Kovo 11-osios Aktas. lrs.lt nuotr.
www.voruta.lt
TS-LKD bendrijos Kauno skyriaus konferencijos,
vykusios 2020 m. vasario mėn. 19 d.,
Taip pat skaitykite
Pareiškimas
Šiais metais Lietuva mini savo Nepriklausomybės atkūrimo 30-ies metų atkūrimo sukaktį. Tačiau iki šiol neturima valstybinės Istorijos politikos. Pasitenkinama padrikais bandymais kažką minėti, kažką nutylėti ar paneigti (dažniausiai vėluojant). Tuo naudojasi Kremliaus informacinių karų vykdytojai, Lietuvos istoriją interpretuodami iškreipiant istorinius faktus, siekdami kompromituoti visą Lietuvos rezistencinį judėjimą. Jų pagrindiniais taikiniais tampa žymiausi Lietuvos rezistencijos kovotojai, paaukoję savo gyvybę ar atsidavusiai dirbę Lietuvos labui. Kaip liudija šiandieninė tikrovė, net mūsų valstybinė vėliava, laikoma lietuvių kalbos mokytojos rankose prie Gedimino pilies kalno, kai kam užkliuvo. Atskiros tautinių bendruomenių grupės taip pat neretai tampa Lietuvos istorijos perrašinėtojų įrankiais. Kai kurie Lietuvos istorikai bei politikai, prisidengdami „teise į nuomonę“, o ne istoriniais faktais, tęsia sovietinių „išvaduotojų“ propagandines tradicijas, nekritiškai priimdami sovietinių represinių organų sukurptus „įrodymus“. Skaudžiausia, kad perimdami Kremliaus peršamą istorinį pasakojimą net kai kurių mūsų mokyklų „pedagogai“ taip pat bando sėti tokių nuotaikų sėklas jaunimo širdyse, mūsų Laisvės kovų istorija pateikdami negatyviai, žavėdamiesi sovietiniu okupaciniu laikotarpiu.
Nerimą kelia mūsų valstybinės kalbos vartojimo erdvės siaurinimas ir ignoravimas: Vilniuje, Kaune bei kituose mūsų didesniuose miestuose, apeinant Valstybinės kalbos įstatymą, vis daugėja nelietuviškų viešų užrašų bei reklamų. Kai kuriose tų miestų parduotuvėse, restoranuose, kavinėse ir viešbučiuose visai nėra lietuviškų užrašų. Vadinami „progresyvūs“ kalbininkai kalbos raidą ragina palikti savieigai, kitų kalbų įtakai. Ragina atsisakyti kalbos norminimo praktikos ir klaidų taisymo.
Kelia rūpestį ir Vilniaus Lukiškių aikštės likimas, valdančiųjų delsimas priimti TS LKD frakcijos narių A. Ažubalio ir L. Kasčiūno parengtą „Lukiškių aikštės įstatymą“, suteikiant aikštei valstybės reprezentacinės aikštės statusą su atitinkamu istorinės patriotinės krypties memorialiniu paminklu. Inscenizuotas valdančiųjų Lukiškių aikštės įprasminimo „konkursas“ davė apgailėtiną rezultatą – skulptoriaus Andriaus Labašinsko bunkerinę abstrakciją, nepriimtiną nei Laisvės kovotojų, nei didesnės dalies mūsų visuomenės nuostatoms.
Siūlome:
- Parengti vieningą mūsų Valstybės istorijos bei nacionalinio patriotinio švietimo politiką. Istorija, kaip ir švietimas, privalo turėti aiškią patriotinę kryptį, valstybinę nuostatą.
- Mūsų mokyklose stiprinti mokinių patriotinio pilietinio ugdymo kryptį, atsakingiau parenkant mokyklų vadovus bei mokytojus.
- Siekiant geresnį savo krašto istorijos pažinimą, išskirti Lietuvos istoriją, kaip atskirą discipliną su baigiamuoju jos pažymiu brandos atestate, įvedant privalomą abiturientams istorijos egzaminą.
- Užkirsti kelią mūsų Valstybės simbolių, jos istorijos ir valstybinės kalbos niekinimo bei ignoravimo apraiškoms.
- Nedelsiant suteikti Vilniaus Lukiškių aikštei valstybės reprezentacinės aikštės statusą, priimant jau minėtą įstatymą dėl Lukiškių aikštės, pastatant joje Lietuvos laisvės kovas simbolizuojantį memorialinį paminklą.
Šiam Pareiškimui pritarė ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdis.
Pareiškimas priimtas vienbalsiai ir išsiųstas: LR Prezidentui, LR Seimo Pirmininkui, LR Ministrui Pirmininkui, LR švietimo, mokslo ir sporto ministrui bei LR kultūros ministrui.
Audronė Baronienė –
TS-LKD bendrijos Kauno skyriaus pirmininkė.
Parengė Zigmas Tamakauskas
