1914 ar 1915 metais Vladas iš Rygos atvažiavo į Slabatką ir gyveno pas dėdę Adomą, teta Uršulė jį prižiūrėjo kaip savo vaiką.

1920 metais atėjo lenkai ir Galčiūnuose įsteigė mokyklą, kurios vedėjas buvo Vacius Mielaišis. Vienoje pirkioje įrengė 4 klases ir jis vienas vedė pamokas visose 4 klasėse iš karto. Vladas ją lankė kartu su pusbroliu Broniumi. Eidavo per mišką. Toje mokykloje Mielaišiui Vladas patiko, tai jis įteikdavo bizūną, kad šis prižiūrėtų kitus. Vladas palaikė tvarką. Tai dėl autoriteto. Greičiau padėdavo spręsti uždavinius. Mielaitis Vladą rekomendavo kun. Jakavoniui – Gervėčių klebonui, dideliam lietuvininkui, kuris platino spaudą, lankydavo Adomą. Vladas skaitė tuos lietuviškus laikraščius. Kun. Jakavonis padėjo įtaisyti Vladą į vaikų namus Vilniuje. Vasarą, prieš važiuojant į Vilnių, Vladas ganė tetos M. Šėmienės (motinos sesuo) kiaules ir prižiūrėjo vaiką – Juozą Šėmį.

Vlado tėvas 1919 ar 1920 metais grįžo iš vokiečių nelaisvės. Tuomet Vladą pridavė vaikų namų prižiūrėtojai auklėtojai Žukauskaitei, kad priimtų. Dešimtmetį Vladą Drėmą priėmė į bendrabutį nuo karo nukentėjusių pabėgėlių vaikams šelpti, o kun. Bieliauskas buvo to komiteto pirmininkas.

Tai buvo Šv. Mikalojaus bendrabutis ant Tauro kalno, vieno aukšto iš betono blokų sumūrytas namas. Ten buvo vedėjos kambarys, 2 mergaičių kambariai, 1 berniukų kambarys, virtuvė, valgomasis. Žukauskaitės sesuo Magdalietė buvo virėja.

Kun. Bieliauskas labai gerai vertino Žukauskaitės darbą, dažnai lankydavosi, švęsdavo kartu bažnytines šventes. Tuose vaikų namuose iš Suvalkijos buvo būrys mergaičių, kurias Žukauskaitė atsivežė. Jai padėjo „bodės“ – Anusevičiūtė, Šimanskaitė ir kt.

Kunigas Bieliauskas gyveno Vilniuje Šiltadaržio gatvėje (prie kaštono) III aukšte.

Bieliauskas tuomet buvo Katedros vikaru, giedotoju, nes turėjo gerą balsą.

Kunigas Čibiras kaip asmeninę dovaną Vladui užsakė kun. Bieliausko portretą pastarojo kunigavimo jubiliejui pažymėti. Davė tą kunigo fotografiją, kurioje jis visu ūgiu.

Vladas užsisakė rėmą pas Juškevičių, pasiėmė drobę ir 1936 m. visą vasarą tapė portretą Slabatkoje. Tapė „Iskry Karmanski“ lenkiškais dažais, gruntą padarė kazeininį, gerą, kaip išmokė Kairiūkštis. Jokio eskizo nedarė. Kiek sumokėjo – neatsimena, ne tai svarbu (gal 100 zl., gal daugiau…) buvo. Paveikslo fone atvaizdavo Vilniaus panoramą nuo Tauro kalno bendrabučio. Tuomet ten buvo daug šlaitų, lygių laukų, augino bulves, burokus, ganė karves ir matėsi panorama iki Gedimino kalno. Paveiksle nutapyta Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia, Lukiškių aikštė… Tapė šią panoramą iš atminties.

Kunigas Kristupas Čibiras buvo paveikslu patenkintas.

Paveikslo niekur neeksponavo, niekur nereprodukavo.

Kai kunigą perkėlė į Valkininkus – išsivežė kartu ir paveikslą.

Pagal Vlado Drėmos pasakojimą 1992 m. užrašė Gražina DRĖMAITĖ.

Š: V. Drėma, S. Lorentz Laiškai = Listy / sud. R. Janonienė Vilnius 1998. L: Vilniaus bažnyčios: Iš Vlado Drėmos archyvų / sud. A. Lėverienė, A. Mickevičius, R. Mosiejienė Vilnius 2008.

Žvaigždro Drėmos nuotr.

Nuotraukose:

1. Dabar kunigo Bieliausko portretas yra Valkininkų bažnyčios zakristijos II aukšte. 2008 m.

2. Kunigo P. Bieliausko portreto fragmentas, kuriame matyti dedikacija ir V. Drėmos parašas

Voruta. – 2011, saus. 7, nr. 1 (715), p. 3.