Aušra VIRVIČIENĖ, Vilnius

Pirmą kartą Valdovų rūmų reprezentaciniame aukšte, Renesansinėje audiencijų menėje, kurioje istoriškai ir vykdavo pačių reikšmingiausių dvaro rūmų gyvenimo renginiai, 2012 m. lapkričio 7 d., buvo surengtas kultūros vakaras, skirtas šviesaus atminimo Lietuvos architektūros istorijos klasiko, architekto, profesoriaus Stasio Abramausko (1927–1996) 85-erių metų sukakčiai ir jo studijos „Mūrinės statybos raida Lietuvoje XIII–XVI a.“ sutiktuvėms.

Prof. S. Abramauskas š. m. spalio 16 d. būtų šventęs savo 85-metį. „Siekdamas prisiminti šio žymaus ir labai įžvalgaus lietuvių mokslininko prof. S. Abramausko darbus, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ėmėsi iniciatyvos iš rusų kalbos išversti ir paskelbti 1965 m. puikiai apgintos disertacijos „Mūrinės statybos raida Lietuvoje XIII-XVI a.“ tekstą. Sovietų Sąjungoje tuo metu disertacijos privalėjo būti rašomos rusiškai, o S. Abramauskas ją dar ir gynė Maskvoje“, – susirinkusiesiems pasakojo Valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas. – „Šią klasikinę lietuvių architektūros istoriografijos publikaciją nutarta leisti su profesoriaus mokinio ir bendradarbio, garsaus lietuvių architektūros istorijos tyrinėtojo dr. Kazio Napaleono Kitkausko įvadu apie S. Abramauską, jo biografijos faktus, mokslinius interesus ir tyrimus, taip pat surinkti ir paskelbti S. Abramausko publikacijų bibliografiją.“

Knygos pristatymo vakare dalyvavo Valdovų rūmų Mokslinių tyrimų centro vadovas Gintautas Striška, taip pat – šio skyriaus darbuotojai Rasa ir Vytautas Abramauskai bei profesoriaus sūnus su žmona, tęsiantys prof. S. Abramausko darbus.

Vilnijos žemės sūnus

S. Abramauskas gimė 1927 m.spalio 16 d. Lydos apskrityje, Varanavo valsčiuje, Nevaišių kaime. Turėjo brolį ir dvi seseris. Tėvai vaikus skatino siekti mokslo. S. Abramauskas buvo išrinktas Nevaišių kaimo seniūnu, vadovavo lietuvių šv. Kazimiero draugijos skyriui, rūpinosi kaimo žmonių švietimu. Jo pastangomis Nevaišių kaime 1930 m. buvo pastatytas Vytauto Didžiojo garbės kryžius su lietuviška simbolika. Lenkų administracija įsakė kryžių nugriauti, tačiau žmonės nepakluso. Tuomet lenkų policija slapta naktį kryžių nupjovė.

1938 m. lenkų okupuotame Vilniuje jis baigė lietuvišką pradžios mokyklą, vėliau buvo priimtas į Vytauto Didžiojo gimnaziją. Kauno valstybiniame universitete įgijo inžinieriaus architekto specialybę. 1952 m. S. Abramauskas tapo Kauno politechnikos instituto Statybos fakulteto Architektūros katedros vyr. dėstytoju. 1969 m., įkūrus Vilniaus inžinerinį statybos institutą, S. Abramauskas iš Kauno persikėlė gyventi į Vilnių ir pradėjo dirbti šio instituto Architektūros fakultete.

Paskelbė 40 publikacijų ir straipsnių lietuvių, lenkų, rusų bei vokiečių kalbomis, daugybę straipsnių enciklopedijose, apie 200 populiarių mokslinių rašinių.

Mūrinės statybos raida Lietuvoje XIII-XVI a.

Pradėdamas nagrinėti pasirinktą temą apie mūrinės statybos raidą, S. Abramauskas teigė, kad architektūros paminklų tyrimų medžiaga naudojasi kaip vertingiausiu statybos istorijos pažinimo šaltiniu. Pasak dr. K. N. Kitkausko, profesorius „kaip vieną svarbiausių mūro atsiradimo Lietuvoje prielaidų nurodo konstrukcijų iš nedegių medžiagų – molio, lauko akmenų – naudojimo ankstyvuosiuose statiniuose svarbą. Prof. S. Abramauskas nurodo, kad jau XIII a.rašytiniuose šaltiniuose randama žinių ir apie mūrinius statinius dabartinėse lietuvių žemėse. Kaip pavyzdį pateikia 1254 m. Livonijos ordino iš mūro ir medžio pastatytą tvirtą Klaipėdos pilį. Autorius pastebi, kad XIII a. lietuvių žemėse mūrinių pastatų buvo labai nedaug, tik pilys ir pavieniai sakraliniai statiniai. Masinė gyvenamųjų namų statyba dar buvusi medinė“. Dr. K. N. Kitkauskas pažymi, kad profesorius pirmasis 1958 m. į mokslinę literatūrą įvedė naujus terminus: baltiškasis mūras, baltiškoji plytų perriša. Užsienyje iki šiol tebevartojami vendiškojo mūro ir vendiškosios plytų perrišos terminai. Prof. S. Abramauskas savo disertacijoje baltiškojo mūro raidą Lietuvoje apibūdina gan atsargiai – tai atspindi bendrą to meto architektūros istorikų ir menotyrininkų poziciją šiuo klausimu. Šiandien daug baltiškojo mūro liekanų rasta Vilniaus žemutinės pilies kultūriniuose sluoksniuose. Autoriaus pateiktas originalias mokslines įžvalgas apie ankstyvąją Lietuvos mūro architektūrą patvirtino pastarųjų dešimtmečių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniuje bei kitų svarbių mūro objektų archeologiniai, architektūriniai, dendrochronologiniai ir kiti tyrinėjimai. Tai liudija, kad prieš beveik pusę amžiaus parengta ir dėl ideologinių priežasčių tuo metu rankraščio pavidalu likusi fundamentali studija neprarado savo mokslinės reikšmės, tapo Lietuvos architektūros raidos istoriografijos klasikiniu veikalu.

Nuotraukoje: Prof. S. Abramausko knygos viršelis

Voruta. – 2012, gruod. 22, nr. 26 (764), p. 9.