Laisvės kovotojas Antanas Obelevičius-Tautginas. Kaišiadorių muziejaus, Nijolės Adukonienės nuotr.

Laura Miknevičiūtė, Vilkaviškio ,,Aušros“ gimnazijos II E klasės mokinė, www.voruta.lt

LGGRTC Konkursui „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“. 

Rašinys „Turiu tik vieną tėvynę Lietuvą ir mano kova aukojama jai“. Konsultavo mokytojos: istorijos mokytoja Virginija Pačkauskaitė-Venckūnienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Jūratė Dapkūnaitė.

Koks būtų pasaulis, jei tiesa nebūtų tiesa? Kaip atrodytų pasaulis, kuriame laisvė nebūtų brangesnė už gyvybę? Kur tada būčiau aš? Ar dažnai apie tai susimąstome eilinę dieną? Tądien ir buvo tokia diena.  Žinojau, kad laukia interviu su devyniasdešimt ketverių metų senoliu, laisvės kovotoju, partizanu, šauliu, poetu Antanu Obelevičiumi-Tautginu. Tada labai arogantiškai galvojau, ką man gali papasakoti senolis, man, laisvojo pasaulio paauglei, puikiai mokančiai naudotis informacinėmis technologijomis, naršyti internete, skaityti informaciją net anglų kalba. Nesitikėjau, kad išgirsta istorija sukrės ir sužavės, įkvėps mane, privers perkainoti vertybes, iš naujo apmąstyti gyvenimo tikslą. „Gyvoji istorijos“ pamoka patvirtino faktą, kad laisvės negalima užgniaužti, ji yra prigimtinė žmogaus, tautos teisė. Išgirdusi pasakojimą, iš karto pajaučiau simpatiją ir pagarbą šiam žilagalviui, taip pat didelį norą pasidalinti jo kovos istorija su visais, kad susimąstytume apie savo tautinę savimonę, kad pradėtume gerbti savo tautos papročius ir tradiciją, žmones, brangintume laisvę ir demokratiją, pažintume valstybės praeitį.

****

„Stoki į kovą už būvį tvirtai, / Jei neša ji šviesą žmonijai visai. / Ir žygiuok tuo keliu, nesidairyk atgalios, / O vilties pažadais netikėk be kovos.“ Perskaitęs šiuos savo eilėraščio posmus, laisvės kovotojas sakė, kad niekada nemanė, kad tokie paprasti žodžiai gali reikšti tiek daug… Niekada nemanė, kad akimirksniu gali grąžinti į praeitį, į tas dienas, kai kūną buvo sukausčiusi baimė, kai mirtis tapo kasdiene rutina, krūtinėje liepsnojo užsidegimas kovoti dėl laisvės, dėl Tėvynės, žmonių… Nemanė, kad net po 70 metų taip detaliai prisimins tas dienas, kai alsavo laisvės kovomis. Kol protas šviesus, kol akys amžiams neužsimerkė, partizanas nori papasakoti savo istoriją, tokią, kokią regėjo savomis akimis ir jautė savo širdimi bei siela – tikrą ir nesuvaidintą.

Antanas Obelevičius gimė Vojakiškių kaime, Rumšiškių valsčiuje, Kauno apskrityje, tūkstantis devyni šimtai dvidešimt šeštaisiais metais vasario vienuoliktą dieną. Augo gausioje šeimoje. Tėvas Petras ir motina Domicelė susilaukė trijų dukrų ir penkių sūnų. Antanas buvo jauniausias sūnus, už jį buvo jaunesnė tik sesuo. Pasakodamas apie savo šeimą, Antanas didžiavosi jos įsitraukimu į laisvės kovas. Vyriausia sesuo Magdalena buvo aktyvi partizanų rėmėja, brolis Petras priklausė Laisvės kovotojų sąjungai, Jonas ir Pranas, tarnavę Lietuvos kariuomenėje, aktyviai rėmė partizanus, sesuo Valerija buvo Antano asmeninė ryšininkė. Tokioje šeimoje patriotizmas, laisvės troškimas, meilė Tėvynei buvo gaunama su motinos pienu, tekėjo šeimos kraujyje. Pats Antanas buvo partizanas.

„Viens raudonas kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva“

Vaikystėje, jau nuo šešerių metų, Antanas pradėjo ganyti gyvulius. Sunku būdavo anksti keltis, akys nuolat merkdavosi, tačiau tėvo raginamas visada atlikdavo savo pareigas. Ganydamas dažnai įsivaizduodavo, kad yra prezidentas, karo vadas ar keliautojas. Svajodavo, kaip išvaduoja Vilnių iš lenkų gniaužtų ar Mažąją Lietuvą nuo vokiečių. Nuo pat mažų dienų svajojo padaryti pasaulį teisingą, geresnį, norėjo, kad visi žmonės būtų laisvi ir laimingi. Šios nerūpestingos vaikystės dienos buvo pačios geriausios jo gyvenime, galėjo grožėtis gamta, jaustis visiškai laisvas.

Mokyklą lankė gimtajame kaime, mokslas Antanui  be galo patiko. Kai mokėsi šeštame skyriuje, Lietuvą okupavo sovietai. Netrukus buvo įvesta naujoji „darbininkų ir valstiečių“ tvarka, pradėtas kurti „šviesus komunizmo rytojus“. Kovotojas puikiai pamena, kai mokykloje ant sienų kabančius religinius paveikslus pakeitė svetimi sovietų „didvyrių“ Lenino, Stalino portretai. Patriotiškai auklėtam Antanėliui tai nepatiko. Vieną vakarą su draugais susitarę įsmuko į mokyklą ir nukabino šiuos paveikslus. Laimei, klasės auklėtoja buvo protinga, tik išbarė. O galėjo atsidurti pas baltas meškas…

Paauglį sukrėtė, kai, lankydamasis 1941 m. birželį pas savo pusbrolį Pravieniškėse, pamatė geležinkelio stotyje enkavėdistų terorizuojamus tremtinius: vaikai atskiriami nuo tėvų, vyrai nuo šeimų, žmonės mušami, stumdomi, atimama jų vargana manta, girdėti riebūs rusiški keiksmažodžiai. Jis smetoninėje Lietuvoje niekada nematė tokio brutalaus uniformuoto asmens elgesio su civiliais. Nesusivokė, ką daryti, pasijuto bejėgis padėti. Tai brandino kovotojo dvasią, ragino imtis aktyvių veiksmų, stabdyti sovietinį terorą. Aš, klausydama partizano, daug geriau pradedu suprasti dabartinius įvykius Baltarusijoje, Rusijoje, suvokiu dėl ko šios tautos kovoja.

Vėliau prasidėjo Vokietijos–SSRS karas. Kad ir kaip būtų keista, žmonės džiaugėsi, kad sovietai gaus „į skudurus“ nuo vokiečių. Keliais be perstojo bėgo „nenugalimos“ Raudonosios armijos kariai, vyko oro mūšiai. Besitraukdami raudonarmiečiai žiauriai žudė pasitaikančius kelyje, be gailesčio niokojo žmonių turtą. A. Obelevičius tomis kraupiomis minutėmis meldėsi, kad tik šeimai nieko neatsitiktų, kad išliktų gyvi ir sveiki (sveikata ir šeima brangiausias turtas, kokį turi žmogus). Vokiečius žmonės pasitiko kaip išgelbėtojus, su gėlėmis. Jie iš pradžių elgėsi pagarbiai, nieko savavališkai neėmė, už maistą sumokėdavo, stengėsi pelnyti vietinių palankumą. Vienas keisčiausių prisiminimų apie vokiečių kareivius: mėgo gerti žalius kiaušinius ir pieną. Antanas niekad nesuprato, kodėl jiems tai patiko (tik, būdamas partizanu, suprato, kad tai maistingas maistas). Okupantų gerumas truko neilgai. Jie pamynė Lietuvos nepriklausomybę, užgniaužė Lietuvos laikinosios Vyriausybės veiklą. Prasidėjo komunistų, žydų, romų, lenkų masinės žudynės.

Vienas geriausių Antano draugų Hilelis kartu su kitais vietiniais žydais buvo uždarytas į Rumšiškių sinagogą. Antanas su draugu Kaziu Alionu siūlė jam bėgti. Sukūrė pabėgimo planą: perdažius tamsius plaukus šviesiai, puikiai mokančiam kalbėti lietuviškai Hileliui buvo įmanoma išsigelbėti slapstantis  jų šeimose. Hilelis atsisakė, bijodamas sukelti pavojų gelbėtojams, nenorėdamas atsiskirti nuo savo šeimos. Gaila… Vieną 1941 m. liepos rytą, Antanas eilinį kartą ganydamas gyvulius, išgirdo riksmų ir šūvių bangą Papravienio šile. Savo akimis matė, savo ausimis girdėjo, kaip vokiečių sudarytas baudžiamasis būrys (gėda, bet ten buvo ir lietuvių) varė ir sušaudė jo kaimynus, pažįstamus ir geriausią draugą… Dar ilgai per miegus pašokdavo, atrodydavo, tartum Hilelis jam į pašonę stuksena… Matau, kaip pasakotojas stengiasi išlikti santūrus, stengiasi slėpti ašaras ir jaudulį. Bandau įsivaizduoti, kaip jausčiausi aš, kai mano draugą ištiktų tragiškas likimas. Kaltinčiau save, kad nepakankamai įdėjau pastangų, per mažai įtikinėjau, juk galėjau išgelbėti gyvybę…

Tada galutinai Antanas suprato, kad okupantas, raudonas ar rudas, siekia išnaudoti, sunaikinti lietuvius ir Lietuvą. Tik patys lietuviai visomis savo išgalėmis (jėga ir protu) turi ir privalo ginti Tėvynę…

Lietuvos laisvės armijoje

1941 metų rudenį Antanas pradėjo mokytis Kauno 4-oje amatų mokykloje metalo tekintojo amato. Jaunuolis stačia galva nėrė į pogrindinių organizacijų veiklą. 1943 m. A. Obelevičius su draugais Kaune pamatė pogrindinį skelbimą, kviečiantį jaunuolius stoti į Lietuvos laisvės armiją (LLA) ir kovoti už savarankišką valstybę. Ši slapta lietuvių karinė ir politinė organizacija siekė atgauti Lietuvos nepriklausomybę ne tik politinėmis, diplomatinėmis priemonėmis, bet ir ginkluota kova. Antanukas 1944 m. suorganizavo  Lietuvos laisvės armijos organizacijos skyrių savo mokykloje,  tapo jo vadu. Netrukus užmezgė ryšį su Kauno LLA vadovybe.  Nariai pradėjo rinktis Pažaislio pušyne, kur juos mokė karinės taktikos, supažindino su ginkluote, partizaninės kovos metodais. LLA organizacija Lietuvos likimą siejo su didžiausiomis visų lietuvių pastangomis apsiginti nuo okupantų. Pasididžiuodamas laisvės kovotojas prisimena, kad dalyvaudamas LLA veikloje sutiko Valdą Adamkavičių, būsimą Lietuvos Prezidentą.

Gretos augo, vadovas jaunuolius ragino nieku gyvu nepasiduoti, nes tik nuo laisvės kovų dalyvių veiksmų priklauso Tėvynės ateitis. Laisvės kovotojui šis laikas padėjo pasiruošti partizanavimui.

Vokiečiams karą pralaimint, pradėjo šaukti vaikinus į nacių kariuomenę. Nemažai bendramokslių  pasislėpė, nenorėjo tarnauti naciams, kaupė jėgas pasipriešinti sovietams.

„Už Tėvynės laisvę mes kovot išėjom, / Pasiryžom už Tėvynę mirti“

1944 m. liepa… Visus kelius užplūdo bėgliai iš Rusijos, jie bėgo į Vakarus nuo raudonojo maro. Mėnesio pabaigoje žaižaravo nuo gaisrų nudažytas dangus, jį raižė ir drebino sovietiniai lėktuvai, naikintuvai mėtė bombas į šieno kupetas (žmonės bandė juokauti: matyt iš aukštai atrodo, kaip kareivių palapinės). Gyventojai ruošėsi slėptuves, kasė apkasus. Jaunuoliai ginklavosi ir ruošėsi nelengvai kovai. Rumšiškių apylinkėse veikė LLA Didžiosios Kovos rinktinės 6 kuopos vyrai. Antanas sesers dėka susipažino su vienu partizanų būrio vadu Petru Petkevičiumi-Kariūnu, šis jam padėjo. Kad išvengtų priverstinės mobilizacijos, A. Obelevičiui buvo suklastoti asmens dokumentai. Naujuosiuose buvo įrašyta netiksli gimimo data – vaikinas buvo pajaunintas keleriais metais. „Savo akimis mačiau, kaip rusai Pravieniškėse sunaikino ištisas šeimas. Atmintyje išlikę baisūs vaizdai – sušaudyti gyventojai, krauju paplūdusios nėščios moterys. Buvome Lietuvos patriotai, norėjome atkurti valstybės nepriklausomybę, todėl negalvojome stoti į Raudonąją armiją“, – pasakojo partizanas.

Tada grįžo į Kauną ir vėl atgaivino savo mokyklos LLA pogrindinę veiklą. Jaunuoliai padėdavo pabėgti į sovietinę armiją patekusiems vyrams (kartu ir Antano broliui Pranui), platindavo  pogrindinius laikraščius, spausdindavo paruoštus kvietimus įstoti į LLA. Pradėjo kaupti vaistus, drabužius, maistą. Su kareiviais naminę degtinę mainydavo į šovinius, ginklus ar kitus karinius reikmenis. Surinktus daiktus veždavo į sutartą slėptuvę. Ruošėsi karui su SSRS. Visi Lietuvos žmonės teikė paramą, padėjo kuo galėjo, išreiškė palaikymą kovai.

Kartą, nešant surinktus daiktus, partizaną Antaną neteisėtai sustabdė stribai, vadinami „liaudies gynėjai“. Jie, įrėmę šautuvus į krūtinę, kaltino jaunuolį nusikalstama veikla, Antanas gynėsi, kad turėjo šiuos daiktus, nes mokėsi Kaune ir važiavo aplankyti sesers. Stribai, norėdami apiplėšti,  liepė mokėti baudą, atiduoti visus pinigus. Partizanas iš baimės drebančia ranka pradėjo traukti po vieną rublį, vis išmesdavo banknotus, juos lėtai pakeldavo ir vėl dėdavo. Taip tikėjosi laimėti laiko, gal kas sukliudys. Jei negali įveikti priešo jėga, stenkis įveikti sumanumu – mąstė Antanas. „Liaudies gynėjai“, praradę kantrybę ar neištvėrę, liepė jam dingti, atidavė daiktus ir paleido. Kovotojas toliau eiti bijojo, tad nuėjo į pirmą sodybą ir, įlindęs į pašiūrę, ten pernakvojo. Ryte saugiai nubėgo pas seserį.

1944 m. rugpjūtį sovietams paskelbus mobilizaciją, į lietuvių ginkluotas grupes ėmė burtis vis daugiau vyrų, ypač Rumšiškių ir Pažaislio valsčiuose. Iškilo reikalas koordinuoti veiksmus, nes būrių veiklos ir elgesio nesaistė jokie įstatymai, taigi visi būriai darydavo tai, kas jiems atrodė geriausia. Jaunasis partizanas Antanas ėmėsi iniciatyvos ir pradėjo tartis su Pravieniškių pogrindžio dalyviais, jog surengtų bendrą susirinkimą. Partizanų būriai suplanavo susitikti saugiai Pašulių kaime, miško viduryje, suderino slaptažodį ir laukė susitikimo, tačiau vyrų atvykstant nesulaukė. Vyrai miške pasiklydo ir sodybos nepasiekė. Antras susitikimas pavyko, tai buvo žingsnis partizanų susivienijimo link.

1944 m. pabaigoje visi jaunieji, naujai įstoję partizanai davė priesaiką. Dėl konspiracijos laisvės kovotojai turėjo pasirinkti slapyvardžius, Antanas pasivadino Tautginu, reiškiančiu tautos gynimą. Tai laikė savo gyvenimo tikslu. Visi prisiekė prieš kryžių ir Trispalvę. Pasakotojas dar ir dabar atmintinai beria  sakytą priesaiką, o pavargusios akys stipriai blizga… „Aš, Tautginas, prisiekiu ginti tėvynę Lietuvą nuo okupantų visomis išgalėmis, nesigailėdamas savo sveikatos, nei gyvybės. Pasižadu iki paskutinio atodūsio bet kokiomis sąlygomis kovoti už šventą Lietuvos vardą ir jos nepriklausomybės siekį.

Prisiekiu prieš Dievą, kad turiu tik vieną Tėvynę Lietuvą ir mano kova aukojama jai. Pasižadu besąlygiškai vykdyti vado įsakymus ir nenusižengti Lietuvos laisvės armijos įstatymams, nepažeminti Laisvės kario garbės ir orumo. Šioje mirtinoje kovoje tepadeda man Dievas.“ Tuomet jų būrio vadas Jonas Mickevičius-Žvirblis pasakė kalbą ir pasveikino tapus tikrais laisvės kovotojais, Didžiosios Kovos rinktinės partizanais. Suprantu, kad Antanas šia priesaika gyvena ir šiandien, savo veiklą skiria Lietuvai.

Dar labiau išsiplėtus Didžiosios kovos rinktinei, tų pačių metų gruodį susiformavo du partizanų būriai – Morkos ir Žvirblio. Tautginas įsitraukė į Žvirblio būrį ir tapo žvalgybos būrio viršininku. Jo būrį sudarė apie 25 gerai ginkluoti vyrai. Būrys turėjo daug įvairių ginklų: kulkosvaidį (jį Antanas nutvėrė iš užsižiopsojusio rusų kareivio), karabinų, automatų, granatų. Taip pat turėjo pasyviųjų partizanų, rėmėjų, kurie, kai prireikdavo pagalbos, prisijungdavo prie būrio. Žvalgybos grandį sudarė vyrai, turintys pasus ar dokumentus, liudijančius, kad jie kur nors dirba ar mokosi. Žvalgybos būrio uždavinys buvo išžvalgyti vietovę, parinkti patikimus gyventojus, pas kuriuos būtų galima apsistoti, reikėjo nuolat sekti okupacinės kariuomenės veiklą, jų vietą, judėjimo kryptis.

Savo pirmąją nelabai vykusią operaciją Antanas prisimena su šypsena. 1945 m. pradžioje Rumšiškių apylinkėse NKVD dalinys pradėjo žudyti žmones, niokoti gyventojų namus. Tokie jų veiksmai privertė partizanus ginti lietuvius. Vieni siūlė iššluoti kolaborantų sodybas su jų gyventojais, tačiau vadas tam nepritarė, sakė, jog turi atsakyti tas, kas nusikalto. Taip partizanai pradėjo planuoti ir ruoštis operacijai. Žvalgybos būriui, kuriam vadovavo Tautginas, buvo nurodyta sekti enkavėdistus Kaune, žinias per ryšininką turėjo perduoti vadui. Besekdamas priešus, Tautginas sužinojo, kad, užpuolę ir apiplėšę kaimą, okupantų kareiviai piktnaudžiauja alkoholiu, nusigeria.

Operacija vyko Neveronių kaime, netoli Palemono. Sutemus būrys apsupo namą, kuriame girtavo enkavėdistai. Vadas Jonas Černiauskas-Vaidotas vieną partizaną, mokantį rusiškai, pasiuntė prie durų. Jis sušuko, kad šeimininkas atidarytų duris, atvyko iš NKVD dalinio, reikia eiti banditų gaudyti. Šeimininkas pašokęs iš miego atidarė duris, tačiau atsitokėjęs, ką padarė, bandė jas užtrenkti. Vienas partizanas paleido šūvių virtinę ir visi suvirto į kambarius. Enkavėdistų nebuvo nei kvapo. Lauke pasigirdo partizanų sargybinių šūviai, jie pranešė, kad už sodo vienmarškiniai enkavėdistai nubėgo Palemono link. Vyrai, susirinkę paliktą ginkluotę, greitai pasišalino. Vėliau paaiškėjo, kad per visą sodą enkavėdistai buvo išsirausę slaptą išėjimą, kuriuo pabėgo.

Antanui atmintyje įstrigusi sėkmingai pasibaigusi 1944 metų rudenį prisigėrusių stribų sumanyta vengusių mobilizacijos vyrų „medžioklės“ operacija. Jie pagavo keletą vyrų ir  uždarė juos vieno Rumšiškių gyventojo ūkiniame pastate. Žvirbliams apie šį įvykį pranešė patikimo ūkininko sūnus. Partizanai nusprendė suimtus vyrus išlaisvinti. Sutemus Antanas ir jo bendražygis Stasys Petkevičius-Vytenis su lengvuoju kulkosvaidžiu ir automatu įsitaisė ant kalno. Stribų link sukaleno automatų šovinių serijos. Pastarieji slėptuvės neturėjo ir buvo apsistoję ūkininko troboje. Tautginas, keisdamas vietą, iš kulkosvaidžio link namo paleido keletą šviečiamųjų kulkų. Stribai pradėjo atsišaudyti, bet nepataikė. Paleistos kulkos išgąsdino name buvusius stribus ir jie pasitraukė. O sulaikyti vyrai buvo išlaisvinti.

Žvirblio būrys turėjo slėptuvę Šilų miške. Čia dažnai du broliai dvyniai dvylikamečiai  Antanas ir Pranciškus Vasiliauskai ganė karves. Būriui apsistojus tame miške, piemenukai atlikdavo žvalgybą. Sutartiniais garsiniais ženklais pranešdavo apie besėlinantį priešą. Ši piemenukų pagalba padėdavo atremti priešų puolimus. Kartą enkavėdistų dalinys apsupo pamiškę, nes žinojo, kad partizanai ten slapstosi. Tuo tarpu broliai ganė karves netoli slėptuvės. Partizanams bėgti buvo pavojinga.

Gudrūs vaikai apmovė okupantus ir išgelbėjo partizanus: suvarė karves aplink slėptuvę ir kaip niekur nieko toliau jas ganė. NKVD karininkai, pamatę besiganančias karves, nėrė gilyn į mišką ieškoti „gaujos“. Šis įvykis patvirtina, kad dauguma lietuvių rėmė miško brolius, teikė jiems įvairiausią pagalbą. Kaip kitaip jie būtų galėję išgyventi? Antanas renčia linksmas partizaninio gyvenimo istorijas. Laisvės kovotojas norėdamas apsaugoti mane tikrai nepasakoja visų partizaninio karo baisumų, juk jis partizanavo 1944–1945 m., pačiu intensyviausiu ir nuožmiausiu laikotarpiu, kai partizanai atvirai kovoja su SSRS. Tik puse lūpų prasitaria, ką teko tuo laiku matyti ir patirti, tačiau iškart nutyla, o aš nedrįstu kamantinėti. Tada tiesiog reikšmingai patylime…

Po vienos užduoties Tautginas užsuko aplankyti tėvų. Antano akys ir dabar sudrėksta prisiminus paskutinį susitikimą su tėvais. Mama verkė iš džiaugsmo, bet nerimavo, kad atnešė pavojų į namus. Sūnus ją nuramino, nes apylinkėse ginkluotas nesirodė, iš savo gimtinės buvo išsiregistravęs,  turėjo kitus dokumentus, ramino, kad gimtųjų namų niekada neišduos, net jei pats nukentės. Motina buvo susitaikiusi su Antano pasirinktu pavojingu, bet patriotiniu keliu, tačiau visada kartojo, kad išliktų doras ir teisingas, kad nežudytų nekaltų ir neišduotų Dievo. Sūnus paaiškino, kad partizanų tikslas yra padėti žmonėms ir pamokyti tuos, kurie niekina, žudo žmones, plėšikauja ir tyčiojasi iš lietuvių tautos. Pasakotojas sakė mamai, kad nesipriešinti tokiems žmonėms negali, jei bus lemta, tai ir žus kovodamas už savo tautą. Tą dieną mama jį išlydėjo verkdama, peržegnojo ir palaimino, kad saugotų Dievas. Atsisveikino ir su tėvu, tik tada dar nežinojo, kad su juo atsisveikina visam laikui.

Išdavystė

1945 metų vasarą iš Žvirblio būrio pabėgo vienas partizanas, pravarde Mažiukas. Būrio vadas buvo liepęs jį surasti ir grąžinti į dalinį. Antanas su savo grupe sukūrė planą: jį pasikviesti į netoliese esantį mišką pokalbio. Deja, jis jau buvo užverbuotas (bendradarbiavo su NKVD)  ir rezgė planą, kaip bendražygius išduoti. Mažiukas žadėjo supažindinti su žmogumi, galinčiu padaryti taip reikalingų pasų. Antano nuojauta įspėjo klastą, todėl susitarė su dalinio vadu pasekti. Besekant Mažiuką, Antaną liepos 25 dieną iš pasalų pagavo Kaune ir nutempė į geležinkelio MGB būstinę. Partizanas sakė, kad pasijuto lyg gyvas patekęs į pragarą… Kai vedė į kamerą, girdėjo kankinamų vyrų ir moterų dejones bei aimanas. Kameroje, kurioje buvo uždarytas, ant grindų iš skausmo raitėsi sužalotas jaunas vyras, jam buvo sulaužytas raktikaulis, kadaise balti marškiniai buvo permirkę krauju ir prilipę prie kūno. Su sužalotu vyru jis praleido keliolika valandų (tokioje vietoje prarandi laiko nuovoką), tada jį nuvedė į tardymo kambarį. Ten tardytojas ir vertėjas apklausinėjo jauną merginą.

Partizaną pastatė prie sienos, kad stebėtų egzekuciją. Tardytojas žvėriškai šaukė ant merginos ir bandė visaip išgauti jį dominančią informaciją. Ji tylėjo, tardytojas čiupo merginą už plaukų ir trenkė ant grindų, ėmė ją spardyti. Kalinė iš skausmo klykė nesavu balsu. Laisvės kovotojas, regėdamas tokius vaizdus, vos nenualpo, vos laikėsi ant kojų. Man sunku sveiku protu suvokti šiandien, kaip galima naudoti smurtą prieš moterį, koks žiaurus reginys turėjo būti, kad net vyrui iš siaubo linko kojos. Tardytojas pakėlė merginą už plaukų ir pasodino ant kėdės, liepė jai sakyti viską, jei ji nori gyventi. Ji vis tiek nieko nesakė ir teisinosi, kad nieko nežino. Negavęs jokios informacijos, tardytojas liepė išvesti ją į kamerą, išvedė ir Antaną. Pasakotojas prarado savivoką, protas  nesusitaikė su patirtu siaubu, kaip galima taip žvėriškai elgtis… Bet kartu visą kūną užvaldė jausmas, jei mergina iškenčia, tai iškęsti gali ir jis.

Kameroje Antanas praleido dvi dienas, jam nesinorėjo nei valgyti, nei miegoti. Nežinojo, kaip kūnas reaguos į kankinimus, ar ištvers. Visą laiką meldė Dievą stiprybės ir ištvermės. Trečią dieną prasidėjo tardymas. Tardymo kambaryje už stalo sėdėjo vyrai karinėmis uniformomis, apkabinėtomis medaliais. Jie mandagiai rusiškai pasisveikino su Antanu, pasiūlė atsisėsti, surūkyti papirosą. Jis lietuviškai padėkojo ir pasakė, kad nerūko. Vertėjas viską išvertė į rusų kalbą. Paklausė vardo ir pavardės, tada griežtu tonu klausinėjo, kokiai organizacijai priklausė, pasakotojas jiems sakė, kad nepriklauso jokiai organizacijai – jis yra mokinys. Enkavėdistai apkaltino pasakotoją melu ir lazda tvojo per nugarą. Partizanas nukrito ant grindų, jam ėmė svaigti galva, akyse pasidarė tamsu. Pamanė, dabar jau   gyvenimo galas, jokiu būdu gyvas iš čia neišeis. Smūgio būta stipraus ir  žinota, kur trenkti. Kiek smūgių buvo?..

Partizanas atsibudo tik kameroje. Naktį vėl tardymas. Tik šį kartą daugiau smurto. Antanas laikėsi didvyriškai, tylėjo. Tardytojai įtūžo. Vienas iš jų griebė partizaną už plaukų ir ėmė daužyti jo galvą į sieną, kitas – daužė su lazda. Vertėjas pradėjo laužti jo dešinės rankos nykštį, kol galiausiai jį išsuko. Skausmas buvo neapsakomas, tačiau Antanas vis tiek nieko neišdavė. Kambarys dar ilgai aidėjo nuo lazdos smūgių ir tardytojo riksmų. Neišgavę jokios informacijos, jie vėl partizaną nunešė į kamerą. Pabudęs pamatė, kad dabar ir jo marškiniai visiškai kruvini ir prilipę prie kūno, kaip prieš keletą dienų regėto vyro. Nepaisydamas beprotiško, visą kūną apimančio skausmo, džiaugėsi, kad nieko nekalbėjo, nieko neišdavė.

Kitą dieną pasikeitė tardytojas, šis taip pat iš pradžių mandagiai pasisveikino, paklausė, kaip gyvena, pasiūlė prisėsti, rūkyti, jis vėl pasakė, kad nerūko, o tardytojas partizaną už tai pagyrė. Kiekvienas tardymas prasidėdavo taip pat. Tada saugumietis paaiškino, kad viską žino, ir tylėti yra beprasmiška. Pradėjo klausinėti, kokias pareigas „bandoje“ užima, kaip ji vadinasi, kiek „banditų“ yra, kuo ginkluoti. Antanas vis tiek tvirtai teigė, kad nieko nežino. Tada enkavėdistas patiesė ant stalo keletą popieriaus lapų ir liepė jam skaityti. Viename buvo sakoma, kad Stalinas jau prarijo Lietuvą ir baigia praryti Europą, tada išvardytos jo niekšybės, o pabaigoje kviečiama į kovą su okupantais.

Kito turinys buvo panašus į pirmąjį, kvietimas kovoti prieš okupantus, o trečias buvo laiškas. Jame buvo rašoma, kad partizanų ryšininkai praneštų Tautginui, jog jis atvyktų į pasitarimą, laiškas pasirašytas Žaibo, jo būrio vado. Partizaną vėl pradėjo klausinėti, kaltinti, šis vis tiek viską neigė, nes saugumiečiai negalėjo įrodyti, kad jis yra susijęs su šiuo laišku. Tada tardytojas ant stalo patiesė kitą laišką ir liepė skaityti. Ten buvo Antano laiškas broliui Petrui, rašytas 1944 m. gruodį. Jame pasakotojas prašė, kad nurodytą naktį jis atvestų partizanus į susitartą vietą. Po šio laiško partizanas vėl buvo sumuštas.

Kitą dieną į akistatą buvo iškviestas jau anksčiau minėtas išdavikas partizanas Mažiukas. Jis paliudijo, kad Antano slapyvardis yra Tautginas, žvalgybos grupės vadas. Mažiukas išdavė kovos bendražygį. Slapyvardis „Mažiukas“, o jo padaryta žala milžiniška. Tardytojas pareikalavo, kad Antanas pasakytų visų laiškuose paminėtų asmenų tikrus vardus ir pavardes (kaip gerai, kad partizanai turėjo slapyvardžius), iš kur jie kilę ir kur yra dabar. Kai nesakė, vėl pradėjo jį mušti ir kankinti. Dešinės kojos raumenis sumušė taip, kad teko gydyti kelis metus.

Tada vertėjas vėl čiupo už pasakotojo dešinės rankos nykščio ir dar labiau pradėjo jį laužti. Antanas iš skausmo pradėjo rėkti tiek, kiek turėjo jėgų. Tardytojas liovėsi mušti ir sudraudė vertėją. Tai pastebėjęs, Tautginas pradėjo gudrauti: kai tik pradėdavo mušti, rėkdavo iš visų jėgų, jiems nepatikdavo riksmas, tai nustodavo mušti. Dabar partizanas šypsosi ir sako, kad kuo daugiau mušė ir kankino, tuo didėjo  noras priešintis sovietams. Klausiausi partizano pasakojimo ir mąsčiau, kodėl vieni dėl Tėvynės paaukoja savo gyvenimą, bet atsiranda kolaborantų, kodėl atsiranda draugų, tampančių išdavikais? Dėl gardaus valgio šaukšto, dėl karjeros, artimųjų saugumo, silpnos dvasios… ar gelbstint save? Juk jei visi būtų laikęsi vieningai, priešinęsi, okupantai būtų pralaimėję…

Po trijų savaičių nesiliaujančių tardymų ir kankinimų išvežė į Vilnių. Ten sausakimšai sugrūdo į rūsį, kur buvo  beprotiškai karšta ir tvanku. Durų apačioje buvo išgręžtos trys skylutės, kad suimtieji neuždustų. Iš karščio rūsyje buvę vyrai išsirengė nuogai, be perstojo, iš eilės, vienas po kito, eidavo prie durų įkvėpti gryno oro. Vilniuje tardymas tęsėsi. Čia kankino ne tik fiziškai, bet ir moraliai, nuolat šaipėsi iš lietuvių tautos ir partizanų kovos. Fizinis skausmas nurimsta, bet patyčios žemina savivertę, verčia abejoti savo kovos tikslais. Laisvės kovotojas tvirtai sukaupė valią ir jokioms provokacijoms nepasidavė. Po penkių mėnesių prasidėjo teismas. Pirmąją teismo dieną perskaitė kaltinamąjį aktą, jame partizanas, laisvės kovotojas vadintas „buržuaziniu nacionalistu, siekusiu nuversti sovietinę valdžią“. Tautginą kaltino terorizavimu, neteisėta antivalstybine veikla, vertimu prievarta jaunimui stoti į „banditų“ grupes ir kitais tik sovietinei sistemai aiškiais kaltinimais. Klausinėjo, kodėl buvo įsitraukęs į šias veiklas, ko siekė. Antanas jautėsi tvirtai ir drąsiai paaiškino, kad nedarė nieko neteisėto, tik gynė savo Tėvynę. Kodėl savo tautos gynimas yra nusikaltimas? Tai sovietai elgiasi neteisėtai, baudžia lietuvius pagal sovietinius įstatymus.

Už savo krašto gynybą nuteisė dešimčiai metų pataisos darbų lageryje ir  penkerius metus tremties. Po teismo iš karto nuvežė į Lukiškių kalėjimą ir ten visus, kas buvo nuteisti dešimčiai metų, pasodino į bendrą kamerą. Mažoje kameroje buvo prigrūsta įvairių tautybių žmonių: žydų, lenkų, rusų ir lietuvių. Bet buvo smagu, širdis atlėgo, kad baigėsi tardymai,  nuolatinis mušimas. Antanui pradėjo pūliuoti per tardymą sumušta koja, sklido labai nemalonus kvapas, taigi jį nuvedė į kalėjimo ligoninę ir suteikė pirmąją pagalbą. Dėl to kurį laiką partizanas turėjo progą pabūti švaresnėje ir ramesnėje aplinkoje. Po kiek laiko jį grąžino į kamerą, ten susidraugavo su nuteistaisiais, jie padėjo Antanui pramokti rusų kalbos, vienas vyras išmokė Morzės abėcėlės ženklų.

Tremties odisėja

Iš Lietuvos  traukinys pajudėjo 1946 m vasario 2 d. pasakotojo vagone buvo apie 160 įvairių tautybių  žmonių. Vagonas buvo ilgas, abiejuose galuose buvo sukalti gultai, viduryje buvo metalinė krosnelė, o prie jos sušlapusios durpės (kad geriau rūktų, graužtų akis), pasienyje anga gamtiniams reikalams. Kelionės metu kiekvienas valgė savo maistą, sustojus traukiniui, paimdavo sniego, jį ištirpindavo ir gerdavo. Prasidėjo žarnyno ligos, niekas kalinių, „liaudies priešų“, negydė. Keisčiausia, kad tarp kalinių buvo bjauriai besielgiančių: atimdavo maistą, paskutinius rūbus, nuolat tyčiojosi, šaipėsi, grasino. Buvo netgi sugalvoję pasilinksminimo būdą, surengdavo „koncertą“ – išrikiuodavo visus į eilę ir turėdavo mušti batais į taktą. Prižiūrėtojai nieko nesakydavo, tik juokdavosi.

Kankinanti kelionė truko 14 dienų. Komijos autonominėje respublikoje juos išlaipino iš vagono, lauke buvo labai daug sniego, didelis šaltis. Kalinius patikrino pagal pavardes ir straipsnį, nuvarė į Mežogo darbo koloniją. Spygliuota viela aptvertoje teritorijoje – vien barakai. Antanui pasisekė, jis pateko pusiau į žemę įkastą baraką, jame buvo tamsu, bet šilta. Kitą dieną apklausė, kokias specialybes turėjo. Sudarė grupes ir nuvedė į darbą. Partizanas dirbo įvairius sunkius fizinius darbus: aptarnavo ir padėjo narams, kraudavo akmenis, tilto polius, kuriuos jie ištraukdavo iš vandens ir tempdavo rogėmis į krantą vietoj arklių. Maistas buvo prastas, tėvų ūkyje kiaules geriau šėrė: „zupė“ su kopūstlapiu ir keliomis kruopomis, duonos, taigi tekdavo badauti. Kai darbų sumažėjo, kalinius pervežė į Mikunės darbo lagerį. Ten Antanas dirbo lentpjūvėje, valdė pakabinamą mechaninį pjūklą.

Čia bausmę atliko ir Sovietų Sąjungos kriminaliniai nusikaltėliai. Šiame lageryje buvo didžiulė netvarka, veikė „zakonikų“ ir „blatnųjų“ kastos. „Zakonikai“ paprastai nedirbdavo, prižiūrėtojai jų neliesdavo. Šiame lageryje su žmonėmis buvo elgiamasi blogiau nei su gyvuliais, nuolat vyko muštynės tarp kriminalinių ir politinių kalinių, silpnesni greitai mirdavo. Sargybiniai nekreipdavo dėmesio į kalinių muštynes. Kai jos tapo visiškai nevaldomos, atskyrė kriminalinius kalinius nuo politinių. Gyvenimas aprimo, bet nepalengvėjo, žiaurumai nesibaigė, žmogaus gyvybė nereiškė nieko. Kareiviai prižiūrėtojai pramogaudavo, tiesiog norėdami išbandyti šautuvą, paleisdavo šūvių seriją į netoliese einantį kalinį ir, paniekinamai nusispjovę, nueidavo lyg niekur nieko. „Vienu liaudies priešu bus mažiau“. Lageryje tarp kalinčiųjų kriminalinių nusikaltėlių buvo kanibalų. Jie vieną kartą nužudė berniuką ir mito kelias savaites. Antanas sakė, kad tai jam buvo nesuvokiama, visiškas nužmogėjimas. Sovietinė sistema siekė nemokamu kalinių darbu pasiekti aukštų pramonės rodiklių, o darbo jėga nesirūpino.

1948 m. birželį kalinius nuvežė giliau į šiaurę, į Intos specializuotus lagerius. Ten Antanui reikėjo dirbti po dešimt ar daugiau valandų per parą po žeme. Partizanas šachtoje kasė anglis. Požemyje buvo didžiulė drėgmė, drabužiai permirkdavo, vos trumpam sustojus dirbti, sukaustydavo šaltis, buvo tamsu, kiekvienas dirbantysis  gaudavo po vieną lempą, tačiau ji nelabai šviesdavo, nieko nesimatė. Taip vargdamas Antanas šachtoje pradirbo pusmetį, ten susižeidė galvą, kurį laiką gydėsi, o vėliau gavo lengvesnį darbą šachtos viršuje – ištraukti atvežtas anglis. Dar vėliau jį paskyrė dirbti šachtų valdybos pastate, reikėjo aptarnauti darbuotojus, budėti persirengimo kambariuose. Atlikęs savo darbą, kambariuose pasakotojas galėjo pamiegoti, buvo lyg rojus: švaru, šilta, ramu, laisvieji darbuotojai duodavo maisto, persiųsdavo laiškus (kaliniams leisdavo išsiųsti per metus tik du laiškus). Nors ir nelaisvėje, partizano gyvenimas pagerėjo. Kaliniai ieškodavo įvairių būdų kaip praskaidrinti nuotaiką, rengdavo koncertus, dainuodavo, šokdavo, netgi varžydavosi tarp tautų, kuri turi geresnius, linksmesnius šokius ir dainas. Lageryje veikė literatų būrelis, vyko literatūros vakarai, čia Antanas atrado meilę rašyti eilėraščius. Vienas būrelyje buvęs vyras visaip jį skatino rašyti, sakė, kad efektyviausias pavergtųjų ginklas yra literatūra, tokiu būdu gali išsaugoti lietuvybę, pasakoti tautos istoriją, skatinti priešintis priespaudai. Partizanas  pradėjo rašyti. Savo kūrinius slėpdavo darbuotojų spintelėse, vėliau perduodavo sargei rusei Jevdokijai Semionovai, kuri išsaugojo Antano eiles.

Tarp nuteistųjų buvo išsilavinusių žmonių, Lietuvos žurnalistas, istorikas Adolfas Nezabitauskas mokė lotynų kalbos, lietuvių ir pasaulinės literatūros, austras Hildraibergas mokė anglų kalbos,  istorijos mokslų daktaras Nikolajus Polusuchinas išsamiai pasakojo lietuvių tautos  istoriją. Antanas minėjo, kad visada stengėsi kuo daugiau įsiminti, be galo patiko mokytis, sužinoti naujų dalykų, kas buvo įdomiausia – užsirašydavo. Keista, nuteisė žmogų atlikti bausmę, o jis įgyja išsilavinimą. Tampa dar aršesniu sistemos priešu. Dar keistesni „nusikaltėliai“ inteligentai, mokslo daktarai… Tikriausiai nubausti už tiesos sakymą, valdžios kritiką. Tik diktatūriniai režimai baudžia ir ištremia šviesiausius protus, kuriančius valstybei didžiausią vertę. Besiklausydama šios istorijos, susimąsčiau, kiek žmogus gali iškęsti, kaip pragariškomis sąlygomis gali kurti gėrį, rūpintis savo tautiškumu ir priešintis diktatūrai.

„Leiskit į Tėvynę“

1953 metais, po Stalino mirties, situacija lageryje pradėjo keistis, rėžimas ėmė laisvėti. Pasikeitė lagerio viršininkas, su kaliniais pradėjo elgtis mandagiau, duodavo daugiau drabužių, pradėjo mokėti už darbą, lageryje atidarė parduotuvę. Netrukus pradėjo peržiūrėti ir kalinių bylas, kai kuriuos paleisdavo į laisvę. Antaną išleido 1954 metų birželį. Kai laisvės kovotojas  išgirdo palinkėjimą gero kelio į Lietuvą, sustingo kūnas. Nepatikėjo, bet širdis pirmą kartą po tiek metų suspurdėjo. Juk niekur nėra geriau nei Tėvynėje.

Literatūros ir šaltinių sąrašas:

1. Gyvas Antano Obelevičiaus-Tautgino liudijimas 2020 m. lapkričio 10 d.
2. Antanas Obelevičius-Tautginas „Ir kodėl gi? Laisvės kovų prisiminimai“, „Mokslo Aidai“, 2001.
3. „Laisvės kovų dalyvis pokario įvykius mena lyg vakarykščius“// „Santaka“, 2020-09-10.