Youtube.com platinami filmai apie tai, kad Lenkijos valdžia atsiima Vilnių

Lenkijos karas su Rusija –  fantazija ir realybė

Šiuo metu Lenkiją ir lenkus dažnai matome tik per tomaševskininkų elgsenos ir reikalavimų prizmę. Ir neretai pamirštame savo „adresą“, t.y. buvimą dviejų didelių konkurentų – Lenkijos ir Rusijos – vidurkelyje, o tame kelyje vyksta daug įdomių dalykų. Per juos galėtume įžvelgti tam tikrus simptomus, kurie neabejotinai veikia ir veiks Baltijos šalių regioną, ypač šioje jūros pusėje.  Akivaizdu, kad po Lėktuvo katastrofos dviejų šalių visuomenės nuomonė toliau maitinama priešiškumu.

Dienraštyje „Polska“ pasirodžius straipsniui  „Kaip šiandien atrodytų Lenkijos karas su Rusija. Trys scenarijai“, viename jų net užsimenama apie preventyvų Lenkijos smūgį Rusijai. Straipsnis tapo populiarus. Tiesa, neilgam, ir žodis idiotas rusiškai rašančių interneto komentarus, ypač dėl trečiojo scenarijaus, buvo vienas švelnesnių komplimentų autoriui. Ką mes turime, klausia jis, ir atsako: „Visų pirma, 48 lėktuvus F-16, kurie reguliariai treniruojasi virš Baltijos šalių ir gali tapti labai veiksminingu ginklu tokiame kare, juo labiau, kad pas rusus tokios klasės lėktuvų mažai“. Autorius tikisi, jog visoje kovų arenoje dinamiškai judantys puikiai apmokyti lenkų kariškiai sugebėtų sukaustyti gausias rusų pajėgas, kol įsikištų NATO. Toliau straipsnyje teigiama, kad jeigu toks konfliktas įvyktų, Lenkijai „reikėtų remtis tokiais pat pranašumais kaip 1920-aisiais: aukštesne moraline dvasia, ryžtingumu mūšyje, geresne strategija ir tam tikra dalimi sėkmės“.

Šis straipsnis, kaip pavyzdys, pasirinktas ne dėl savo pikantiškumo, o dėl to, kad tokius straipsnius galima laikyti ganėtinai simptomiškais, ir gali pasirodyti, jog Lenkija tebegyvena 1920 m.  dvasia. Tiesa, yra gerokai šaltesnių protų: „Nowa Europa Wschodnia“,  vertindamas buvusio Lenkijos gynybos viceministro (!), Liublino katalikų universiteto profesoriaus Romualdo Šeremetjevo (Szeremietiew) panašios tonacijos retoriką, siūlo pamiršti rusofobiją ir neišsikraustyti iš proto, mandagiai apeidamas tą nemalonų autoriaus psichikos būklę apibūdinantį žodį: „Idėja, kad Rusija kartu su Baltarusija rengia ginkluotą Lenkijos užpuolimą, galėjo gimti tiktai, pasak Aleksandro Lukašenkos, „siaurame ribotų asmenų rate“. Lenkijoje baiminamasi šiemet vyksiančių karinių mokymų (Rusijos ir Baltarusijos, „Zapad-2013“ – LVM), mat A. Lukašenka savo ruožtu pareiškė, jog Lenkija „rengiasi atimti Gardiną ir Brestą“. Bet į tokius pareiškimus nereikėtų reaguoti taip isteriškai, rašo „Nowa Europa Wschodnia“, nes tokiu būdu bus tik paremta Batkos pozicija. Pabaigoje daroma svarbi išvada, kurią kartkartėmis galėtume priminti partneriams: save gerbiančioje valstybėje, pretenduojančioje į regiono lyderio vaidmenį, priešiškumas kaimynams ir neigiamos istorinės nuostatos neturi teisės lemti pagrindinės diskusijų tėkmės.

Tačiau, kai kada lemia. Šalių viešoji nuomonė remiasi abipuse panieka ir priešiškumu. O aukščiausiame valstybių lygyje – susitarimų ir naudos paieška paskaninama pažadais ir planais.

Kaip mūsų kaimynai matuojasi jėgas kryptimis, kuriose miega Lietuva?

Lenkija žvelgia į Rytus. Rusijos požiūris

Lenkijos pusė pati mato, jog Lėktuvo tragedija pakeitė abiejų šalių santykius. Pripažįstama, jog dalis lenkų elito Maskvos atžvilgiu ėmė elgtis liokajiškai. Atvirai kalbama, kad po Lenkijos Liaudies Respublikos griūties šalyje liko tuntai KGB agentų (ryšiais su KGB tarp kitų buvo kaltinami vienas premjeras, ir net – kaip dvigubas, CŽV ir KGB, agentas –  „Solidarumo“ lyderis). Neabejojama didele KGB įtaka šalies žiniasklaidai. Pastebėkime, kaip Maskvos-Varšuvos ir Varšuvos-Vilniaus santykiai panašėja.

Kai Rusija nenuleidžia akių nuo Lenkijos, tai nebūtinai reiškia, kad dirba tik žvalgyba arba vadinamieji įtakos agentai. Visiškai normalu, kad vidaus ir užsienio politiką analizuoja politologai ar kitų sričių mokslininkai ir specialistai.

Maskviečio Antono Bespalovo disertacija vadinasi „Geopolitinio mąstymo tradicijos šiuolaikinėje Lenkijos Rytų politikoje“. Pažvelkime, kaip joje aptariami mums rūpimi klausimai.

Subyrėjus Tarybų/Sovietų sąjungai, Rusijos santykiai vakaruose tik su Slovakija ir Bulgarija tapo ganėtinai geri, su Čekija ir Vengrija – disertacijos autoreferate vadinami stabiliais, santykiams su Ukraina taikytinas pavadinimas „problema“, o su Baltarusija – „nesusipratimas“. Su Baltijos valstybėmis ir Lenkija santykiai sudėtingi. Atkreipiamas dėmesys, jog Lenkija tapo vienintele centrinės Europos šalimi, turinčia aiškią ideologinę programą „eksportui“, kaip matysime toliau, ypač Ukrainai, Baltarusijai ir Lietuvai (trumpinama – UBL). Mąstymui apie politiką, vadinamą „rytų“, būdingas nepalaužiamas įsitikinimas Lenkijos kaip regioninio aktyvisto vaidmeniu, netgi suprantant, kad tampama  Jungtinių Amerikos Valstijų instrumentu jų politikoje. Lenkijos politikams taip pat būdingas įsivaizdavimas, jog šalis turi ypatingą posovietinės erdvės supratimą ir yra pašaukta tą supratimą perteikti Vakarų Europos elitui. Kadangi šalies galios nėra pakankamos, Rytų politika, teigiama referate, yra formuojama Vašingtone ir Briuselyje, užsiimant lobizmu Varšuvai svarbiais klausimais.

Lenkijos rytų politika po 1989 m. yra praeities paveldas, teigia A.Bespalovas, o svarbiausias istorinis laikotarpis, nulėmęs požiūrį į Lenkijos vaidmenį ir vietą Europoje yra XIX amžiaus pabaiga ir XX amžiaus pradžia; minėtina tarpukario „jogailiškoji“ (Pilsudskio) sąjungos koncepcija. Tos sąjungos forma nesvarbi. Teoriškai, sako A.Bespalovas,  ji gali net likti ES rėmuose, tačiau  Lenkija vis viena matoma kaip vadovė, o jos pretenzijų atsisakymas į Lvovą, Gardiną ir Vilnių – privalo būti kompensuotas įtaka visoje UBL erdvėje, tampant jėgos, nukreiptos prieš Rusiją, centru.

Svarstydamas apie plačią Lenkijos propagandinę kampaniją, rusų mokslininkas pastebi, kad ji duoda savo vaisių, ypač proeuropietiškai nusiteikusio jaunimo tarpe, tačiau ne visi Lenkiją priima kaip integracijos į ES ir NATO variklį.

Kitas šiuolaikinės Lenkijos visuomenės tyrinėtojas  pripažįsta, kad prie civilizacinio europietiškos Lenkijos pranašumo prieš azijietišką Rusiją pojūčio dar egzistuoja Rusijos-engėjos ir  jos sukeltų kančių motyvas, emociškai sustiprinantis moralinį lenkų pranašumą. Panašia tema 2011 m. vasario mėn.  „Kultūros baruose“ išspausdintas Roberto Danilovičius  (Danilowicz)  straipsnio vertimas. Štai citata: „Esame tvirtai įsitikinę, kad Rytų Europoje turi būti lenkiškos kultūros hegemonija. Nežabotos Kresų (taip Lenkijoje vadinamos prarastos Rytų teritorijos, kuriose dalijama vadinamoji lenko korta – LVM) polonizacijos stereotipas tapo dogma, kurios neneigia net patys didžiausi stereotipų griovėjai. Tai yra ir mūsų geros savijautos, kai žvelgiame į istoriją, pagrindas”. Tame straipsnyje Lietuva vadinama  „laukine” – tiesa, žodis parašytas kabutėse. Arba Lietuva ne tokia jau laukinė, arba „laukinė“ tik dėl to, jog nepasidavė visai apnuodijama lenkiška vietinio elito kultūra.

Lietuvos repolonizacijos strategija

Krokuvos Jogailos universiteto docentė, daktarė Katažyna Koženievska-Volek (Korzeniewska-Wolek), kalbėdama konferencijoje Vilniuje praėjusių metų gruodžio viduryje pasiūlė lietuviams ir lenkams verčiau įsižiūrėti į naujausią abiejų šalių istoriją ir rasti pozityvių bendrų siužetų, o ne mėginti suderinti savo požiūrį į Juzefą Pilsudskį ar Liucijaną Želigovskį. Juk, pasak jos, L.Želigovskis yra tik trečiaeilė asmenybė: „Abejoju ar visi žino kas jis toks. Na, kažkoks ten generolas – vienas iš daugelio /…/ Mano įsitikinimu, problema yra ta, kad nebuvo rasta jokių bendrų istorijos siužetų, istorijos prisiminimų, kurie būtų teigiami abiems pusėms. Ir antras dalykas – vis tik praeitis užima proporcingai per daug vietos ir diskusijose, ir bendravime, ir bendradarbiavime,“ – teigė istorikė.

Taip, problemų yra. Be abejo, „sunku rasti bendrų teigiamų istorijos siužetų“. Problemos atsiranda jau jų pateikime, apibūdinime. Baisiai naivus turėtų būti žmogus, patikėjęs, jog Lenkijos „vilniukams“, „kresoviukams“ ar „tomašiukams“ Vilniaus užgrobimo tiesioginis vadovas L.Želigovskis būtų mažiau žinomas nei Juozapas Pilsudskis. Kita vertus, negali būti nei dabarties, nei ateities, neįvertinus praeities. Tad istorinės realybės „filmo“ iškarpymas, paliekant tik bučinius, šypsenas ir linksmas vestuves, gali virsti košmaru, paaiškėjus, jog mylimasis tebuvo negarbingas vagis ar plėšikas, dabar vėl siūlantis draugystę bei meilę, ir, viską pamiršus, kurti nuostabaus „filmo“ tęsinį…

K.Koženievskos, Vilniaus universiteto absolventės, metamorfozės, tikriausiai, taip pat turi savo istoriją, tačiau šiuokart atsigręžkime į jos mokslinį darbą. Jo pagrindu 1999 m. pabaigoje seminare Krokuvoje 1998 m. gruodžio viduryje skaitytas pranešimas „Lenkai Rytuose ir  lenkų kultūros skatinimas Rytų Europoje“. Rusų mokslininkas maskvietis Antonas Bespalovas savo disertaciją apsigynė dešimčia metų vėliau, tačiau K.Koženievskos mokslinis darbas gerokai detalesnis ir konkretesnis, jis, gal būt, net vadintinas vienu iš kresų repolonizacijos planu, polonizacijos strategija ir taktika.

Analizės autorė susitelkia ties minėta UBL. Nors Latvija ir Estija taip pat, atrodo, priklausytų Rytų Europai, bet UBL šalyse lenkų daugiau. Šiuose kraštuose lenkų kultūra keletą amžių buvo tiek patraukli, kad įvyko lenkų kalbos ir kultūros ekspansija į etnines lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių sritis. Tą ekspansiją, pasak autorės, sukėlė aukštas lenkų kultūros socialinis statusas, priklausęs nuo ją atstovavusiųjų socialinės padėties (suprask, diduomenės), o  ypatingos reikšmės tam turėjo lenkiškumo skleidimas per bažnyčią (tradicija lenką tapatinti su kataliku šiuose kraštuose siekia XIX amžių ir iki šiol yra labai dažnai pateikiama kaip svarbus motyvas „būti lenku“). Lenkiškos kultūros civilizacinis pranašumas prieš rusiškumą taip pat neabejotinas, teigiama pranešime. Polonizacija K.Koženievskos teigimu, vyko be jokios prievartos, spaudimo, ne kokiu lenkų elito tikslingu veikimu, o tiktai dėl nepaprasto lenkų kultūros patrauklumo.

(Derėtų atkreipti dėmesį, kad lenkiškos kultūros pranašumas viskam, kas yra į Rytus paprastai nekvestionuojamas, tačiau Lietuvoje, juolab Lenkijoje, klausimai, kiek tos kultūros tikrai būta lenkiškos arba kiek vadinamoji lenkiška kultūra stabdė Vakarų kultūros plitimą į Rytus, dažniausiai yra apeinami arba keliami labai fragmentiškai. – LVM)

Vertindama demografinius, dažnai prievartinius, pokyčius kresuose po antrojo pasaulinio karo K.Koženievska pastebi, jog ryškiausia lenkiškojo elito dalis paliko minimas teritorijas, o pasilikusieji pasidavė socialinei degradacijai.

Tačiau dabarties kresų lenkai, savo šalyse yra silpniau išsilavinusi žmonių grupė, daugiausia gyvenanti užmiestyje. Turintys vidurinį ar aukštąjį išsilavinimą, jie dažniausiai yra įgiję rusų kalba, teigia K.Koženievska (Lietuvos respublikos švietimo sistema šią klaidą galima sakyti ištaisė. –  LVM).  Kompensuojant skriaudą, jau dešimtojo dešimtmečio metais buvo sukurtos programos, skirtos kresų elito atkūrimui, sudarant sąlygas tenykščiam jaunimui lavintis Lenkijoje. Deja, greitai paaiškėjo, jog žymi to jaunimo dalis, baigusi studijas, ten ir pasilieka arba išvyksta toliau į Vakarus. Stipendininkai, sugrįžę į savo kraštus, neretai turi didelių sunkumų, nes per penkerius esminio brendimo metus nesukaupiė pakankamos patirties ir profesionalių kontaktų Lenkijoje, o gauti kvalifikuoto darbo Lietuvoje negali nemokėdami valstybinės kalbos.

Atsižvelgdama į lenkų kultūros potencialą Rytų Europoje, pranešimo autorė  be kitų pasiūlymų kaip savaime suprantamą dalyką numatė lenkiškumo palaikymą „polonizuojant“ intelektualinį, meninį ir politinį  UBL elitą. Pasak jos, tam turėtų pasitarnauti lenkų kultūros patrauklumas, palyginti lengvas suprantamumas ir prieinamumas, kokia ji čia jau buvo per amžius, o svarbiausia lenkų kultūros plėtojimo sąlyga yra sudarymas galimybių lengvai išmokti lenkų kalbos.

Žygio į Rytus rezultatai Lietuvoje

Lenkų politikai ir apžvalgininkai su skausmu pripažįsta, kad neįmanoma pakeisti lenkų padėties Baltarusijoje. Sakoma, Lenkija bejėgė, ir nė vienas šalies premjeras ar vyriausybė netrenkė kumščiu į stalą ir nepareikalavo: gana! Kita vertus, ką Lenkija gali padaryti? Paskelbti karą?  Nutraukti diplomatinius santykius? Neleisti tranzito į Europą? A.Lukašenkos nebaudžiamumas laikomas testu, kiek Lenkija yra galinga užsistoti savo tautiečius. Su Ukraina taip pat ne viskas gerai – Donaldo Tusko vyriausybė elgiasi kitaip nei ankstesnė, labiau taikydama į santykių su Rusija sureguliavimą.

Taigi, kaip bebūtų blogai, kresų padėtis yra Lietuvoje geriausia, o valstybės dvasia, atrodo, silpniausia. Lenkų pas mus santykinai daugiausia iš visų UBL, atrodo, jų net daugėja, ir daugėja didelio skaičiaus svyruojančių gyventojų (gudų, rusų) sąskaita. Šį reiškinį Koženievska yra pastebėjusi dar sovietinių laikų Baltarusijoje ir mano, kad tai yra priimtinas būdas didinti lenkų populiaciją.

Norėčiau priminti, jog kalbame apie ganėtinai seną situacijos analizę ir rekomendacijas, todėl praėjo pakankamai laiko vertinimui, kiek pažengta į priekį jas vykdant. K.Koženievska jau prieš 18 metų pastebėjo: „…istorikai sudaro tą profesinę grupę, kuri nuolat daro reikšmingą poveikį visuomeniniam gyvenimui. Šiuo metu Lietuvoje jau yra įtakinga istorikų terpė, tautinės istoriografijos teiginių nebelaikanti dogmomis. Šių istorikų sluoksnio poveikis yra žymus ir pasižymi aiškiai prolenkišku pobūdžiu. Teoriškai tai ir leido pripažinti lenkų mažumą ir jos kultūrą kaip esmingą pozityvų elementą kuriant Lietuvos nacionalinę kultūrą” (išskirta mano – LVM).

Rusų mokslininko analizė (2008) Baltarusijos ir Ukrainos kresams yra artima K.Koženievskos įžvalgoms-rekomendacijoms.

Koženievska mokslininkė, todėl nederėtų jos klausti, kurie Lietuvos istorikai labiau polonizuoti:  savo veikla jie patys mums apie save praneša. Matome dar daugiau – „elito“ (o tokį elitą dera rašyti kabutėse) polonizacija pažengė gerokai toliau švelnių ribų. Tiesioginių įrodymų nėra. Yra tėvyne susirūpinusiam žmogui nesuvokiami valstybinių institucijų bei jų vadovų prolenkiški sprendimai.

Dabartinės Lenkijos vyriausybės Rytų politika  gerokai aktyvesnė ir grubesnė, nei kažkada anksčiau numatytoji. Dera pabrėžti ypatingą  kaimynės užsienio reikalų ministerijos indėlį, ne tik į Lietuvos visuomenės rengimą neišvengiamai atskirų rajonų polonizacijai, bet ir į Lenkijos visuomenės revanšistinių bei „kulturtrėgeriškų“ nuotaikų skatinimą.  Tas skatinimas reikalingas todėl, kad Lenkijos visuomenė kaimynus vis dar pastebi tik tada, kai prabylama apie „engiamą lenkų mažumą“. Neabejoju, pati Koženievska tokią kietą ir grubią politiką Lietuvos lenkų bendruomenės atžvilgu pavadintų klaida, nes abiejų tautų santykiams vėl daroma didžiulė žala, už kurią anksčiau ar vėliau gali tekti brangiai susimokėti.

Šiais laikais lietuvos „bajorų“ nebereikia papirkinėti lenkiškų herbų paveikslėliais. Papirkinėjimą galima tik įtarti. Matome iš Varšuvos  grįžtančius (ne vien kultūrinio) „elito” atstovus pamylėtus lenkiškais ordinais. Už ką? Galima tik nuspėti.

Matome staigų Lenkų rinkimų akcijos, t.y. Tomaševskio bloko šuolį į Seimą, peršokant visus procentinius barjerus, o tai reiškia – su neaiškia parama ir pagalba iš šalies ir iš vidaus.

Galime toliau piktintis lenko kortos platinimu, tomaševkininkų seimo narių demonstratyvia panieka šalies įstatymams, Konstitucijai ir priesaikai.

Galime tik spėlioti, kaip Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), galėjo tapti socialdemokratų koalicijos nare ir gauti viceministrų, kitų žemesnio rango valdininkų postus gyvybiškai svarbiausiose šalies ministerijose.

Galime pasvajoti apie tai, kad prezidentė pastebės grubų kišimąsi į Lietuvos vidaus reikalus ir aukštesnės politinės rasės atstovų pasivažinėjimus bei palakstymus po Lietuvą, pabrėžiant susitikimų su poros rajonų gyventojais svarbą didesnę nei susitikimų su su Lietuvos vadovais pirmenybė.

Galime padejuoti, kad Lenkų rinkimų akcijos veikla ir įžūlūs reikalavimai diskredituoja visą Lietuvos lenkų bendruomenę, nes tomašiukai, kaip aš juos vadinu, nėra nei Lietuvos lenkų, nei juo labiau lenkų elito atstovai. Galime liūdėti, kad to lenkų elito balso šalyje nesigirdi, o jo ir nenorima girdėti.

Tokie sutapimai jau nevadintini atsitiktinumais.

Kai kas sako, jog Lenkijos ekspansija pažengusi taip toli, kad nieko nebeįmanoma padaryti. Neįmanoma, jei nebus daroma. Tik abejotina, ar dabartinė visų lygių Lietuvos valdžia tam pasiryžtų.

Tai primena Lietuvos pedofilijos skandalo aidus Seime: visi viską supranta, bet nenori, todėl nieko negali padaryti, net pasakyti ar parodyti pirštu.

Lenkijai su mumis kariauti neverta. Jos fantazijos apie karą ar prieštaravimus  su Rusija, atrodo, tėra produktas vidiniam vartojimui, ir visos UBL šalys gali tapti didesnių ar mažesnių sandėrių objektais.

Pavyzdžiui aną ketvirtadienį Petrograde susitikęs su Rusijos premjeru D. Medvedevu, mūsų premjeras A. Butkevičius stebėjosi maloniu bendravimu ir Rusijos dėmesiu Lietuvos energetikai; penktadienį ten pat, senojoje imperijos sostinėje, „Gazpromo“ vadovas A.Mileris  jau šnekučiavosi su Lenkijos energetikos ministru, pateikdamas jam pagrindinius naujo dujotiekio „Jamalas – Europa-2“ parametrus. Dujotiekis turėtų būti tiesiamas nuo Baltarusijos sienos Lenkijos teritorija iki Slovakijos bei Vengrijos. Jis Lietuvą apeis ir liksime „tarp“ abiejų. Tarp kūjo ir priekalo, kaip „strateginis partneris“ abiems.

Nuotraukos šaltinis – pl.pokernews.com