Renginys pavadinimu „Elasticity“ naktiniame klube Kablys +Club. Šiame reive Vilnių aplankė socialinius tinklus savo populiarumu sprogdinantis hard techno žanro didžėjas AZYR. 2024 m. Lauryno Valentos nuotr.

Laurynas Valenta, VU Komunikacijos fakulteto, analitinės žurnalistikos magistro studijų programos studentas, www.voruta.lt

Už betoninių sienų, pulsuojant intensyviai garso kolonėlių žemųjų dažnių vibracijai, agresyviems muzikos ritmų dūžiams, klausantis žmonių kalbėjimo, šūksnių, šokio bei kitų garsų mišiniui, kyla klausimas – kas ten tokio? Ten – hedonistinio pasaulio apraiška, kurią galima pavadinti reivu. Reivo kultūra lydi jaunąsias kartas nuo aštuntojo – devintojo dešimtmečio pradžios daugelyje šalių. Ši subkultūra, apipilta meile, pagarba, kritika ir pripildyta turtingos istorinės praeities, toliau skverbiasi į modernių dienų laikus, skindamasi kelią link kiekvieno potencialaus jos naujo išpažinėjo. Šiandien mums apie tai, kaip reivas yra matomas jaunų žmonių akimis pasakoja reivų lankytoja bei šios kultūros gerbėja Elzė, intensyviai reivus lankęs, bet visa tai metęs Aurimas (vardas pakeistas, bet žinomas autoriui) bei  žymios Lietuvos reivų didžėjos pseudonimais Et Cetera ir Sinisteria.

Vilnius, Kauno g. 5. Laukdamas milžiniško ilgumo eilėje, stebiu tamsią gatvę, šypsenas žmonių, stovinčių priekyje veiduose, jų kūnus, papuoštus grandinėmis, juodos spalvos bei kitokiais tamsiais, gan kiek okultizmo, gotų, pankų estetiką primenančiais apdarais. Kūną maloniai ir kartu šiek tiek bauginančiai virpina garso vibracija, kuri sklinda iš už milžiniškų betono sienų, pro kurių langus skverbiasi šviesos. Tai naktinis klubas Kablys + Club, buvę geležinkeliečių rūmai, kurie dabar – Vilniaus, o gal net visos Lietuvos reivo meka, kuri, deja, nebėra atidaroma renginiams taip dažnai, kaip dar prieš epidemiją. Čia, kaip ir kituose pasaulyje esančiuose industriniuose pastatuose, sandėliuose, gamyklose, ar tiesiog reivo klubuose vystėsi ir dar vis egzistuoja energijos, jausmų, aštrių potyrių, prakaito lašelių, garso bei šokių kupina subkultūra.

Prisimenu tą pirmą kartą, kai ėjau į didžiąją Kablio salę vykstant Helovyno reivui ,,Šiurpai“. Visur buvo tamsu, daug dūmų, o muzikos žemųjų dažnių virpesys vis labiau garsėjo artėjant nuo rūbinės iki betoninių laiptelių, kylančių aukštyn link siaurokos aukštų durų staktos, apipaišytos grafičiais, pro kurią veržėsi žmonių minios juodi siluetai raudonų prožektorių šviesose. Kaip kult.lt straipsnyje pasakojo pats Lietuvos reivo kultūros pradininkas ir LRT Opus radijo laidų vedėjas DJ Saga, čia vieta, kurioje jau atsiradus pačiam reivo kultūros pradžios bumui, žmonės veržėsi pro užkaltus langus, kad galėtų patekti į reivą. Sužavėtas reivo patirties, jo energijos, ekstazės, dopamino pliūpsnio, kuris užliejo tiek mane, tiek greičiausiai visus ten buvusius žmones bei mano draugus, pradedu galvoti apie šią patirtį giliau.

Stebėdamas šios kultūros eklektiką Instagrame pastebiu renginių videografo @dariuskmedia vaizdo įrašą, kuriame skamba techno žanro kūrinys ir merginos žodžiai (verst. iš angl. k.): „Aš prisimenu pirmą kartą, kada išgirdau techno klube. Buvo tamsu, drėgna, mano akys negalėjo atrinkti žmonių kūnų. Judant ritmiškai pagal sunkų ir greitą elektroninės muzikos ritmą, kuris privertė mano krūtinę drebėti, pamenu, kaip mano akys užsimerkė ir aš pamenu, jog pirmą kartą viską paleidau.“

Matant daug šios kultūros eskalacijos socialinėse medijose bei, kaip plečiasi reivo renginių spektras, kultūros populiarumas įvairiose šalyse,  kyla klausimas – kodėl žmonės čia renkasi iš tiesų, kodėl čia visiems (o gal ir ne?) taip gera ir kas iš tikro slypi po šiais renginiais ir kultūra? Juk vien LRT portale neseniai pasirodė straipsnis, jog Berlyno techno muzika ir kultūra buvo įtraukta į UNESCO paveldo sąrašus, o tai jau rodo, kad reivas yra kažkas daugiau nei tik vakarėlis.

Reivo išskirtiniai atspalviai

Reivų kultūra dažnai yra vertinama dviprasmiškai – vieni pasakytų, jog tai pramoga, kuri padeda jauniems žmonėms atsipalaiduoti, pasimėgauti muzika bei išlieti savo emocijas, kiti manytų, jog ši kultūra yra laisvabūdiško, psichotropinėmis medžiagomis persmelkto gyvenimo būdo dalis.  Tačiau tam, jog detaliau įsigilinčiau į reivo kultūros esmę, susitikau su reivo kultūros gerbėja, reivų lankytoja Elze, kuri turi labiau teigiamą požiūrį šios kultūros atžvilgiu. Elzė reivus pradėjo lankyti ir šia kultūra domėtis maždaug prieš trejus metus. Ji mano, jog vis labiau jauni žmonės Lietuvoje renkasi būtent reivui rezonuojančius muzikos žanrus bei patį reivą, taip pat ir dalis jos draugų bei pažįstamų. Jai reivas – tai galimybė šokti pagal techno žanro muziką, o ir kitų žmonių pagrindinė misija reive – šokis. Reivo lankytojai yra susifokusavę į to vakaro didžėjus, jų pasirodymus, priešingai nei klasikiniuose ,,popsiniuose“ klubuose, kur dažniausiai žmonės ateina ieškoti su kuo pašokti ar net norėdami tiesiog užmegzti tam tikrą romantišką, intymų  ryšį su kitais.

Žmonės, kurie dažniausiai mato šią kultūrą ir ją supranta, greičiausiai yra tie, kurie dirba su ja susietus darbus, todėl susisiekiau su Lietuvos reivų didžėjomis pseudonimais Et Cetera ir Sinisteria, kurios, galima pastebėti, Elzei pritartų. Na nebent Et Cetera šiek tiek ją papildytų, nes, pasak jos, reivas nesusideda vien iš techno žanro, nes yra nemažai ir kitų: harcore, DNB, hardstyle ir taip toliau. Reivo klubo Elastica bei Kablio rezidentė Sinisteria teigia: ,,Į tuos taip sakant populiariuosius klubus renkasi tokia įvairialypė auditorija, jų lūkesčiai ir tikslas yra labiau prigert ir pakabint mergų. Tokiai auditorijai dažniausiai nesvarbu, koks atlikėjas pasirodo, svarbiausia, jog grotų muzika, kurios žodžius galėtum girtas padainuoti ir pašokdinti patikusias merginas ir tai yra stereotipiškai normalu jų gretose, nors tai yra opi problema.“ Didžėjos nuomone – populiarieji klubai yra skirti masinei auditorijai, tokių klubų vakarus kiek dažniau lydi smurtas, girtų žmonių nesusivaldymai, ką reivuose pamatysi retai.

Reivuose muzika reikalauja daug energijos, yra tranki ir suteikia galimybę lankytojui pasinerti į transcendentinę būseną, – mano klubo Elastica didžėja rezidentė Et Cetera. Dėl šios priežasties reiveriai susikoncentruoja būtent į savo asmeninius potyrius, muzika, šoka ne grupelėmis, o individualiai, kuomet jų žvilgsniai yra sutelkti į didžėjų. Et Ceteros nuomone, populiariuose klubuose kartais būna viskas atvirkščiai – kitokios vertybės, kitoks elgesys, kuris siejasi su vienos nakties nuotykių paieškomis.

Grįžtant prie Elzės istorijos. Elzė pasakojo, jog jai reivų kultūra artima dėl saviraiškos, galimybės apsirengti kitaip, eksperimentuoti, tačiau ji nemano, jog Lietuva turi ar turės tokią specifinę reivo sceną kaip Berlyno, kuriame į reivus neretai yra įleidžiami tik tie žmonės, kurie atrodo autentiškai, žino, koks atlikėjas pasirodys konkretų vakarą, bet ir elgiasi pagal nustatytos elgsenos standartus.  Nors šioje naktinėje kultūroje yra psichotropinių medžiagų vartojimo problema, yra dviejų tipų reivo lankytojai – tie, kurie ateina iš meilės muzikai ir tie, kurie ateina vartoti narkotines medžiagas – toks Elzės požiūris į reiverius. Elzė išryškina empatiškesnę reiverių pusę – ji atsimena, jog ne kartą reivuose nepažįstami žmonės pasiūlė vandens, gumos, pamojuoti vėduoklę į veidą, jog nebūtų per karšta. Iš pokalbio buvo galima suprasti, jog reivas – tarsi viena bendruomenė. Kaip ir sakė Sinisteria: ,,Kartu sukuriamas bendruomeniškumo jausmas, nors ir tas bendruomeniškumas įprastai atrodo nelabai įdomus. Visgi, kai jau priklausai tam tikrai bendruomenei ir kultūrai, jautiesi tikrai pilnavertiškas ir naudingas – ne tik kitiems, bet ir pats sau.“

Elzė teigia, jog, kiekvienas naujas muzikos žanras atneša ir tam tikrą drabužių stilių, kas vienija būtent ir reiverius. Atvira apranga, o kartais ir aprangos nebuvimas simbolizuoja laisvę, atvirumą, plačias pasaulėžiūras, tikrojo savęs bei kitų priėmimą. Elzės sesė turėjo galimybę būti reivuose pačioje reivų kultūros šerdyje Berlyne, o jau ten žmonės neretai šoka ir visiškai be drabužių. Su šypsena prisiminiau, kaip nepažįstama mergina viename iš Kablio reivų sakė savo draugams, jog ji šiandien yra pernelyg nuogai atrodanti (nugirdau tą sakinį einant link poilsio zonos), o jos apranga tiktų labiau Vokietijai, o ne Lietuvai.  Pasak Elzės, kadangi bent Lietuvoje visuomenė yra gana konservatyvi, tokią aplinką, kurią suteikia reivas ir vertybės, kurias neša šio reiškinio kultūra, yra kelias į labiau liberalią ateitį. Panašius reivo kultūros bruožus pateikė ir DJ Et Cetera, kai buvo paklausta, kas sieją visą reivo kultūrą: ,,Meilė šiai muzikai, laisva saviraiška, tolerancija ir liberalios vertybės.“

Pašnekovių pasakojimai paskatino labiau gilintis į reivo kultūros periferijas, todėl kai  perskaičiau straipsnį pavadinimu ,,Rave culture: More than just drugs and music“ (liet. k. ,,Reivo kultūra: Daugiau nei narkotikai ir muzika“) iškart jame radau minčių, rezonuojančių ankstesnėms pašnekovėms. ,,Reivas nėra tik narkotikai + muzika.“ ,,Tai gyvenimo būdo matrica, ritualizuotas elgesys ir įsitikinimai“, ,,Dalyviams tai jaučiasi tarsi religija, tiems, kurie žiūri iš šono, tarsi grėsmingas kultas“ , – teigė britų muzikos žurnalistas Simon Reynolds. Straipsnyje prancūzas reiveris slapyvardžiu Anais MFS teigė: ,,Tai judėjimas, kuris vienija įvairaus amžiaus žmones, kurie vertina gyvenimą ir jausmus.“ Jo keliuose sakiniuose atsiskleidė ko ne visa reivo pasaulio esmė. Jis teigė, kad reivas leidžia žmonėms būti tokiais, kokie jie yra, be teismo. Reive atsiskleidžia bendrystės ir solidarumo aspektai, o buvimas šios kultūros nariu prilygsta tarsi buvimui šeimoje.

Straipsnyje svarbų aspektą pamini psichologas Fermin Fernandez Calderon. Jis pamini reivo kultūros judėjimo vertybes PLUR: taiką, meilę, vienybę ir pagarbą (verst. iš angl. peace, love, unity, respect). Pasak jo, tai itin padeda moteriškos lyties vaidmeniui reivuose, nes tokioje aplinkoje moteris nėra matomos kaip objektas ir yra gerbiamos. Po šio teiginio iš karto prisiminiau DJ Sinisteria nuomonę, jog klasikiniuose klubuose merginos yra matomos kaip potencialios vienos nakties nuotykio partnerės. Kadangi reivuose toks elgesys nėra toleruotinas pagal bendro etiketo taisykles, reivai tampa tarsi vieta, kur lyčių lygybė yra prioretizuojama, o merginos dažniausiai nėra matomos kaip intymių potyrių partnerės.

Reivo kultūros dviprasmiškumas ir pavojus

Prisiminiau, jog viename straipsnyje vieno populiariausių Vilniaus alternatyvios elektroninės muzikos klubo Opium programos vadovas ir didžėjas Vidmantas Čepkauskas, dar geriau žinomas pseudonimu V, 15min.lt straipsnyje pasakė, jog “klubas yra žmonės, o šokėjai – jo siela.“ Ar Opiumas reivo vieta?  Galima sakyti iš dalies, nes gilinantis į reivo bruožus, galima matyti, kaip jį vienija alternatyvios elektroninės muzikos periferijos, kurių paprasčiausiai dažnai neišgirsi per radiją, populiariuosiuose klubuose ar festivaliuose.  Minėtai didžėjai Sinisterijai reivo vakarėliai, tai vieta, kur jaunas žmogus kuria savo indentitetą, įgyja savarankiškumo jausmą, kuria savo kartos kultūrines normas. Jai tai yra vieta, kuri tavęs neriboja, kuri leidžia tau ,,atsirinkti pozicionuojamas vertybes, statytis pamatus savo ateities asmenybei su identitetu.“ Reivuose nebelieka baimės jausmo dėl to, jog tave kažkas teis dėl tavo elgesio ar pasirinkimų. O štai Et Ceterai tai saugi vieta, kur gali nepaisyti stereotipų. Viskas skamba magiškai, tačiau, pasižiūrėkime, ką mums pasakoja reivus metęs žmogus.

Aurimas (vardas pakeistas, bet autoriui žinomas) – anksčiau reivus dažnai lankęs, bet visą tai metęs vaikinukas. Jo požiūris į reivą panašus, tačiau kiek kitoks nei ankstesnių pašnekovių. Reivas Aurimui – būdas pabėgti nuo realybės, išleisti vidines emocijas, lash out’tinti (angl. sleng. išlieti pyktį) ant pasaulio normų. Aurimo nuomone, reivas – puiki vieta išreikšti save tiems, kurie labai daug visko laiko savyje bei nori tai išlieti, bet nežino kaip daugiau tai padaryti. Reivas – saviekspresijos forma, kuri leidžia pabėgti nuo normalumo, kuris galbūt kai kuriems net kenkia psichologiškai. Pasak Aurimo, tai vieta, kurioje išlieji nemalonius vidinius potyrius.

Klausantis Aurimo, pagalvojau, jog psichologiniai/emociniai potyriai ir reivas yra įdomi sąveika, todėl pasidomėjau, ar yra žmonių, kurie turi tokių specifinių išgyvenimų. Viename iš reivams ir elektroninei muzikai skirtų blogų The Rave Report randu interviu su reivo lankytoja, reivo teatro (net ir toks yra?!) pioniere Steff O’Driscoll.  Ji pasakoja, jog kai mirė jos močiutė, vienintelis būdas susidoroti su skausmu buvo ne kas kitas, o reivas. Steff pasakojo, kaip dalyvavo šešių valandų trukmės atlikėjo Calibre pasirodyme ir, pasak jos, ta muzika ją laikė taip, kaip jos kitas žmogus negalėtų. ,,Aš šokių aikštelėje patyriau viską. Nuo meilės ir netekties, iki vilties ir naikinimo, išpirkimo ir džiaugsmo“, – teigė Steff. Šalia jos žodžių buvo pateiktas ir atlikėjo kūrinys, kuris, tikriausiai, jos vienas mėgstamiausių.

Aurimas iš vienos pusės mano, kad reivas gali būti tarsi terapija, išlaisvinantis experience’as (angl. experience – patirtis),  nes jam teko matyti, kaip žmonės reivuose yra ,,pasinešę“ ant hedonistinių, fizinių malonumų. Tačiau Aurimas sako, jog tuomet yra gaila, jog žmonėms reikia būtent to, jeigu nori pajusti laisvę.

Aurimas išryškina vieną aspektą – maištą. Jis mato tam tikrą reivo, kaip reiškinio, potekstę – žmonės ten ateina tarsi maištauti prieš ,,visuomenę, normas“. Pasak jo, reiveriai liberaliai priima avangardinius dalykus, tačiau ten žmonės nėra visiškai atviri tiems, kas mėgsta normas. Bendravimas reive, jo šiluma, bendrumas yra šiek tiek skirtas tiems, kuriuos vienija tie patys požiūriai, vertybės bei mąstymas. Pasak Aurimo, tie, kurie nori ateiti į reivą tiesiog gerai praleisti laiką, tačiau nejaučia kažkokio prieštaravimo socialinėms normoms ar sau, gali pajusti net ir nelabai kviečiančią užeiti atmosferą. Visas intymumas ir artumas reive egzistuoja, bet atsiranda didysis ,,bet.“

Aurimas stebėjo reivo plėtrą Lietuvoje dar maždaug prieš aštuonis metus, todėl jis matė, jog visas intymumas, artumas bei šiluma reive yra sukuriama sintetiškai – psichodelinių medžiagų pagalba. Jis pats ne kartą ėmė psichodelines medžiagas reive ir taip suprato, jog viskas jame, įskaitant ir emocijas, yra tiesiog perspausta iki maksimumo bei sukuriama sintetiškai. Aurimas mano, jog viskas, kas egzistuoja reive, yra tarsi vienas bendras populiariosios kultūros rezultatas ir galbūt ne visus žmones reivo kultūra vienija organiškai, nes kai kurie tiesiog pasidavė jos įtakai. Vis gi didžėjos Et Cetera nuomone pats reivas nebėra toks ,,undergroundas“ dėl jo populiarumo ir net ta pati reivo apranga ir stiliaus tendencijos ateina iš socialinių tinklų, o jos požiūris suteikia peno pamąstymui – ar tai vis dar turi gilesnę kultūrinę reikšmę, ar tai jau populiariosios kultūros ir trendų padarinys, o galbūt reivas

Aurimo požiūriu, reivas nors ir buvo pasaulyje savita protesto forma prieš radikalumą, diktatūrinius režimus, politiką, dabar jis tarsi netenka šios prasmės. Pasak jo, dauguma šalių dabar yra demokratiškos, reivo ,,misija įvykdyta“, o bandymas pateikti šią kultūrą tarsi ji vis dar turėtų tą pačią reikšmę, priverčia ją vėlgi būti sintetine. Toks požiūris į šią kultūrą, pasak Aurimo, vis dar egzistuoja, o kartais tai virsta ir gana stipria prielaida priekaištavimui tų žmonių atžvilgiu, kuriems reivo kultūrinės normos nėra artimos. Be to, Aurimo nuomonė tarsi sutampa su praeitais pašnekovais, jis teigia, jog reivo paskirtis Lietuvoje yra tarsi konservatizmo ir užsistovėjusių pažiūrų mažinimas, tačiau jis ragintų visus šios kultūros naujus išpažinėjus išbandyti, bet pernelyg nelįsti į visus šios kultūros pakraščius, nes tai tiesiog kenksminga bei nenaudinga. Aurimas nemano, kad reivai yra blogai, tačiau jie turi neigiamą pusę, kuri nemažą dalį renginio lankytojų, įskaitant ir jį, siejo bent retkarčiais narkotinės medžiagos bei dėl to atsirandantis sintetinis elgesys, o to rezultatas – atsirandanti prasta savijauta. Tai lėmė, jog jo jau nepamatysi šiuose renginiuose.

Permąstant Aurimo žodžius, galvoje iškilo jau anksčiau kažkur girdėti faktai, jog reivuose žmones kartais lydi sveikatos sutrikimai, dehidratacija, išsekimas, o kartais ir liūdnesnis scenarijus – ištinka mirtis. Tai patvirtina dar prieš  šešis metus per visą Lietuvą nuvilnijusi istorija apie Zarasų alternatyvios elektroninės muzikos festivalyje „Sūpynės“ mirusią dvidešimt penkerių metų Eglę. Mirties priežastis – kokaino perdozavimas. Tenka prisiminti ir kartą, kai šalia Kablio klubo pagrindinio įėjimo kolonos, kalbant su draugais ir ilsintis, pamačiau nukritusią rausvą tabletę. Kas ten buvo, galima tik interpretuoti. O ir pasidomėjus apie incidentus, susietus su narkotikais, radau keletą straipsnių, kur viename jų, jog šioje vietoje buvo sulaikyti narkotikų prekeiviai per netikėtą policijos reidą.

Diskusijų ir forumų portale Reddit ieškojau kitokių istorijų, kurios atskleistų juodą reivų pusę.  Vienas mini pasakojimas patraukė mano akį. Reddit vartotojas slapyvardžiu CYBERPOLICEBACKTRACE keliais sakiniais pasakoja, kaip jis lankėsi reive su mergina ir iš karto jai liepė nepirkti narkotikų iš bet kokio asmens, tačiau ji padarė priešingai. Galiausiai vaikinas gavo žinutę, kad ji yra ligoninėje, o pats nuvykęs pas ją galiausiai buvo taipogi itin apsvaigęs (nuo ko, nerašoma). Kitas vartotojas slapyvardžiu bmxtricky5  pasakoja: ,,Buvau apsvaigęs nuo rūgšties (lizerginės rūgšties dietilamidas – LSD narkotikas), ilsėjausi renginio gale žiūrėdamas į šviesas su savo žmona. Tada aš pradėjau alpti, aš prisimenu kaip apsvaigęs gulėjau ant žemės, kaip aplink mane vaikšto žmonės, o aš tai apalpstu, tai vėl grįžtu į sąmonę. Tai nebuvo linksma.“

Kokia yra išvada?

Pasikalbėjus su pašnekovais ir perskaičius kitas istorijas, sukilo dvejopi jausmai. Tarsi ši kultūra bei jos estetika traukia akį, kūną, norisi ją pažinti, bet kuomet pamatai antrąją medalio pusę, nežinai, kaip mąstyti. Šiuo atveju anksčiau minėta didžėja Sinisteria mano, jog tikrai žmonių nuomonė skiriasi, nes daug kam gali pasirodyti, kad reivai – vieta, kur piktnaudžiaujama narkotikais, vyrauja nederamas elgesys, žmonės eina prieš sistemą. Ji mano, jog žmonės klijuoja etiketes ant reiškinių, kurių nesupranta, bijo, tačiau viskas yra daug paprasčiau ir ,,nereiškia, kad dėl to, ko dar galbūt nesuprantame, turime ignoruoti ir nurašyti tai, ką šiuolaikinis jaunimas palaiko ir išjaučia.“

Skaitant straipsnį apie mokslinį tyrimą, susietą su reivo įtaka žmogaus būsenai ir elgsenai, buvo galima rasti dviprasmybių. Pasak tyrimo autorės, šokis yra tarsi laisvės tėkmė, kuri išskiria žmoguje endorfinus bei dopaminą. Ji teigia, kad reivas suartina žmones, sukuria bendrumą ir toks žmogaus poreikis visada išliks ir ,,nesvarbu, ar tai būtų dainavimas chore, ar trypimas pagal elektroninės muzikos ritmus nenaudojamame sandėlyje.“ Bet reivo minusai vis tiek iškeliami į viešumą – narkotikų vartojimas, miego trūkumas, nuovargis.

Kita vertus, žymaus elektroninės muzikos portalo EDM Maniac autorinis straipsnis redakcijos vardu pateikia širdį virpinančią straipsnio autorės patirtį. Autorė Maureen pasakoja, jog ji turėjo psichinės sveikatos problemų ir ilgai su jomis kovojo. Kuomet ji atrado reivus, ji išmoko linksmintis be papildomų psichiką veikiančių medžiagų, išmoko mylėti save, savo išvaizdą bei kitus, ji jautė jausmą, jog pagaliau kažkur pritapo, o prisiminimai, sukurti reivo metu, jai padeda liūdnais momentais. Reivas padėjo jai atrasti savo tikslą ir gyvenimo reikšmę, ji pradėjo pagaliau atrasti vietos savo gyvenime džiaugsmui, meilei, muzikai bei naujiems draugams.

Apžvelgiant tai, ką išgirdau, perskaičiau, pamačiau, galima sakyti, jog reivas tarsi magiška, bet tuo pačiu pavojinga vieta. Muzika, šokis, žmonės, šviesos, energija, jausmai, užsidegimas bei motyvacija lydi reiverius, kurie ieško galbūt pramogos, galbūt paramos, o kai kurie galbūt išsigelbėjimo. Reivo kultūra vis labiau tampa dviprasmiška, modernėjant laikams, organiška kultūrinė reikšmė gal ir mažėja, viskas labiau tampa vienoda. Panašu, jog narkotinių medžiagų vartojimas iš šios kultūros tuo labiau nesitraukia. Bet… Viskas greičiausiai priklauso nuo mūsų kaip asmenybių požiūrių bei pasirinkimų. Viskas, kam bus suteikta tiek neigiama, tiek teigiama reikšmė, ją turės. Toks yra reivas – nakties, dūžių, narkotinių medžiagų ir meilės kupinas pasaulis tarp betoninių industrinių erdvių sienų, o gal ir paprasčiausioje šokių aikštelėje. O galbūt ir ne.  Viskas priklauso nuo to, kaip mes patys į tai pažiūrėsime ir kaip priimsime šią kultūrą.