Elena ŽILINSKIENĖ, Trakų viešosios bibliotekos Tiltų filialo vedėja

60-ties sodybų Rūdiškių seniūnijos Lieponių kaimas šiais metais mini 625 metų jubiliejų. Lieponys yra šalia tyvuliuojančio Greiželio ežero, vandenis į Merkį sruvenančios Spenglos upės, juosiamas pušynų. Seniau vadinamas Leipūnais arba Liepūnais.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės  (LDK) laikais Lieponys amžininkų buvo vadinamas miesteliu. Jie buvo valsčiaus, seniūnijos, apylinkės centras su įvairiomis įstaigomis: mokykla, paštu, biblioteka, kultūros namais, medicinos punktu. Kolūkių laikais palaipsniui beveik visas įstaigas perkėlus į centrinę Tiltų gyvenvietę, kaimas neteko savo buvusios svarbos, tačiau išliko toks pat didelis ir gražus, tik gyventojų kasmet mažėja. Jeigu 1959 m. kaime gyveno 299 gyventojai, tai, Rūdiškių seniūnijos duomenimis, 2012 m. kaime užregistruoti 58 nuolatiniai gyventojai.

Istorija mena

Ne tiek daug Lietuvoje yra kaimų, kurie gali didžiuotis tokia sena ir turtinga istorija. Lieponys žinomi nuo XIV a., kai čia buvo karaliaus dvaras ir valsčius. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėti 1387 m. Tais metais Lenkijos karalius Jogaila dovanojimo raštu broliui Skirgailai perdavė valdyti Trakų kunigaikštystę su Lieponimis ir kitais valsčiais. Šalia kaimo augo nemaži liepynai, nuo kurių, manoma, kilo vietovės pavadinimas. Liepų karnos buvo labai tinkamos pinti vyžas. Lieponyse buvo laikomos bitės, prekiaujama liepų medumi.

Ilgus šimtmečius kaimo istorija buvo glaudžiai siejama su Valkininkais. Lieponys priklauso jų parapijai.

Lieponių dvaras XIV a. pabaigoje minimas Lietuvos kelių aprašymuose, kurie kryžiuočių vedlių ir žvalgų buvo siunčiami vyriausiajam Kryžiuočių ordino maršalui. 1611 m. Lieponių dvaro ir miestelio inventoriuose aprašyta karaliaus ir karalienės rezidencijos su vidaus įrengimais, ūkiniai pastatai, karališkoji pirtis su kanalizacija ir žalvariniais vamzdžiais, kuriais iš kubilo į vonias tekėjo karštas vanduo. Prie dvaro veikė kalvė, ginklų kalykla su plytinėmis krosnimis, kalėjimas baudžiauninkams, minimi tvenkiniai, ežerai. Dvarui priklausė amatininkai, kalviai, račiai, puodžiai, klėtininkai. Kaimą supo tankios girios, jose medžiodavo karaliai ir kunigaikščiai. Manoma, kad prie Greiželio ežero esančių Karalių salų pavadinimas išliko dar nuo tų laikų, kai buvo karaliaus dvaras ir jie šiose vietose medžiodavo.

1700 m. ties Lieponimis įvyko lemiamas mūšis tarp dviejų Lietuvos kariuomenių pulkų: bajorų konfederatų kariuomenės, kurioje buvo Višniaveckių, Radvilų, Oginskių daliniai, ir didikų Sapiegų pulkų. Lietuvos bajorų konfederatų dalinys sumušė perpus mažesnę Lietuvos etmono Kazimiero Sapiegos kariuomenę. Šiame mūšyje žuvę kariai buvo palaidoti Bradelio kalne.

Gyventojai iki šiol spėlioja, kas stovėjo dabartinių kapinių aukštumoje: medinė bažnyčia ar didelė koplyčia, sudeginta per karą su švedais XVIII a. pradžioje. 1848 m. Valkininkų dvaro inventoriaus aprašymų duomenimis, Lieponių kaimas turėjo 26 valakus – 901,20 dešimtinių žemės. Spaudos draudimo metais lietuviškų maldaknygių, kalendorių, knygų ir laikraščių iš Tilžės parnešdavo kaimo knygnešys Jonas Stakutis.

Pirmojo pasaulinio karo metais, slenkant frontui, beveik pusė kaimo sudeginta. 1923–1939 m. buvo okupuotas lenkų. Iki 1936 m. veikė Šv. Kazimiero draugija, platinusi lietuviškus laikraščius ir knygas, turėjusi bibliotekėlę. Draugijos pastangomis 1930 m., minint kunigaikščio Vytauto Didžiojo 600-ąsias mirties metines, kaimo viduryje buvo pastatytas kryžius. 1936 m. buvo suvaidintas pirmasis lietuviškas vaidinimas – R. Keturakio komedija „Amerika pirtyje“.

Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, netoli kaimo įvykus mūšiui, žuvo 14 sovietinės armijos kareivių. 1944 m. birželio pradžioje Lieponių kaimo gyventojų namus kurį laiką užėmė lietuvių 253-iojo bataliono 1-osios ir 2-osios kuopos kareiviai. Jie kartu su vokiečių Vermachto grupėmis vykdė žvalgybą, naikino sutiktas partizanų grupes.

Sovietiniais metais susikūrus kolūkiams, Lieponių kaime buvo vystoma šiltnamių daržininkystė, laikomas kolūkio bitynas, fermų kompleksuose auginami mėsiniai galvijai. Atkūrus Lietuvos valstybingumą ir prasidėjus žemės ūkio reorganizacijai, 1992 m. buvo įregistruota Lieponių žemės ūkio bendrovė, kuri gyvavo penkerius metus.

Etnografinis ansamblis

Svarbų kultūrinį vaidmenį atliko kaimo etnografinis ansamblis (vadovė Marija Algė Armalienė). Ansamblis susibūrė 1978 m. Jame dainavo Marija Biekšienė, Ona Zubkauskienė, Zofija Žukauskienė, Janina Vencienė, Bronė Riaubienė, Adelė Česnulevičienė, Elžbieta Lebednykienė, Jadvyga Vilkišienė, Anelė Gainienė, Stasė Bujienė. Moterys atliko senąsias savo krašto dzūkiškas dainas, mokėjo daug patarlių, tikėjimų, burtų. Programose skambėdavo advento, Kalėdų laikotarpio, Velykų, rugiapjūtės ir kitų darbų dainos. Nuo 1986 m. koncertuodavo su Kalvių etnografinio ansamblio dainininkais ir šokėjais. Nuo tada buvo vadinamas Kalvių-Lieponių etnografiniu ansambliu. Šie ansambliai dalyvavo įvairiuose konkursuose, daugelyje renginių, vykusių Lietuvoje, festivaliuose „Skamba, skamba kankliai“, tarptautiniuose folkloro festivaliuose „Baltika“, Pasaulio lietuvių dainų šventėse, per kardinolo Audrio Juozo Bačkio inauguraciją.

Kalvių-Lieponių etnografinis ansamblis pripažintas geriausiu 2000 m. kaimo folkloro ansambliu, pelniusiu „Aukso paukštės“ apdovanojimą. Apie ansamblio dalyvius rašoma ir dainos sudėtos knygoje „Trakų rajono Kalvių ir Lieponių apylinkių tradicinė muzika“ (2008) bei kompaktinėje plokštelėje „Oi tu kuosela“ (2005).

Naujas stogastulpis ir jo autorius

Vasarą kaimas atgyja. Lieponiečiai savaitgaliais ir atostogų sugrįžę į gimtinę, bendrauja, svarsto, kaip atgaivinti, prikelti Lieponis. Visiems pats puikiausias pavyzdys lieponietis medžio drožėjas ir skulptorius, mokytojas Jonas Adlys. Per vasaras, kurios prabėga šio kaimo sodyboje, jis nuolat darbų sūkuryje: tašo, drožinėja, kala, skaptuoja, konstruoja. Jo ir sūnaus sodybos išpuoštos skulptūromis, medžio paveikslais, verpstėmis, rūpintojėliais, įvairiais drožiniais. Savo kaime 1990 m. kartu su kitais lieponiečiais pastatė aukštą pušies medžio kryžių, atlikdamas visus apdailos ir pagražinimo darbus. Kryžius buvo atstatytas Šv. Kazimiero draugijos 85-ųjų įkūrimo ir Lietuvos atgimimo 1-ųjų metinių garbei. 1991 m. pietinėje kaimo pusėje, prieš įvažiuojant į Lieponis, buvo pastatytas naujas pušies medžio koplytstulpis. Jį J. Adlys skyrė Gedimino 650-osioms mirties metinėms.

625-osios kaimo metinėms vyras padovanojo trečiąjį darbą. Dirbdamas pusantro mėnesio, negailėdamas nei laiko, nei sveikatos, sukūrė įspūdingą ąžuolo stogastulpį, kuris kaimo kapinėse buvo pastatytas jubiliejaus minėjimo išvakarėse. Jį autorius skyrė „tiems, kuriuos prisimena visagalis laikas“, kurie ilsisi Lieponių kaimo žemėje. Vienoje stogastulpio pusėje iškaltas Visagalis, kitoje – Angelas Sargas.

Kraštiečio J. Adlio darbas suvienijo ir paskatino susiburti visus lieponiškius. Ta proga buvo atnaujintas ir kiek sutrumpintas atgimimo metų kryžius, prie kurio dirbo pats meistras, talkino brolis Antanas. Buvo sutvarkyta aplinka, su traktorium talkino ūkininkaujantis Alvydas Vencius, kelias dienas, raudamos žoles, dirbo kaimo moterys.

625 m. jubiliejaus šventė

Jubiliejinė šventė 2012 m. rugpjūčio 25 d. prasidėjo šv. Mišiomis Valkininkų bažnyčioje, kuri buvo pilnutėlė Lieponių kaimo gyventojų, jų vaikų, vaikaičių, kraštiečių ir svečių. Iškilmės tęsėsi kaimo kapinėse, kuriose stogastulpį pašventino Valkininkų parapijos klebonas Bronius Krakevičius. Lina Latvytė supažindino su kaimo istorija, vietovardžio kilme. Anelė Gainienė išėjusiųjų atminimą paprašė pagerbti tylos minute. 1944 m. sovietiniai partizanai Spenglininkų kaime nušovė jos tėvelį ir sudegino namus. Į Lieponių kaimo kapines tada buvo atvežti keturi karstai. Nebuvo jiems pastatytas paminklas, neliko nei kryžiuko, todėl šis atminimas jai ypač brangus. Zita Juškienė, Genė Narauskienė, Janina Vilkišiūtė, kalbėdamos apie tai, kas jas sieja su kaimu ir kuo brangi gimtinė, dėkojo koplytstulpio autoriui J. Adliui. Pastarasis kukliai stovėjo nuošaly ir tylėjo, iškalbingesnis už jį buvo jo darbas.

Gražiu kaimo jubiliejaus proga gyventojus sveikino šventės svečiai: buvęs aštuonmetės mokyklos direktorius Vincas Politika prisiminė, koks buvo kaimas jam atvykus dirbti ir kaip jis pasikeitė, buvusi etnografinio ansamblio vadovė Marija Algė Armalienė kvietė neužmiršti liaudies dainų ir puoselėti senąsias tradicijas. Tiltų kaimo bendruomenės pirmininkė Laima Kamaitienė, pasveikinusi iškilmingos šventės proga, dėkojo visiems susibūrusiems lieponiečiams ir teikė padėkas bei gėles stogastulpio autoriui ir kitiems, dalyvavusiems ir prisidėjusiems prie kaimo šventės organizavimo.

Z. Juškienės sodyboje buvo pastatyti stalai su suneštinėmis vaišėmis. Liejosi kalbos, dainos, stogastulpio autorius Jonas ir jo brolis Antanas Adliai pasikeisdami grojo akordeonu ir būgnais, su dainomis ir mušdami būgnus prie visų gražiai prisijungė jaunimas. Šventė tęsėsi iki paryčių, žmonės keitėsi, vieni išeidavo, kiti prisijungdavo, norėdami pabūti kartu, pabendrauti, pasijusti vienos susivienijusios kaimo bendruomenės dalimi. Būtent šioje šventėje lieponiečiai savo parašais patvirtino, kad nori kurti ir registruoti savo kaimo bendruomenę. Pasak Z. Juškienės, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos socialinės paramos ir slaugos vyr. administratorės, pasirūpinti savo kaimu, jį gaivinti, gražinti ir kurti gali bendrai dirbdami neabejingi savam kraštui žmonės. Tie, kurie gyvena ir už šimto kilometrų, bet juos į gimtinę traukia istorija, šaknys, meilė ir nenusakomas ilgesys, noras gaivinti liaudies tradicijas, daryti savo kaimui gerus darbus.

Asmeninių albumų ir bibliotekos archyvo nuotr.

Nuotraukose:

1. Lieponių kaimas

2. Lieponiškis J. Adlys šalia paties padaryto stogastulpio

3. Lieponių kaimo moterys su kunigu Algimantu Keina prie naujojo kryžiaus 1990 m.

4. Mokyklos direktorius Juozas Suraučius (antroje eilėje pirmasis iš dešinės) su žmona mokytoja Eleonora Suraučiene (antra iš dešinės) ir Pranciškaus Adlio šeima, kurių namuose buvo mokykla

Trakų žemė. – 2012, rug. 14, nr. 37, p. 1, 7.

Voruta. – 2012, rug. 29, nr. 20 (758), p. 11.

Voruta. – 2012, spal. 13, nr. 21 (759), p. 11.