Kęstutis Masiulis, Seimo narys

Paskutinį kartą Abiejų Tautų Respublika (Lenkija ir Lietuva) su Švedijos Karalyste (Švedija, kuri tuo metu valdė ir Suomiją) karinėje sąjungoje buvo Šiaurės karo metu 1706 m. Bendras priešas tada buvo Rusija ir jos valdovas Petras I, neseniai cituotas Vladimiro Putino. Praėjus daugiau nei 300 metų, vėl visos tų laikų sąjungininkės sudarys bendrą aljansą, jungiamą NATO.

Raktas į NATO Suomijoje

Ilgą laiką Švedija buvo paskelbusi neutralitetą ir vengė kariauti, nors nebuvo visiškai neutrali. 1939 m. SSRS užpuolus Suomiją, švedai kaimynei tiekė ginklus, amuniciją ir savanorius.

Išslaptinti dokumentai rodo, kad Šaltojo karo metu JAV šalia Švedijos krantų laikė savo povandeninius laivus su balistinėmis raketomis „Polaris“ ir branduoliniais ginklais. JAV buvo pažadėjusi, kad padėtų ginti Švediją, jei šią užpultų sovietai. Be to, amerikiečiai padėjo švedams sukurti modernius naikintuvus. Savo ruožtu Stokholmas leido naudoti savo teritoriją JAV žvalgybai. Prie pat Gotlando esančioje Forio saloje be švedų karinių objektų slapta buvo įrengtas ir JAV elektroninės žvalgybos postas.

Pastaruoju metu Švedijos ir NATO ryšiai stiprėjo. 2014 m. buvo pasirašytas Priimančios šalies paramos susitarimas, kuris leido NATO naudotis oro erdve ir oro uostais.

Visgi pagrindinė priežastis, kodėl Švedija neįstojo į NATO anksčiau yra ne ilgai trunkanti valstybės neutralumo politika, bet Suomijos neutralitetas, kuris buvo įtvirtintas 1944 m. susitarimais su SSRS. Stokholmas pagrįstai baiminosi, kad suartėjus su NATO, Suomija, nors ir laisva, bet stipriai priklausoma nuo Maskvos, bus įtraukta į Varšuvos pakto organizaciją ir taps atvira priešininke. Dabar Suomijai aiškiai apsisprendus stoti į NATO, Švedijai nebeliko jokio reikalo apsimetinėti, kad nežino, kas yra tikrasis agresorius ir taikos griovėjas regione.

Apsisprendimą lėmė Rusijos agresyvi politika

Atsisakyti neutralumo politikos Suomiją ir Švediją paskatino Rusijos Krymo aneksija 2014 m., o galutinis sprendimas buvo šių metų Kremliaus įsiveržimas į Ukrainą. Abiejų šių respublikų piliečiai labai greit pakeitė anksčiau dominavusį palaikymą neutralumo politikai į norą stoti į NATO. Suomijoje stojimą remia per 60 proc. gyventojų, Švedijoje dar daugiau. V. Putinas buvo sakęs, kad kariauja Ukrainoje, nes nori mažiau NATO prie savo sienų, dabar gavo daugiau NATO.

Karas Ukrainoje parodė, kad Rusija yra sunkiai prognozuojama kaimynė, kuriai faktiškai nereikia jokio preteksto agresijai, nes pretekstą jos vadovai nesunkia suspekuliuoja. Karas parodė dar ir tai, kad geriausias būdas apsiginti nuo agresoriaus yra kolektyvinė gynyba ir kolektyvinės atgrasymo priemonės. O tai pavienėms šalims nėra įmanoma pasiekti.

Lietuvos interesas nugalėjo

Lietuva ir kitos Baltijos šalys niekada neslėpė, kad jų strateginis interesas yra įtraukti Suomiją ir Švediją į NATO. Šios abi šalys yra pakankamai stiprios savo karine galia, todėl būtų regiono saugumo „donorės“ ir pačios pirmos suteiktų karinę paramą konflikto atveju.

Ekspertu teigimu, Švedijos karinė galia prilygsta Kanadai, Lenkijai ar Ukrainai, o Suomija lenkia Austriją ar Azerbaidžaną.

Suomija turi puikiai paruoštą ir aprūpintą kariuomenę, kuri karo atveju išaugtų iki 280 tūkst. karių, milžinišką 900 tūkst. rezervą, kurį kasmet papildo per 20 tūkst. parengiamų šauktinių, o ir gynybos išlaidos kaip ir Švedijoje auga.

Suomijos stojimas į NATO ypač svarbus kaimyninei Estijai, o Švedijos Gotlando salos įgula nuo Lietuvos bus vos už 250 km jūra.

Daugiau neturi pasikartoti situacijos, kai iš Estijos aerodromų kilo sovietų bombonešiai naikinti Suomijos miestų, o Švedijos raketos Šaltojo karo metu buvo nutaikytos į Lietuvos teritoriją.

Baltijos šalių, Lenkijos, Švedijos ir Suomijos – artimų regiono kaimynių įsipareigojimas gintis kartu yra stiprus įsipareigojimas taikai. Kuo daugiau tarpusavio bendradarbiavimo, tuo daugiau taikos, stabilumo ir klestėjimo.