TSRS kariuomenės daliniai peržengia Lietuvos Respublikos sieną. 1940 m. birželio 15 d.
LCVA, 1789-1(6-138) PII. 

Dr. Arūnas BUBNYS, Vilnius, www.voruta.lt

Ginkluotos kovos sąjungos („ZWZ“) Vilniaus apygardos struktūra ir kadrai

Pirmosios sovietų okupacijos metais „ZWZ“ Vilniaus apygarda apėmė prieškarinės Vilniaus vaivadijos teritoriją. Apygardos teritorija buvo padalyta į Vilniaus miestą (kriptonimas „Dwor“) ir provinciją („Pole“). 1940 m. vasarą susiformavo Kauno apygardėlė, pavaldi „ZWZ“ Vilniaus apygardai ir apėmusi likusią Lietuvos dalį.

„ZWZ“ Vilniaus apygardai 1940-1941 m. iki arešto (1941 m. balandžio 13 d.) vadovavo komendantas pplk. N. Sulikas („Ladyna“), komedanto pavaduotojas majoras A. Kšižanovskis („Wesolowski“, „Dziemido“), kuris 1941 m. gegužės 18 d. perėmė apygardos komedanto pareigas. Komedanto pavaduotoju propagandos ir spaudos reikalams buvo V. Kaminskis (suimtas 1941 m. balandžio 11 d. ) I skyriui (organizaciniam) iš pradžių vadovavo kpt. A. Olechnovičius („Pohorecki“), vėliau – kpt. A. Vasilevskis („Olesinski“). II skyriui (žvalgybai) vadovavo pplk. Z. Centnerovskis („Zygmunt“), (suimtas 1941 m. balandžio 10 d.), IV skyriui (intendantūra) – S. Kialka (Slęczek“), V skyriui (ryšiai) – poručnikas Stefanas Černikas („Orwat“). Iždo reikalus tvarkė kun. K. Kucharskis (suimtas 1941 m. gegužės 25 d.), legalizavimosi grupei iš pradžių vadovavo S. Kialka (iki 1941 m. kovo mėn.), vėliau – R. Varakomskis (Romuald Warakomski, „Hilary“), teismams – paporučnikas S. Ochockis (Stanislaw Ochocki, „Argus“)¹.

Vilniaus miesto komendantas nuo 1940 m. vasario mėn. buvo A. Obtulovičius, o nuo 1940 m. rugpjūčio mėn. K. Zielinskis (Karol Zielinski, „Brzoza“). K. Zielinskis į Vilnių atvyko 1939 m. spalio mėn. ir nesėkmingai bandė išvažiuoti į Prancūziją. Kun. K. Kucharskis prikalbino K. Zielinskį pasilikti Vilniuje ir supažindino jį su N. Suliku, A. Kšižanovskiu ir V. Kaminskiu. 1940 m. gegužės mėn. K. Zielinskį į savo butą Žvėryne (Senoji 17-1) pasikvietė A. Kšižanosvskis ir paprašė iššifruoti iš Varšuvos ir Londono gautus laiškus. K. Zielinskis tai ir padarė. 1940 m. rugsėjo mėn. A. Kšižanosvskis pasiūlė K. Zielinskiui būti jo pavaduotoju ir eiti miesto komendanto pareigas. K. Zielinskis sutiko².

Tuo metu lenkų pogrindžio centralizacija buvo iš esmės baigta ir visos svarbiausios grupės buvo pavaldžios „ZWZ“ Vilniaus apygardos štabui. Iš viso apygardos štabui ir miesto komendantui K. Zielinskiui buvo pavaldžios keliolika grupių, suskirstytų pagal ginklo rūšis. K. Zielinskis palaikė ryšius su grupių vadais, instruktuodavo juos konspiracijos klausimais, teikdavo jiems materialinę pagalbą – pinigų, drabužių, kortelių nemokamiems pietums, perduodavo apygardos štabo įsakymus ir nurodymus, įteikdavo grupių vadams laikraštį „Polska w walce“ (spaudą išnešiodavo K. Zielinskio žmona Jadvyga Zielinska su seserimi Marija Dolinec)³. Vilniaus apygarda finansinę paramą gaudavo iš Varšuvos. K. Zielinskio liudijimu 1940 m. gruodžio mėn. iš Varšuvos atvykusi kurjerė A. Kšižanovskiui perdavė 1500 dolerių. Su kurjeriais bendraudavo A. Kšižanovskis. Jam taip pat tiesiogiai buvo pavaldi žvalgyba, spaudos leidimas ir legalizuotas biuras⁴. K. Zielinskis vadovavo Vilniaus mieste veikiančioms grupėms (iš viso 10). Jo pavaduotojas nuo 1941 m. vasario mėn. buvo F. Šenkas (Franciszek Szenk), o po jo arešto (1941 m. kovo mėn.) – kpt. Rybnikas-Žorličius (slap. „Chamura“)⁵.

Sovietams okupavus Lietuvą, visos lenkų organizacijos (visuomeninės, religinės ir politinės) buvo uždraustos. Lietuvos laikais Vilniuje veikęs Lenkų komitetas nutraukė savo veiklą. Dėl to Vilniaus „ZWZ“ perėmė idėjines ir politines funkcijas. „ZWZ“ priežiūroje veikė ir lenkų partijoms atstovaujanti Vaivadijos taryba. „ZWZ“ leido instrukcijas ir atsišaukimus, kuriuose propagavo politinio ir moralinio elgesio normas, palaikė vietos lenkų patriotinę ir kovinę dvasią. Pvz., „ZWZ“ agitavo lenkus ir nedalyvauti Liaudies Seimo rinkimuose, o bolševikams okupuojant Lietuvą internuotus lenkų kariškius ragino bėgti iš stovyklų ir slėptis Vilniuje. Apygardos komendantas N. Sulikas viename savo raportų rašė, jog organizacija turi autoritetą ir daro įtaką lenkų visuomenei. Ši įtaka kur kas didesnė už lenkų komiteto turėtą įtaką⁶.

Vilniaus „ZWZ“ užmezgė ryšius su Vyriausiąja komendantūra Varšuvoje. Vilnius kurjeriams sekėsi geriau negu Varšuvoje. Beveik visi iš Varšuvos į Vilnių siųsti kurjeriai NKVD buvo suimti. Tik 1940 m. rugpjūčio mėn. Varšuvos kurjeriui pavyko prasimušti į Vilnių. Tai buvo keturioliktas iš Varšuvos į Vilnių pasiųstas kurjeris⁷. 1940 m. liepos mėn. iš Varšuvos į Vilnių išsiųstą kurjerį A. Polianko (Aleksander Polanko, „Kalikst“) NKVD suėmė Podchorskio pavarde. A. Poliankai buvo duota 300 dolerių ir Vyriausiosios komendantūros įsakymai, kuriuos jis turėjo perduoti Vilniaus apygardos štabui. Į Vilnių A. Polianka atvyko 1940 m. rugsėjo mėn. Po kelių dienų jis susitiko su štabo viršininku A. Kšižanovskiu. Kitą dieną A. Kšižanovskis supažindino A. Polianka su apygardos komendantu N. Suliku. Pastarajam A. Polianka įteikė įsakymus bei pinigus. Po kelių dienų A. Polianka iššifravo iš Varšuvos gautus įsakymus. Tarp jų buvo gen. Sosnkovskio įsakymas dėl N. Suliko paskyrimo Vilniaus apygardos komendantu. Gavęs konspiracinių butų adresus, slaptažodžius bei žinias apie „ZWZ“ Vilniaus organizacijos darbą, A. Polianka rugsėjo pabaigoje iš Vilniaus išvyko į Gardiną⁸. 1940 m. lapkričio-gruodžio mėn. į Vilnių buvo atvykęs trečias kurjeris (apie 20 metų moteris), kuris taip pat susitiko su N. Suliku ir A. Kšižanovskiu. Jis atvežė Vilniaus organizacijai vadovybės instrukcijas ir 1000 dolerių. Vilniuje ši moteris išbuvo apie 2 savaites, o po to per Kauną ir Rytprūsius išvyko į Varšuvą⁹. Nuo 1941 m. sausio mėn. iki 1941 m. birželio 1 d. iš Varšuvos į Vilnių sugebėjo patekti tik vienas kurjeris („Wera“)¹⁰.

„ZWZ“ Vilniaus apygardos organizacija buvo suskirstyta pagal ginklų rūšis

1. Pionierių grupei nuo 1941 m. kovo mėn. vadovavo poručnikas išminuotojas „Sędzimir: (pavardė nežinoma). Iki tol pionierių grupės vadas buvo „Konrad“ (pavardė nežinoma). Grupėje buvo apie 120 narių.
2. Buvusiai „Vyriausybės komisariato“ grupei vadovavo Vasilevskis. Grupėje – apie 150 narių.
3. Artileristų grupei vadovavo kpt. P. Černiukas („Pawel“). Grupėje buvo apie 50 narių.
4. Šarvuočių grupei – rotmistras Karolis Smoliakas („Sokol“). Grupėje buvo apie 100 narių.
5. Endekų grupei vadovavo Modestas Gramsas („Modest“). Grupėje buvo apie 1500 narių.
6. Šeštai grupei iki 1941 m. kovo mėn. vadovavo kpt. Rybnikas-Žorličius („Chmura“), po jo kpt. Sikora-Berekas („Goral“). Grupėje buvo apie 600 narių.
7. Kavarelistų grupei iš pradžių vadovavo kpt. Janas Kochanskis, o po jo arešto (1941 m. kovo mėn.) vadovybę perėmė rotmistras K. Zvierovičius (slap. „Ancuta“). Grupėje buvo apie 100 narių.
8. Penktai grupei, kurią sudarė buvusio 5 pėst. pulko kareiviai, vadovavo M. Vasilevskis („Mirek“). Grupėje buvo apie 200 narių.
9. Monorizuotai grupei vadovavo Ježis Bilvinas (Jerzy Bilwin, „Taras“). Grupėje buvo apie 60 narių.
10. Gydytojų sanitarinės tarnybos grupei vadovavo daktaras Janas Šelhauzas.

Intendanto pareigas ėjo rotmistras „Tadeksas“ (pavardė nežinoma)¹¹.

Anot K. Zielinskio, grupėse buvo apie 3000 narių.

Sanitarinės tarnybos vadovą J. Šelhauzą („Marianą“) į organizaciją užverbavo (1940 m. birželio mėn.) kun. K. Kucharskis. Šelhauzo grupėje buvo universiteto medicinos fakulteto studentai S. Šutovičius, M. Januševičius, M. Juchnovičius, A. Urbanovičius, J. Vileito, Z. Naglovskis ir dar keletas asmenų. Kun. K. Kucharskis pavedė J. Šelhauzui parengti bakteriologinių diversijų planą (t. y. platinti užkrečiamas ligas (šiltinę ir kt.). Tačiau apygardos štabas, bijodamas didelių gyventojų aukų, šio plano atsisakė ir ėmė orientuotis į ekonomines diversijas (geležinkelio ardymas, tiltų sprogdinimas, miškų deginimas).

1940 m. liepos mėn. J. Šelhauzo grupė buvo perduota Vilniaus miesto komendanto „Tomčiko“ žinion¹². Ši grupė privalėjo varyti propagandą dėl Lenkijos valstybės atkūrimo, platinti slaptus atsišaukimus ir laikraščius, teikti materialinę ir medicininę pagalbą organizacijos nariams, kaupti medikamentų ir instrumentų atsargas. Grupės nariai reguliariai gaudavo po 50-150 egzempliorių laikraštėlio „Polska w walce“ ir juos išplatindavo tarp organizacijos narių ir gyventojų. 1941 m. sausio mėn. „Tomčiko“ nurodymu sanitarinė tarnyba buvo padalyta į dvi grupes: karinę sanitarinę tarnybą, kuriai vadovavo gydytojas Janickis ir civilės medicinos grupę (vadovas Marianas Sumarokas). J. Šelhauzas rūpinosi pirmosios pagalbos punktų, judrių ligoninių organizavimu bei gydytojų chirurgų ir felčerių verbavimu. Surinktus vaistus ir medicinos instrumentus pasiimdavo Janickis¹³.

Grupių vadovų pasitarimai su miesto komendantu „Tomčiku“ (K. Zielinskiu) vykdavo 2-3 savaites Vilniaus gatvėje 15-15, Didžioji 54, Gedimino 15-15 ir kituose butuose. Pasitarimams vadovavo miesto komendantas „Tomčikas“ arba jo pavaduotojas „Valčakas“. Grupių vadovai korespondenciją „Tomčikui“ palikdavo „pašto dėžutėje“, t. y. keliuose konspiraciniuose butuose¹⁴.

Kavalerijos grupei iš pradžių vadovavo kpt. Janas Kochanskis (slap. „Lubicz“). Jis į pogrindžio veiklą įtraukė A. Obtulovičių 1940 m. kovo mėnesį J. Kochanskis buvo paskirtas kavalerijos grupės vadu. 1940 m. gegužės mėn. J. Kochanskis buvo pripažintas su miesto komendantu Zielinskiu. J. Kochanskis vadovybės nurodymu į kavalerijos grupę verbavo naujus narius. Jis užverbavo Kazimiežą Zvierovičių (slap. „Ancuta“), kuris tapo jo pavaduotoju, o vėliau – kavalerijos grupės vadu. Kavarelijos grupę sudarė keturi eskadronai ir autokolona. Iš tikrųjų šie padaliniai turėjo tik savo vadovus ir nedidelį skaičių eilinių narių. J. Kochanskio liudijimu kavalerijos grupės vadovybėje buvo apie 40 žmonių¹⁵. NKVD J. Kochanskį suėmė 1941 m. balandžio 30 d. Suėmus J. Kochanskį, kavaleristų grupės vadovybę „Chmuros“ nurodymu perėmė K. Zvierovičius, o pavaduotoju tapo „Grom“ (slapyvardis) ir „Vitiaz“ (slapyvardis)¹⁶. „Chmura“ pakeitė suimtąjį miesto komendantą K. Zielinskį ir davė nurodymą K. Zvierovičiui pristabdyti grupės veiklą dėl prasidėjusių masinių areštų¹⁷.

Kavalerijos grupėje buvo apie 6-7 kurjeriai su kurių pagalba vadovybė palaikydavo ryšius tarp organizacijos narių. Jiems vadovavo K. Zvierovičius, be to, jo žinioje dar buvo 4 kavalerijos grupės ūkio dalis. Be jau egzistavusių kavalerijos grupėje penkių pogrupių (eskadronų užuomazgų), turėjo būti įsteigti dar trys pogrupiai, tačiau jų nespėta suorganizuoti. Pogrupio vadovas buvo eskadrono viršininkas, kuriam buvo pavaldūs trys būrių vadovai (plutonowy), pastarieji turėjo po tris sekcijų vadus. Eilinių kavalerijos grupėje iš viso nebuvo K. Zvierovičiaus žodžiais, kavalerijos grupėje buvo apie 90 žmonių¹⁸. Ginklų grupės nariai beveik visiškai neturėjo. Iš organizacijos grupės gaudavo materialinę pagalbą drabužiais, pinigais ir talonais pietums. K. Zvierovičius asmeniškai gavo 637 rublius, 40 zlotų ir anglišką mundurą¹⁹ 1941 m.gegužės mėn. viduryje NKVD suėmė K. Zvierovičių ir keletą kitų kavalerijos grupės narių.

Šarvuočių grupei vadovavo poručnikas Karolis Smoliakas („Sokol“). Jo pavaduotojas buvo poručnikas Gracianas Frugas su K. Smoliaku susipažino 1939 m. rudenį. K. Smoliakas pavedė G. Frugui suorganizuoti tankistų kuopą. Vėliau šarvuočių grupė tapo batalionu ir buvo suskirstyta į kuopas. Kuopų vadais buvo G. Frugas, J. Banašekas ir „Kruk“ (slapyvardis), V. Malčinskis. Šarvuočių grupės nariai verbavo į organizaciją naujus žmones, platino pogrindžio spaudą, rengė slaptus pasitarimus, kurių metu aptardavo organizacijos reikalus, keisdavosi politine ir karine informacija. Pasitarimai vykdavo kas dvi savaites grupės narių butuose²⁰.

Artileristų grupei iš pradžių vadovavo Stanislavas Truškovskis, jo pavaduotojas nuo 1940 m. birželio vidurio buvo Pavelas Černiukas („Pawel“). 1940 m. rugsėjo mėn. miesto komendantas A. Zielinskis vietoj S. Truškovskio artileristų grupės vadovu paskyrė P. Černiuką. Artileristų grupė buvo prastai organizuota ir beveik nieko neveikė. Tik įsikišus K. Zielinksiui grupės nariai pradėjo platinti pogrindžio spaudą ir rengti pasitarimus. 1941 m. vasario pabaigoje artileristų grupės vadu P. Černiukas paskyrė Česlavą Grombčevskį²¹. P. Černiuko žodžiais, artileristų grupėje buvo apie 20 žmonių²².

Pionierių grupę (batalioną) buvo pavesta suorganizuoti Juzefui Zigmuntui Fundovičiui. Pastarasis į organizaciją buvo užverbuotas 1940 m. vasario mėn. Tačiau J. Fundovičius praktiškai nieko neveikė, todėl organizuoti pionierių grupę buvo pavesta paporučnikiui Kondratui Jakubovskiui. Pasak J. Fundovičiaus, artileristų grupės nariai jokia antisovietine veikla neužsiėmė, o tik šelpė vienas kitą iš kunigo K. Kucharskio gautais drabužiais ir talonais maistui²³.

Motorizuotai grupei vadovavo buvęs eskadrono vadas rotmistras Ježis Bilvinas (slap. „Taras“), kuris gyveno fiktyvia Stanislovo Kocho pavarde. Lenkijai pralaimėjus karą su Vokietija, J. Bilvinas pabėgo į Lietuvą ir buvo išgabentas į Rokiškio, o paskui į Kalvarijos internuotųjų stovyklą. 1940 m. kovo mėn. J. Bilvinas iš stovyklos pabėgo ir atvyko į Vilnių.

Į slaptą veiklą J. Bilviną 1940 m. gegužės mėn. Įtraukė buvęs tarnybos draugas Z. Prušinskis, kuris tuomet vadovavo motorizuotai grupei. J. Bilvinas tapo Z. Prušinskio pavaduotoju ir ėmė į grupę verbuoti vairuotojus, kitus autotransporto darbuotojus²⁴. Z. Prušinskis supažindino J. Bilviną su organizacijos nariais Edvardu Liachovičium ir Stefanu Lapinskiu. E. Liachovičius turėjo užduotį verbuoti į organizaciją garažuose dirbančius vairuotojus ir sukilimo metu organizaciją aprūpinti autotransportu. E. Liachovičius spėjo užverbuoti apie 60 vairuotojų. S. Lapinskis taip pat turėjo užduotį verbuoti į organizaciją autotransporto įstaigų darbuotojus. Jam pavyko užverbuoti apie 20 žmonių. Lapinskis ir Liachovičius buvo tiesiogiai pavaldūs J. Bilvinui²⁵. 1940 m. rugpjūčio mėn. saugumas suėmė Z. Prušinskį, ir vietoj jo motorizuotos grupės vadu buvo paskirtas J. Bilvinas²⁶. Grupė nei savo technikos, nei ginklų neturėjo – vien tik užverbuotus vairuotojus. J. Bilvino žodžiais, motorizuotoje grupėje buvo 100-120 narių²⁷. J. Bilvinas, kaip ir kiti grupių vadai, dalyvavo miesto komendanto rengiamuose grupių vadų pasitarimuose.

1940 m. pradžioje likvidavus „Vyriausybės komisariato“ organizaciją, pplk. A. Obtulovičius (buv. Minėtos organizacijos narys) ėmė telkti lenkų kariškius į „Pulko būrius“ („Kolo Pulkowe“). Iki 1939 m. Vilniuje buvo dilokuoti 1, 5 ir 6 pėstininkų pulkai bei 4 ulonų pulkas. Buvę minėtų pulkų kariškiai jungėsi į prieškarinius pulkus, išsaugodami senąją jų numeraciją²⁸. Iš pradžių realiai būrių, kuopų ir batalionų nebuvo, o tik šių padalinių paskiri vadai. Augant narių skaičiui, būriai turėjo tapti kuopomis, kuopos – batalionais, o batalionai – pulkais.

6 pėstininkų pulkui vadovavo majoras Vladislavas Zažickis. Pulke buvo du batalionai. Vienam batalionui vadovavo kpt. Janas Petrovskis, kitam – kpt. Tadeušas Berekas. Pastarojo bataliono kuopų vadais buvo paskirti V. Tupikovskis, I. Rendalskis ir Zielinskis. V. Tupikovskio kuopoje buvo apie 35 žmones. Be to, šios kuopos nariai turėjo paslėpę du kulkosvaidžius su šoviniais, keletą šautuvų ir 20-25 lenkiškas granatas²⁹. Tikriausiai ir kitose kuopose buvo panašus žmonių ir ginklų skaičius. Galima spėti, jog „Pulko būrių“ organizacija, A. Obtulovičiui tapus „Ginkluotos kovos sąjungos“ Vilniaus apygardos vadovybės nariu, pamažu įsiliejo į „ZWZ“. Šią hipotezę patvirtina toks faktas, jog Vilniaus miesto komendantui tarp kitų grupių buvo pavaldžios 5 bei 6 grupės, kurių numeracija atitiko prieškarinių Vilniuje dislokuotų pėstininkų pulkų numeraciją.

Ryšininkų grupės vadovu 1940 m. kovo arba balandžio mėn. apygardos komendantas N. Sulikas paskyrė Stefaną Černiką. Pastarasis su lenkų pogrindžiu ėmė bendradarbiauti dar 1940 m. žiemą. S. Černiko vadovaujamojoje grupėje buvo apie 60 žmonių, bet ryšium su NKVD areštais narių skaičius smarkiai sumažėjo. S. Černiko pavaduotoju buvo Janas Stankovskis. S. Černiko dispozicijoje buvo dvi trumpabangės radijo stotys su kurių pagalba buvo planuojama užmegzti ryšį su Londonu ir Varšuva. Radijo ryšys turėjo būti užmegztas lenkų sukilimo prieš vokiečius ir sovietus metu. Iki to momento radijo stotys buvo slepiamos S. Černiko pažįstamų M. Želiazno (Vytauto 33 a) ir L. Kaševskio (Podgornaja 5-1) butuose. S. Černikas dalyvaudavo grupių vadovų pasitarimuose, kuriuos rengdavo miesto komendantas K. Zielinskis³⁰. Radijo siųstuvai buvo J. Stankovskio bute. Pas jį į butą ateidavo S. Černikas ir atsivesdavo keturis asmenis. Pastarieji asmenys su radijo siųstuvu ėmė dirbti šeštadieniais ir sekmadieniais. Tačiau mėginimai užmegzti radijo ryšį su Varšuva ir Londonu buvo nesėkmingi. Varšuva į Vilniaus radistų šaukinius 1940 m. pabaigoje ir 1941 m. pradžioje atsakė, jog Vilniaus neįmanoma girdėti. Londonas į Vilniaus šaukinius visiškai neatsakė. Varšuvos slaptos radijos stoties numeris buvo 23, o Vilniaus – 4. Vilniaus radijo stotis dirbo 40 metrų banga, o Varšuvos – 46,7 metrų banga³¹.

1941 m. gegužės 21-22 d. NKVD J. Stankovskio ir R. Gurskio (tikr. pav. M. Potockis) butuose padarė kratas, kurių metu paėmė radijo imtuvą, lempas, raktą ir kitus radijo ryšio reikmenis³².

„ZWZ“ Vilniaus apygardos štabo žvalgybos skyriui vadovavo Zigmuntas Centnerovskis. Į organizaciją Z. Centnerovskį 1940 m. birželio mėn. užverbavo Zbignevas Jentys, vėliau tapęs „ZWZ“ Kauno apygardos komendantu. 1940 m. rugpjūčio mėn. Vilniaus apygardos komendantas N. Sulikas paskyrė Z. Centnerovskį žvalgybos skyriaus viršininku. Z. Centnerovskis turėjo pavaduotojus žvalgybai ir kontržvalgybai. Z. Centnerovskio pavaduotoju žvalgybai buvo kpt. Juzefas Trojanas, kurį Z. Centnerovskis užverbavo į organozaciją 1941 m. sausio mėnesį. Z. Centnerovskio pavaduotoju kontržvalgybai buvo Janas Sevidas. Pastarąjį Z. Centnerovskiui rekomendavo Vilniaus miesto komendantas K. Zielinskis 1940 m. gruodžio mėn.³³ J. Trojanas ir J. Servidas turėjo savo agentų tinklą, su kurio pagalba surinkdavo žinias ir jas perduodavo Z. Centnerovskiui. J. Trojanas teikdavo karinio pobūdžio informaciją apie sovietų kariuomenės įgulas, kariškių karinius transportus, tiltų ir geležinkelio tunelių apsaugą, oro uostus, priešlėktuvinę gynybą ir pan.

J. Servidas informuodavo apie slaptus NKVD bendradarbius, įtariamus pogrindžio narius ir t. t. Iš Trojano ir Servido gautas žinias Z. Centnerovskis perduodavo apygardos štabo viršininkui A. Kšižanovskiui („Veselovskiui“), o pastarasis – komendantui N. Sulikui-Sarnovskiui. J. Servidas išaiškino apie 400 slaptai su NKVD bendradarbiaujančių lenkų. NKVD agentų sąrašus su pavardėmis ir adresais Z. Centnerovskis perdavė A. Kšižanovskiui³⁴. Ypač pavojingi NKVD agentai turėjo būti likviduojami slaptų karo lauko teismų sprendimais. Šitaip 1940 m. spalio mėn. buvo nužudytas poručnikas Šablovskis. Mirties bausmę įvykdė poručniko M. Bukovskio vadovaujama baudžiamoji grupė (egzekutyva). 1941 m. balandžio 2 d. A. Kšižanovskis pasakė Z. Centnerovskiui, jog teismas nusprendė likviduoti NKVD agentus Juzefovičių ir Ozievičių³⁵. Tačiau šio nuosprendžio nespėta įvykdyti. Kpt. J. Trojanas savarankiškai suorganizavo slaptą grupę Paneriuose. 1941 m. vasario 5 d. Z. Centnerovskis užverbavo J. Trojaną į „ZWZ“ Vilniaus organizaciją ir pavedė pastarajam žvalgyti Vilniaus geležinkelio mazgą. Už šį darbą J. Trojanui buvo mokama po 220 rublių per mėn. J. Trojano grupės žmonės rinko žinias apie karinius transportus Vilniaus geležinkelio stotyje ir svarbiausius strateginius miesto objektus – paštą, telefoną ir t. t. Trojano grupėje buvo septyni žmonės. Kpt. Z. Urbanovičius J. Trojano nurodymu nubraižė kareivinių planą Kalvarijų gatvėje, kurį J. Trojanas perdavė Centnerovskiui. Kitas grupės narys slapyvardžiu „Wik“ Trojanui perdavė Vilniaus geležinkelio stoties planą. Lenkų pogrindis ruošėsi ginkluotam sukilimui, todėl jam buvo reikalingos žinios apie svarbiausius karinius ir civilinius objektus³⁶. Lenkų šnipai netgi sugebėjo gauti karinio oro uosto Kirtimuose schemą su pažymėtais ten esančiais lėktuvais. Sukilimo metu buvo planuose užimti oro uostą ir kitus svarbius objektus. K. Zielinskio pavedimu Z. Centnerovskis vadovavo diversijų paruošimui geležinkeliuose³⁷.

Kovai su NKVD agentais, išdavikais ir kitais lenkų pogrindžiui pavojingais asmenimis „ZWZ“ ėmė organizuoti baudžiamąją (egzekucijų) grupę. Senatorius V. Kaminskis tam tikslui 1940 m. vasarą užverbavo poručniką Miroslavą Bukovskį, kuris dalyvavo lenkų pogrindžio veikloje nuo 1939 m. rudens. M. Bukovskis gavo užduotį suorganizuoti teroristų grupę kovai su saugumo agentais ir išdavikais. M. Bukovskis tam reikalui į savo grupę įtraukė Aleksandrą Jagminą ir Juzefą Frličką. A. Kšižanovskio (baudžiamoji grupė buvo pavaldi jam) pavedimu žvalgybos viršininkas Z. Centnerovskis perdavė M. Bukovskiui įsakymą nužudyti su NKVD bendradarbiaujantį organizacijos narį poručniką J. Šablovskį, Z. Centnerovskis nurodė Bukovskiui Šablovskio adresą, davė jo nuotrauką ir įteikė 400 litų. Po kelių dienų organizacijos ryšininkė J. Bukovskiui atnešė keturis revolverius, šovinių ir nuodų³⁸. M. Bukovskio grupės nariai A. Jagminas ir J. Frlička, sužinoję apie planuojamą nužudymą, išsigando ir atsisakė dalyvauti nužudant Šablovskį, todėl grąžino M. Bukovskiui revolverius ir nuodus. Tuomet Bukovskis užverbavo Stanislovą Konopką. 1940 m. lapkričio 19 d. vakare M. Bukovskis drauge su S. Konopka ir pastarojo draugu Liudviku (pavardė nežinoma) nuvyko į Šablovskio namus Smėlio gatvėje. Šablovskis namuose buvo su žmona. Pastarąją S. Konopkos draugas išvedė į koridorių. Tuomet S. Konopka su M. Bukovskiu Šablovskį nužudė keliais peilio dūriais į nugarą ir krūtinę. Po to teroristai išsibėgiojo į namus³⁹.

Po kelių dienų M. Bukovskis sutiko Z. Centnerovskį ir pranešė apie Šablovskio nužudymą bei paprašė 100 litų. Centnerovskis pasakė, jog pinigus atsiųs vėliau, o Bukovskiui reikėsią nužudyti Bombinską ir Niedzelkovskį. Po kelių dienų ryšininkė Bukovskiui atnešė 100 litų⁴⁰.

1941 m. sausio 21 d. M. Bukovskį užverbavo NKVD. M. Bukovskis gavo „Lis“ slapyvardį ir pasižadėjo teikti informacijos NKVD Bukovskis neteikė, o 1941 m. kovo mėn. Z. Centnerovskiui prisipažino, jog jį užverbavo NKVD. Tuomet Z. Centnerovskis įsakė savo pavaldiniams nutraukti bet kokius ryšius su Bukovskiu. Vietoj Bukovskio baudžiamosios grupės vadovu buvo paskirtas kitas žmogus (slapyv. „Kosoi“)⁴¹. 1941 m. balandžio 15 d. NKVD M. Bukovskį vėl suėmė. Iki sovietų-vokiečių karo ši grupė daugiau nieko nespėjo nužudyti.

Pirmojo sovietmečio metu Vilniaus „ZWZ“ sugebėjo suorganizuoti efektyviai veikiančią dokumentų klastojimo grupę. Šiai grupei vadovavo Stanislavas Kialka („Drzewica“). Ji buvo įsteigta tam, kad aprūpintų organizaciją ir jos narius fiktyviais dokumentais ir apsisaugotų nuo NKVD kontrolės ir areštų. Dokumentų klastojimo grupė buvo padalyta į biurą („Gospoda“) ir cinkografiją („Kuznia“‘). Biuras priimdavo užsakymus dokumentams padirbti, o „Kuznia“ (Kalvė) gamindavo įvairių blankų klišes ir antspaudus. „Kuznia“ buvo įrengta Žvėryne, brolių Varakomskių bute. Vėliau ji buvo perkelta į Filaretų gatvę. Legalizacijos (dokumentų klastojimo) grupė buvo tiesiogiai pavaldi apygardos štabo viršininkui A. Kšižanovskiui. Grupėje dirbo 9 žmonės – keturi biure ir penki „Kalvėje“⁴².

Lenkų skautų veikla

Lietuvai 1939 m. spalio mėn. atgavus Vilnių, lenkų skautai Vilniuje pradėjo organizuoti slaptą antilietuvišką veiklą. Tarp organizatorių išsiskyrė prieškariniai Vilniaus skautų vadai Juzefas Gžesiakas (Josef grzesiak) ir Vladislavas Olendskis (Wladyslaw Olendski). Pirmojo iniciatyva 1939 m. spalio 18 d. Vilniuje buvo įsteigta slapta lenkų jaunimo organizacija „Nepriklausomybės kovotojų sąjunga“ („Związek Bojownikow Niepodleglosci, toliau „ZBN“). Ši organizacija leido savo biuletenį ir atsišaukimus, aktyviai dalyvavo nepriklausomybės minėjime (1939 m. lapkričio 11 d.), organizavo protesto akcijas prieš S. Batoro universiteto reorganizavimą. „ZBN“ buvo įsteigusi savo skyrius Švenčionyse, Pabradėje, Nemenčinėje, Lydoje ir Naugarduke. Tuometines skautų nuotaikas ir pažiūras atspindėjo „ZBN“ leisti biuleteniai.

Pirmosios sovietų okupacijos metais lenkų skautų (harcerų) veiklą ėmėsi organizuoti V. Olendskis. Prieš karą V. Olendskis buvo „Lenkų harcerų sąjungos“ („Związek harcerstwa polskiego“) Vyriausiojo štabo Varšuvoje narys, atsakingas už turizmą ir stovyklas. Prasidėjus karui, V. Olendskis atvyko gyventi į Vilnių. 1939 m. gruodžio mėn. Vilniuje jis sutiko iš Varšuvos atvykusį kun. Čepulkovskį, kuris perdavė vadovybės nurodymą atkurti skautų organizaciją buvusioje Vilniaus vaivadijoje „Szare szeręgi“ („Pilkųjų gretų“) vardu. Į šią organizaciją buvo planuojami priimti tik vyresniuosius (nuo 16 metų) skautus. Organizacijos nariai privalėjo duoti priesaiką ir naudotis slapyvardžiais. Parengta ir organizacijos struktūra. Organizacijos vadovybę (Komenda) sudarė: 1) komendantas V. Olendskis; 2) komendanto pavad. technikai (topografija, žvalgyba ir kt.). Lichoslavas Dombrovskis; 3) atsakingas už moralinį organizacijos narių auklėjimą Konstantinas Zaida; 4) kun. Čepulkovskis – rajoninės organizacijos (hufiec) komendantas (lenk. – hufcowy); 5) Adomas Jentys – miesto centro rajoninės organizacijos (hulco) komendantas; 6) Viktoras Širinskis – Antakalnio hulco vadovas; 7) aiškių funkcijų neturėjęs Boleslovas Petkievičius, todėl 1940 m. liepos mėn. iš organizacijos pasišalino. Mažiausias organizacinis „Szare szeręgi“ vienetas buvo grandis (zastęp). Joje buvo 4-5 nariai. Kelios grandys sudarė rinktinę (druzyna), o būriai jungėsi į rajonines organizacijas – būrius (huliec). Pastariesiems vadovavo komendantai (hufcovy)⁴³.

Vilniuje buvo suorganizuoti keturi būriai (hufcai), kuriems vadovavo minėtieji A. Jentys, Čepulkovskis, V. Širinskis ir K. Zaida. Kiekviename būryje buvo po keliolika ar keliasdešimt žmonių. Daugiausia narių buvo A. Jenčio būryje (apie 200)⁴⁴.

„Szare szeręgi“ raidoje galima išskirti kelis laikotarpius. Pirmas – nuo 1939 m. lapkričio-gruodžio mėn. iki 1940 m. birželio. Tai intensyviausias veiklos laikotarpis. Sparčiai auga narių gretos, buvo sukurta organizacinė struktūra, paskirti grandžių vadai. Vėliau organizacijos veikla nutrūko.

Vieni nariai išvyko gyventi į kitus miestus, kitus (V. Širinskį, A. Jentį) suėmė NKVD, o kun. Čepulkovskiui bažnytinė vadovybė uždraudė dalyvauti „Szare szeręgi“ veikloje.

Trečias laikotarpis – 1940 m. ruduo⁴⁵.

„ZWZ“ Vilniaus apygardos štabo viršininko A. Kšižanovskio paskatinti. V. Olendskis, K. Zaida ir L. Dombrovskis nusprendė atgaivinti lenkų harcerų veiklą. Buvo atnaujinti ryšiai su V. Širinskio, A. Jenčio ir Čepulkovskio būrių nariais. Antakalnio rajono būriui ėmė vadovauti V. Širinskio pavaduotojas studentas Ježis Dzeržinskis. Pastarojo žinioje buvo apie 20 žmonių. A. Jenčio būriui ėmė vadovauti Pedagoginio instituto studentas Bogdanovičius. Čepulkovskio būrys ilgą laiką buvo be vadovybės ir tik 1940 m. spalio mėn. V. Olendskis šio būrio komendantu paskyrė Klenovskį. L. Dombrovskis paruošė naują organizacijos programą, kurią V. Olendskis perdavė A. Kšižanovskiui. „Szare szeręgi“ Vilniaus organizacija palaikė ryšius su centrine vadovybe Varšuvoje. 1940 m. pavasarį ir vasarą „ZWZ“ Vilniaus apygardos vadovybė kelis kartus bandė prijungti „Szare szeręgi“ prie „ZWZ“, bet harcerų vadovybė (V. Olendskis) su tuo nesutiko, nors bendradarbiauti ir neatsisakė⁴⁶. Tik vokiečių okupacijos metais „Szare szeręgi“ įsijungė į Armijos krajovos veiklą ir tapo pavaldi pastarosios vadovybei.

1940 m. lapkričio viduryje NKVD suėmė „Szare szeręgi“ Vilniaus organizacijos vadus V. Olendskį (lapkričio 11 d.), L. Dombrovskį (lapkričio 11 d.), K. Zaidą (lapkričio 10 d.) ir kt. „Szare szeręgi“ veikla nutrūko, o atsigavo tik vokiečių okupacijos metais.

Lenkų jaunimas pirmosios sovietinės okupacijos metais aktyviai dalyvavo antisovietinių organizacijų veikloje. Kita įtakinga pogrindinė jaunimo organizacija buvo „Laisvųjų lenkų sąjunga“ („Związek Wolnych Poliakow“).

„Laisvųjų lenkų sąjungą“ dar 1939 m. rudenį įsteigė A. Mickevičiaus licėjaus moksleivis J. K. Mackevičius (Jan Kazimierz Mackiewicz, „Konrad“). „ZWZ“ telkė lenkų moksleivius. „Sąjunga“ išplėtojo intensyvią propagandinę veiklą, organizavo moksleivių savišvietą ir karinį parengimą. „Sąjunga“ du kartus per mėnesį leido laikraštėlį „Za Nasza i Wasza Wolnosc“ („Už mūsų ir jūsų laisvę). „Sąjunga“ šitaip buvo suorganizavusi savo karinį tinklą⁴⁷. Sovietams okupavus Lietuvą, „ZWZ“ toliau tęsė savo veiklą.

Žemiausia organizacinė „ZWZ“ grandis buvo sekcija. Ją sudarė penki eiliniai nariai ir vadovas. Trys sekcijos sudarė aukštesnę grandį – skyrių (druzyna), kuriam vadovavo skyriaus vadas (druzynowy), turintis pavaduotoją (paprastai vieną iš sekcijos vadų). Trys skyriai sudarė būrį (pluton), kuriam vadovavo būrio vadas (plutonowy). Iš viso plutone buvo 61 narys. Trys būriai turėjo sudaryti kuopą (kompania). Sekcijos buvo žymimos arabiškais skaitmenimis nuo 1 iki 9, skyriai – romėniškais skaitmenimis I iki III, o būriai raidėmis A, B, C ir t. t.

Merginos dažniausiai atlikdavo ryšininkių funkcijas, o sukilimo metu būtų dirbusios sanitarėmis. „ZWZ“ turėjo nemažai konspiracinių butų, kuriuose rinkdavosi padalinių vadai, vykdavo pasitarimai ir buvo slepiama slapta literatūra. 1941 m. kovo mėn. NKVD aptiko „ZWZ“ pėdsakus ir pradėjo aiškintis „ZWZ“ narius. NKVD susekė „M“ būrio vadą T. Dvorakovskį, jo pavaduotoją T. Riminskį, būrių, sekcijų vadus bei eilinius narius (iš viso 30 žmonių). NKVD pavyko infiltruoti į „ZWZ“ du savo agentus⁴⁸.

1941 m. balandžio 10-18 d. NKVD Vilniaus miesto valdyba suėmė 10 vadovaujančių „ZWZ“ narių. Tarp suimtų buvo organizacijos įsteigėjas ir vadas J. Mackievičius („Konrad“), „M“ būrio I skyriaus vadas Z. Pronievičius („Jerzy“), sekcijos vadai M. Vronskis („Miloslaw“), M. Jončikas („Mar“), V. Naremskis („Justin“), būrio vadas J. Ozimekas ir kt.⁴⁹ Viena svarbiausių „ZWZ“ veiklos krypčių buvo agitacija prieš lenkų moksleivių stojimą į komjaunimą ir aktyvių komjaunuolių persekiojimas. Organizacija turėjo sukaupusi šaunamųjų ginklų ir granatų, be to, rengdavo karinius mokymus ir pratybas. Pasak suimtojo skyriaus vado Z. Pronievičiaus, „M“, „U“, „W“ būriai sudarė vieną kuopą, o iš viso „ZWP“ buvo suorganizavusi šešis būrius (dvi kuopas). Pirmajai kuopai vadovavo 25-30 metų vyriškis „Marcely“ slapyvardžiu (pavardė nežinoma). Antrajai kuopai vadovavo finansų mokyklos moksleivis Iglinskis (nežinoma, ar tikra pavardė). „M“ būriui vadovavo T. Dvarakovskis („Stefan“), o po jo arešto – T. Riminskis („Jozef“). Vėliau Mackievičius įsakymu T. Riminskį šiose pareigose pakeitė Bogdanas Zaborovskis („Ursyna“).

T. Riminskis vadovavo „U“ būriui, „W“ būriui iš pradžių vadovavo Stanislavas Kuleša „Walter“, vėliau asmuo „Kšich“ slapyvardžiu⁵⁰. Kitos kuopos būrių vadų pavardžių nepavyko nustatyti. Laikraštėlis „Za Nasza i Wasza Wolnosc“ buvo spausdinamas organizacijos nario IV – osios gimnazijos moksleivio Juzefo Ivanovo bute Subačiaus gatvėje⁵¹.

Vilniaus miesto lenkų gimnazijose buvo steigiami nelegalūs Lenkijos istorijos ir geografijos studijavimo būreliai. Juose aktyviai dalyvavo ir „ZWZ“ nariai. Klasėje tokiems būreliams vadovavo seniūnai. Visose lenkų gimnazijose esantiems būreliams vadovavo Tarpmokyklinis komitetas (pirm. Vitalis Stacievičius „Sredni“). Jo nariai buvo T. Dvarakovski („Stefan“) ir T. Riminskis („Jozef“). Nelegalių būrelių pagrindu „ZWP“ kurdavo savo skyrius mokyklose. Jos nariai varė žodinę ir rašytinę propagandą tarp lenkų moksleivių, sekė aktyvių komjaunuolių veiklą, boikotavo komjaunuolių organizuojamus renginius ir šventes 52. Tarpmokyklinis komitetas ir „ZWP“ palaikė ryšius su „ZWZ“ Vilniaus organizacijos vadovybe (A. Kšižanovskiui), tačiau visiškai su „ZWZ“ nesusiliejo⁵³.

1941 m. „ZWZ“ Vilniaus apygarda turėjo suorganizavusi savo ginklo rūšių grupes. Žvalgybą, ryšius, karo lauko teismą ir egzekucijų vykdymo grupę. „ZWZ“ veikla aprėpė buvusią Vilniaus vaivadiją ir vadinamąją „Kauno Lietuvą“ (veikė „ZWZ“ Kauno apygardėlė). „ZWZ“ palaikė ryšius su lenkų pogrindžio grupėmis Vakarų Baltarusijoje: Ašmenoje, Molodečne, Gardine, Volkovyske, Lydoje, Baranovičiuose. Kiekvieną mėnesį „ZWZ“ leido laikraščius „Polska w walce“ ir „Jutro Polski“.

„ZWZ“ labai trūko ginklų ir pinigų. Kadangi Vilniaus organizacijai nepavyko užmegzti su Kaune įsteigta „Anos“ baze  ryšių (vadovavo pplk. T. Rudnickis), Lenkijos emigracinės vyriausybės siunčiami pinigai Vilniaus nepasiekdavo.

1 SPP. B. 1. Kucharski K. Konspiracyjny ruch niedlegosciowy w Wilnie w okresie od wrzesnia 1939 r. do 25 maja 1941. S. 17, 25; SPP. B. 1. Wplyw Nr. 4379/1. Kialka Stanislaw, ps. „Drzewica“, „Slęczek“ (na legalizacje). S. 1.

2 Zielinskio K. 1941 04 10 tardymo protokolas//LYA. K. Zielinskio baudžiamoji byla. Arch. Nr. 34418/3 L. 35-38.

3 Zielinskio K. 1941 04 10 tardymo protokolas//ten pat. L. 40.

4 Ten pat. L. 41, 43.

5 Ten pat. L. 44.

6 Vilniaus apygardos komendanto pplk. N. Suliko 1941 02 25 pranešimo nuorašas//SPP. 3. 3. 1. 4., 20. S. 7.

7 Armia Krajowa…, T. 6. S. 80.

8 Podchorskio A. 1941 02 27 tardymo protokolas// N. Suliko baudž. byla, Arch. Nr. P-18522-LI. T. 2. L. 86-91.

9 Pirmasis kurjeris iš Varšuvos į Vilnių buvo atvykęs 1939 m. gruodžio mėn.

N. Suliko 1941 06 16 tardymo protokolas//LYA. N. Suliko baudž. byla. Arch. Nr. P-18522-LI. T. 1. L. 90-92

10 Armia Krajowa…, T. 2. S. 11.

11 Zielinskio K. 1941 04 10 tardymo protokolas//LYA. Baudž. byla Arch. Nr. 34418/3. L. 41-48.

12 Šelhauzo J. 1941 04 19 tardymo protokolas//LYA. J. Šelhauzo baudž. byla. Arch. Nr. P-8930-LI. L. 298-299.

13 Šelhauzo J. 1941 04 19

13 Šelhauzo J. 1941 04 19 tardymo protokolas//Ten pat. L. 300-301.

14 Šelhauzo J. 1941 04 20 tardymo protokolas//Ten pat. L. 311-314.

15 Kochanskio J. 1941 05 08 tardymo protokolas//LYA. J. Kochanskio baudž. byla. Arch. Nr. P. 10707. L. 24-29.

16 Zvierovičiaus K. 1941 05 31 tardymo protokolas//LYA. K. Zvierovičiaus baudž. byla. Arch. Nr. P-2931-LI. L. 13-14.

17 Ten pat. L. 19.

18 Zvierovičiaus K. 1941 06 01 tardymo protokolas//LYA. K. Zvierovičiaus baudž. byla. Arch. Nr. P-2931-LI. L. 45-47.

19 Ten pat. L. 55-56.

20 Frugo G. 1941 04 08 tardymo protokolas//LYA. G. Frugo baudž. byla. Arch. Nr. P-10850-LI. L. 30-33.

21 Černiuko P. 1941 04 15 tardymo protokolas//A. Franckievičiaus ir kt. baudž. byla. Arch. Nr. 33875/3. L. 309-312.

22 Ten pat. L. 314.

23 Fundovičiaus J. Z. 1940 10 22 tardymo protokolas//LYA. J. Fundovičiaus baudž. byla. Arch. Nr. P-11594-LI. L. 22-24.

24 1964 12 30 nutarimas nutraukti baudžiamąją bylą//LYA. J. Bilvino baudž. byla. Arch. Nr. P-10912-LI. L. 117-118.

25 Bilvino J. 1941 04 22 tardymo protokolas//LYA. J. Bilvino baudž. byla. Arch. Nr. P-10912-LI. L. 25-26.

26 Ten pat. L. 27.

27 Bilvino J. 1941 06 07 tardymo protokolas//LYA. J. Bilvino baudž. byla. Arch. Nr. P-10912-LI.

28 Šaltinio „Z-V“ 1941 02 06 agentūrinis pranešimas//LYA. Agentūrinė byla „Fantaziory“. Arch. Nr. 3498. L. 287.

29 Tupikovskio V. 1940 11 02 tardymo protokolas//LYA. Agentūrinė byla „Fantaziory“. Arch. Nr. 3498. L. 224-225.

30 Černiko S. 1941 04 15 tardymo protokolas//LYA. S. Černiko baudž. byla. Arch. Nr. 714/3.

31 Stankovskio J. 1941 06 07 tardymo protokolas//LYA. S. Černiko ir kt. baudž. byla. Arch. Nr. 714/3. L. 112-119.

32 1941 06 22 kratos aktas. Ten pat. L. 147.

33 Centnerovskio Z. 1941 04 15 tardymo protokolas//LYA. N. Suliko-Sarnovskio baudž. byla. Arch. Nr. P-18522-LI. T. 1. L. 113-117.

34 Ten pat. L. 118-119.

35 Ten pat. L. 120-121.

36 Trojano F. 1941 04 17 tardymo protokolas//LYA. V. Kaminskio baudž. byla. Arch. Nr. 43762/3. L. 33-34.

37 Trojano F. 1941 04 21 tardymo protokolas// Ten pat. L. 38-39, 40.

38 Bukovskio M. 1940 04 19 17 tardymo protokolas//LYA. M. Bukovskio baudž. byla. Arch. Nr. 12136/3. L. 19-21.

39 Bukovskio M. 1940 04 19 17 tardymo protokolas//Ten pat. L. 21-23.

40 Ten pat. L. 23.

41 Centnerovskio Z. 1941 04 15 tardymo protokolas//LYA. N. Suliko baudž. byla. Arch. Nr. P-18522-LI. 2. L. 6-27.

42 Kialka S. Legalizacija Okręgu Wilenskiego//SPP. Bl. Wplyw Nr. 3792/6. S. 3-5; Benignus O., Want J. Zakonspirowany w klasztorze zolnierz Armii Krajowej z Wilna//Kurier Wilenski. 1992 12 18.

43 Olendskio V. 1940 11 12 tardymo protokolas//LYA. V. Olendskio baudž. byla. Arch. Nr. P-10841-LI. L. 82-85.

44 Ten pat. L. 84.

45 Olendskio V. 1940 11 15 tardymo protokolas//Ten pat. L. 35-38.

46 Ten pat.

47 Tomaszewski L. Kronika wilenska. S. 45, 58.

48 Memorandumas agentūrinei bylai „Zvionzek“//LYA. T. Dvorakovskio baudž. byla. Arch. Nr. 41826. L. 1-4.

49 1964 07 09 nutarimas nutraukti baudž. bylą // LYA. J. Mackievičiaus ir kt. baudž. byla. Arch. Nr. P-10743. L. 439-445.

50 Pronievičiaus Z. 1941 05 13 tardymo protokolas//LYA. J. Mackievičiaus ir kt. baudž. byla. Arch. Nr. P-10743. L. 59-64.

51 Ten pat. L. 78.

52 Pronievičiaus Z. 1941 05 21 tardymo protokolas//LYA. J. Mackievičiaus baudž. byla. Arch. Nr. P-10743. L. 115-116.

53 Kucharski K. Ruch konspiracyjny… //SPP. BI. S. 15.

„Voruta“ Nr. 9 (291) 1997 m. kovo 1-7 d.;

Nr. 10 (292) 1997 m. kovo 8-14 d.; Nr. 11 (293) 1997 m. kovo 15-21 d.