Jorunduras Hilmarsonas. Nuotrauka iš šeimos archyvo

Akad. habil. dr. prof. Zigmas ZINKEVIČIUS, www.voruta.lt

Prasidėjus 1988 m. Lietuvoje Atgimimui užsienio baltistai savo šalyse atliko svarbų darbą atgimstančios Lietuvos naudai.

Antai žymusis rusų baltistas Vladimiras Toporovas atsisakė valstybinės premijos, kuri jam turėjo būti įteikta tuoj po sausio 13-osios įvykių, pareiškęs, kad negalįs jos priimti iš kruvinų rankų (plačiau apie šį didįjį mokslininką žr. Lietuvių kalbos instituto 2009 m. išleistą atsiminimų knygą Vladimiras Toporovas ir Lietuva).  O kiek puikių knygų, populiarinusių atgimstančią Lietuvą Vakaruose parašė italų baltistas Pietras Umbertas Dinis! Vokiečių baltistas Fridrichas Scholzas (Šolcas) tada populiarino ne tik Lietuvą, bet ir atgimstančias abi kitas Baltijos šalis (Latviją ir Estiją). Žymiausias amerikiečių baltistas Viljamas Schmalstiegas (Šmolstigas) sovietų blokados metu ne tik sielojosi dėl lietuvių vargų, bet ir pinigais šelpė lietuvių kalbininkus. Tokius ir panašius pavyzdžius galima būtų tęsti. Baltistų buvo ir dabar tebėra daugelyje pasaulio šalių, ir visur jie anuomet stengėsi nuteikti Vakarų visuomenę žiūrėti palankiai į atgimstančią Lietuvą, remti jos siekius.

Šįkart norisi papasakoti apie islandų baltisto Jorunduro Hilmarssono veiklą. Jį šio straipsnio autorius gerai pažinojo, su juo teko nemaža bendrauti. Beje, jo vardą lietuviškai galėtume rašyti ir Jorundas, nes islandų kalbos galūnė -ur savo kilme atitinka lietuvių -as. Šis mokslininkas buvo pirmasis ir iki šiol vienintelis mažos islandų tautos baltistas ir indoeuropeistas.

Jis gimė 1946 m. kovo 15 d. Islandijos sostinėje Reikjavike. Baigęs ten pat klasikinę gimnaziją buvo tėvo verčiamas pasirinkti jo paties ir senelio profesiją – teisės mokslus. Bet Jorunduras išvyko į Norvegiją (tolimųjų savo protėvių žemę) ir įstojo į Oslo universitetą studijuoti lyginamosios indoeuropiečių kalbotyros. Tos studijos užsitęsė su pertraukomis nuo 1966 iki 1977 m. Buvo vieno iš žymiausių pasaulio baltistų, norvegų kalbininko Christiano Stango mokinys.

Chr. Stango paragintas Hilmarssonas 1971 m. išsirūpino siuntimą į Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą. Vilniaus universitete per devynis mėnesius jis puikiai išmoko lietuvių kalbą. Jį mokė Lietuvių kalbos katedros vyr. laborantė Vytautė Eidukaitienė, kuri anuomet yra mokiusi lietuvių kalbos daugelį užsieniečių – Universiteto stažuotojų, vėliau tapusių žymiais baltistais.

Grįžęs iš Vilniaus Hilmarssonas 1973 m. tobulinosi Sorbonos universitete Paryžiuje, kartu ten dėstė lietuvių kalbą. Po metų tą patį darė gimtinėje – Reikjaviko universitete (1974–1976 m., pakartojo 1978 m.). Tęsė studijas Oslo universitete ir jas baigė 1977 m. Po to vėl išvyko į Lietuvą. Stažavosi Vilniaus universitete. Buvo nuoširdus lietuvių kalbininkų, daugiausia baltistų, bičiulis.

1979–1981 m. Hilmarssonas, kaip Humbolto fondo stipendininkas, Kylio (Kiel) universitete Vokietijoje studijavo tocharų kalbas ir kartu ten dėstė lingvistines disciplinas, tarp kurių buvo ir lietuvių kalba. Tocharai – viena iš senųjų indoeuropiečių šakų, palikusių Rytų Turkestane (dab. Kinija) rašytinius paminklus iš 5–8 a. po Kristaus. Vėliau Hilmarssonas tyrė tocharų kalbų paminklus, lygino juos su atitinkamais kitų indoeuropiečių, ypač baltų (taigi ir lietuvių), taip pat slavų, kalbų duomenimis. Ta tematika jis parašė 3 knygas, kuriose daug remiamasi lietuvių kalba. Iš tocharų kalbotyros Hilmarssonas 1986 m. Leideno universitete (Olandijoje) apgynė daktaro disertaciją, o 1987 m. jam pavyko įkurti mokslinį žurnalą anglų kalba Tocharų ir indoeuropiečių studijos, kurį pats redagavo.

Hilmarssonas nuo 1981 m. dirbo Islandų kalbos žodyno redakcijoje, rašė etimologinį tos kalbos žodyną, kuriam panaudojo ir lietuvių kalbos duomenis. Paskelbė straipsnių lietuvių istorinės gramatikos klausimais. Bendradarbiavo Vilniuje leidžiamame tarptautiniame žurnale Baltistica. Islandų spaudoje paskelbė straipsnių apie Lietuvą, jos istoriją, kultūrą. Į islandų kalbą išvertė Kazio Borutos Baltaragio malūną (1976).

Šių eilučių autoriui teko su Hilmarssonu nemaža bendrauti, kuomet šis būdavo Lietuvoje. Tapome, galima sakyti, artimi bičiuliai. Labiausiai įsiminė šie du įvykiai.

Kartą vakare, atėjęs į Lietuvių kalbos katedrą, radau Hilmarssoną, užsirakinusį kartu su docentu (dabar profesorius) Aleksu Girdeniu ir abu bežaidžiančius šachmatais. Ant durų kabėjo užrašas Netrukdyti! Tarptautinis šachmatų turnyras!

Paskutinį kartą Hilmarssoną sutikau 1991 m. rudenį, berods, spalio mėnesį, jau Lietuvai esant nepriklausomai, kuomet Vilniuje vyko tarptautinė baltistų konferencija. Tuokart vėlai vakare katedroje tvarkiau kažkokius popierius ir buvau labai užsiėmęs. Girdžiu, kažkuris iš kolegų (taip man atrodė) kreipiasi į mane. Pakeliu akis – ogi Hilmarssonas! Net nepažinau, kad kalba nelietuvis. Taip gerai jis buvo išmokęs lietuvių kalbą. Maždaug po metų iš laikraščių sužinojau, kad Hilmarssonas mirė (vėžys!). Matyt, jau tada buvo nebesveikas.

Hilmarssonas mirė 1992 m. rugpjūčio 13 d. Reikjavike. Jam tada ėjo tik 47-ieji metai. Kiek dar būtų galėjęs nuveikti ne tik pasaulinio mokslo, bet ir Lietuvos labui! Jis vertėjavo Lietuvos atgimimo vadovui Vytautui Landsbergiui per šio oficialųjį vizitą Islandijoje. Nereikėjo anglų kalbos kaip tarpininkės: vertė tiesiog iš lietuvių į islandų kalbą ir atvirkščiai. Globojo į Islandiją atvykstančius lietuvius, su jais bendravo iki pat savo mirties.

Gyvendamas Lietuvoje Hilmarssonas matė sunkią okupantų naikinamos lietuvių kalbos ir tautos būklę. Mus tada labai užjautė. Neabejotina, kad jis apie tai pasakodavo Islandijoje. Jo gimtoji šalis – labai didelė sala, bet ją sudaro daugiausia gyventi netinkami plotai. Pati islandų tauta – visai mažytė, tik apie 300 000 žmonių. Islandų yra dvigubai mažiau negu Vilniaus miesto gyventojų. Didžioji islandų dalis, net apie du trečdalius, gyvena sostinėje Reikjavike, įskaitant priemiesčius ir gretimus miestelius – sostinės prielipus. Iškilesni islandai vieni kitus pažįsta. Netenka abejoti, kad Hilmarssonas prisidėjo prie to, kad Islandija pirmoji pripažino atkurtą Lietuvos nepriklausomybę.

Dėkinga atgimstančios Lietuvos vadovybė Hilmarssonui suteikė garbės konsulo vardą.

Voruta. – 2011, vas. 26, nr. 4 (718), p. 1, 6.