Autoriaus nuotraukos iš renginio

Alfonsas KAIRYS, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, www.voruta.lt

2018 m. birželio 14 d.  Lietuvos Respublikos Seimas  priėmė nutarimą Nr. XIII-1273  „Dėl 2019 metų paskelbimo Vietovardžių metais”. Jame sakoma, kad ,,Lietuvos Respublikos Seimas, pabrėždamas, kad senieji vietovardžiai – Lietuvos kultūros, istorijos ir kalbos vertybė, kurios išsaugojimu privalo rūpintis valstybė; įvertindamas tai, kad senuosiuose kaimų ir vienkiemių pavadinimuose glūdi etnologinė, lingvistinė, paleogeografinė, istorinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija, saugotina kaip Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalis;

išskirdamas ypatingą gyvenamųjų vietų vardų reikšmę ryšiams su tėvų, senelių ir protėvių žeme puoselėti;

konstatuodamas, kad nuo sovietmečio iki šių laikų iš juridinės vartosenos jau yra išbraukta tūkstančiai istorinių vietovardžių ir stebima tolesnė jų nykimo tendencija;

siekdamas išsaugoti senuosius  vietovardžius, n u t a r i a: 1 straipsnis. Paskelbti 2019 metus Vietovardžių metais. 2 straipsnis. Pasiūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei: 1) sudaryti Vietovardžių metų komisiją (toliau – Komisija), kuri iki 2018 m. spalio 1 d. parengtų Vietovardžių metųprogramą;2) numatyti lėšų 2019 metų valstybės biudžete Komisijos parengtai ir Vyriausybės patvirtintai Vietovardžių metų programai įgyvendinti.

Metai baigiasi,  ir  ne viename renginyje jie paminėti būtent kaip Vietovardžių metai.

Šį kartą spalio 16 d. Mažosios Lietuvos reikalų taryba sukvietė neabejingus  Mažajai Lietuvai į Vilniaus mokytojų namų Baltąją salę, į renginį „Protėviai byloja žemės vardais“.

Sausakimša salė išgirdo šio krašto himną (tekstas Vydūno, muzika Karlo Jango, atlikėjai: Vydūno draugijos dainininkai: vadovė Eglė Burkšaitytė ir Vilniaus mokytojų namų žemaičių folkloro ansamblis ,,Tyklė”: vadovė Vitalija Brazaitienė). Primenau skaitytojui pora jo posmelių; ,,Mes Lietuvos vaikai stovėsim vienširdžiai/ Tvirta dora, rankoj ranka/Visi už Lietuvą, Tėvynę Lietuvą. (…) O meilė, ką yra pati aukšta šviesa,/Lai šventina  ir laimina/Visus ir Lietuvą, Tėvynę Lietuvą”.

Kaip ir dera, renginį pradėjęs Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas  Vytautas Šilas pasveikino susirinkusius po vieniems lengvesnės, kitiems sunkesnės darbo dienos ir papasakojo apie Mažąją Lietuvą: pasakojimą lydėjo skaidrės, kuriose atgijo senasis Karaliaučius, pirmoji  lietuviška knyga Martyno Mažvydo ,,Katekizmas”, lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis, Tolminkiemis (deja, po Krašto prijungimo Rusijai pavadintas keistu, nesuprantamu  vardu: Čistyje  Prudy), Karaliaučiaus katedra, Albertina, Herkaus Manto paminklo šventinimo akimirkos Narkyčiuose (dabar Meždurečjė). Pasakota apie vargus ir kryžiaus kelius autentiškų vietovardžių atstatymo link. Deja, deja…

1946 04 06 d. Maskvos įsaku Karaliaučiaus kraštas tapo Kaliningrado sritimi. Į šį kraštą plaukė atvykėliai iš Briansko sričių, Kirovo, Oriolo, Smolensko, Voronežo ir kitur. Ir prasidėjo istorinės atminties naikinimo darbai. Pirmiausiai pradėta nuo vietovardžių pervardinimo. Taip jau minėtas Tolminkiemis pavadintas Čistyje Prudy, Įsrutis – Černiachovsk, Gumbinė – Gusev, Gastos – Slavsk,  Stalupėnai – Nesterov, Krantas –  Zelenogradsk, Karaliaučius (Tvangstė) – Kaliningrad (Stalino draugo vardas –  Kalinin), Karalienė – Zelionyj Bor, Raušiai, Rūšiai – Svetlogorsk, Tilžė – Sovetsk ir šimtai kitų pavadinimų pakeisti niekaip nesusiejant  su pirmapradžiais (plg. ankstesnius vokiečių kolonizatorių pervardininimus: tie nors senvardžių šaknį dažnai palikdavo: Baičiai – Baiten, Paskalviai – Pascalven, Papelkiai – Papelken ir pan.)

Praktiškai visi prūsiški toponimai ir hidronimai paversti svetimais. Bet jie neištrinti iš mūsų atminties, ir, lankydamiesi Karaliaučiaus srityje, lankykime ne Kaliningradą, bet Karaliaučių (Tvangstę), ne Čistyje Prudy, o Tolminkiemį, ne Černiachovską, bet Įsrutį, lankykime istorinę atmintį… Juk čia gimė pirmoji lietuviška knyga, čia gyveno švietėjai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Kristijonas Donelaitis, filosofas ir rašytojas Vydūnas ir daugelis kitų, mums ir pasauliui brangių žmonių. Čia ,,ne iskonno russkaja zemlia”, kaip teigiama Rusijoje, bet mūsų protėvių žemė,

Renginyje daug kalbėta ir apie Mažosios Lietuvos genocidą, kadangi šįmet  sukanka  75-eri metai, kai Raudonoji armija, 1944 m. spalio mėn. įžengusi į Rytprūsius, pradėjo  masiškai naikinti jos gyventojus: nepagailėta nei vaikų, nei moterų, nei senolių. Šaltakraujiškai žudyti visi, pakliuvę po ranka. Didžiausia tragedija – tai 1945 m. sausio 30 d. sovietų povandeninio  laivo nuskandintas laineris „Wilhelm Gustloff“, gabenęs pasak šią katastrofą išgyvenusio vokiečių istoriko ir produktyvaus rašytojo Heinzo Schono atliktą tyrimą žuvo iš viso 9 343 žmonės, tarp jų maždaug 5 tūkst. vaikų (plg. nuskendus ,,Titanikui“, Didžiosios Britanijos prekybos ministerijos duomenimis, iš kiek daugiau nei 2,2 tūkst. keleivių žuvo 1503 žmonės). O dabar Karaliaučiuje laivą nuskandinusiam moldavų kilmės girtuokliui Aleksandrui Marineskui (jis buvo povandeninio laivo, torpedavusio pabėgėlių lainerį, vadas), kaip Sovietų sąjungos didvyriui,  pastatytas didingas obeliskas. Žudikui – paminklas!

Apie tuos žiaurumus, surinkęs dar gyvų liudytojų prisiminimus, įtaigiai pasakojo Karaliaučiaus krašto visuomenės veikėjas, Baltų kultūros ir mokslo paramos fondo vadovas Sigitas Šamborskis.

Štai tų užrašytų pasakojimų nuotrupos.

Lėnės Griguteit Kujus – Šimėnienės, gimusios 1911 metais Bitėnuose, pasakojimo detalės:  

,,1945 m. žiemą tūkstančiai besitraukiančių per užšalusias Kuršių marias pabėgėlių buvo subombarduoti ir sušaudyti. (…) Prie Aistmarių 3-ojo Baltarusijos fronto kariuomenės kareiviai Lėnės vyrą atskyrė, nuvarė ant ledo ir kartu su kitais pabėgėliais vyrais, jai matant, susprogdino).

(…) Išlikę gyvi Karaliaučiaus krašto gyventojai buvo grūdami į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio koncentracijos stovyklas, kur jų laukdavo vergiškas darbas, neretai – ir mirtis“…                                                               

Šarlotė Vilkuteit – Meškauskienė: „1944 m. rudenį sovietai mane išvarė iš gimtų namų ir kalino Gastų lageryje. Lagerio belaisviai valė sugriautos Tilžės griuvėsius, maisto daviniai vis mažėjo, daugelis mirė nuo šiltinės ir bado. Valgyta net žmogiena“…

Renginys susirinkusiesiems priminė, kad vietovardžiai – tai tautos gyvastis ir kad juos naikindami naikiname tautą. Priminė ir tuos  žiaurius Mažosios Lietuvos genocido pradžios metus, palydėtus patyčiomis ir krauju.

Vakare skambėjo, alsuojanti Mažąja Lietuva, anksčiau tekste minėto ansamblio  ir Mažosios Lietuvos dainininkių parengta programa.