Rytas STASELIS
Lenkijos Punsko miestelio bendruomenė paskelbė pasiryžusi atsisakyti neseniai lenkų ekstremistų ištepliotų dvikalbių iškabų su miestų pavadinimais ir iškels tik viena – valstybine lenkų kalba – išrašytas iškabas. Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Irena Gasperavičiūtė tvirtina, esą toks žingsnis žengtas tautiečiams nenorint būti kaimyninės šalies politikos įkaitais.
Atsisakymą naudoti teisę į vietovardžių rašybą gimtąja kalba paskelbti galėjo tik Lenkijos Suvalkų trikampio lietuviai. Žinantys, kad Lenkijoje net ir pats geriausias vietos įstatymas piliečio neapsaugo nuo ekstremistų išpuolių. Visomis progomis Lenkijos valdžios reklamuojamas tos šalies Tautinių mažumų įstatymas, suteikiantis teisę kompaktiškose tautinių mažumų gyvenamose vietovėse iškelti dvikalbius vietovardžių užrašus, neveikia, nes jo galiojimas kelia grėsmę tiems žmonėms, kurių saugumą bei tautišką identitetą turėtų užtikrinti. Žinoma, taip pat apginti nuo ekstremistų išpuolių.
Kadangi aukštų Lenkijos ir Lietuvos lenkų veikėjų reakcija yra miglota: esą lietuviškus užrašus bei paminklus Punske, Ožkiniuose, Trakiškėse prieš kelias savaites užtepliojo „kažkokie chuliganai“, tatai reiškia, kad Lenkijos politikai nepasirengę vertinti incidentą platesniu kontekstu nei „chuliganizmas“.
Taip pat skaitykite
Lietuvos lenkų sąjungos atstovas Edvardas Trusevičius, matyt, ir šia proga pakomentuotų: tai Lenkijos lietuvių problema (kad jie nusprendžia nesinaudoti Lenkijos įstatymų suteiktomis galimybėmis realizuoti savo tautinio identiteto siekius). Taip, tačiau – ne. Jeigu tautinio identiteto siekių realizavimą užtikrinantis įstatymas nesuteikia galimybių apsiginti nuo ekstremistų išpuolių ir mažina konkretaus žmogaus aplinkos saugumą, toks įstatymas vertas nebent tualetinio popieriaus. O dabar Lenkijoje taip kaip tik ir yra.
Paklauskite apie tai ne Punske, o Seinuose, kaip realizuojamas pavyzdinis Lenkijos tautinių mažumų įstatymas. Tiksliau, kokioje padėtyje de facto Seinuose gyvena lietuviai. Ir kaip jiems dėl to visoje Europoje reklamuojamo įstatymo, švelniai tariant, nei šilta, nei šalta.
Politinės teoremos įrodymas: įstatymas liberalus, tačiau jis skatina ne mažumų komfortą, o joms kelia grėsmę. Lenkijos lietuviai šį paradoksą aiškina labai paprastai: išreklamuoto įstatymo raidė gyvenime nieko nekeičia iš esmės. Tautinių mažumų saugumas ir titulinės tautos pakantumas kuriamas daug kruopštesnėmis pastangomis. Nuo vaikų darželio ir mokyklos.
To paties Lenkijos įstatymo suteikiama teisė lietuviams oficialiuose dokumentuose vartoti lietuviškus rašmenis taip pat nėra labai paprastai užsitikrinama. Viena vertus, sulenkintas pavardes keičiant į lietuviškas reikia nukeliauti nesmagius kelius valdiškais koridoriais ir sumokėti nemažus pinigus. Kita vertus, į „aukštesnius“ Lenkijos isteblišmento sluoksnius išplaukę tautiečiai, pasiryžę pakeisti savo asmenvardžių rašybą oficialiuose popieriuose, prisipažįsta savo aplinkoje sulaukiantys mažiausiai nuostabos. Kodėl tai yra svarbu šalyje, kur visi turi jaustis esantys „polacy“? Taip, kaip į bendrapiliečius kreipiasi šios šalies prezidentai.
Punsko viršaičio paskelbta deklaracija atsisakyti lietuviškų vietovardžių užrašų, žinoma, yra skirta ir Didžiajai Lietuvai. Tokia ta humanitarinė pagalba. Jau devynis dešimtmečius engiami Punsko-Seinų krašto tautiečiai, gavę kokių nors tautinės politikos nuolaidų iš lenkų valdžios neišvengiamai žiūri į Šiaurės Rytus, nebyliai klausdami: „Ar nuolaidos mums nėra toji lenkiška gudrybė, siekiant sukurti lenkų autonomiją Vilniaus krašte.“
Prisipažinsiu, diskutuodamas su bičiuliais – Lenkijos lietuvių žurnalistais, mokytojais – visada kritikuoju tą jų žvilgsnį į Šiaurės Rytus sakydamas, kad visų išsikovotų teisių Lenkijoje jie yra labiausiai verti patys. Ir dėl to, kad Lenkijos valdžia juos jau pripažįsta tautine mažuma (prieškariu formaliai net to nebuvo), už tautines aspiracijas nebemeta daboklėn. Jie šias teises išsikovojo. Todėl ir neprivalo jų vertinti pritaikydami sudėtingesnes politines Lietuvos ir Lenkijos dvišalių santykių potekstes.
Šį mano argumentą punskiečiai mandagiai priima, tačiau, aišku, su juo nesutinka. Atsisakymas lietuviškų vietovardžių užrašų kaip tik tai įrodo. Dėl to, kad mūsų tautiečiai Lenkijoje apie savaip įsivaizduojamas grėsmes Lietuvai mąsto dažniau bei nuoširdžiau už mus – gyvenančius Didžiojoje Lietuvoje.
