mielagėnuose aukotos šv. Mišios, aplankyti žuvusiųjų kapai, minint Radučio tragedijos 75-ąsias metines. Organizuojant minėjimą prisidėjo ir jame dalyvavo ir mūsų gimnazijos mokiniai.

75-ųjų Radučio metinių minėjimo šv. Mišios Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje

75-ųjų Radučio metinių minėjimas Radučio-Miečionių kapinėse

Paminklinė lenta ir kryžius Radučio kaimo tragedijai atminti

„Paskui bendruomenės pirmininkė Valė Švarcienė rašė projektą. Buvo gauta lėšų atminimo plokštėms ir Ceikiniuose. Daug padėjo Albinas Cibulskas iš Tumelėnų, kuris priklausė mokykloje veikusiai patriotinei organizacijai ir buvo ištremtas. Paskui susiradom Vinco Žaliaduonio vaikus ir taip atsirado tas paminklas, kurio statybą parėmė ir vaikai“, – pasakoja klebonas.

Mielagėnų miestelio centre, kur kelias išsišakoja į visas keturias pasaulio šalis, parimo ir „Rūpintojėlis“. Parimo jis toje vietoje, kur 1943 m. buvo nušautas eigulys Pranas Stankevičius, o kad rūpintojėliui nebūtų liūdna vienam, kunigas kartu su bendruomenės pirmininke Vale Švarciene sumanė, kad reikia toje vietoje įkurti skverą ir surinkus duomenis apie Mielagėnų krašto partizanus, tremtinius, žuvusius Jociūnų ir Radučio kaimo gyventojus įamžinti paminklinėse lentose.

„Rūpintojėlis“

Daug vargo ir darbo buvo, bet klebono iniciatyvumo ir aktyvių bendruomenės žmonių dėka šis skveras tapo miestelio traukos centru per valstybines šventes, turi kur atminimo žvakutę uždegti ir žuvusiųjų artimieji (ne visų jų kapai žinomi).

Mielagėnų bendruomenės pirmininkė Valė Švarcienė ir Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Marijonas Savickas

Paminklinė lenta žuvusiems Mielagėnų krašto partizanams

Paminklinė lenta Mielagėnų krašto aukoms atminti

Paminklinė lenta, skirta Mielagėnų krašto pokario tremtiniams

Nepamiršo klebonas ir 1831, 1863, ir 1919–1920 m. sukilimų dalyvių – įamžintas ir jų atminimas. Pastatyti ir pašventinti kryžiai pokario aukoms atminti. Gilūtų ir Kėriškės kaimuose, gretimoje Ceikinių parapijoje įamžintas partizanų vado Vinco Žaliaduonio-Roko atminimas… Kaip teigia klebonas, jeigu dievulis dar ką nors primins, teks ir vėl imtis darbo.

„Buvo Vytautas Žukas čia iš Odesinos kaimo. Buvęs tremtinys, labai rūpinosi partizanų atminimo įamžinimu. Jis davė impulsą, pastūmėjo. Jį išgelbėjo vienas iš partizanų, atidavęs savo gimimo liudijimą. Tremties jis neišvengė, kadangi turėjo nemažai žemės, bet liko gyvas. Jis Žuraviškėse žuvusiųjų ieškojo, prie Darynės žuvusiųjų palaikus surinko ir perlaidojo Mielagėnų kapinėse. Kadangi tarp žmonių partizanų prisiminimas buvo gyvas, tai taip ir prasidėjo.

Dabar gailiuosi, kad nerinkau ir neužrašinėjau medžiagos. Nelabai žmonės sovietmečiu ir norėjo užrašinėti, nes už tokius dalykus buvo galima nukentėti. O dabar jau nebėra ko paklausti. Prisimeni pagrindinius dalykus, o detalizuoti jau nebegali. Nors daugumos partizanų ir nukentėjusiųjų atminimas yra pagerbtas. Žinoma, ne viskas dar padaryta. Viskas vyksta lyg ir savaime.

Kėriškėje pastatytas kryžius. Ten buvo senas, dabar pastatytas naujas. Iš to kaimo buvo nemažai partizanų, iš vienos šeimos gal 4 žuvę. Daug iš Kėriškės kaimo kilusių partizanų yra žuvę Antanų girioje. Buvo išduoti Kūčių ar Naujųjų metų naktį. Taip pat iš Gilūtų kaimo žuvusiems buvo toks projektėlis. Kryžiaus pastatymą kaimas suorganizavo.

Dabar atminimo įamžinimas yra lyg ir sustojęs. Gal dėl to, kad partizanų šeimos buvo ištremtos, išblaškytos. Lietuvoje buvo likę daugiau stribų ir jų rėmėjų šeimų. Tai ir nėra ko norėt, kad stribų vaikai ar anūkai statytų paminklus partizanams, kuriuos jų tėvai žudė ir šaudė.

O entuziastų, patyrusių tas kančias ir baisumus, mažėja su kiekvienais metais. Mūsų kartos žmonės stengiasi palikti kažkokius atminimo ženklus apie tuos, kurie kovojo už Lietuvos laisvę.

Varpas Ceikiniuose pirmiausia buvo sukurtas 1831 m. sukilėliams. Apie Anuprą Labutį pirmą kartą išgirdau besimokydamas seminarijoje. Paskui taip lėmė likimas, kad paskyrė mane į Švenčionis, kur Anupras Labutis palaidotas. Galiausiai patekau į Ceikinius, kur jisai dirbo ir iš kur išėjo į mūšį, turėdamas 33 metus. Tada nutariau, kad reikia kažkokį atminimą palikt, kad skambėtų ir primintų trisdešimt pirmųjų metų sukilėlius. Istorijos ir tiesos niekas negali nei paslėpt, nei suklastot, ką rodo ir 1863 m. sukilimo vadų perlaidojimas. Ar kas galėjo tikėtis, kad juos kada nors kas ras? Taigi tie visi korikai, kaip sakoma, kurie juos slėpė, tikėjosi, kad niekas jų neberas. O reikėjo, kad nupjautų Gedimino kalno medžius, kad pradėtų tas kalnas slinkt ir jų palaikus, kaip sakoma, iškeltų. Buvo surasti ir pagerbti…

Mūsų tautos istorija garbinga. Nežiūrint skaudžių pralaimėjimų, mūsų tauta laimėjo. Laimėjo ir tie, kurie atidavė savo gyvybes. Juk visi jauni ėjo. Ėjo tie kaimo berneliai, palikę arklą ir plūgą, paėmė ginklą ir kovojo. Visa Lietuvos žemė šventa, ir jie savo buvimu, savo auka pašventino Lietuvos žemę.

Vieni žmonės labai palaikė tuos darbus, kiti, kaip sakoma, šnypštė iš krūmų, kad čia grėbikai, šio krašto terminais kalbant. Ceikiniuose, kai statėm paminklą Vincui Žaliaduoniui ir visiems to krašto partizanams, tai sakė, kad per pašventinimą griebs mikrofonus iš mūsų rankų… Bet nieko nebuvo daroma. Dar atsivežėm patranką, kad apsigintumėm… (juokiasi). Niekas nepuolė. Ir sakė, kad apipils išmatomis – tokie gandai ateidavo iki mano ausų, bet niekas nedrįso. O vieniems tai pasakiau, kad pagerbiami yra ne banditai, o kariai savanoriai, rezistentai. O už tokius grasinimus yra atitinkamas straipsnis. Tai ir nutilo, daugiau nebegirdėjau – bent jau man nedrįso sakyt. Taigi pradžioje buvo pasipriešinimo, bet daugiau buvo tų, kuriuos tie skaudūs įvykiai, tos tremtys tiesiogiai lietė ir kurie buvo suinteresuoti, kad liktų atminimas. Atminimas tų, kurie nieko nesitikėdami, nieko nelaukdami ėjo į tą pasipriešinimą. Savanoriams tai buvo žadama 10 hektarų žemės, o čia niekas nieko nebežadėjo. Taigi to palaikymo užteko, kad atsirastų ir kryžiai, ir paminklai.

Kapinėse yra perlaidoti Darynėje žuvusieji. Bent jau tose atminimo lentose yra įvardinti visi šio krašto, kurie žuvo.

Palaidojimo, tiksliau užkasimo, vietos ne visos yra žinomos. Žuraviškėj, kai buvo sudegintas partizanų rėmėjų namas, tai žmonės žinojo, kur maždaug buvo užkasti žuvusieji, bet nieko nesurado. Arba Alfredo Girdziušo tėvas yra užkastas mokyklos stadione. Mekišius Stanislovas buvo nuo savo namo kampo atsimatavęs žingsniais ir žinojo kur, bet jis mirė ir su juo pasibaigė žinojimas…

Buvo kalbama, kad daug lietuvių karių buvo nužudyta ir užkasta Krikonių kapinėse. Kai kasė vieną duobę, buvo rasta daug kaukolių. Manau, kad jos galėjo būti tų karių, bet ne viskas ištiriama, taip ir lieka iki galo neišaiškinta. Bet tai turėtų daryti valstybė, o ne vien entuziastai ir savanoriai. Svarbiausia, kad visoje Lietuvoje su partizanais susijusios vietos yra pažymėtos“,–džiaugiasi pašnekovas.

„Esu labai ramus žmogus. Anykštėnai yra ramūs žmonės. Bet gyvenimas parūpina veiklos. Jau visi darbai buvo lyg ir baigti, sakiau, kad ramiai pagyvensiu. Ėmė ir sudegė Ceikinių bažnyčia. Didžiulė nelaimė, darbo sočiai… Bet ačiū dievui… Daug kas klausia, kaip čia atstatėt bažnyčią. Sakau, kad pirma turi sudegt, o paskui dar neleistų atstatyt, neduotų verkt. Tai tada labai suvienijo parapiją tas Vyskupų Tarybos sprendimas neatstatinėt bažnyčios, o pastatyt tiktai kryžių. Taip nuostabiai per kokias dvi dienas surinko pusantro tūkstančio parašų žmonės ir 20 tūkstančių eurų – ne šiaip sau. Tai buvo „pirmosios apsukos“ statybai. O aš pasinaudojau sovietmečio patirtimi, kad reikia „pastatyti valdžią prieš įvykusį faktą“. Vyskupui priėmus vieną nepopuliarų sprendimą žmonių atžvilgiu… Reikia suprasti tai, kad jis atvažiavęs iš Čikagos. Čikagoj uždarė Šv. Jurgio parapiją. Aš užvažiavau pas savo bendramokslius Klaipėdoj į Juozapo bažnyčią naujai statomą. Ir ten sukrauti konteineriai iš Šv. Jurgio parapijos: atvežtos statulos, vargonai, paveikslai. Jie galbūt žiūri kitaip į tai, o mes esam parapijiniai patriotai. Sakė, kad nuvažiuos vieni į Ignaliną, kiti į Švenčionis, treti į Mielagėnus…

Aš, pavyzdžiui, tėviškės bažnyčioj turiu savo vietą prie priekinio stulpo, iš kur matydavau altorių ir sakyklą. Kitoj bažnyčioj tu jautiesi kaip ne savo namuose. Bažnyčia tikinčiajam, tam kuris lanko, tai yra kaip namai. Ir staiga tie namai sudega, ir esi kaip benamis. Nuvažiavęs kitur jausiesi svetimas. O čia gi nuo amžių vieni kitus pažįsta. Tai ir yra ta parapijos bendruomenė, kurią sieja bendri tikslai, rūpestis ta bažnyčia. O tada ta parapija yra tarsi išblaškoma. Kadangi buvo toks žmonių palaikymas, nutariau, kad nežiūrint leidimo, reikia pradėt statyt. Kai apdengėm zakristiją, tai būtų reikėję Vyskupui priimti antrą nepopuliarų sprendimą – kas pastatyta – išardyt. Nes taip panašiai sovietmečiu Smalvose, Zarasų rajone, padarėm. Bedarydami remontą radom buvusio prieangio koloną. Pagal ją architektas Algimantas Laucius padarė projektą. Pagal jį vienam kaime surinkom vieną aukštą iš aštuonių kolonų. Kitą aukštą iš tiek pat kolonų surinkom kitame kaime. Stogą dar trečioje vietoje. Kadangi tarp klebonijos ir bažnyčios gyveno felčerė rusė, kuri nuolat skųsdavo rajono valdžiai, o ši jau imdavosi priemonių, darbus teko tęsti naktimis. Būdavo, apie dvyliktą valandą nakties einu pas tokį žmogų. Jis pasikinko arklį, važiuojam atsivežti kolonų. Maždaug iki trečios valandos parvežam kokį porą vežimų, sukraunam bažnyčioj ir apdengiam kiliminiu taku. Žmonės dar ir sėdėjo ant tų kolonų mišių metu. Paskui išliejom pamatus. Penktadienį vakare pastatėm pirmąsias kolonas. Šeštadienį ir sekmadienį (ir mišių metu vyrai dirbo) apdengė stogą skarda ir nudažė. Ir tik po savaitės susigriebė rajono valdžia, kad naujas statinys be leidimo atsirado. Atlėkė, skuto dažus, žiūrėjo, ar nauja mediena, bet taip ir liko…

Po to ypatingų bylų prokuroras buvo pasikvietęs. Sakė, kad turiu išardyt tą priestatą, nes gresia vieneri metai kalėjimo arba 300 rublių bauda. Pasakiau jam, kad sėdi žmonės kalėjime, pasėdėsiu ir aš. Jeigu Dievas neapleis, tai kiaulės nesuės. Na, bet taip ir liko: niekas nebedrįso ardyt, nors buvo, berods, 1981 ar 1982 m. Tai tą patirtį pritaikėm Ceikiniuose. Ir, ačiū Dievui, bažnyčia stovi, ir žmonės džiaugiasi, ir žmonėms reikalinga. Specialiai skaičiavau, kiek žmonių ateina. Pavyzdžiui, per Motinos dieną 150 žmonių ėjo komunijos. Tai ką, ar nereikia tos bažnyčios? Arkivyskupas sakė, kad po 20 metų nieko čia nebebus. Tai aš sakiau, kad po 20 metų spręs tie, kurie gyvens. O bažnyčios reikia šiandien, čia ir dabar. Aš nieko pats nedarau, tik ką Viešpats parūpina…“,– juokauja klebonas.

Rūpi klebonui ir socialiniai šio krašto reikalai: „Taip atsirado ir senelių globos namai. Paskui atidavė pieninę buvusią. Taip ir buvęs seniūnijos pastatas miestelio centre tapo globos namų dalimi, kad nestovėtų išdaužytais langais ir negąsdintų žmonių… Tai ir ateity, jeigu kas nors bus, tai Viešpats parūpins ir žmonės, o man belieka tik prisidėt. Dirbu tai, ką tuo metu reikia daryt.“

Rūpi klebonui ir kultūros vertybių išsaugojimas: „Man dar rūpėjo vis Paliesiaus dvaras. Kai atsikėliau į Mielagėnus, buvo dar rūsiai neužgriuvę, sienų daugiau likę, veranda… Vieną konsolę aš dar išgelbėjau ir vėliau atidaviau. Tai dabar to naujo pastato konsolės padarytos pagal tą pavyzdį. Džiaugiuosi, kad atsirado žmonės, kurie sutvarkė aplinką, pastatus. Gal ir daugiau atstatys?“

Klausantis klebono pasakojimo atrodo, kad turint tiek daug sielovadinio darbo (Mielagėnų ir Ceikinių bažnyčiose, Gilūtų ir Rubelnikų koplyčiose), tvarkant bažnyčios ir miestelio aplinką, rekonstruojant senus pastatus, dalyvaujant įvairiuose renginiuose, labai norėtųsi poilsio, ramybės. Bet atskleidžia dar vieną savo pomėgį – senų krištolinių šviestuvų restauravimą. Nusiperka sendaikčių parduotuvėse senų šviestuvų ir iš dviejų ar trijų suveria vieną, dažnai net formą pakeisdamas. Tas darbas jam toks mielas, kad dažną vakarą, jei turi detalių, kaip pats sako, prasiknebinėja iki vidurnakčio. Du tokie, suverti iš daugelio krištolinių karoliukų, kabo klebonijoje.

Šio žmogaus viduje gyvena dvi priešingybės, kurios puikiai viena kitą papildo: jautrumas, rūpinimasis silpnesniais, stokojančiais ir dvasios bei valios stiprybė, gebėjimas ginti savo nuostatas ir įsitikinimus. Daugelyje situacijų jis elgiasi kaip rezistentas, nepaklusdamas net valdžios (ir pasaulietinės, ir bažnytinės) netinkamiems, jo manymu, sprendimams. Marijonas Savickas sutelkia ne tik tikinčiuosius, bet ir visą bendruomenę, visuomet stengiasi padėti, inicijuoja ar prisideda prie kilnių idėjų įgyvendinimo, jis – tarsi grandis, be kurios darbai vyktų ne taip darniai ir sklandžiai. Jo širdis yra atvira visiems. Pabendravus daugiau pasirodo ir kaip kovotojas. Tiesa, ne tas, kuris tiesiogiai dalyvavo kruvinose kovose už Lietuvą, jos laisvę, bet toks, kuris kovoja už mūsų krašto ar šalies istorijos, kultūros išsaugojimą, puoselėjimą, prisidėjo bei prisideda prie to, kad skaudūs praeities įvykiai skatintų būti budriems, norint išvengti skaudžių istorinių įvykių pasikartojimo.

ŠALTINIAI

Nuotraukos iš Alfredo Girdziušo, Ramunės Kapliukienės, Edvino Baranausko, Nijolės Berdikšlienės archyvų.