Iš kairės: Ana, Dmitrijus, Markas, Živilė ir Ugnė. Jurgos Campbell nuotr.

Rasa Jakubauskienė, www.voruta.lt

Visur gerai, kur mūsų nėra – rodos, sena ir jau kiek nuvalkiota, visiems gerai suprantama frazė. Vis tik taiklesnę už ją būtų sunku rasti kalbant apie išeivijoje gyvenančius lietuvius. Vieni jų – prieš keturiolika metų į JAV išvykusi gyventi Živilės ir Dmitrijaus Učkuronių šeima. Tėvynės ir tautiškumo ilgesys bei noras puoselėti lietuviškumą, paskatino juos savo tris vaikus – Ugnę, Marką ir Aną – leisti mokytis į Vašingtone įsikūrusią Kristijono Donelaičio lituanistinę mokyklą (KDLM), kuri visai šeimai tapo ne tik ugdymo įstaiga, bet ir antraisiais šeimos namais. O pati Živilė mokyklą lankančius vaikus moko lietuvių kalbos bei ugdo jų patriotiškumą. Plačiau apie ilgesį tėvynei, tautiškumo puoselėjimą ir kokią vietą Živilės gyvenime užima KDLM, kalbamės su ja pačia.

 

Živile, jau gana ilgą laiką su šeima gyvenate JAV. Kaip suprantu, nuo pat pradžių tiek Tu pati, tiek ir Jūsų vaikai puoselėja tautiškumą, lietuviškumą. Kodėl Jūsų šeimai tai svarbu?

 

JAV gyvename jau 14 m. Lygiai tiek pat kiek ir jauniausiai mūsų dukrai Anai. Lengva suskaičiuoti (šypsosi).

Kai esi svetimoje šalyje visiškas nulis, natūraliai ieškai saugumo ir erdvės, kurioje jaustumeisi gerai. Pirmoji pažintis su Vašingtono lietuvių bendruomene užsimezgė tradiciniame Rudens piknike. Ten ir užgimė ryšys su Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos šeima, su bendruomene, su lietuviško žodžio saugojimu. Kodėl mūsų šeimai tai svarbu? Jei po mūsų pokalbio į šį klausimą nebūsiu atsakiusi – galėsime sugrįžti (šypsosi).

Tavo pačios Tėvelis yra istorikas. Ar tai turėjo įtakos lietuviškumo puoselėjimui?

 

Taip, be jokios abejonės, kad taip. Esu kilusi iš Suvalkijos, labai turtingo ir svarbaus Lietuvos istorijai krašto. J. Basanavičius, V. Kudirka, K. Bradūnas, A. Vaičiulaitis ir daug kitų Lietuvai iškilių asmenybių padovanojo Suvalkija. Tėvelis padaręs begalę gerų darbų ir vienas iš jų – tai rašytojo, diplomato A. Vaičiulaičio vardo atminimo išsaugojimas, Vilkaviškio raj. jo gimtame Šelvių kaime. Rašytojo dukros Danute, Joana ir Aldona gyvena JAV. Draugystė su rašytojo dukromis, kuriai padėjo užsimegzti mano tėtis, buvo ir yra didžiausias įkvėpimo šaltinis. Koks svarbus išeivijos vaidmuo buvo ir yra lietuvybės išsaugojime, sužinojau tik gyvendama JAV. Lietuvoje viskas atrodė savaime suprantama, kaip duotybė, kuriai būti jokių pastangų nereikia.

Visi trys Jūsų vaikai Vašingtone baigė Kristijono Donelaičio lituanistinę mokyklą. Tu pati joje dirbi lietuvių kalbos mokytoja. Suprantu, jog JAV gyvenantiems lietuviams tai nėra tik mokykla – ji yra kur kas daugiau. Živile, gal galėtum papasakoti, ką ji reiškia ir kokią vietą lietuvių gyvenimuose užima?

 

Apie mokyklą galiu pasakoti daug ir ilgai (šypsosi). Anos baigiamojoje mokyklos kalboje nuskambėjęs sakinys: „Tai nebuvo tiesiog vieta į kurią aš turėjau eiti, tai buvo ir yra mano šeima“ – sušildė ir leido suprasti, kad mokykloje visų kartu kuriamas šeimos jausmas yra nuoširdus ir svarbiausia – tikras. Be abejo, Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos misija yra auklėti jaunąją kartą sąmoningais lietuviais, išmokyti juos lietuviškai kalbėti, skaityti ir rašyti, kad jie pamėgtų ir susidomėtų lietuvių kalba ir jos raštu; supažindinti juos su lietuvių tautos istorija, papročiais ir tradicijomis; supažindinti juos su Lietuvos valstybės teisine struktūra, ekonomika ir tarptautiniais ryšiais, kad jaunoji karta išlaikytų lietuviškumą ir galėtų puoselėti savo ryšius su Lietuva bei didžiuotųsi esantys lietuviais.

Ši šeštadieninė mokykla įsikūrusi Rokvilyje ir yra skirta Vašingtono ir jo apylinkių lietuviams (Vašingtono, Virdžinijos ir Marylando). Dar 1960 metų pradžioje kunigas Znotinas mokė 17 mokinių lietuvių kalbos, istorijos, geografijos Šv. Petro bažnyčios rūsyje, Vašingtono pietvakarių rajone. Kai mokinių skaičius padidėjo, ponų Dambriūnų iniciatyva buvo sušaukta Vašingtono lietuvių bendruomenė ir oficialiai įsteigta šeštadieninė mokykla. Pirmosios oficialios mokyklos patalpos, kurias nuomojo tėvai, buvo atidarytos 1961 m. vasario 11 d. senajame Latvių parapijos salės rūsyje. Čia mokėsi 13 mokinių. 1964 metais tėvai, tarp kurių buvo ir rašytojas A. Vaičiulaitis, nutarė ir pavadino mokyklą Kristijono Donelaičio, lietuvių grožinės literatūros pradininko, vardu. Mokykla turi savo tradicinius renginius: rudens išvyką, Vėlinių paminėjimą, Kalėdų šventę, Velykinių kiaušinių dažymo bei ridenimo dieną, Užgavėnes, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios šventes, Laisvės gynėjų dienos paminėjimą, Šeimos šventę, pavasarinę iškylą.

Šioje mokykloje išmokau Lietuvą mylėti kitaip, išgirsti lietuvių kalbą ir jos grožį, didžiuotis kultūra ir istorija. Gyvenant Lietuvoje visi šie dalykai buvo savaime suprantami, o išvykus – jie suspindėjo visai kitomis spalvomis. Atradau Lietuvą gyvendama toli nuo jos. Niekada nepamiršiu, kai giedant himną, guzas gerklėje užstrigo ir per ašaras negalėjau jo sugiedoti.

Man laimė yra matyti, kai mokiniai pradeda skaityti ir rašyti lietuviškai, vėliau kuria eilėraščius ir rašo rašinius, kai galiu su jais kurti ir mylėti kartu. Pamokas planuoju kaip kūrybinį projektą, kuris ne tik duotų žinių, bet ir sukurtų ryšį su Lietuva, sudomintų ir dovanotų jausmą. Taigi, todėl su mokiniais klasėje „kuriame“ Sausio 13-osios Laisvės laužą, geriame karštą arbatą ir klausomės lietuviškų dainų, valgome mano keptą ruginę lietuvišką duoną ir mokomės „Duonos kelio“, rišame verbas, klasėje suplanuojame „Lietuvišką ūkį“ ir t. t. Šio jausmo vedama kartu su tėvelio ir Kristijono Donelaičio draugija bei mokyklos bendruomene per atstumą pasodinome dr. Jono Basanavičiaus gimtinėje mokyklos ąžuoliuką. Lietuva tuo metu minėjo savo nepriklausomybės šimtmetį ir mūsų mokyklos ąžuoliukas auga Tautinio ąžuolyno šimtmečio giraitėje kaip vienybės, stiprybės ir ilgaamžiškumo simbolis. Kiekvieną kartą, kai būnu Lietuvoje, jį aplankau.

Tai tikrai yra ne tik mokykla, tai – šeima, namai, draugystė, tai – tapatybės išsaugojimas, tai – vieta, kurioje auginame meilę gimtajai kalbai ir kraštui.

Beje, visai neseniai Vilniaus universitete Filologijos fakultete baigei kursus, skirtus lituanistinių mokyklų mokytojams. Kam Tau to reikėjo, jei ir taip iki šiol dirbai lietuvių kalbos mokytojos darbą?

 

Geras mokytojas ne tik moko kitus, bet ir nenustoja mokintis pats. Ar gi ne taip? (šypsosi)

Studijos organizuojamos laimėjus Švietimo mainų paramos fondo Užsienio lietuvių intensyvių neformalių lituanistinių studijų mokytojams organizavimo konkursą. Jose paskaitas skaitė gausus būrys Vilniaus universiteto dėstytojų ir kviestinių savo srities specialistų. Dvi savaites trukusiuose kursuose dalyvavo mokytojai iš įvairių pasaulio šalių: Airijos, Buriatijos (Rusija), Ispanijos, JAV, Prancūzijos ir Švedijos.

Buvo labai smagu susipažinti, per kavos pertraukėles pabendrauti ir pasidalinti bei sužinoti, kokiais džiaugsmais ir rūpesčiais gyvena kitos mokyklos. Kursų metu galėjau pagilinti ir praplėsti savo žinias apie lietuvių kalbos, kaip paveldėtosios, mokymo metodiką, dvikalbystės ugdymą, apie sudėtingų Lietuvos istorijos įvykių pristatymą vaikams, lietuvių kalbos istoriją.

Su Kristina Jakait –Bulbukiene mokėmės rišti šiaudinius sodus, susipažinome su rengiamomis mokymo priemonėmis „Lietuvių kalbos mokomės linksmai“, kurias pristatė autorės Virginija Stumbrienė ir Aurelija Kaškelevičienė. Taip pat be galo didelį įspūdį paliko ekskursija „Vilnius – penki pojūčiai“, kurią vedė gidė Rūta Norkūnė ir daug kitų be galo įdomių paskaitų bei edukacijų. Programa buvo labai turtinga ir naudinga, todėl kiekvieną dieną po jų jaučiausi laiminga ir pati sau ne kartą sakiau, kaip gerai, kad aš čia. Kodėl man to reikia? Pasisemti, paragauti naujų skonių, pasidalinti gerąją patirtimi, pabūti su bendraminčiais iš skirtingų pasaulio kampelių ir dar, ir dar kartą save motyvuoti nesustoti.

Kitąmet Kristijono Donelaičio lituanistinė mokykla minės gražų 65-erių metų jubiliejų. Tavo požiūriu, ar ši mokykla vis dar reikalinga, ar lietuvių emigrantai vis dar noriai semiasi lietuviškų žinių?

 

Taip, mokyklos gyvavimo istorija labai graži. Viskas kas prasideda iš didelės meilės, turi daug daugiau jėgos ir galių. Pasikeitė labai daug nuo to laiko, kada mokykla įsikūrė. Dabar Lietuva kur kas arčiau nei tada ir gali pasirodyti, ar gi reikia tai tęsti, ar tai turi prasmę…

Mano nuomone, kažkur vėjo nunešta sėkla galbūt išdygs, o galbūt ir ne, o jei sėklą pasodinsi į išpuoselėtą dirvą, mylėsi, laistysi, prižiūrėsi, kalbėsi, tai išauginsi nuostabų augalą. Jaunam žmogui turi duoti galimybę pasirinkti, sudominti ir dalintis. Kada tas augalas pražys, nė vienas nežinom. Lietuvai dirbti gerus darbus gali ir negyvendamas Lietuvoje. Vienas iš jų – tai mokymasis lietuvių kalbos. Juk sakoma, kad tauta gyva tol, kol gyva yra kalba. Nesustokime auginti to, kas yra taip brangu.

Beje, kas mokosi lituanistinėje mokykloje – tik vaikai, ar ir suaugę, ką tik atvykę ar jau kurį laiką gyvenantys JAV lietuviai, o gal net niekada Lietuvoje nebuvę tautiečiai?

 

Mokykloje mokosi mokiniai nuo 2 metukų iki 14 metų. Yra ir suaugusiųjų klasė. Prieš pandemiją visos pamokos vykdavo mokykloje. Pandemijos metu pamokos vyko nuotoliniu būdu. Po pandemijos suaugusiųjų klasės mokiniai liko mokytis virtualiai. Ateiti į mokyklą gali kiekvienas, kuris nori išmokti lietuvių kalbos ir susipažinti su istorija, tradicijomis bei dalyvauti bendruomenės veikloje. Laukiami ir svarbūs visi. Mokykla dirba pagal LŠIP (Lituanistinio švietimo integruotą programą). Mokiniai turi galimybę laikyti Nacionalinės Švietimo Agentūros kalbos lygio nustatymo testus ir gauti oficialius pažymėjimus iš Lietuvos. Mes labai džiaugiamės, kad lietuvių kalba prasiskina pripažinimo kelią JAV mokyklose ir  mokiniai, išlaikę lietuvių kalbos egzaminą B1 ir aukštesniu lygiu baigę JAV mokyklą, gali gauti lietuvių ir anglų kalbos dvikalbystės pažymėjimą (Seal of Biliteracy).

Kiek moksleivių mokosi ir „abiturientų“ (jei juos taip galima pavadinti) kasmet baigia mokyklą?

 

KDLM ( Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos) mokosi apie 60 moksleivių. Mūsų abiturientai yra 8 klases baigę mokiniai. Tenka pripažinti, kad ikimokyklinėse klasėse būna daugiau mokinių. Ne visiems tėveliams užtenka pasišventimo 12 m. vežti kiekvieną šeštadienį vaikus į mokyklą, o dažnu atveju ir ilgiau, jei turi daugiau nei vieną vaiką. Šeštadieniais pamokos dubliuojasi su sporto užsiėmimais, gimtadieniais, tiesiog laisvalaikio praleidimu, tad mes – mokytojai, nepaliaujamai dėkojame kiekvienam atvykusiam į mokyklą. Padarei namų darbus – puiku, nepadarei – padarysim kartu, svarbiausia, kad atėjai.

Darbo savaitė nesibaigia penktadienį – be pagrindinio darbo, šeimos, penktadienio vakarus praleidžiu ruošiantis pamokoms ir tokio kaip savaitgalio nebelieka. Lietuvybės puoselėjimas patapo gyvenimo būdu. Ir taip yra daugumai, kurie lanko lituanistines mokyklas.

Pernai metais mokyklą baigė 4 mokiniai.

Gal žinai, kiek apskritai lituanistinių mokyklų yra JAV?

 

Jeigu neklystu, JAV veikia 39 lituanistinės mokyklos, o visame pasaulyje net 246 formaliojo ir neformaliojo lituanistinio švietimo įstaigos. Skaičiai yra tokie, tačiau, man atrodo, kad mokyklų yra tiek, kiek šeimų, kuriose kalbama lietuviškai ir puoselėjamas lietuviškumas. Tėvai yra pagrindiniai mokytojai, o mokykla – tai pagalba išsaugoti, sudominti ir tęsti, sukurti vienybės ir bendrystės jausmą, užmegzti draugystes.

Lietuvos ambasada JAV šiemet mini 100 metų jubiliejų. Gražus sutapimas – 100 metų minėjo ir Lietuvos dainų šventė. Gal teko pačiai pabūti dainų šventės dalimi?

 

KDLM bendruomenė labai džiaugiasi, kad ambasada aktyviai dalyvauja mokyklos gyvenime. Mokslo metų atidarymo ir uždarymo šventės visuomet vyksta ambasadoje. Mokykla sulaukia garbingų svečių iš Lietuvos. Visam gyvenimui išliks prisiminimas, kai tuometinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė Ugnei, vyriausiai mano dukrai, įteikė mokyklos baigimo pažymėjimą.

100-metį mininčios Dainų šventės metu būti Vilniuje ir tapti jos žiūrove bei liudininke buvo laimė. Taip gera matyti tiek daug laimingų ir gražių žmonių. Esu dalyvavusi 1997 metų Dainų šventėje, kai buvau mokinė. Dalyviu būti tikrai kur kas kitoks potyris, bet svarbiausia – būti ir pajusti, ir nesvarbu, ar dalyvis, ar žiūrovas, nes šios šventės unikalumas ir įspūdis, tai yra kažkas ypatingo. Tą sunku net žodžiais apsakyti.

 

Kokius įspūdžius Lietuvos dainų šventė paliko?

 

Ir šypsaisi, ir verki, ir kūnas pagaugais eina, ir nuo plojimo rankas paskausta – visa emocijų puokštė. Žiūri ir negali patikėti, kad tai realu ir kokią galią turi daina, šokis, vienybė. Toks pasididžiavimas ir šiluma dūšią užlieja.

Živile, noriu labai Tau padėkoti už šiltą pokalbį, palinkėti didžiausios sėkmės labai gražioje Tavo lietuviškumo skleidimo misijoje.

 

Ačiū labai už laiką, skirtą man ir iki kitų susitikimų. Vardan tos Lietuvos!

Šaltinis – istorijos žurnalas „Voruta“, Nr.3, 2024 m.