1907 m. balandžio 7 d. Vilniuje buvo įkurta Lietuvių mokslo draugija. Mokslo minties židiniai Lietuvoje po Vilniaus universiteto uždarymo 1832 m. nebuvo visiškai išblėsę, veikė keletas visuomeninių organizacijų: Vilniaus archeologijos komisija (1865 m.), Rusijos geografų draugijos Šiaurės vakarų skyrius (1867 m.), Medicinos draugija (1805 m.), taip pat Tilžės literatūros draugija (1879 m.). Tačiau šie mokslo entuziastų sambūriai tyrinėjo lietuvių tautos kultūrą kaip praeities faktą, netikėdami ir nesirūpindami jos atgimimu. Tautinio atgimimo šauklių – dr. Jono Basanavičiaus ir jo bendražygių – mintis buvo iš esmės kita: praeitį pažinti būtina tautos ateities vardan.

Apie mokslininkų sambūrį pradėta galvoti 1882–1884 metais. Iš pradžių manyta švietimą ir kultūrą, kartu ir lietuvybę palaikančią organizaciją steigti Mažojoje Lietuvoje, nes Didžiojoje Lietuvoje veiklą varžytų spaudos draudimas. Sumanymą iš dalies įgyvendino Tilžės „Birutos“ draugija (įkurta 1885 m.), taip pat Baltimorės (JAV) „Lietuvių mokslo draugystė“ (1889 m.).

Greitai paaiškėjo, kad veiklos programa turi būti plečiama įtraukiant ir mokslinius uždavinius. Pasak J. Basanavičiaus žodžių straipsnyje, paskelbtame 1902 m. laikraštyje „Varpas“, draugija „rūpinsis ištardyti lietuvių tautą ir jos apgyventą kraštą“.

Konkretūs draugijos steigimo darbai pradėti po spaudos atgavimo, J. Basanavičiui „Vilniaus žiniose“ 1905 m. paskelbus jos programą. Vyko pasitarimai, buvo rengiami ir derinami įstatai. Į būsimosios draugijos veiklą įsitraukė įvairių ideologinių pakraipų lietuvių inteligentai. Steigiamasis susirinkimas įvyko balandžio 7 d. Vilniaus imperatoriškosios muzikos mokyklos salėje (Vilniaus gatvėje Nr. 28). Jo dienotvarkėje numatyta patvirtinti draugijos įstatus, veiklos programą, išrinkti komitetą. Pirmininku (tuometine terminologija „pirmasėdžiu“) buvo išrinktas J. Basanavičius, vicepirmininkais – Povilas Matulionis ir Stasys Matulaitis, knygininku – Antanas Smetona, sekretoriumi – Jonas Vileišis. Steigiant draugiją, narių buvo 86, o 1915 m. – jau 659. Tikslai konkretizuoti įstatuose, paskelbtuose 1907 m. vasario 28 d. „Vilniaus žiniose“. Svarbiausia buvo tirti moksliškai su Lietuva susijusias problemas, rinkti tautosaką, istorines, etnografines ir tautodailės vertybes, archeologinius radinius, kaupti lituanistinius rankraščius ir periodiką, sudarinėti gyvosios ir negyvosios gamtos eksponatų rinkinius, leisti mokslo darbus ir vadovėlius, rengti paskaitas visuomenei.

Tuo darbu neabejotinai buvo kuriami būsimosios nepriklausomos Lietuvos valstybės pagrindai – švietimo, mokslo, kultūros struktūros. Lygia greta įgyvendinama nuostata, kurios negalima buvo atvirai deklaruoti – tautinės tapatybės stiprinimas; tąsa to proceso, kuris prasidėjo knygnešystės epochoje. Lietuvių mokslo draugija ėmėsi rinkti medžiagą lietuvių kalbos žodynui, darė etnografinius aprašus ir tautosakos rinkinius, kaupė etnografinius ir tautodailės eksponatus, pradėjo archeologinius, antropologinius bei istorinius tyrinėjimus. Pagal mokslų šakas subūrė sekcijas, visokeriopai skatinusias šios veiklos plėtrą.

Kasmetiniuose Lietuvių mokslo draugijos suvažiavimuose buvo skaitomi narių moksliniai referatai. O tyrinėjimų rezultatai skelbti tęstiniame leidinyje „Lietuvių tauta“. Išplėtojus darbus, buvo įkurtas muziejus, biblioteka ir archyvas, imtasi paminklosaugos rūpesčių. Renkant tautosakos ir etnografinę medžiagą, į kraštotyrinę veiklą įsitraukė nemažai žmonių įvairiuose Lietuvos kampeliuose.

Draugijos darbo rezultatai įspūdingi: išleista 115 vadovėlių Lietuvos mokykloms, tęstiniame leidinyje „Lietuvių tauta“ (kurio 1907–1936 m. išėjo 5 tomai) paskelbta daug konceptualių kalbos, kultūros paveldo bei istorinių tyrinėjimų. Draugijos archyve išsaugoti D. Poškos, M. Valančiaus, J. Biliūno, L. Ivinskio, A. Juškos moksliniai rankraščiai ir korespondencija. Kalbos komisija nemažai nuveikė normindama lietuviškąją rašybą.

Lenkų okupacijos metais dėl priešiško valdžios nusiteikimo lietuvių kultūros atžvilgiu Draugijos mokslinė veikla tolydžio slopo, mažėjo ir narių skaičius. Tačiau šis mokslininkų sambūris išliko labai svarbiu lietuvybės židiniu Vilnijoje. Nelengvai klostėsi draugijos reikalai; net šešetą kartų teko vis keltis iš vienų patalpų į kitas, kaskart patiriant nuostolių.

Nuo veiklos pradžios brandinta mintis statytis Tautos namus; 1911 m. buvo nupirktas sklypas ant Tauro kalno. Deja, karo metu pražuvo į Rusijos banką padėti pinigai. Didelis smūgis draugijai – 1927 m. vasario 16 d. jos nuolatinio pirmininko J. Basanavičiaus mirtis. Pirmininkais dar buvo renkami Bronius Untulis, Marcelinas Šikšnys, kun. A. Viskantas.

1938 m. kovo 9 dieną lenkų valdžia Lietuvių mokslo draugiją uždarė. Jos veikla buvo atnaujinta Lituanistikos institute, atgavus Lietuvai Vilnių. 1941 m. pagrindines draugijos funkcijas perėmė Lietuvos Mokslų akademija. Tad Lietuvių mokslo draugija yra tiesioginis akademijos pirmtakas.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.