Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos facebook puslapio nuotr.

Antanas Gedvilas, VšĮ  ,,Karšuvos būtovė‘‘ prezidentas, www.voruta.lt

Nežinau nieko didingesnio buvusioje mūsų Didžiojoje Lietuvoje, kaip Vytauto Didžiojo karūnavimas 1430 m. 09 08 d. Valdovo karūnavimas nesulyginamas nei su Netimero, nei su Mindaugo karūnavimu. Ši karūna pirmiausia buvo skirta savarankiškos valstybės, netgi imperijos-Lietuvos valdovui. Karūną pasiūlė Zigmantas Liuksemburgietis, dalyvaujant į Lucką suvažiavusiems visos Europos valdovams, 1429 metais.

Tai, kad karūną pavogė lenkiški istorijos vagys, apie tai jiems turime priminti kiekvienai progai pasitaikius, bet šio karūnavimo mes negalime pamiršti niekada, kol esame lietuviai. Ši karūna – tai mūsų protėvių dovana mums. Ypatingai aktualu tampa šiomis dienomis, kada sprendžiasi Maskovijos likimas ir Ukraina kovoja už savo valstybę. Po Vytauto Didžiojo mirties valstybės valdymą perėmę valdovai nesugebėjo suvaldyti tokios didelės šalies. Vytautas Didysis savo gyvenimo pabaigoje visą dėmesį buvo sutelkęs į Lietuvos valstybės pietus, dirbo daugiausiai su Ukrainos kazokais, dėjo pastangas kontroliuoti Europos ir Azijos prekybinius ryšius. Vietoje, kur šiandien vyksta aršiausi mūšiai dėl Donecko, Luhansko ir Krymo, ukrainiečiai, kovodami už nepriklausomybę moka savo gyvybėmis už  sąjungą, su Maskovija sudarytą 1654 metais. Dėl kazokų ir Maskovijos sąjungos  Abiejų Tautų Respublika sumokėjo už savo klaidas valstybės praradimu, už tai, kad nesuteikė trečiosios valstybės statuso Ukrainos kazokų valstybei.

Stovime naujo paminklo LIETUVA LEGENDA papėdėje. Šio paminklo atsiradimas, o ypač jo pavadinimas, yra ženklas, skirtas mūsų Tautai susimastyti, ar Lietuva jau yra legenda, ar skatinimas susirūpinti savo būtove ir sutelktomis pajėgomis sutarti dėl Tautos epo. Visi suprantame, kad istoriniai šaltiniai, liečiantys mūsų Valstybės susikūrimą, yra riboti, arba jų visai nėra, o tie kurie yra, rašyti mūsų priešų ir kaimynų. Ne paslaptis, kad Lietuvos istorikai, tiek buvusios didžiosios Lietuvos istorikai, laiko istorinės tiesos monopolį remdamiesi tais skurdžiais istoriniais šaltiniais. Pažiūrėkime kas vyksta – skelbiamos istorinės tiesos yra prieštaraujančios vienos kitoms, yra pritaikytos jas pasakojančiųjų istorikų valstybių  naudai. Nekalbant apie Maskovijos istorikus, šiandien nepaprastai agresyviai elgiasi ,,Litvinistai‘‘. Nors jie yra mūsų buvę bendrapiliečiai, teisėtai naudojamės tuo pačiu herbu su menkais skirtumais, bet pagrindinė kova vyksta dėl to, kas yra herbe vaizduojamas žirgas, o kas raitelis.

Sukviečiau jus todėl, kad turiu įrodymų ir daugybę klausimų į kuriuos negali atsakyti istorikai, kurie iki šiol laiko teisingą pasakojimą, kuris remiasi istoriniais šaltiniais. Mūsų Tautos būtovė yra daug platesnė ir tebėra netyrinėta iš esmės. Mes niekada neturėjome galimybės tuo rūpintis, bet ir dabar, gyvenant 34-uosius nepriklausomybės metus, nepadarėme nieko, kad atsakytume į klausimus, kaip susikūrė mūsų Valstybė, kas ją sudarė, kur buvo sukurta. Šiais metais minime Vilniaus įkūrimo 700-ąsias metines, mūsų istorinės žinios beveik nuo čia ir prasideda. Todėl prie šio paminklo noriu pakviesti iškiliausius istorikus, archeologus, etninės kultūros specialistus, Lietuvos regionų atstovus susitelkti bendram darbui ir susitarimui dėl vieningo Lietuvos istorijos pasakojimo nuo pat Valstybės sukūrimo pradžios. Toks pasakojimas įgautų Tautos epo statusą, kurį galėtumėme pristatyti buvusios didžiosios Lietuvos visuomenėms, Europai ir Pasauliui. Žinoma, toks pasakojimas turėtų būti pagrįstas įrodymais. Įrodymus pateikiu plačiajai visuomenei, įskaitant ir valstybines institucijas, atsakingas už mūsų kultūrą, jau daugiau kaip 12 metų. Per tą laiką į tai nebuvo niekaip sureaguota, nei pritarta, nei paneigta. Todėl kviečiu Lietuvos nacionalinį kultūros centrą, į kurio pareigas įeina:

• bendradarbiaudamas su valstybės, savivaldybių įstaigomis ir institucijomis, kultūros centrų bendruomene, nevyriausybinėmis organizacijomis, užsienio lietuvių bendruomenėmis, įgyvendina valstybės kultūros politiką kultūros centrų, mėgėjų meno, etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo, istorinės atminties įprasminimo ir aktualizavimo srityse;
• atlieka kultūros centrų, mėgėjų meno, etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo būklės ir raidos stebėseną, inicijuoja ir (ar) atlieka analitinius tyrimus, kaupia statistinę informaciją, rengia ar dalyvauja rengiant su šiomis sritimis susijusius teisės aktus

Nesiekiu tiesos sakydamas, kad gali nutikti taip, kad padalinus Maskoviją, gali kilti istorinio teisingumo paieškos. Ukraina jau dabar turi stipriausią, moderniausią, ištreniruotą kariuomenę, Lenkija paskelbė apie savos kariuomenės modernizavimą nematytais mastais, gali taip nutikti, kad Baltarusija taps atsakinga už branduolinį arsenalą, kuris yra dislokuotas jos teritorijoje. Trūkstant įrodymų ir skiriantis istoriniams pasakojimas, gali pradėti kalbėti ginklai. Mums mažiausiai reikia ginklavimosi, mūsų protėviai pasirūpino mūsų išlikimu, tereikia pasakoti, kaip jie tai padarė. Todėl ir kviečiu suremti pečius.

Trumpai pristatysiu kokio istorinio pasakojimo ir kokiais įrodymais remiantis, drįstu kviesti santalkai.

2015- 2018 metais buvo surasti Pilėnų gyvulių kaulai ir atlikti C14 tyrimai. Vieta, kurioje jie buvo rasti, yra labai tikėtina- geografinė vietovė kalba už save, C14 tyrimas patvirtina gyvulių žūtį 1336 metais. Pateiktas tvirtovės aprašymas, sužymėti archeologinę vietovę sudarantys objektai. Pateiktas pasakojimas remiantis istoriniais šaltiniais, įvykių chronologija, labiausiai tikėtina šalies geografija. Dalis pasakojimo yra mūsų heraldikos ženkluose, kurių paaiškinimo mes iki šiol nežinome, tai Vytis ir Gediminaičių stulpai.  Mes nežinome kur buvo Trapėnų žemė, kas buvo užkasta Pilėnų pelenuose. Visas įdomumas ir yra, kas buvo užkasta pelenuose. Galiu pasakyti tiek, kad kovai dėl Lietuvos tautų išlikimo buvo sukurta karinė politinė organizacija ,,Kariai su vyčiais‘‘ ji vadinosi ,,Kar -su -vyte‘‘, mums žinomas kraštas vadintas Karšuva, randasi saugioje žemėje už Jotvingių ir Prūsų žemių, Nemuno žemupyje. Jį sudarė centro tvirtovė Ivangėnuose, Sudargo tvirtovė, Nemuno, Jūros ir Akmenos upių gynybinė sistema, pakankamai gerai aprašytas karo kelių (vadintų Vegeberichtais) tinklas. Malonu Jums visa tai pristatyti drąsiųjų Jotvingių žemėje, šio puikaus paminklo papėdėje, tėvelio Nemuno ir Ratnyčėlės santakoje. Per dvylika metų šis pasakojimas buvo pasakotas įvairiuose formatuose, nesunku surasti Facebook puslapyje ,,Karšuvos būtovė‘‘.

2024 metais bus rengiama Lietuvos Dainų šventė. Šventės kulminacija galėtų tapti Vytauto Didžiojo paminklo pakėlimas iš Gedimino kalno papėdės ant paties Gedimino bokšto. Gedimino bokštas yra kaip postamentas, su plokščiu stogu. Ant jo galima būtų sukonstruoti dar keleto metrų aukščio paminklo pakylą, kuri perskirstytų apkrovas bokšto denginiui ir dar liktų laisvos vietos jo apėjimui. Paminklas turėtų atsirasti trijų vėliavų fone.

Vėliavos turėtų būti: Vyčio (su skyde pavaizduotais Gediminaičių stulpais), Gediminaičių stulpų ir Trispalvė. Gedimino bokštas yra aukščiausias matomas valstybingumo simbolis, todėl čia turi būti atspindima mūsų Tautos istorija simboliuose, nusakančiose Lietuvos suliejimą, kovą, tęstinumą ir dinastinę giminę, kuriai turime būti dėkingi už išlikimą. Vytautas Didysis yra Karių su vyčiais žemės, dinastinės Gediminaičių šeimos atstovas, 1429 metais, Lucko suvažiavime pripažintas visos Europos monarchų Lietuvos karaliumi,  palikęs mums pačią didžiausią ir galingiausią valstybę istorijoje. Mūrinė Gedimino kalno pilis buvo pastatyta Vytauto Didžiojo rūpesčiu, todėl čia yra garbingiausia vieta jo paminklui.

Lietuviai, sveikinu su Vytauto Didžiojo karūnavimo švente.

2023 09 08