Česlovas Iškauskas. aidas.lt nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.aidas.lt

Vilnius nuo pat paminėjimo jo vardo rašytiniuose šaltiniuose buvo viso Lietuvos valstybės gyvenimo epicentras. Tiek senaisiais laikais, kai kunigaikščiai ir didikai savo gūžtas sukdavo Kernavėje ar Trakuose, tiek viduramžiais, kai aplink miestą Nėries ir Vilnelės santakoje sukosi visa prekyba ir kryžiavosi keliai į pietus ar rytus, tiek naujaisiais amžiais, kai per Europą keliavo švedų ar rusėnų ordos, Vilnius buvo galingų tarptautinių procesų sankryžoje arba kitaip – ant visų mindomo Europos slenksčio. Todėl drąsiai galima teigti, kad baltiškosios pažangos prasme 700- metį pažymintis miestas yra ir ta pati Lietuva.

Kad šis teiginys nedaug nutolsta nuo tiesos, patvirtina ir dar vienas mūsų nagrinėjamas periodas – sudėtinga XX a. pradžia ir nepriklausomybės paskelbimo bei įtvirtinimo laikotarpis. Juk ir tuomet Vilnius buvo įvykių centre.

Nutarimas ar Aktas?

Kiekviename vadovėlyje rasime neginčijamą postulatą: svarbiausias lietuvių tautinio išsivadavimo sąjūdžio tikslas buvo nepriklausomos valstybės atkūrimas. Tautinio sąjūdžio pradžią galima laikyti ir 1831 – ųjų, ir 1863 – ųjų metų sukilimus, ir kovos prieš lietuviškos spaudos draudimą pakilimą, kultūrinį ir dvasinį lietuvybės atgimimą. XX a. pradžioje atsirado pirmosios parlamentarizmo užuomazgos, kai nacionalinį judėjimą buvo bandoma įvilkti į teisinį rūbą ir kai įvyko I-asis lietuvių tautos atstovų suvažiavimas, kuris 1906 m. pradėtas vadinti Didžiuoju Vilniaus seimu, dirbusiu 1905 m. gruodžio 4–5 dienomis Vilniaus miesto salėje. Bet tik 1916 m. vasario 12–14 dienomis Berno lietuvių konferencijoje pirmą kartą buvo įvardintas aiškus Lietuvos nepriklausomybės reikalavimas, o dar po pusantrų metų Vilniuje išrinkta „lietuviškų gubernijų Taryba“, vėliau – Lietuvos taryba, paskelbusi „deklaraciją“ (vokiškai „erklärung“).

Taip priartėta prie garsiosios Vasario 16 – osios, kai Vilniaus kavinėje „„Biały Sztral“ (lietuviškai „Baltasis Štralis“), paskui įgavusioje pavadinimą „Štralio namai“, 20-ties Tarybos narių buvo pasirašytas Nutarimas, kuris, anot istoriko Vytauto Navaičio, neteisingai vadinamas Aktu. Juk 2017 m. kovo 29 dieną Vokietijos diplomatiniame archyve Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Liudo Mažylio rastame Vasario 16-osios Lietuvos Tarybos Nutarime lietuvių kalba žodžio „aktas“ paprasčiausiai – nėra… V. Navaitis remiasi filosofu ir teisininku Tomu Berkmanu, kuris teigia, kad šis mums brangus dokumentas yra ne kas kita, kaip kreipimasis į kitų šalių vyriausybes, parodant lietuvių valią atkurti savo valstybę ir siekti jos pripažinimo.

Sunkus pripažinimo maratonas

Žinoma, šie lingvistiniai netikslumai yra smulkmena. O mes pažvelkime, kaip pasaulis atsiliepė į Tarybos kvietimą pripažinti tik ką paskelbtos valstybės nepriklausomybę. Kaip žinome, tuo metu Lietuva buvo tarp dviejų galybių – bolševikinės Rusijos ir kaizerinės Vokietijos. Abi jos nebuvo stiprios: pirmoji po Lenino organizuoto perversmo murkdėsi pilietinio karo ir suirutės baloje, Brest Litovsko sutartimi norėjusi pasilikti Lietuvos žemes, antroji, pralaimėjusi Pirmąjį pasaulinį karą, pagal Versalio sutartį mokanti didžiules reparacijas ir 1918 m. lapkritį nuvertusi monarchiją, buvo priversta trauktis iš užimtų teritorijų į savo urvą.

Vis dėl to dar beveik dvejus metus iki visiško išėjimo iš Lietuvos jos teritoriją kontroliavo Vokietija. Lietuva žūtbūt norėjo gauti Antantės bei kitų valstybių pripažinimą dar pagal 1917 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Tarybos paskelbtą pareiškimą dėl Lietuvos valstybės atkūrimo ir jos ryšių su Vokietija nustatymo. Kaizerinė Vokietija Lietuvai ilgai išsukinėjo rankas, delsė ir kėlė vis naujus reikalavimus, kol pagaliau Vokietijos imperatorius ir Prūsijos karalius Vilhelmas II iškilmingu pareiškimu 1918 m. kovo 23 d. Lietuvą pripažino „de jure“. Berlynas puoselėjo planus, kad, gelbėjantis nuo Raudonosios armijos ir atkuriant sugriautą reichą, Lietuva taps savotišku sanitariniu kordonu santykiuose su Rytais.

Strateginių planų turėjo ir bolševikinė Rusija, išstūmusi vokiečius iš Lietuvos ir jau 1919 m. sausio pradžioje užėmusi Vilnių. Ji buvo antroji valstybė, pripažinusi Lietuvą. 1920 m. liepos 12 d. Sovietų Rusija ir Lietuva pasirašė garsiąją Maskvos taikos sutartį, kurios jau I str. I pastraipa kartu reiškė ir pripažinimą „de facto“. Taigi, du didžiausi Lietuvos istoriniai priešai (po to jų agresija Lietuvos ir visos Europos atžvilgiu tik didėjo), paisydami savo ir tik savo interesų, tapo savotiškais gerais draugais…

Pripažinimo istoriją nagrinėjusi VPU mokslininkė Sandra Grigaravičiūtė (Lituanistica, 2022, t. 68, Nr. 2(128) pastebėjo, kad po to sekė gana ilga pertrauka. Ir tik daugiau kaip po dviejų metų tas pripažinimas pasipylė kaip iš gausybės rago. 1921 m. tai padarė kitos Lietuvos kaimynės – Latvija (vasario 12 d.) ir  Estija (kovo 10 d.). Įdomu, kad dar viena kaimynė – 1920 m. rudenį Vilniaus kraštą užgrobusi Lenkija (su šia kaimyne diplomatiniai santykiai buvo atkurti tik 1938 m., o Vilnių Lietuvos sostine Varšuva pripažino…1994-aisiais), formaliai Lietuvos nepriklausomybės tuomet taip ir nepripažino. JAV pripažinimas pagal chronologiją buvo tik 19-tas, o vadinamos Ambasadorių konferencijos didžiosios pasaulio šalys pripažino tik 1922 m. gruodžio 22 d., po to, kai Lietuva turėjo priimti jai primestą „Nemuno internacionalizavimo“ planą.

Žodžiu, tuometinis teisinis besikuriančios valstybės pripažinimas vyko tarsi su sunkiu akmeniu po kaklu. Vakarų šalys išsisukinėjo nuo tiesioginio atsakymo, motyvuodamos tuo, kad Lietuva tada neturėjo tvirtai nustatytų sienų, nekontroliavo visos savo teritorijos, Vilniaus ir Klaipėdos kraštai buvo atplėšti, intervencijos į jos žemes keitė viena kitą, nebuvo sutarimo ir politinėje jaunos valstybės valdžioje.

Neskubus valstybės pripažinimas logiškai visai pateisinamas. Istorikas Tomas Baranauskas „Lietuvos aide“ prieš trejus metus rašė („Lietuvos aidas“, 2020 m. vasario 16 d.), kad tas atsargumas atsirado iš Nepriklausomybės Akto formuluotės, jog nuo tol Lietuva „atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“, nors ir „demokratiniais pamatais sutvarkyta“. Formuluotė, anot istoriko, „elegantiška“, bet kartu ir abstrakti: ką reiškia, kad „lemiamas žodis valstybės reikaluose priklauso Tautai“?

Atkuriant valstybinius ryšius su užsienio šalimis iškilo bene aktualiausia problema – Lenkija. T. Baranauskas pastebi, kad „Vasario 16-osios Akto signatarai suvokė ir tai, jog 123 metų senumo padėties atkūrimas jų netenkintų, nes ir toji prieš 123 metus gyvavusi valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – nebuvo nepriklausoma, o glaudžiai susieta su Lenkijos Karalyste valstybiniu ryšiu – kartu su ja nuo 1569 m. liepos 1 d. Liublino unijos buvo Abiejų Tautų Respublikos, paskutiniais gyvavimo dešimtmečiais vis dažniau pavadinamos tiesiog Lenkija, dalimi.“

Kaimynų santykiuose ypač jautrus buvo sostinės klausimas, nes Vasario 16-osios Akte pabrėžta, jog atkuriama Lietuvos valstybė „su sostine Vilniuje“, kitaip sakant, atkuriamos valstybės sostinė lieka senojoje vietoje. „Vis dėlto lietuviams savo vietą Vilniuje atsikovoti nebuvo taip paprasta: čia kryžiavosi lietuvių, lenkų ir baltarusių tautiniai interesai bei ateities planai. Lietuvos valstybę atkūrinėję politikai aiškiai suvokė, kad atkuriamoji valstybė apima senosios valstybės branduolį – etnines lietuvių žemes. Tai ir sudarė pagrindą tęstinumui“, – rašė istorikas.

Kaip žinome iš šimtametės praeities, buvusi ATR metropolija Lenkija netrukus okupavo visą Vilnijos kraštą ir numarino santykius su Lietuva 18 – kai metų. Tad kokios galėjo gimti viltys po nepriklausomybės paskelbimo atkurti patikimus kaimyninius ryšius su Vakarų kaimyne? Ar nebuvo pilkų debesų santykiuose su Baltarusija, kuri tuo metu bandė kurti savo valstybę, bet iškart pateko į bolševikinės Rusijos orbitą? Tiesa, mėginimų buvo: žinome apie vos pusmetį – nuo 1919 m. vasario iki rugpjūčio – egzistavusį Litbelą, bolševikų ir lietuviškųjų komunistų sulipdytą tarybinę respubliką, apėmusią tuometinės Baltarusijos dalį ir Raudonosios armijos kontroliuojamą Lietuvos teritoriją, iš kurios buvo išvesta vokiečių kariuomenė. Ar patikimi ryšiai galėjo atgimti su Latvija, kuri Lietuvą „de jure“ pripažino gana vėlai – tik po trejų metų nuo Akto paskelbimo? Tuos santykius gadino teritoriniai ginčai dėl Daugpilio, Šventosios – Palangos ruožo, Mažeikių. Net 1921 m. pasirašius sienų sutartį, nesutarimai, ypač dėl mokyklų, tautinių diasporų statuso, ruseno dar gerą dešimtmetį. Ar tokiam fone galėjo normaliai klostytis tarpvalstybiniai santykiai?

***

Šiame jau šeštajame šiemet rašinyje apie Lietuvą ir jos sostinę Vilnių mes nesistengėme kartoti bendrų nepriklausomybės atsiradimo ir plėtros formuluočių, o akcentuoti tuos kertinius probleminius momentus, kurie lyg akmenys dardančio vežimo kelyje trukdė vystytis jaunai valstybės demokratijai. Sunkus Lietuvos pripažinimo kelias, sudėtinga jos prekybinių, diplomatinių ryšių atnaujinimo raida, ypač grėsmingoje tarpukario geopolitinėje aplinkoje, nieko gero nežadėjo. „Per aspera ad astra“ – sako lotyniškas posakis („Per kančias į žvaigždes“). Nuolatinis tos klestėjimo žvaigždės siekimas ir yra valstybės tikslas, jos piliečių gerovės pagrindas.