Giedrė Čiužaitė, LRT radijo laida „Mes, moterys“, LRT.lt

Tarp žmonių, kurie, carui uždraudus lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, iš Mažosios Lietuvos į Didžiąją Lietuvą gabeno lietuviškas knygas, buvo ir moterų. Taip teigia Lietuvos edukologijos universiteto docentė Žydronė Kolevinskienė. Anot jos, viena vertus, moterims knygnešėms gabenti knygas buvo fiziškai sunkiau nei vyrams, kita vertus, jos lengviau pereidavo pasienio punktus, nes knygas slėpdavo po pūstais vilnoniais sijonais.

„Iš tikrųjų jas galima vadinti pilkosiomis kardinolėmis, kurios dažniausiai dirbdavo ne mažiau nei vyrai. Vis dėlto knygnešystės istorijoje išliko tik viena kita pavardė“, – pasakoja Ž. Kolevinskienė.

– Kodėl yra toks įvaizdis, kad knygnešiai buvo tik vyrai?

– Pirmiausia šį vaizdinį  reikėtų sieti su XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios laikotarpiu ir to meto kontekstu. Moterys mažiau dalyvavo visuomeniniame, viešajame gyvenime, nes ši erdvė tradiciškai priklausė vyrams. Buvo įprasta, kad moterys rūpinasi privačia erdve – šeima, vaikais. Taigi natūraliai knygnešystės fenomenas pirmiausia siejamas su vyriškąja linija, su tuo, kas įprasta vyrams.

– Kur Jūs pati aptikote, kad ir moteris galima vadinti knygnešėmis?

– Ne kartą skaičiau Birutės Baltrušaitytės knygą „Mažosios Lietuvos moterys“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998). Tai nėra mokslinė monografija, o daugiau esistinių apybraižų knyga, skirta Mažosios Lietuvos moterims. Joje pristatomos trijų moterų – Mortos Zauniūtės, Martos Raišukytės ir Onos Jagomastaitės – biografijos. Be to, natūraliai kyla mintis, kad vis dėlto knygnešiai turėjo būti ne tik vyrai. Mes galime kalbėti apie du aspektus. Viena vertus, moterims knygnešėms gabenti knygas buvo fiziškai sunkiau, kita vertus, jos lengviau pereidavo pasienio punktus, nes knygas slėpdavo po pūstais vilnoniais sijonais.

Beje, tos moterys, apie kurias užsiminė B. Baltrušaitytė ir kurios patenka į mano tyrinėjimų akiratį, nėra tos tikrosios knygnešės, gabenusios knygas. Pavadinčiau jas knygininkėmis. Jos talkindavo knygnešiams, dažnai dirbdavo tėvų, brolių ar sužadėtinių spaustuvėse, netgi turėjo savo knygynėlius. Žinoma, šios moterys buvo labiau išsilavinusios nei tos, kurios per sieną gabeno knygas.

– Ar knygnešėmis, knygų saugotojomis buvo įvairių etninės Lietuvos regionų gyventojos?

– Daugiausia knygnešių statistiškai užfiksuota Suvalkijos regione ir Mažojoje Lietuvoje. Mažoji Lietuva knygnešystės istorijoje – pagrindinis dėmuo. Tačiau neabejotinai knygų saugotojomis buvo įvairių etninės Lietuvos regionų moterys. Pavyzdžiui, ir dabartinių Elektrėnų apylinkėse buvo moterų knygnešių. Minima, kad tokia knygnešė Ona Medzikauskaitė Žasliuose atidarė arbatinę, kuri buvo knygnešių susirinkimų vieta, ten būdavo keičiamasi draudžiama literatūra. Gal todėl, kad pati kol kas daugiau domiuosi Suvalkijos kraštu, ir moterų knygnešių bei knygininkių čia man pavyko aptikti daugiau.

– Paminėjote vienos istorikės iškeltą mintį, kad knygų gabenimas buvo ir kontrabanda, nelegalus verslas. Knygos gabentos nebūtinai švietėjiškais tikslais?

– Vilniaus knygų festivalio metu Laisvasis universitetas (LUNI) surengė diskusiją „Knygnešių mitas ir istorinė tikrovė“. Diskusijoje dalyvavusi Lietuvos istorijos instituto darbuotoja A. Ambrulevičiūtė apžvelgė tautinės istorijos mitus apie „knygų kontrabandininkų epochą“. Taigi iš tiesų dalis knygnešių tą kilnią švietėjišką misiją labai aiškiai suprato ir dirbo tėvynės bei tautos labui, o kitai daliai (ir to nenuneigsime) draudžiamos literatūros gabenimas buvo tikrai geras pasipelnymo šaltinis. Šalia degtinės, kitų kontrabandinių prekių buvo gabenamos ir knygos. Minėtoji istorikė savo pranešime pateikė ir konkrečius skaičius, kiek kainuodavo viena ar kita kontrabandinė prekė – knygos buvo viena iš brangesnių prekių.

– Sakėte, kad tikslios statistikos nėra, bet kiek maždaug galėjo būti knygnešių? Ir kaip manote, kodėl jos tai darė?

– Jeigu atsiverstume Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus parengtą knygnešių ir daraktorių žinyną („Lietuvos knygnešiai is daraktoriai. 1864–1904 m.“, Vilnius: Diemedis, 2004) ir peržvelgtume ten minimas pavardes, aptiktume vienos kitos moters pavardę. Tačiau dažniausiai vis tik jos minimos kaip tėvų, sužadėtinių, tautinio judėjimo aktyvistų, ar vyrų knygnešių pagalbininkės. Nors iš tikrųjų jas galima vadinti „pilkosiomis kardinolėmis“, dirbusiomis ne mažiau nei vyrai. Vis dėlto knygnešystės istorijoje išliko tik viena kita moteriška pavardė.

– Sakote, kad bene daugiausia lietuviškos spaudos platinimo reikaluose nuveikusi moteris – Morta Zauniūtė, kurios dalis darbų priskiriama kitiems.

– Morta Zauniūtė Tilžėje turėjo lietuvišką knygynėlį. Šis faktas lietuviškoje Bostono enciklopedijoje neminimas. Knygynėlio istorija pateikta prie jos sužadėtinio Petro Mikolainio biografijos. Nors iš tiesų faktiškai tas knygynėlis priklausė jai, o jos tėvas, garsus to meto švietėjas ir visuomenininkas Dovas Zaunius nemažai investavo, gelbėjo ir padėjo knygynėlį išlaikyti.

P. Mikolainio, kaip ir kitų tautinio atgimimo žadintojų vyrų – Jono Šliūpo, daktaro Jono Basanavičiaus ir daugelio kitų – vieta lietuvių kultūros istorijoje nusakyta labai aiškiai – tai žymus visuomenininkas, varpininkas, bendravęs su pačiais žymiausiais to metu žmonėmis. Tačiau iš P. Mikolainio laiškų, kuriuos teko vartyti, skaityti, studijuoti, akivaizdu, kad didžiąją dalį tų darbų, kurie priskiriami P. Mikolainiui, iš tiesų atliko M. Zauniūtė. Tačiau šiuos dalykus, svarbius ir knygnešystės istorijai, galima rekonstruoti tik iš laiškų.

Galima paminėti ir kitą to meto šviesuolę – taip pat knygnešio, žymaus visuomenininko, pedagogo Petro Kraučiūno žmoną Zofiją Zaleskaitę-Kriaučiūnienę. Ji susirašinėjo su garsia suomių rašytoja Maila Talvio. Būtent tuose laiškuose irgi skleidžiasi moterų indėlis į to meto lietuvių kultūrinį gyvenimą. P. Kriaučiūnas, P. Mikolainis, J. Basanavičius, J. Šliūpas ir kiti jau atradę savo vietą, o moterų veikla vis dar laukia savosios eilės, daugelio jų vardai nė nežinomi.

– Tuo laiku ir kilo bendradarbiavimo, lygių partnerių idėja – vyras ir moteris kuria tautinę šeimą ir abu dirba visuomenei. Tačiau jų darbo įamžinimas nėra lygiavertis.

– Dauguma moterų, nors ir auklėtų tautinio atgimimo dvasia, patriarchaliniame pasaulyje taip ir liko priklausomos nuo vyrų, tėvų, brolių ir sužadėtinių. Dirbdamos tėvynei, kitiems, jos iš esmės savęs nerealizavo ir neatsiskleidė. Todėl galime kalbėti apie gana komplikuotą tautinės šeimos ir bendradarbiavimo modelį. Tai buvo pateikta kaip tikrai graži vizija, kurią buvo galima, buvo įmanu realizuoti. Vyrai tai ir padarė, o moterys realizavo ją tik iš dalies.

– Turbūt ypač tuomet, kai atsirasdavo vaikų?

– Sąsajų yra ir su dabartiniais laikais – kiek moterys gali save realizuoti, jeigu yra įsipareigojusios šeimai, vaikams?

– Kodėl jautėte pareigą atgaivinti knygnešėmis buvusių moterų vardus?

– Mano disertacija buvo skirta mažai žinomai, neaktualizuotai išeivijos rašytojai Nelei Mazalaitei. Prisimenu tuomet ištartus profesorės Viktorijos Daujotytės žodžius, kad literatūros istorijai (čia pat pridėčiau – kaip ir lietuvių kultūros istorijai) nėra mažiau reikšmingų vardų, visi vardai svarbūs ir reikšmingi ir turi išlikti. Tikrai nesu jokia novatorė šioje srityje, mokslinių tyrinėjimų jau yra. Gal nauja tai, kad daugiau telkiuosi ties nežinomais laiškais, netyrinėtu epistoliariniu palikimu.

Grįžtu prie profesorės V. Daujotytės išsakytos minties – turbūt natūraliai jaučiu pareigą kalbėti apie tai, kas yra svarbu, kas susiję su moterų ir apskritai su mūsų lietuvių kultūros ir literatūros palikimu. Moterys rašytojos jau išryškintos, įvertintos (pvz., Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kitos), o štai visuomenininkės ilgą laiką buvo paribyje, jos dažnai nėra palikusios jokio literatūrinio palikimo (tarkim, yra tik vienas kitas Martos Raišukytės grožinės literatūros tekstas). Taigi norisi, kad ir šių visuomenininkių, kurių indėlis labai ryškus, palikimas taptų žinomas, būtų įamžintas.

Tada pasipildytų ir mūsų knygnešystės bei daraktorystės istorija. Juk daraktoriavimas iš esmės priklauso moterims, o knygnešystė daugiau tapatinama su vyriškąja sfera. Taigi jaučiu pareigą apie tai kalbėti, galų gale laiškai yra tas žanras, kuris labai daug pasako ir apie tą laiką, ir apie atskirus asmenis. Laiškai – kultūrinis palikimas. Jau mano minėti M. Zauniūtės ir P. Mikolainio laiškai toli gražu nėra tik jų dviejų privatus susirašinėjimas – veriasi daug platesnis kontekstas. Analizuojant kelių žmonių laiškus galima rekonstruoti tam tikrą istorinį laikotarpį.

– Ką tai dar duoda šiuolaikiniam žmogui? Gal gali būti įkvėpimo šaltinis šiuolaikinėms moterims?

– Bet kuriai moteriai svarbu, ką kiti paliko, įamžino iki tavęs, nes moterų literatūros, moterų kultūros tradicija ir tąsa turi būti svarbi, negali likti užmiršta. Jeigu kažkur XIX a. pabaigoje yra įmintos, įbrėžtos pėdos, norisi jas atrasti ir tegul jau kitokiais, modernesniais žingsniais tomis įmintomis pėdomis keliauti, gal net palikti ir savo pėdas XXI a.