Parengė Edita Škirkaitė, Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriaus vyriausioji specialistė, www.voruta.lt

Būsimasis arkivyskupas Sigitas Tamkevičius gimė 1938 m. lapkričio 7 d. Lazdijų rajono Gudonių kaime, ūkininkų šeimoje, buvo jauniausias iš keturių brolių. 1955 m. baigė Seirijų vidurinę mokyklą ir įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1957 m. teologijos studijas teko nutraukti keletui metų – iki 1960 m. – dėl tarnybos sovietinėje armijoje. Studijas baigė 1962 m. ir tų pačių metų balandžio 18 d. vyskupo Petro Maželio buvo įšventintas į kunigus. 1968 m. įstojo į Jėzaus draugiją.

Dvasininko kelią S. Tamkevičius pradėjo sovietų okupuotoje Lietuvoje Katalikų Bažnyčiai sudėtingomis sąlygomis. XX a. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje sovietizacijos procesas pakeitė Bažnyčios padėtį Lietuvoje: buvo sukurtas jos vidaus gyvenimo kontrolės mechanizmas, suvaržyta dvasininkų pastoracinė veikla, represuota daug dvasininkų. Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir kitų konfesijų veiklą kontroliavo Religijų reikalų tarybos prie SSRS Ministrų Tarybos įgaliotinis Lietuvos SSR (RRT). Dvasininkams, nepaklususiems RRT nustatytai tvarkai grėsė bausmės – nuo draudimo eiti kunigo pareigas, iki laisvės atėmimo. Dvasininkams drausta dalyvauti valstybės, kultūriniame, visuomeniniame gyvenime. Kunigų veiklą bei religinį gyvenimą be RRT, taip pat atidžiai stebėjo Lietuvos komunistų partija (LKP), Lietuvos SSR valstybės saugumo komitetas (KGB) bei jiems talkinę sovietiniai-partiniai aktyvistai.

XX a. 7-ojo dešimtmečio viduryje, nepaisydami represijų ir griežtos priežiūros, kunigai pamažu įsidrąsino: pradėjo grupėmis katechizuoti vaikus, dvasines apeigas ir patarnavimus tikintiesiems atlikti ne tik bažnyčiose, bet ir už jų ribų, pamoksluose vis dažniau nuskambėdavo drąsesni žodžiai, raginantys pabusti iš miego, baimės ir sustingimo. Nuo 1965 m. RRT ataskaitose vis daugiau dėmesio buvo skiriama kunigų sakomiems pamokslams, kuriuose „iškraipoma tarybų valdžios politika religijos atžvilgiu“, buvo kalbama apie įvairius religinio gyvenimo suvaržymus, tikinčiųjų diskriminavimą. Valdžiai darėsi vis sunkiau priversti kunigus paklusti nustatytiems reikalavimams. Apie 1966 m. aktyvesni kunigai pradėjo rinktis į slaptus susirinkimus, kuriuose svarstydavo pastoracijos, represijų prieš Bažnyčią ir pasipriešinimo joms klausimus.

S. Tamkevičiui su sovietinio saugumo darbuotojais teko „susipažinti“ dar studijų metais. Iš tarnybos sovietinėje armijoje į seminariją grįžęs klierikas, buvo kalbinamas „draugauti“ su saugumu, tačiau nepaisydamas pažadų, kad ši „draugystė“ jam bus naudinga, tokios galimybės net nesvarstė. Principingas, nesileidžiantis į kompromisus su sąžine kunigas S. Tamkevičius turėjo savo įsitikinimus kaip atlikti kunigo pareigas ir atvirai ignoravo sovietų valdžios pareigūnų perspėjimus dėl neteisėto vaikų religinio mokymo, antisovietinio turinio pamokslų, įvairioms sovietų valdžios įstaigoms ir institucijoms siuntė raštus dėl represijų prieš dvasininkus ir Katalikų Bažnyčią. Dėl to vienoje parapijoje ilgai neužsibūdavo, „už tarybinių įstatymų pažeidinėjimą, šmeižtiškus antitarybinius išpuolius bei panašaus turinio pareiškimų rašymą“ buvo nuolat kilnojamas iš vienos parapijos į kitą. 1962–1975 m. kunigas S. Tamkevičius tarnavo vikaru Alytuje, Lazdijuose, Kudirkos Naumiestyje, Prienuose ir Simne, nuo 1975 m. iki suėmimo 1983 m. gegužės mėn. buvo Kybartų parapijos klebonu. Dėl savo antisovietinės veiklos bei draugystės su į KGB akiratį pakliuvusiais dvasininkais ir pasauliečiais, kunigas S. Tamkevičius greitai tapo KGB vestos grupinės operatyvinio ištyrimo bylos „Voratinklis“ („Pautina“), užvestos grupei dėl antisovietinės veiklos stebimų ir tiriamų dvasininkų, objektu. KGB dokumentuose kunigas S. Tamkevičius buvo vadinamas slapyvardžiu „Tomov“.

Dvasininkai, priešindamiesi sovietų režimo antibažnytinei politikai, naudodavosi ir oficialių įstatymų teikiamomis galimybėmis. SSRS Aukščiausiajai Tarybai 1968 m. balandžio 12 d. priėmus nutarimą „Dėl piliečių skundų, pareiškimų ir pasiūlymų nagrinėjimo tvarkos“, kuriame buvo numatyta, kad vietos valdžios institucijos turi atidžiau reaguoti į piliečių pareiškimus, dvasininkai suskato pasinaudoti šio nutarimo nuostatomis ginant Bažnyčios bei tikinčiųjų teises. 1968 m. pabaigoje, kunigo S. Tamkevičiaus iniciatyva, buvo parengta pirmoji kolektyvinė peticija, kurioje 63 Vilkaviškio vyskupijos kunigai ragino Kauno arkivyskupijos bei Vilkaviškio vyskupijos apaštališkąjį administratorių vyskupą Juozapą Matulaitį-Labuką pasipriešinti valdžios kišimuisi į Kauno kunigų seminarijos reikalus. Kunigų parašus per dvi savaites surinkęs S. Tamkevičius už šią iniciatyvą metams neteko kulto tarnautojo registracijos pažymėjimo. Negalėdamas eiti kunigo pareigų, S. Tamkevičius 1969 m. sausio mėn. įsidarbino darbininku metalo gamykloje, vėliau Prienų melioracijos statybos valdyboje, kurioje jau dirbo taip pat kulto tarnautojo registracijos pažymėjimo dėl antisovietinės veiklos netekęs kunigas Juozas Zdebskis.

1969 m. pabaigoje S. Tamkevičius atgavo kulto tarnautojo registracijos pažymėjimą ir buvo paskirtas vikaru į Simno parapiją, tačiau registracijos pažymėjimo atėmimas pageidaujamų rezultatų nedavė. KGB dokumentuose nurodyta, kad „nepaisant griežtesnės nuobaudos paskyrimo, kunigas S. Tamkevičius toliau pažeidinėjo įstatymus, šmeižė tarybinius valdžios organus ir pareigūnus“. 1971–1983 m. kunigui S Tamkevičiui buvo skirta šeši įspėjamai ir baudos dėl „antiįstatyminės veiklos“. RRT 1979 m. rugsėjo 12 d. pažymoje apie Kybartų parapijos administratorių nurodyta, kad „Tamkevičius yra dvasinis fanatikas, savo pamoksluose skleidžia šmeižtiškus prasimanymus apie tariamą dvasininkų ir tikinčiųjų persekiojimą TSRS. Nors jam ne kartą buvo taikomos įvairios nuobaudos, Tamkevičius jų nepaisė, tęsė savo šmeižtišką ir antiįstatymišką veiklą <…> Savo pamokslais pasireiškė kaip ekstremistas“. Lietuvos SSR prokuratūra 1979 m. rugsėjo 2 d. oficialiai įspėjo kunigą S. Tamkevičių dėl jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Įspėjimas net buvo išspausdintas laikraštyje „Tiesa“.

Sovietų valdžia, represijomis tildydama dvasininkus, vis intensyviau skleidė dezinformaciją apie Bažnyčios padėtį Lietuvoje. 7-ojo dešimtmečio viduryje Lietuvos masinėse informavimo priemonėse padaugėjo įvairių straipsnių ir interviu, kuriuose buvo įrodinėjama, kad SSRS įstatymai garantuoja visišką sąžinės laisvę. Ypatingai stengtasi paveikti Vakarų valstybių ir Vatikano nuomonę, tam naudojant pačių dvasininkų sovietų valdžiai palankius pasisakymus apie normalią Bažnyčios padėtį Lietuvoje. Šiam tikslui taip pat buvo naudojami ir tiesioginiai Lietuvos dvasininkų ryšiai su Vatikanu.

Sovietų valdžiai vis aktyviau skleidžiant melagingą informaciją apie bažnyčios padėtį Lietuvoje, aktyvesni kunigai pradėjo diskutuoti apie leidinio, kuris žadintų tautinį ir religinį sąmoningumą, atspindėtų katalikų teisių pažeidimus, būtinumą. Šią mintį ypač palaikė kunigai Juozas Zdebskis ir Alfonsas Svarinskas.

Ilgai diskutuota idėja buvo įgyvendinta 1972 m. pavasarį, kai iš kunigo S. Tamkevičiaus surinktos medžiagos Petras Plumpa suredagavo pirmąjį leidinio numerį. Naujajam leidiniui iš pradžių buvo parinktas Vivos voco – Gyvuosius šaukiu – pavadinimas. Su parengtu leidiniu kunigas S. Tamkevičius nuvyko pas buvusį savo prefektą Kauno kunigų seminarijoje, į Nemunėlio Radviliškį (Biržų r.) ištremtą vyskupą Vincentą Sladkevičių. Jis sumanymui pritarė, tačiau pasiūlė kitą pavadinimą – Kronika, o leidinyje aprašyti Bažnyčios gyvenimo įvykius su trumpais komentarais. Su leidiniu kunigas S. Tamkevičius dar apsilankė pas Lietuvos jėzuitų provincijolo pareigas ėjusį kunigą Joną Danylą SJ, nes tokiai veiklai reikėjo gauti savo tiesioginio vyresniojo leidimą. Provincijolas, nors ir suabejojo ar pavyks surinkti leidiniui medžiagos, tačiau sumanymui pritarė.

1972 m. kovo 19 d. pasirodė pirmasis „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ („LKB Kronika“) numeris. Šis leidinys, kurio pagrindinis tikslas – skleisti aktualią informaciją apie tikinčiųjų teisių pažeidimus ir tikinčiųjų teisių sąjūdžio raiškos faktus, tapo svarbiausia kovotojų dėl tikinčiųjų teisių bendravimo ir kovos priemone. „LKB Kronika“ sėkmingai griovė sovietų režimo valdomos informacijos monopolį ir atkleidė gyvenimo „sovietiniame rojuje“ tamsiąją pusę. Kunigas S. Tamkevičius tapo pirmuoju „LKB Kronikos“ redaktoriumi bei koordinatoriumi, ir vienintelis be pertraukų dirbo vienuolika metų. Tik areštas 1983 m. gegužės mėn. privertė ilgus metus puoselėtą ir saugotą kūrinį perduoti į likusias laisvėje patikimas rankas.

Kunigui S. Tamkevičiui leisti „LKB Kroniką“ teko itin sudėtingomis sąlygomis, nes KGB buvo nuolat stebimas, keletą kartų apieškotas. Į pogrindinę leidybos veiklą taip pat įsitraukė nemažas būrys kunigų, vienuolių ir pasauliečių, kurie leidinį daugino ir platino, siuntė medžiagą apie katalikų patirtas represijas. Redaguoti „LKB Kroniką“ kunigui S. Tamkevičiui padėjo vienuolės Bernadeta Mališkaitė, Nijolė Sadūnaitė, Elena Šuliauskaitė, Genovaitė Navickaitė ir kt., kurios taip pat buvo pagrindinės techninės darbuotojos: spausdinimo mašinėle spausdino tekstus, rūšiavo, įrišinėjo savilaidos būdu išleistus leidinius ir juos platino.

Vienas iš svarbiausių „LKB Kronikos“ leidėjų uždavinių buvo perduoti leidinį į Vakarus. Pirmuosius „LKB Kronikos“ numerius kunigas S. Tamkevičius per Maskvos disidentus perdavė Čikagoje (JAV) lietuvių leidžiamam dienraščiui „Draugas“, vėliau Lietuvių katalikų religinės šalpos organizacijai. Užsienio lietuvių pastangomis Lietuvoje leista kuklios išvaizdos „LKB kronika“ JAV buvo išleista dešimties tomų knygų serija.

Sovietų valdžia nedelsiant sureagavo į „LKB Kronikos“ atsiradimą ir iškėlė baudžiamąją bylą dėl nelegalaus leidinio „LKB Kronikos“ gaminimo ir platinimo. Tiriant bylą, 1973–1983 m. įtarus bendradarbiaujant leidžiant, platinant, dauginant „LKB Kroniką“ buvo suimta ir įkalinta 17 žmonių (2 kunigai, 4 vienuolės ir 11 pasauliečių), tačiau tai nepadarė didesnės įtakos „LKB Kronikos“ leidybai ir platinimui. LSSR KGB Kauno m. skyriaus 1980 m. rugpjūčio mėn. pažymoje nurodyta, kad 1972 m. kovo mėn. pasirodęs nelegalus antisovietinis leidinys „LKB Kronika“ buvo leidžiamas nepaisant to, kad už tai baudžiamojon atsakomybėn patraukta nemažai asmenų, taikytos profilaktinės poveikio priemonės, konfiskuota nemažai dauginimo technikos. Įkalintus „LKB Kronikos“ bendradarbius keitė nauji.

KGB dokumentuose ne kartą buvo konstatuota, kad kunigas S. Tamkevičius buvo pagrindinis „LKB Kronikos“ redaktorius, vadovavęs leidybos procesui, tačiau to įrodyti nesugebėjo. Nors 1974 ir 1980 m. kunigo S. Tamkevičiaus namuose atliktų kratų metu buvo rasta antisovietinės medžiagos, šių ir kitų oficialiai užfiksuotų antisovietinės veiklos įrodymų nepakako baudžiamajai bylai iškelti. Suimti aktyviausi „LKB Kronikos“ bendradarbiai ir talkininkai taip pat neišdavė pagrindinio „LKB Kronikos“ redaktoriaus. Tačiau KGB ir toliau kaupė informaciją apie kunigą S. Tamkevičių: tiek į bažnyčią, tiek į kunigo susitikimus su žmonėmis buvo siunčiami agentai bei sovietinio-partinio aktyvo atstovai, raštu fiksavę arba į magnetofonus įrašydavę antisovietinius kunigo pasisakymus, artimoje aplinkoje buvo ieškoma asmenų, su kuriais KGB galėtų užmegzti „operatyvinius kontaktus“ ir kt.

XX a. 8-ajame dešimtmetyje bene svarbiausiu KGB kovos su aktyviausiais Bažnyčios teisių gynėjais ginklu tapo jų autoriteto griovimas, todėl KGB siekė priversti tikinčiuosius suabejoti kunigo S. Tamkevičiaus veiklos teisėtumu ir reputacija. 1974 m. rugpjūčio 14 d. Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pirmininkas J. Petkevičius patvirtino priemonių, kaip sukompromituoti su „LKB Kronikos“ leidyba susijusius „reakcingus“ kunigus, planą. Plane buvo numatyta ypatingą dėmesį skirti rinkimui duomenų apie kunigus Praną Račiūną, A. Svarinską, S. Tamkevičių ir J. Zdebskį, kuriuos vėliau būtų galima panaudoti jų kompromitavimui tikinčiųjų ir kitų kunigų akyse. Plane taip pat buvo numatyta „grupės kunigų“ vardu parengti laiškus, kuriuose „reakcingų“ kunigų veikla būtų pasmerkta kaip kenkianti Bažnyčiai. Praėjus vos mėnesiui po plano patvirtinimo pasirodė anoniminis grupės Vilkaviškio vyskupijos kunigų laiškas, kuriame vyskupas J. Matulaitis-Labukas ragintas pasmerkti laiko dvasios nesuprantančius ir prie naujų sąlygų nesugebančius prisitaikyti „reakcinguosius“ (t. y. aktyviuosius) kunigus. Siekiant sumažinti aktyviųjų kunigų įtaką, KGB taip pat organizuodavo tikinčiųjų skundus vyskupams, reikalaudavo, kad KGB užverbuoti dvasininkai stengtųsi nuteikti prieš juos Vatikaną ir lietuviškąją emigraciją.

Ryžtingų kunigų kurstomas, tikinčiųjų teisių sąjūdis Lietuvoje stiprėjo ir įgijo tam tikrą institucinę formą. 1978 m. lapkričio 13 d. Maskvoje įvykusioje neoficialioje spaudos konferencijoje buvo paskelbta apie Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (TTGKK) įsteigimą Lietuvoje. Jo steigėjai kunigai Jonas Kauneckas, A. Svarinskas, S. Tamkevičius, Vincentas Vėlavičius ir J. Zdebskis deklaravo, kad TTGKK – vieša institucija, turinti tikslą ginti tikinčiųjų teises, siekti, kad sovietiniai įstatymai dėl tikinčiųjų padėties atitiktų SSRS tarptautinius įsipareigojimus, skelbti tikinčiųjų diskriminavimo faktus. KGB sureagavo greitai: 1979 m. vasario mėn. parengtame plane numatyta per agentūrą iš dvasininkų ir tikinčiųjų tarpo aiškintis tolesnius dvasininkų-iniciatorių veiksmus, ypatingą dėmesį skirti dokumentuoti „priešišką veiklą“, fiksuoti bet kokius Religinių susivienijimų nuostatų pažeidimus, antisovietinius ir šmeižikiškus pasisakymus, taip pat praktinius veiksmus leidžiant nelegalią literatūrą, kad būtų galima imtis baudžiamųjų procesinių priemonių; įvairiomis priemonėmis kompromituoti dvasininkus tikinčiųjų ir bažnyčios vadovybės akyse ir kt.

Nepaisant milžiniškų sekimo sąnaudų, KGB taip ir nepavyko atskleisti „LKB Kronikos“ leidėjų. LSSR KGB Kauno miesto skyrius 8-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje pripažino, kad jie „kol kas tik fiksuoja jau įvykusius reakcingų katalikų dvasininkų ir buržuazinių nacionalistų veiklos faktus, neturėdami galimybės iš anksto išsiaiškinti jų sumanymus, planus, antitarybinės literatūros persiuntimo į užsienį kanalus“. Siekiant išaiškinti „LKB Kronikos“ leidėjus, buvo numatyta aktyviai verbuoti naujus agentus tarp „reakcingų katalikų dvasininkų“ ir vienuolių, kurie galėtų padėti daugiau sužinoti apie pogrindinę Bažnyčios veiklą. KGB netgi kūrė planus, kaip kai kuriuos anksčiau užverbuotus dvasininkus infiltruoti į tikinčiųjų teisių sąjūdį. Tikinčiųjų teisių pažeidimų faktų paviešinimas valdžios buvo vadinamas „tarybinės tikrovės šmeižimu“. Ypač buvo stengiamasi paneigti per Vakarų radijo stotis perduotą tokio pobūdžio informaciją. KGB atlikti tyrimai visada „įrodydavo“, kad tikinčiųjų teisės nebuvo pažeistos, o „LKB Kronika“ dezinformavo skaitytojus.

Nepaisant areštų ir KGB taikytų profilaktinių priemonių, „LKB Kronika“ buvo leidžiama be pertraukų. LSSR KGB 1982 m. ataskaitoje rašoma, kad „LKB Kronikos“ ir kitų pogrindinių leidinių leidimo ir perdavimo į užsienį organizatoriai buvo aktyviausi TTGKK nariai „kunigai-ekstremistai“ S. Tamkevičius, A. Svarinskas, J. Kauneckas ir kiti, kurie savo dokumentuose ir pamoksluose vis aštriau reikalavo „neribotų teisių suteikimo kunigams religinėje ir ideologinėje veikloje“.

TTGKK veiklai tirti LSSR KGB vestoje operatyvinėje byloje „Voratinklis“ („Pautina“) buvo fiksuojama TTGKK narių antisovietinė veikla, kartu aiškinami asmenys, susiję su „LKB Kronikos“ platinimu. LSSR KGB 1983 m. sudarytame agentūrinių-operatyvinių ir tardymo priemonių tiriant bylos objektus plane konstatuota, kad „Priešiškos kunigų ekstremistų veiklos nebaudžiamumas daro didelę politinę žalą mūsų valstybei, o taip pat skatina kitus klerikalus ekstremistiniams veiksmams“. Plane buvo numatyta vienu metu suimti aktyviausius TTGKK narius kunigus S. Tamkevičių, A. Svarinską ir J. Kaunecką, tačiau buvo suimti tik du pirmieji. Pirmasis buvo suimtas kunigas A. Svarinskas. Dar nepasibaigus jo teismo procesui, teismo salėje 1983 m. gegužės 6 d. buvo suimtas kunigas S. Tamkevičius. LSSR KGB Tardymo skyriaus 1983 m. lapkričio 5 d. rašte nurodyta, kad kunigas S. Tamkevičius kategoriškai neigė dalyvavęs leidžiant „LKB kroniką“, tačiau tai įrodyta tuo, jog „LKB Kronikoje“ buvo daugiau kaip 40 S. Tamkevičiaus arba jam dalyvaujant sukurtų publikacijų. Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas, apkaltinus TTGKK įkūrimu, įvairių antisovietinių, sovietinę santvarką šmeižiančių dokumentų rengimu ir perdavimu į užsienį, taip pat už antisovietinio pobūdžio pamokslus ir slaptą vaikų katechizaciją 1983 m. gruodžio 2 d. nuteisė kunigą S. Tamkevičių 6 m. laisvės atėmimo bei 4 m. tremties.

Baudžiamojo kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus persekiojimo metu LKP CK ir LSSR KGB iniciatyva buvo vykdomos įvairios propagandos ir kontrpropagandos, agentūrinės-operatyvinės priemonės, siekiant visuomenės, ypač tikinčiųjų, pritarimo bei užkertant kelią galimoms pasipriešinimo akcijoms. Respublikinėje, miestų ir rajonų spaudoje buvo publikuota virš dvidešimt straipsnių apie „nusikalstamą teisiamųjų veiklą“, surengtos dvi televizijos laidos, kuriose dalyvavo Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo ir prokuratūros atstovai, apie teismo procesą pranešta užsienio informacinėms agentūroms. Siekiant parodyti „reakcinių katalikų dvasininkų griaunamąją veiklą“, specialiai išleisti dokumentų rinkiniai „Bažnyčios prieglobstyje“ ir „Prisidengiant religija“. Tačiau pastangos diskredituoti kunigus visuomenės akyse buvo nesėkmingos ir pritarimo nesulaukė. Kreipimusis į Sovietų Sąjungos komunistų partijos CK generalinį sekretorių, SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininką J. Andropovą, LKP CK pirmąjį sekretorių, LSSR prokurorą A.Kairelį dėl kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus paleidimo pasirašė per 100 tūkst. įvairių Lietuvos parapijų tikinčiųjų

Bausmę kunigas S. Tamkevičius atliko lageriuose Permės srityje ir Mordovijos ASSR, o 1988 m. gegužės mėn. buvo ištremtas į Tomsko sritį, Krivošeino rajoną. Tačiau po pusmečio, Sovietų Sąjungoje įsisiūbavus „perestroikai“, iš tremties buvo paleistas. LSSR KGB 5 tarnybos 3 skyrius 1988 m. gruodžio 2 d. kunigui S. Tamkevičiui, kaip asmeniui, teistam už antitarybinę agitaciją ir propagandą bei „LKB Kronikos“ leidimą dar užvedė operatyvinio stebėjimo bylą.

Prasidėjus Tautiniam atgimimui, susikūrus Sąjūdžiui ir pasikeitus LKP vadovybei, prasidėjo faktinio sovietų valdžios antireliginės politikos palikimo „demontavimas“. 1989 m. pavasarį išėjo paskutinis pogrindyje leistas „LKB Kronikos“ numeris, nors iš esmės „LKB Kronika“ jau nuo 1988 m. vasaros nebebuvo pogrindžio leidinys, nes tų metų birželio 29 d. Lietuvos SSR prokuratūra, motyvuodama, kad „dėl aplinkybių pasikeitimo šis leidinys neteko visuomenei pavojingos veiklos pobūdžio“, nutraukė paskutinę baudžiamąją bylą iškeltą dėl „LKB Kronikos“ leidimo ir platinimo. „LKB Kroniką“ pakeitė oficialiai pradėtas leisti katalikiškas žurnalas tikintiesiems „Katalikų pasaulis“.

Lietuvos Vyskupų Konferencija kunigą S. Tamkevičių 1989 m. paskyrė Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dvasios tėvu, 1990 m. – seminarijos rektoriumi. Popiežius Jonas Paulius II 1991 m. gegužės 4 d. jam suteikė Turudos vyskupo titulą ir paskyrė Kauno arkivyskupijos vyskupu augziliaru. 1991 m. gegužės 19 d. kardinolas V. Sladkevičius Kauno arkikatedroje bazilikoje S. Tamkevičių konsekravo vyskupu. 1996 m. gegužės 4 d. jis buvo paskirtas Kauno arkivyskupu metropolitu. 2015 m. birželio 11 d. Popiežius Pranciškus priėmė Kauno arkivyskupo metropolito S. Tamkevičiaus atsistatydinimą iš pareigų ir paskyrė jį Kauno arkivyskupijos apaštališkuoju administratoriumi. Nuo 2015 m. liepos 11 d. S. Tamkevičius yra Kauno arkivyskupas emeritas.

Sigitui Tamkevičiui 1994 m. suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas; 1996 m. už aktyvią veiklą, ginant tikinčiųjų teises sovietinio režimo metais, apdovanotas Georgo von Hertlingo medaliu, 1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu; 1999 m. už veiklą leidžiant ir redaguojant „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ bei atgaivinant „Aušrą“, suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas; 2002 m. už heroizmą, parodytą ginant Lietuvos Katalikų Bažnyčią okupacijos metais, už nuopelnus steigiant ir leidžiant „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ įteiktas Šv. Pranciškaus Ksavero medalis; 2002 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu; 2010 m. suteiktas Lazdijų rajono garbės piliečio vardas; 2013 m. už nuopelnus Kauno miestui apdovanotas Santakos I-ojo laipsnio garbės medaliu; 2013 m. Lietuvos Respublikos Seimas skyrė Laisvės premiją.

Siūlome prisiminti kardinolo S. Tamkevičiaus 80-osioms gimimo metinėms skirtą virtualią parodą „Laisvės žodžio šauklys Sigitas Tamkevičius“, kurioje eksponuojami Lietuvos ypatingojo archyvo bei Lietuvos centrinio valstybės archyvo saugomi dokumentai bei nuotraukos, nušviečiančios S. Tamkevičiaus pogrindinę veiklą ir kovą už tikinčiųjų teises sovietų okupuotoje Lietuvoje.

VIRTUALI PARODA: http://virtualios-parodos.archyvai.lt/…/laisve…/case-561

PANAUDOTA LITERATŪRA:

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ. Prieiga internetu: http://kaunoarkivyskupija.lt/arkiv-st/

STREIKUS Arūnas. Sovietų valdžios antibažnytinė politika Lietuvoje (1944–1990). Prieiga internetu: http://www.lkbkronika.lt/index.php/arunas-streikus-soviet-valdzios-antibaznytine-politika-lietuvoje-1944-1990

Tiesa išlaisvina. Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus prisiminimai apie dvidešimt „LKB Kronikos“ metų. Kaunas, 2012.