Lietuviai Augsburge

Kunigas-kapelionas Romualdas LIACHAVIČIUS, Augsburgas, Vokietija, www.voruta.lt

Išgirdęs Augsburgo miesto pavadinimą, neretas kilstels antakius ir pasidomės, kuriame Vokietijos gale jis yra. Bavarijos žemėse, – atsakau, – visai šalia Miuncheno.
Bet jei pasakyčiau, jog tai miestas, kurį 1738–1812 metais valdė Lietuvos-Lenkijos karalių Augusto II ir Augusto III palikuonis, t.y. karališkos linijos princas – vyskupas Klemensas Venceslavas Augustas Hubertas (Clemens Wenzeslaus August Hubertus), vargu ar šis paaiškinimas padėtų patikslinti miesto geografinę vietą.

Augsburgas nėra toks visiems žinomas didmiestis kaip Berlynas, Hamburgas, Miunchenas ar Brėmenas.
Tik vienas kitas, nupurtęs atminty susigulėjusias dulkes, aiktels iš nuostabos ir pasiteiraus, ar tai tikrai tas? Taip, tai tas pats Augsburgas, kurio vardas minimas Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios senajame pavadinime. Žinia, evangelikų liuteronų bažnyčia ilgus metus buvo vadinama Augsburgo konfesijos (išpažinimo) bažnyčia, nes jos teologiniai pamatai buvo sudėti Augsburgo tikėjimo išpažinime – Confessio Augustana.

Taip pat skaitykite

Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčiai – 200 metų

Evangelikų liuteronų vyskupas: „Priklausomybė yra universali tema, suprantama tiek krikščionims, tiek ateistams“

Tai tas pats mokymas, po kuriuo 1530 m. riebia plunksna pasirašė pats dr. Martynas Liuteris. Dar 1518 m. spalį Augsburge jis buvo apsistojęs, iškviestas į debatus su Romos įgaliotiniu ir, kad išvengtų grėsusio suėmimo, turėjo iš čia naktį slapčia bėgti.
Galiausiai čia 1555 m. rugsėjo 25 d. buvo pasirašyta Augsburgo taikos sutartis, užbaigusi nuo 1531 m. Vokietijoje liepsnojusias katalikų ir evangelikų kovas. Nuo tada Augsburgas vadinamas taikos miestu, kur po vienu dangumi ir Dievo palaiminimu sugyvena Romos katalikų ir evangeliškos bažnyčios.

Senamiestis, senosios parapijos, turi po dvi bažnyčias. Viena katalikų, šalia kita – evangelikų, dažniausiai liuteronų. Ir varpais skambina pakaitomis! Miesto širdy puikuojasi Ulrichas didysis – katalikų ir Ulrichas mažasis – liuteronų…

Ir taip toliau: katalikų Šv. Povilo bažnyčia ir šalia liuteronų Šv. Povilo bažnyčia. Smalsias akis vilioja daugiabučių namų rajonuose šmėstelinčios vienuolės, kurios nebūtinai katalikų. Čia įsikūrusios misionieriauja liuteroniškos sesės – diakonisės, kurios pasišventusios gyvenimui be šeimos, maldai ir diakoniniam darbui. Jos skleidžia tikėjimą, uoliai dirbdamos žmonių gerovei, vilkėdamos vienuoliškus rūbus. Pora sesučių ateidavo į mūsiškę Šv. Tomo ev. liuteronų bažnyčią. Per pamaldas kunigas leisdavo vienai jų paskaityti skaitinį. Tikrai neįprastas reginys.

Šiandien Augsburge gyvena ir saujelė išeivijos lietuvių, iš jų net 14 liuteronų! Antrojo pasaulinio karo verpetuose mėtyti, Bavarijos žemėse naują tėvynę buvo radę tūkstančiai tuometinės Prūsijos, Mažosios Lietuvos šeimų. Šalia glaudėsi ir didlietuviai, kurie Vokietijos Alpių užuovėjoje rado išsigelbėjimą nuo Lietuvon artėjančio raudonojo slibino.

Sąjungininkų kariuomenės suorganizuota laikina valdžia Augsburgo priemiestyje įkūrė kelias pabėgėlių stovyklas lietuviams, latviams ir estams. Jie visi buvo apgyvendinti Hochfeldo rajone, tuometiniame Augsburgo priemiestyje, gražiuose kaizerinės architektūros blokiniuose namuose, netoli Lecho upės. Stovyklose veikė lietuviški vaikų darželiai, įvairios mokymo įstaigos. Buvo čia ir bažnyčia. Vietiniai ilgaamžiai ir šiandien labai gražiai prisimena lietuvius.

Augsburge pokario lietuviai buvo labai šviesūs ir išsilavinę žmonės. Tai vienintelė tauta, kuri pastatė paminklą – ąžuolinį kryžių, kaip padėkos ženklą geradariams ir Vokietijai už išgelbėjimą. Kryžius puikuojasi Alter Postweg gatvėje Hochfeldo rajone. Prie jo pritaisytos ąžuolinės šventųjų skulptūrėlės ir įrašai – lietuviškai, vokiškai. Ąžuolą šiam kryžiui iš savo miškų padovanojo legendinė Fugerių (Fugger) giminė.

Šešioliktame amžiuje ši giminė buvo turtingiausia Europoje, o Jakobas Fuggeris finansavo karalių, Šventosios Romos imperijos imperatorių Karolį V. Būtent Jakobo Fuggerio salėse vyko aršūs Martyno Liuterio ir katalikų dvasininkų ginčai. Vėliau čia pasirašytas Augsburgo išpažinimas ir Augsburgo religinės taikos sutartis.

Vieną saulėtą rudens popietę lankiausi Šv. Kanizijaus (St. Canisius) bažnyčioje. Ši bažnyčia, dabar jau vokiška, stovi netoli Lietuviško kryžiaus, buvusios lietuvių stovyklos gale. Joje tikrai lankėsi tuomet čia gyvenę lietuviai. Viduje sutinku garbaus amžiaus moterį, kuri raukšlėtais pirštais dėlioja bažnytinius lankstinukus. Šalia stovi kibiras su šiukšlėmis. Tvarkosi. Priėjęs klausiu jos, ar kartais nežinanti žmogaus, kuris galėtų man papasakoti apie lietuvius, kurie čia gyveno po karo.

– O taip, lietuviai! Aš tuomet visai vaikas buvau! Jie būdavo visada gerai nusiteikę ir labai mandagūs. O jų šventės labai triukšmingos, su daug šokių ir tautiniais rūbais, – atmena Šv. Kanizijaus bažnyčios parapijietė, – jie kviesdavo ir mus, vaikus, į ratelį. Smagu buvo…

Moteris pasiveda mane į šoną ir rodo šv. Marijos akmeninę atminimo plokštę ir auksinėmis raidėmis įrašytą Lietuvos himno eilutę: „Tegu meilė Lietuvos dega mūsų širdyse“.

– Šioje bažnyčioje jie švęsdavo Mišias. Ir kunigas kažkoks buvo. Pilna bažnyčia susirinkdavo, – pasakoja ji toliau. – Lietuviai bažnyčios stogą remontavo ir šią plokštę padovanojo.

AlterPostweg gatvė

Reta tauta dosni savo geradariams. Tauta, kuri paliktų ne tik gražius prisiminimus, bet ir dėkingumo dovanas, atminimo paminklus. Nešdama meilę savo šaliai, ji skelbė apie garbingą, iš neturto turtingą Lietuvą. Gyvenimo keliais ėjo oriai iškėlusi galvą, nevergavo ir nesileido būti žeminama. Vokiečių širdyse paliko gerą atminimą, kuriuo iki šiol mes naudojamės.