Laisvės gynėjų dienos Atminties Šviesa

Laisvės gynėjų dienos Atminties Šviesa

Lietuva budi – Spaudos rūmai. 1991 m. Alfredo Girdziušo nuotr.

Zigmas Tamakauskas, Lietuvos laisvės kovų dalyvis, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ kav., Kaunas, www.voruta.lt

Sausio 13-osios rytmety prie daugelio langų, jau pagal nusistovėjusią tradiciją,  vėl sumirgės  uždegtų žvakių liepsnelės, simbolizuojančios  Atmintį, žuvusių 14 Lietuvos gynėjų prisiminimų Šviesą, Tikėjimą ir Viltį.     

       1991 metų viduržiemy didelį susitelkimą ir vienybės dvasią parodę Lietuvos žmonės su degančiomis patriotizmu širdimis, giesmėmis ir dainomis nugalėjo sovietizmo kauke prisidengusį ginkluotą rusiškąjį imperializmą, norėjusį užgožti  Kovo 11-osios paskleistą laisvės Šviesą.  Ši Šviesa  nugalėjo raudonomis žvaigždėmis bei kraujuota vėliava pažymėtas tamsiąsias jėgas.  Pasaulyje  vėl suskambo Lietuvos vardas.

        To žvarbaus sausio įvykių sūkuriuose teko dalyvauti ir man,  prisidedant savo maža dalele prie šio Laisvės skrydžio.  Šį skrydį pradėjau jau būdamas vidurinės mokyklos devintoje klasėje, kada atsisakiau mokytis, kaip mus pavergusios  valstybės  – rusų kalbos. Lietuvos laisvės siekio keliu teko eiti iki pat jos atgimimo. Atgimstant Lietuvai, aktyviai įsitraukiau į Sąjūdžio veiklą, dalyvavau pirmame ir kituose  jo  Suvažiavimuose. Tada dirbau „Kauno gelžbetonio“ gamykloje darbo užmokesčio skyriaus vadovu. Dirbau ir visuomeninį darbą.  Išnaudojant legalias  priemones,   skleidžiau dirbančiųjų širdyse mūsų tautos gyvybingumo  dvasią, geresnį Lietuvos istorijos pažinimo džiaugsmą.      Turėjau  ir puikų  patriotiškai  nusiteikusių talkininkų būrį.

         Ištikus Lietuvai pavojui, 1991 metų sausį  organizavau  dirbančiųjų  būrelius budėti Vilniuje prie tuometinės Aukščiausiosios tarybos, Radijo ir televizijos komiteto (Konarskio g.), Televizijos bokšto, Spaudos rūmų ir kt.

         Į Vilnių vykdavome  po darbo valandų budėti naktimis nuo tuometinio „Kauno“ kino teatro tam tikslui parengtu autobusu.  Rytmečiais šiek tiek pavargę nuo nemigos, bet  pakilia nuotaika atlikę savo pareigą, grįždavome tiesiai į darbą.

         Sausio 10 dieną į Vilnių vykau budėti  kartu su „Kauno audinių“ dirbančiųjų būriu.    Budėjome prie Spaudos rūmų. Netrukus    atvažiavo keletas sunkvežimių su sėdinčiais juose ginkluotais kareiviais. Pasirodė ir šarvuotis. Susikibę rankomis apsupome pastatą, dainavome    lietuviškas dainas. Įėjimą užstojo kelios žmonių eilės. Kareiviai iššokę iš sunkvežimių kažkodėl  į pastatą nesiveržė. Jų vyresnysis su kažkuo vis kalbėjosi telefonu. Pasirodė  prie pastato A. Brazauskas su keliais civiliais. Jis po  pokalbio su kareivių vyresniaisiais, pasakė, kad šie pastato nepuls, ragino išsiskirstyti.       Kareiviai sulipę į savo mašinas  išvažiavo.  A. Brazauskas lyg parodė savo galią… Tačiau kitą dieną  čia buvo pralietas pirmasis kraujas.  Atvykę žymiai gausesni ginkluoti okupantų kareiviai pavartojo   šaunamąjį ginklą. Rusų karininkas šovęs į beginklį žmogų, užsiropštęs ant tanko, viena ranka laikydamas automatą, kita – į kelnes šluostėsi  savo kruvinas rankas.      Sklido Spaudos rūmų gynėjų pasipiktinimo kalbos ir šūkiai –  gyvuliai, žudikai,  okupantai, fašistai, okupantai –  lauk…

          Jėgos buvo nelygios.  Ginkluotiems atėjūnams Spaudos rūmus pasisekė užimti.

          Dabar,   tokie patys sužvėrėję rusų karininkai, be jokio sąžinės graužimo žudo taikius ukrainiečius, mėtydami mirtį nešančias bombas į Ukrainos beginklių žmonių gyvenvietes, ligonines, mokyklas, vaikų namus ir šventoves…

           Didėjant politinei įtampai, vis aktyviau siautėjant okupantų kareiviams, vykdamas budėti „dėl visa ko“ atsisveikindavau su savo artimaisiais – juk gali daug kas nutikti. Galėjo „nutikti“ ir sausio 12 –osios naktį, kada su keliais įmonės dirbančiaisiais vykome budėti prie Radijo ir televizijos komiteto pastato, esančio  Konarskio gatvėje. Čia prisirinko nemažas žmonių būrys. Prie šoninio įėjimo  ant stogelio  buvo pastatytas televizorius, kuris transliavo informacinę laidą ir kitas programas.  Kartas nuo karto iš pastato išėjusios moterys  vaišindavo  susirinkusius kava, arbata ir bandelėmis. Atšiauriame ore žmones sušildydavo gatvėje liepsnojantys laužai, širdis šildė ir jungė bendras tikslas, lietuviškų  dainų ir giesmių  garsai. Greta vaikštinėjo blykčiodami savo „blicais“  foto korespondentai, iš jų – keletas atvykusių užsieniečių.

        Staiga vidurnaktį pasigirdo balsai: artinasi tankai ir šarvuočiai. Tikrai netoliese pasigirdo čaižūs motorų garsai. Korespondentai  ta kryptimi nutaikė savo foto aparatų ir filmavimo  kamerų objektyvus.  Žmonių būriai priartėjo prie pastato. Mes su savo būreliu susikibę rankomis atsistojome ant laiptų prie pat centrinių pastato durų, naiviai   pasiryžę  nepraleisti sovietinių agresorių. Apie galimą pavojų ar mirtį negalvojome, jautėme tik pareigą. Girdėjome lyg Tėvynės vidinį raginimą – nepraleisti priešo.  Toliau keliomis eilėmis rikiavosi kiti žmonės, turėdami tą patį pasiryžimą. Pastato gatvės dalį keliomis eilėmis apipynė susikibusių rankomis gynėjų gyvoji siena. Tačiau po minutės lyg pradėjo tolti tie girdėti motorų garsai. Išgirdome lyg nusivylusių korespondentų balsus: pravažiavo…

       Tą naktį suriaumoję kariniai šarvuočiai tikrai pravažiavo.  Lyg pajutome savo pergalę.  Tačiau, kaip paaiškėjo,  tai buvo agresorių  repeticija, prieš kitos dienos vykusią  jų surengtą kruviną puotą.    Ypač žmonės nukentėjo stovėję prie tų centrinių durų…  Į jų kojas per kitas išlaužtas duris ir langus įsibrovę sovietiniai desantininkai  mėtė dūminius sprogstamuosius užtaisus, krito ant galvų išdaužtų langų stiklai, aidėjo šūviai. Tų kulkų žymės ir dabar aiškiai matomos ant pastato sienos tinko. Mes  tą naktį budėjome kitoje vietoje.

        Gėrėjomės  budinčių žmonių veiduose spindinčiu dideliu ryžtu   apginti savo atsikuriančios valstybės simbolius – reikšmingus pastatus, parlamentą. Prie parlamento  apšviesti degančių laužų šviesa statėme barikadas. Iš nebaigtos  namo statybos aikštelės nešėme armatūros strypus ir metalinius tinklus parlamento barikadų sutvirtinimui. Jų sienos buvo nukabinėtos įvairiais šūkiais, sovietinių vadų karikatūromis, ant stiebų buvo sumauti raudoni kariniai bilietai, sovietiniai medaliai. Giedojome giesmes ir lietuviškas dainas.  Gedimino prospekte, prie parlamento prieigos atsirado betoninių blokų užtvara. Ant vieno didelėmis  raidėmis buvo užrašyta „Lietuvos širdis“.  Tos Širdies pulsą visi jutome. Gretimuose pastatuose gyvenę žmonės vaišindavo budinčiuosius  karštais gėrimais – kava ir arbata, naktimis drauge kurstėme laužus, vienas kitą rėmėme savo širdžių šiluma.

        Po  žvėriško Televizijos bokšto šturmo nakties –  Audrius Butkevičius, esančius žmones prie parlamento   ragino išsiskirstyti, primindamas gynėjų pralietą kraują prie Televizijos bokšto. Į tai vieningai atsakėme: nesiskirstysime. Ir nesiskirstėm.  Gynėme  Lietuvą savo dvasia, lietuviška daina, giesme ir malda. Prie parlamento  sukrautos   gynybinės  sienos  įrengto altorėlio su šventųjų paveikslais ir Dievo Motinos Švč. Mergelės Marijos statulėle, klausėmės kunigų  Algimanto Keinos  ir  Roberto Grigo maldos, ją kartodami ne tik lūpomis, bet ir širdimi, visi pakiliai giedojome  Maironio parašytas giesmes „Marija Marija“, „Lietuva brangi…“,  susikaupę klausėmės skaitovų sakomų Bernardo Brazdžionio  ir kitų patriotinės krypties poetų eilių.

       Konarskio gatvėje  Radijo ir televizijos komiteto užgrobtą pastatą supo šarvuočiai ir kariniai sunkvežimiai. Prie jų su automatais rankose ir galvas dengiančiai šalmais dienomis ir naktimis stoviniavo kareiviai. Kitoje gatvės pusėje atsirado du nedidučiai nameliai: viename buvo eksponuojami Lietuvos gynėjų surinkti paveikslai ir daiktai, o kitame buvo įsitaisę badautojai, protestavę prieš sovietinį smurtą. Greta ant šaligatvio  buvo pastatytas sušaudytas Laisvės varpas.  Dalyvaujant daugybei žmonių, jį pašventino  tuometinis Vilniaus Katedros administratorius monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Buvo įrengtas ir altorėlis. Nepaisant grasinančių kareivių žvilgsnių,  prie altoriaus  vykdavo gegužinės pamaldos. Ne kartą su atvykusiu savo būriu    teko dalyvauti  eisenoje (procesijoje) apie užgrobtą Radijo ir televizijos pastatą.   Eisenos metu būdavo nešamos vėliavos, nešama  Švč. M. Marijos statula, giedamos giesmės, prašoma Dievo pagalbos, Marijos globos.

Prisiminėme, kad baigiantis 1987-iesiems metams, Bažnyčia  1988-uosius   paskelbė  Švč. M. Marijos metais.  Tikinčiųjų nuomone,  Įvyko stebuklas – atsirado Lietuvos atgimimo Sąjūdis. Šį stebuklą – Lietuvos laisvės atgavimą, dabar žymi  Vilniaus Katedros aikštės grindinyje  įrengta plytelė.  Dabar ši plytelė virto tik savotišku žaismu:  “pagalvok ko nori, užlipk ant tos plytelės, dar geriau keletą kartų apsisuk, tada išsipildysią visi tavo norai…“ – sako atvykusiems į Vilnių  ekskursijų vadovai.  Tikrasis tos plytelės turinys lyg užmirštas. Lyg užmiršti  šioje aikštėje  vykę didžiuliai mitingai, „bananų“ balius, čia buvę badautojų „nameliai“.

        Okupantas,  pusę šimtmečio šeimininkavęs mūsų krašte su  užsidėjusia  vadinamos „tautų draugystės ir šviesaus komunizmo rytojaus“ kauke, buvo nugalėtas mūsų tautos pasireiškusia  dvasinės vienybės jėga.

         Po truputį tirpsta to žvarbaus sausio įvykių liudininkai. Daugelis iš jų jau ilsisi Viešpaties namų buveinėje.    Pamažu blėsta ir žmonių veidai, ir jų pavardės. Atmintyje dar išliko buvusių bendradarbių – Vinco Bačinsko, Albino Krikščiūno,  Juzės Kyguolienės, Aldonos Žukauskaitės, Viktorijos Kavaliauskienės, Leono Šidiškio, Kazio Putnos, Laimutės Krušaitės, krepšinio trenerio Kęstučio   tėvelio Benedikto Kemzūros pavardės. Jie ne vieną kartą per Sausio įvykius važiuodavo su mumis    budėti prie  minėtų valstybinių pastatų ar aktyviai talkindavo kituose mūsų   patriotinės krypties    renginiuose.

        Gyvenimo ratas nuolat sukasi. Tačiau gaila, kad tas sukimasis užgožia ir pagrindines atgimimo laikotarpio  Sąjūdžio idėjas – tautines ir krikščioniškas vertybes, mūsų dvasinės kultūros gelmes. Pataikaujant tam tikroms jėgoms,  kosmopolitinio liberalizmo vėjams ir pinigų stabui, kai kas nori diktuoti  mūsų istorijos turinį,  stengiasi  perrašyti  kai kuriuos mūsų istorijos puslapius, atitolinti  mus  nuo savo šaknų, nuo pasididžiavimo savo kalba, savo pasiekimais, istorijos herojais.  Pažeidžiant valstybinės kalbos statusą, didžiųjų miestų gatvėse vis daugiau iškabose  pasirodo nelietuviškų   užrašų (apie tai teko keletą kartų rašyti, bet atitinkamos vyriausybinės įstaigos atsirašinėdamos nusako tuo klausimu tik savo bejėgiškumą, o vieno miesto vadovas net džiaugiasi plintančiais anglicizmais – „visiems suprantamais“  didėjančiais nelietuviškais  užrašais),  Vilniaus rajono kai kuriose vietose  lietuvių šeimoms nesuteikiama galimybė savo vaikus leisti į lietuvišką  darželį, pasikėsinta į mūsų raidyną,  kėsinamasi ir į    pačios šeimos sampratą, per radiją ir televiziją vis labiau sklinda esamų lietuviškų žodžių pakaitalai…  Kai kur jau Lietuvoje ir   lietuviškai  susikalbėti negalime.

        Kyla klausimas – su kuo ir kur einame? Naujasis vidaus reikalų ministras Vladislav Kondratovič, atšaukęs buvusios ministrės  Agnės Bilotaitės  įsakymą dėl vairuotojų teisių egzamino laikymo valstybine lietuvių kalba, jau užsiminė netgi apie trikalbystę…  Nežinia kokią „geresnę  nacionalinę politiką“ vykdytų peršama regionų ministerija, ypač Vilniaus rajone.

         Praradę savo tautos dvasines vertybes, nebūsime įdomūs ir pasaulinės kultūros erdvėje. Šiandien  ukrainiečius į kovą su rusiškuoju okupantu įkvepia savo žemės, savo kalbos, savo tikėjimo,  tautinės dvasinės kultūros išsaugojimo jėga.

       Sausio 13-osios proga Lietuvos Respublikos Seimas skiria žmonėms, nusipelniusiems Laisvei, kasmetinę Laisvės premiją. Džiugu, kad šia premija ir šiais metais bus apdovanotas Lietuvos laisvės kovų dalyvis – žinomas kunigas ir rašytojas, Lietuvos radijo katalikiškų laidų vedėjas  Julius Sasnauskas.

        Lietuva yra ne kažkur besiblaškančiame pasaulyje, o tik čia, vieninteliame šios žemės lopinėlyje.  Per buvusius  sukilimus,  knygnešių ir laisvės kovotojų auką, jų pasišventimą – atgimusi mūsų Valstybė, kaip Motina – yra viena.  Ją visi turėtume gerbti ir mylėti, matyti jos liūdesį ir džiaugsmą,  turėtume nepaskęsti liberalaus kosmopolitizmo liūne, išlaikant savo širdyse 1991 metų  Sausio  pergalės idėjas.

       Gražiai parašė  buvusių lituanistinių  studijų bičiulis, vėliau –  sovietinių lagerių politinis kalinys Leonardas Gogelis, man skirtame eilėraštyje „Pro Patria“,  kada 1957 metais buvau pašalintas iš Vilniaus universiteto „Už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“:

        Aš jaučiu – Lietuva/ Amžinai liks gyva, / Mūs brangioji prabočių tėvynė. / Amžinai mūs jausmai, / Mūs vargai ir skausmai / Bus tėvynės dainom įsipynę.

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.

Naujienos iš interneto