Pilėnų kunigaikščio Margirio lemtis karžygį, Antaną Kraujelį­-Siaubūną, ištiko 1965 metais kovo 17 dieną Papiškėse.

Ūkininkų, Antano ir Onos Kraujelių šeimoje, Kaniūkų kaime 1928 m. spalio 28 d. gimė sūnus Antanukas. Lietuvos valstybė tais metais šventė jubiliejinį Lietuvos Respublikos dešimtmetį. Minint Vasario šešioliktąją, prezidentas Antanas Smetona priminė:

­Surusėję kairieji dirbo prieš mūsų valdžią visoje Lietuvoje, kur tik jiems pavykdavo prasiskverbti. Petrapilyje lietuvių seime jie balsavo prieš nepriklausomą Lietuvą. Tautiška Lietuva jiems nerūpėjo, pabrėžė prezidentas.

Kraujelių ūkis, visi Kaniūkų kaimo, kaip ir visos Lietuvos 400 000 ūkių, tuo metu, žengė klestėjimo link, taikydami europinį ūkininkavimo modelį. Tuose daugiašakio verslo ūkiuose dirbo apie du milijonai Lietuvos žmonių. Tuometinė Anglijos karalienė teigė:

­Lietuviškas  sviestas  ir bekoniena  yra aukščiausios kokybės, o ir kaina mums priimtina.

Pagal Skudutiškio parapijiečių – ūkininkų papročius, Antanukas buvo pakrikštytas pirmąją gyvenimo savaitę, jo senelio pastatytoje Skudutiškio bažnyčioje. Septynerių metų pradėjo lankyti vietinę pradžios mokyklą. Devynerių

– pasiruošė ir priėmė pirmąją Komuniją parapijinėje bažnyčioje. Keturiolikos – Alantos bažnyčioje vyskupas suteikė sutvirtinimo sakramentą.

Antanukas, dabar jau Antanas tapo pilnateisiu parapijos nariu – Dešimties Dievo įsakymų išpažinėju, kaip ir visi ūkininkai, kuriems Dekalogas – ne tik religija, bet ir ideologija, tampanti jų gyvenimo kelrodžiu. Šio kelio vadovu buvo parapijos  klebonas,  prižiūrintis  katalikiškos bendruomenės moralę ir socialinę psichologiją. Tokia dorovinė moralinė aplinka klestėjo visoje ūkininkų Lietuvoje, šalia  buvo  gausios  liuteroniškos,  pravoslaviškos  ir judaistinės  bendruomenės, paklūstančios bendravalstybiniam moralės principui.

Tuo pačiu Antanas buvo pagrindinis tėvo padėjėjas visuose ūkio darbuose tikras ūkininkaitis, paklūstantis bendravalstybinėm moralės normom ir vykdantis Dekalogo nuostatas.

Atėjo lemtingieji 1939 metai: Klaipėdos aneksija, Molotovo­Rybentropo paktas.  Vokietija  ir  bolševikinė  Rusija  užpuolė  Lenkiją,  klastingai  grąžino Lietuvai Vilniaus kraštą už tai jau 1940 m., pagrobdama visą Lietuvą. Netrukus išryškėjo  bolševikiniai­čekistiniai  sadistų  veidai:  A. Sniečkus,  J. Paleckis,  P.

Raslanas, N. Dušanskis, pastarieji tik ką grįžę iš NKGB­istinių sadistų kursų, nukreiptų  į  civilių  piliečių  kankinimą  ir  žudymą.  Masiniai  Lietuvos  visų sluoksnių  žmonių  suėmimai  kankinimai  bei žudymai  labai  skaudžiai  paveikė paauglio sielą, krikščioniškas idealistinis auklėjimas realiai susidūrė su sadistine tikrove. Ir tai tik pradžia. 1941m. birželio skaudžioji tremtis ir dar skaudesni sadistiniai­teroristiniai beginklių gyventojų žudymai Rainių miškelyje, Panevėžio ligonėje, Pravieniškėse ir viesulu įsiveržusi Vokietijos nacistinė karinė žudymo mašina. Nedelsdami iš Skudutiškio, Alantos ir kitų miestelių naciai išžudė visus žydus.

Propogandinė Gėbelso mašina pakėlė ir išryškino P. Raslano, N. Dušanskio dalyvavimą Rainių miškelio tragiškose žudynėse. P. Raslanas dėl to įvykio privalėjo pasiaiškinti A.Sniečkui. Šis reziumavo: „Viską gerai atlikai, tik blogai paslėpei“  nukankintuosius  (dokumentas  išlikęs  archyve).  A. Sniečkus  buvojo pamaskvėje  arba  Maskvoje,  kartu  su  P.  Raslanu.  Tuo  tarpu  N.  Dušanskis darbavosi  GULAGO  lageriuose  operatyvininku.  Jo veikla buvo ryški; kalinių mirtingumas tuose lageriuose buvo keliskart didesnis nei tokiuose pat gretimuose kur operatyvininkais darbavosi rusai.

Dviejų grobikų grumtynių frontas nudundėjo į Rytus. Antanukas darbavosi tėvo ūkyje ir vieną po kitos įveikė porą progimnazijos klasių.

Grobikų grumtynės Rytuose neužtruko. Po Stalingrado sekė Kursko tankų lavinų grumtynės ir 1944 m liepą Rytų Lietuvą reokupavo rusų Raudonoji armija. Jų  tikslai  buvo  tie  patys:  sunaikinti  pagrindinį  Lietuvos  valstybės  socialinį sluoksnį – ūkininkus. Kaip ir tada, okupantai savo grobuoniškų tikslų neslėpė, todėl  ūkininkai  savo  lemtį  suprato  ir  didžioji  dauguma  ūkininkų  pasiryžo priešintis ne tik ginklu, bet ir visomis kitomis priemonėmis.

Visa   Antano   Kraujelio   šeima   stojo   į   pasipriešinimo   kelią   prieš bolševikinius  okupantus.  Įrengė  dvi slėptuves kaimynams­laisvės  kovotojams, ginklu besipriešinantiems okupantams. Požeminiame daržovių sandėlyje slėpėsi: Vytauto apygardos vadas Jonas Kimštas­Žalgiris, Henrikas Ruškulis­Liūtas, J. Vyžintas­Svirplys, Bronius Musteikis­Karvelis ir Juozas Šutinys­Paleckis

Klojimo  slėptuvėje  slėpėsi B. Steiblys­Marsas. Pagrindinis šių kovotojų žvalgas  ir  ryšininkas  buvo  Antanas  – jaunesnysis,  vykdantis  jų svarbiausius pavedimus. Svarbių užduočių vykdymo operacijose Antanui buvo patikimas ginklas slaptų dokumentų būtinajai ginčiai.

Ūkininkų  Kraujelių  šeimos  pasipriešinimas  okupantams  buvo panašus į besipriešinančių Lietuvos ūkininkų daugumą. Visi šeimos nariai slėpė ginkluotus

laisvės kovotojus, maitino, ėjo sargybą, teikė ryšio ir žvalgybines žinias ir kitą reikiamą pagalbą.

A. Kraujelis okupantų sistemoje turėjo ir oficialias pareigas, buvo bibliotekos, kuri buvo įkurta jų namuose, vedėjas. Šios pareigos jam suteikė daug privalumų renkant informaciją, laisvės kovotojams, iš įvairių lankytojų, tarp jų ir iš okupacinių  struktūrų tarnautojų bei stribų.

Sugrįžę okupantai, grąžino per pirmą okupaciją pasižymėjusius budelius P. Raslaną ir Dušanskį. Jie tapo MGB 2N valdybos vadovais, kurios pagrindinė užduotis, nesiskaitant su priemonėmis, panaudojant imperijos resursus, sunaikinti besipriešinančią okupantams Lietuvos rezistenciją.

Nuo tada prasidėjo neakivaizdinė kova: Antanas Kraujelis­Siaubūnas prieš represinę struktūrą, kurios smaigalyje buvo Dušanskis. 1948 m. rudenį Antanas palieka namus ir įstoja į Vytauto apygardos Liūto rinktinės Liepos kovotojų būrį. Po 1949 m. vasaryje įkurto Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (toliau LLKS), Gynybinių  pajėgų  vadas  pakeitė  apygardų kovinių vienetų struktūrą, Antanas tampa Žėručio rajono Liūto būrio kovotoju, rajono štabo nariu, vėliau žvalgybos skyriaus viršininku, o 1951 m. – Žėručio rajono štabo viršininku. Vyksta laisvės kovotojų nuožmi kova su šimteriopai gausesniu ir klastingu priešu. Nuolatinės pasalos, klastingos provokacijos. Užverbuotas buvęs draugas Edmundas Satkūnas keliais šūviais sužeidė Antaną, bet pastarasis stiprios valios ir geros orientacijos dėka  suspėjo  nukauti  čekistų  pasalūną.  Buvusių  ūkininkų  padedamas  ilgai, sunkiai gydėsi. Pasveikęs tęsė kovą. Stengėsi padėti kaimynams, įkolchozintiems ir pasmerktiems badavimui. Revizuodavo iš kolochozų ar parduotuvių sandėlių maistinių  produktų  resursus  ir išdalindavo stokojančioms šeimoms. Palikdavo rekvizavimo raštus LLKS organizacijos vardu. Kur sunkiau buvo patekti, persirengdavo  rusų  armijos  artileristo  karininko  uniforma  ir  ten  tvarkydavo būtinus dalykus. Sužinoję valdininkai ar net čekistai, mėlynuodavo iš pykčio. Dėl to Antanas buvusių ūkininkų bendruomenėj buvo gerbiamas. Jie jį saugojo kaip geradarį, ateinantį į pagalbą, kai būtiniausiai to reikia.

Po įkolchozinimo,  kai buvo sunaikinti ūkiai ir ūkininkai, neliko laisvės kovotojams atramos kaimuose, silpo bendras pasipriešinimas. 1951 m. lapkritį buvo galutinai sunaikinta Vytauto apygarda. Be Antano Kraujelio­Siaubūno liko dar vienas kitas laisvės kovotojas. 1954 m. Kraujelis liko vienas realiai veikiantis

kovotojas,  Guoga,  likęs  gyvas,  aktyvių  veiksmų  nerodė.  1952  m.  rugpjūtį galutinai buvo sunaikinta partizanų Rytų Lietuvos karaliaus Mindaugo sritis. Jos priešpaskutinis vadas Bronius Kalytis­Ramojus tapo smogiku ir buvo panaudotas A. Kraujelio sunaikinimui, tačiau pastarasis jį, vos išvengusį Siaubūnų kulkų, pergudravo

Nuo 1954 m. pradžios Vytauto apygardoje liko veikiantis laisvės kovotojas tik A. Kraujelis­Siaubūnas. Buvo įgyta penkių metų laisvės kovų patirtis, pažįstamas visos apygardos arealas, geri kontaktai su žmonėmis. Tačiau reikėjo stoti akis­akin su Dušanskiu, jo juodašimtiška šnipų gauja, dar išlikusiais stribais, dabar  jau milicininkais.  Sekė  pačios  klastingiausios  provokacijos,  siekiančios sukiršinti  su gyventojais  per vietinę  spaudą, per KGB­bistinę agentūrą ir per kolchozinę nomenklatūrą. Buvo skelbiama piniginė premija už Siaubūno įdavimą KGB­bistams. Tačiau žmonės jį mylėjo, saugojo, slėpė. Jis buvo įsirengęs slėptuvę, su gerai užmaskuotu įėjimu, po kaimiška krosnimi, pas svainį Antaną Pinkevičių papiškių kaime.

1955 m. kunigas Antaną Kraujelį sutuokė su Janina Snukiškyte, o po metų gimė sūnelis kurį pakrikštijo Antanuku. Tačiau sūnus negalėjo įgauti tėvo pavardės, nes tėvas buvo labai pavojingas rezistentas. Kaimynė Petronienė suvaizdavo, kad pagimdė dar vieną sūnelį ir jis tapo Antanu Petroniu. Šeimą reikėjo maitinti, tad Siaubūnas ėmėsi megzti tinklus, kuriuos realizuodavo žmona Janina. Dirbo kitus darbus, kuriuos išmoko dirbdamas tėvo ūkyje.

Antano  Kraujelio  ilgo  rezistencinio  kelio  sėkmės  laidas  buvo krikščioniškoji moralė, įgyta ūkininkų socialinėje terpėje, kurios jis bekompromisiškai laikėsi. Po Lietuvos ūkininkų įkolchozinimo, okupantai atėmė žemę, sunaikino ūkinius pastatus, padargus. Laisvus ūkininkus įbaudžiavino. Okupantams liko svarbiausias uždavinys – sunaikinti krikščioniškąją dvasią ūkininkų širdyse. KPSS partinį marksistinį propagandinį darbą nuožmiai vykdė apmokami partorgai, kiti jų pagalbininkai.

Atsvara šiam moraliniam terorui buvo Kraujelio tiek fizinio, tiek moralinio teroro sumanus stabdymas. Jis drausmino okupantų valdininkus, propagandistus, net slaptųjų tarnybų agentus, įspėdamas raštu ar žodžiu, sutikdamas juos pačiose netikėčiausiose vietose.

KGB ir suprato Siaubūno daromą žalą bolševikiniam reikalui, stengėsi jį sukompromituoti vietinių gyventojų akyse, primesti smogikų terorą Siaubūnui.

Dušanskis, sunaikinęs laisvės kovotojų būrį, aiškiai suprato, jei bus Gečiai vėl bus kovotojai. Sunaikinus Gečius, tą terorą primetus Siaubūnui, čekistams bus dviguba   nauda:   moraliai   sužlugdytas   nepagaunamas   priešas   ir   sunaikinti