Krasnojarsko kraštas – tai Sibiro platybėse paskendęs kraštas, besiribojąs su Tomsko, Irkutsko ir Kemerovo sritimis, Chakasijos, Tuvos ir Jakutsko respublikomis bei šiaurėje skalaujamas ne visada ramiomis Arkties vandenyno bangomis.

Šio pasakiškų turtų krašto sostinė – milijoninis Krasnojarskas, uostas prie Jenisejaus, miestas, skaičiuojantis 385 metus nuo savo įsikūrimo. 2002 m. surašymo duomenimis Krasnojarsko krašte gyveno 3829 lietuviai. Daugiausiai – tai tremtiniai.

Šiandien kalbinu atskridusį iš tūkstančius km skiriančių tolių į Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės Komisijos posėdį Antaną Rasiulį (šios komisijos narį), Visuomeninės organizacijos „Krasnojarsko regioninė Lietuvių tautinė kultūrinė autonomija „Lietuva“ pirmininką.

Gerbiamas Pirmininke, sveikinu „atskridusį“ iš tolimiausių tolių. O kaip jūs atsidūrėte tuose toliuose?

Gimiau pokario metais Lietuvoje, Dzūkijoje. 1948 metų gegužės 22 dieną, kai man tebuvo metukai, šeima buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą, Chakasiją. Mat, aš irgi buvau pavojingas sovietams. O toliau, kaip ir visiems vaikams: mokykla, jau Krasnojarske baigtas institutas. Įsidarbinau ir likau gyventi čia.

Jūsų susivienijimo gimtadienis – 1992 metų gegužės 28 diena. Koks jo – susivienijimo – pirmasis vardas ir kas pirmieji jo vadai? Kiek narių jungia jūsų organizacija dabar?

Susivienijimas buvo pavadintas Krasnojarsko lietuvių kultūros bendrija „Lituanica“, pirmieji jo pirmininkai: Zigmas Prieskienis ir šiek tiek vėlėliau – Stasys Zablockis. Mane išrinko pirmininku 1996-aisiais, gruodžio mėn. Kultūros bendrijas ar draugijas pagal Rusijos Federacijoje galiojančius įstatymus perkrikštijo visuomeninėmis organizacijomis, ir štai dabar mes esame Visuomeninė organizacija „Krasnojarsko regioninė Lietuvių tautinė kultūrinė autonomija „Lietuva“.

Autonomijoje registruotų yra apie aštuonis šimtus žmonių, aktyvių, aišku, mažiau, bet į renginius ateina ir juos padeda organizuoti apie šimtą narių. Tai nemažas skaičius, turint galvoje, kad Krasnojarskas – milijoninis miestas, o dar vienas kitas atskrenda ir iš tolesnių šio krašto regionų.

Pagrindinis organizacijos tikslas: puoselėti lietuvybę, pristatyti Lietuvą gyvenamojoje vietoje, t. y. Krasnojarsko krašte, tačiau Jūs turite ir ir išskirtinį tikslą – saugoti tremtinių atminimą.

Gal galite priminti mūsų skaitytojui tremties metų istoriją?

1948 m. įvykęs masiškiausias Lietuvos gyventojų trėmimas buvo tuometės Sovietų Sąjungos vidaus politikos, kurioje dinamiška Gulago sistemos plėtra buvo prioritetinė, padarinys. Pasistengsiu pateikti trumpą Gulago istoriją ir parodyti, kad tokioje sistemoje tautų perkėlimas, siekiant pasinaudoti pigia darbo jėga, buvo neišvengiamas.

Sovietų laikais žodis „gulagas“ nebuvo plačiai vartojamas šnekamojoje kalboje ir įgijo ypatingą skambesį A. I. Solženicynui išleidus savo veikalą „Gulago archipelagas“. Tačiau SSRS stovyklų sistemos istorija ilga ir iki šiol visapusiškai neištirta. Iki šiandien nėra tiksliai žinoma, kiek buvo stovyklų Sovietų Sąjungoje, kur jos buvo, kaip atsirado ir išnyko, kuo užsiėmė ir kiek kalinių buvo kiekvienoje jų. Netgi pagrindinis terminas „stovykla“ iki šiol vartojamas labai aptakiai ir skirtinguose aprašymuose atitinka skirtingo rango objektus – nuo atskiro stovyklos punkto iki didelės regioninės struktūros.

Dar 1918 m. balandžio 18 d. Lenino vyriausybė specialiu įsaku organizavo Centrinį baudžiamąjį būrį (rus. ЦКО), o šis išleido instrukciją, kurioje buvo reikalaujama sukurti sudėtingą kalinimo vietų sistemą. Ši sistema turėjo įgyvendinti du pagrindinius principus:

– atsiperkamumą (pajamos iš kalinių darbo turėjo padengti vyriausybės išlaidas stovykloms išlaikyti),

– visišką kalinių perauklėjimą.

Kartu su stovyklų sistema prie Teisingumo liaudies komisariato pradėjo kurtis VČK (Rusijos ypatingoji komisija) stovyklų sistema, skirta sovietinės valdžios politiniams priešininkams įkalinti. Tačiau stovyklų sistema strigo nuo pat pradžių. Darbu buvo aprūpinti tik du procentai kalinių, dėl silpnos valdžios apsauga buvo tokia bloga, kad, kaip pranešdavo teisingumo ministras P. I. Stučka, „iš stovyklos nebėgo tik tinginiai“. Tuo metu buvo penkių tipų stovyklos:

– bendrojo tipo koncentracijos stovyklos,

– gamybos stovyklos,

– karo belaisvių stovyklos,

– ypatingo tipo priverstinių darbų stovyklos,

– paskirstymo stovyklos.

1929 m. šaliai priėmus pirmąjį penkerių metų planą ir 1930–1932 m. įvykdžius kolektyvizaciją, situacija iš esmės pasikeitė. Įgyvendinant Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) (rus. ВКП (б)) planus iki 1930 m. buvo likviduotas nedarbas, reikėjo vis daugiau žmogiškųjų išteklių.

Bendras kalinių skaičius 1930 m. sausio 1 d. sudarė 95 tūkst., o po pusmečio jis išaugo dar 60 tūkstančių. Be to, apie 300 tūkst. kalinių buvo laikoma respublikinėse NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariato) sistemose.

1930 m. balandžio 25 d. organizuota OGPU (Jungtinė valstybinė politinė valdybos) stovyklų valdyba, po metų pervadinta į OGPU vyriausiąją stovyklų valdybą (GULAG OGPU).

OGPU funkcija buvo „valdyti“ darbo jėgą ir tiekti ją gamybinėms įmonėms pagal sutartis su jomis („kontragento darbai“). Svarbus vaidmuo atiteko idėjai „kolonizuoti“ mažai apgyvendintus šiaurės ir Sibiro rajonus. Belomorobaltijskij, Volgodonskij kanalų, Baikalo–Amūro magistralės statyboms reikėjo vis daugiau ir daugiau darbo jėgos. Pavyzdžiui, iki 1932 m. Beltbaltlage (Belomorskobaltijskij pataisos darbų stovykloje) kalėjo 50 proc. visų kalinių ir buvo įvykdyta beveik 100 proc. darbų plano. Tai buvo įmanoma tik žiauriai išnaudojant žmogiškuosius išteklius: buvo ilginama darbo dienos trukmė, panaikintos išeiginės. Žmonių mirtingumas įvairiose stovyklose kasmet didėjo. Gulago statistikos skyriaus duomenimis, 1931 m. mirtingumas sudarė 2,9 proc. visų kalinių, o po metų jis jau išaugo iki 4,8 proc., atskirose stovyklose siekė 26,3 proc. ir net 34,5 proc. (Viterskij darbo pataisų stovykla).

Tuo metu valdžia jau naudojosi apie vieno milijono specialiai perkeltų asmenų, laikytų laisvai samdomais, darbu. Visi specialiai perkelti asmenys buvo perduoti gulago žiniai, o visoms kalinimo vietoms vadovavo vienas liaudies komisariatas – NKVD. Be to, jam buvo priskirti visi stambūs gamybos objektai, o kalinių skaičius 1935 m. siekė per milijoną. Stovyklos buvo naudojamos ir kitiems pramonės objektams: karinėms jūrų bazėms, oro uostams ir hidroelektrinėms statyti, geležinkeliams, automobilių keliams tiesti.

Karo pabaigoje kalinių skaičius gulage padidėjo į stovyklas išsiuntus internuotus asmenis ir repatriantus, iš viso ypatinguose darbo batalionuose, stovyklose ir specialiose ligoninėse buvo apie 2,5 milijono žmonių. Šis skaičius dėl nuolat besikeičiančių gyvenimo veiksnių šalyje svyravo nedaug, šiek tiek kito tai į vieną, tai į kitą pusę iki pat 1953 metų.

Mirus Stalinui, VRM (Vidaus reikalų ministerija) neteko gamybos vieneto statuso, dėl to smarkiai sumažėjo stovyklų ir kalinių skaičius, tačiau gulagas nustojo veikti tik 1960 metais.

1940 m. birželį į Lietuvos Respubliką įžengė Raudonoji armija ir prasidėjo pusę amžiaus trukęs aneksijos laikotarpis. Lietuvių tautai patys sunkiausi buvo pirmieji okupacinio režimo metai.

Su valstybingumo naikinimu ir prievartiniu laisvės atėmimu lietuviai susipažino dar kryžiuočių laikais, vėliau taip elgėsi carinės Rusijos parankiniai – jie plėšė gyventojų turtą ir trėmė juos į Sibirą. Vis dėlto šito net negalima lyginti su komunistų režimo vykdyto genocido mastais.

Trėmimų prielaidų būta ir politinių, ir ekonominių.

Viena vertus, Sovietų Sąjunga siekė praplėsti savo teritoriją. Dėl to ir prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Stalinas užgrobė Vakarų Ukrainą, Vakarų Baltarusiją, įsiveržė į Suomiją. Be Baltijos regiono žemių jis negalėjo ramiai miegoti. Su fašistų Vokietija susitarusi Sovietų Sąjunga žinomu Molotovo-Ribentropo paktu nulėmė trijų nedidelių Baltijos respublikų likimą.

Kita vertus, dėl savo ideologijos komunistų režimas nepripažino laisvosios rinkos, privačios nuosavybės, nepriklausomos spaudos, alternatyvių partijų. Buvo diegiama marksizmo leninizmo ideologija, propagavusi klasių neapykantą ir klasių kovą.

Ir dar vienas svarbus dalykas: režimui, siekusiam grynai ekonominių tikslų, ketinusiam apgyvendinti ir panaudoti didžiulius neapgyvendintus Rusijos plotus, pasakiškai turtingus naudingųjų iškasenų ir miškų, reikėjo milžiniško pigios darbo jėgos kiekio. Mažas darbo našumas, visiškas kokios nors infrastruktūros nebuvimas pasufleravo komunistų vadovybei idėją, kad pigiausia darbo jėga – tai kaliniai ir tremtiniai.

Prisidengdama įvairiais humanizmo idealais, valdžia iškreipdavo terminų reikšmę. Išsiųsdama į Sibirą visiškai nekaltus žmones, ji oficialiuose dokumentuose įvardydavo juos socialiai pavojingais elementais, banditais, banditų parankiniais, nacionalistais, buožėmis ir specialiai perkeltais asmenimis. Pastarasis terminas reiškė vos ne savanorišką tautų perkėlimą. Toliau pasistengsiu parodyti, kad tai buvo itin kruopščiai ir iš anksto suplanuotos operacijos, vykdomos su žyma „visiškai slapta“.

Reikėtų pabrėžti, kad čia buvo pritaikytas nacių sukurtas terminų iškraipymo metodas. Pavyzdžiui, naciai, plačiai vykdę tautų perkėlimą į Vokietiją, o tiksliau – išvarymą į priverstinius darbus, vartojo terminus: „naujos tvarkos įvedimas“, „bausmė“, „operacija“, „akcija“. Pastaruosius du terminus komunistai vartojo ypač noriai ir dažnai.

Komunistų vadai demagogiškai teigė, kad tik įsilieję į didelę, vieningą sovietų šeimą lietuviai galės gyventi laimingai. 1940 m. tuometis Lietuvos užsienio reikalų ministras Vincas Krėvė-Mickevičius Maskvoje kalbėjosi su Viačeslavu Molotovu. Štai stenografuota V. Molotovo frazė: „Žodis „prievarta“ išmestas iš mūsų žodyno. Jokios prievartos nebus, mes mokysime jūsų tautą, kad ji, jei nori tapti laiminga, turi įsilieti į sovietų tautų šeimą, ir tik didžiosios Sovietų Sąjungos apsaugota jūsų tauta nebijos jokių pavojų ir nebus įtraukta į karą.“

Iškart po šių žodžių prasidėjo lietuvių tautos „laimės kūrimas“. Pirma lietuvių tautos trėmimo operacija įvykdyta jau 1940 m. birželį. Priminsiu, kad aneksija įvyko taip pat birželio mėnesį, t. y. operacijai buvo ruoštasi jau iš anksto. Bet labiausiai į tautos atmintį įsirėžė 1941 m. „Juodasis birželis“. Operacija prasidėjo birželio 14-ąją vienose vietose antrą valandą nakties, kitose – trečią valandą. Birželio 17 d. NKVD srities viršininkas R. Gladkovas jau išsiuntė centrui telegramą pranešdamas apie operacijos pabaigą. Raudonojo Kryžiaus įvertinimais, 1940–1941 m. buvo ištremta ir įkalinta kalėjimuose 34 260 žmonių. Kai kuriuose šaltiniuose nurodomi 38 tūkst. ir net 40 tūkst. žmonių. Dauguma tremtinių atsidūrė Altajaus krašte, Novosibirsko srityje, Komijos ASSR. Į Altajaus kraštą išsiųsti tremtiniai, spėję pasistatyti barakus ir žemines, 1942 m. pavasarį buvo perkelti prie ir į kitas Tolimosios Laptevų jūros Šiaurės vietoves bei priskirti prie žvejų artelių. Kariaujančiai šaliai reikėjo žuvies, kad prasimaitintų…

Jūsų bendrijos (kažkaip nesinori vadinti jos visuomenine organizacija!) nariai ir mokyklos lankytojai saugo tremtinių, išėjusių ANAPILIN, atminimą.

Žuvusiems tremtiniams ir kaliniams mūsų bendrijos ir Lietuvos pastangomis pastatyti paminklai Revučyje, buvusio lagerio teritorijoje (projekto autoriai R. Racėnas ir J. Meškelevičius), prižiūrime 75 km nuo Krasnojarsko, Korbiko gyvenvietėje, esančias lietuvių tremtinių kapines, o taip pat kapines netoli Partizansko. Įsitikinę, kad tai šventa mūsų, čia likusių tremtinių ainių, pareiga. Ir kasmet, birželio 14 d., kartu su latviais, estais minime tremties pradžią.

Koks artimiausias renginys, skirtas tremčiai, numatomas?

Padedant tuometiniam Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Krasnojarsko krasto administracijos kultūros ir meno komitetui, 1998 -aisiais minėjome Didžiosios lietuvių tremties 50-ąsias metines (ta proga parengtas ir išleistas fotoalbumas „Atminties dienos. Lietuva – Sibiras“. Sudarė Antanas Rasiulis ir Alfonsas Kairys), 2008 – 60-ąsias, 2013 – 65-ąsias. Man regis, tie, kurie amžiams liko gulėti svetimoje, šalčiu dvelkiančioje žemėje, to verti, kaip to verti ir likusieji gyvi.

Paminėjome žodį renginius. Kokie tai renginiai?

Pirmiausiai, aišku Lietuvos valstybinės šventės: Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, Liepos 6-oji. Susirenkame švęsti Kalėdas, Velykas. Ypač jaukiai paminime Jonines. Tada kartu su latvių, estų bendrijomis kūrename didžiulį laužą, šokame tiek latvių, tiek estų, tiek lietuvių šokius, dainuojame ir ieškome paparčio žiedo. Skirstomės tik paryčiais.

Reikia manyti, kad lietuvišką dainą yra kam traukti: ir ne prastais balsais?

Turime savo lietuviškos dainos chorą. Jį pavadinome Lietuvos nacionalinės gėlės vardu „Rūta“. Choras – dažnas įvairių renginių svečias. Jis lyg 1953–1955 m. miškų technikume veikusio lietuvių tautinių šokių ir dainų būrelio (apie 20 dalyvių, vadovė D. Paruškevičiūtė) darbo tąsa.

1998 metais „Rūta“ dalyvavo Vilniuje vykusioje Dainų šventėje. Primintina, kad 17 žmonių kelionę apmokėjo Krasnojarsko kultūros ministerija (tuometinis ministras Genadij Rukša: 1863 metų tremtinių ainis).

Neseniai minėjote savo susivienijimo dvidešimtmetį? Kaip vyko renginys?

Jam buvo ruošiamasi iš anksto. Dalį lėšų skyrė Lietuva, kitą – Krasnojarsko administracija. Į Dvidešimtmetį atvyko Barnaulo (pirm. Irena Koričko), Irkutsko (pirm. Liudmila Strižniova), Tomsko (pirm.Svetlana Jarumbavičiūtė) lietuvių delegacijos. Veikė įspūdinga Lietuvos grafikos paroda (padėjo organizuoti grafikas Saulius Valius, surengęs personalines ir grupines parodas Čilėje, Japonijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir t. t. Yra sukūręs Vokietijos-Lietuvos kultūros fondą Überfahrt, daugelio meno simpoziumų ir parodų organizatorius. 2002 m. už ekspoziciją ir instaliaciją „Istorijos puslapiai“ tarptautinėje Frankfurto knygų mugėje apdovanotas Valstybiniu ordinu, 2006 m. laimėjo Grand Prix Düren popieriaus meno bienalėje, Vokietijoje ir kitus apdovanojimus.), susirinkusieji galėjo grožėtis lietuvių tautiniais drabužiais, kurių medžiagai įsigyti ir jiems pasiūti lėšų skyrė buvęs Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Krasnojarske gyvena pasaulinio masto Žmogus lietuvis Saulius Sidaras, geologas, meno žinovas.

Taip, tai tikrai garsus lietuvis, patekęs kartu su tėvais tremtiniais į Jarcevo kaimą, netoli Jenisejaus, mokęsis čia, 1967 m. baigęs Kalnakasybos institutą, 1980-aisiais apsigynęs mokslų daktaro disertaciją, parašęs daugiau nei 40 mokslinių darbų, 7 monografijas, Žmogus, išbraidęs kartu su geologų ekspedicijomis visą Sibirą skersai ir išilgai. Tačiau, tačiau jis yra ir meno žmogus. Jo meilė akmeniui įkūnyta įvairiuose iš akmens padarytuose darbuose. Tuos darbus reikia pamatyti, nes atgijusį akmenį tik pamatęs gali pasakyti, kad jis gyvas.

Man regis, kad su jo vardu siejasi Jūsų lituanistinė mokykla?

Taip, „atsikandę“ iš Lietuvos siųstų mokytojų, pamanėme, kad mes patys galim supažindinti klausytojus su Lietuva: jos kalba, istorija, kultūra. Ir mokyklai pradėjo vadovauti ir mokytoju dirbti Saulius Sidaras. Apie jo ir mokyklos darbą turime tik puikius atsiliepimus.

O kiek mokykloje mokosi ir kokio amžiaus žmonių?

Nuolat ją lanko 15-20 suaugusiųjų ir vaikų. Tik vienas kitas tremtinys, o šiaip – tremtinių vaikų vaikai, vaikaičiai. Mokyklos lankytojai nestokoja metodinės ir dalykinės literatūros: ja aprūpina Lietuva.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Alfonsas Kairys

Nuotraukose:

1. Visuomeninės organizacijos „Krasnojarsko regioninė Lietuvių tautinė kultūrinė autonomija „Lietuva“ pirmininkas A. Rasiulis

2-4. Lietuvių-politinių kalinių ir tremtinių atminimą saugo Krasnojarsko krašto lietuviai: Revučij, Partizanskij rajon, Korbiko kapinės Krasnojarske

Voruta. – 2013, liep. 6, nr. 14 (778), p. 12.

Voruta. – 2013, liep. 20, nr. 15 (779), p. 12.