Iki š. m. spalio 1 d. sostinės Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje veikia paroda, skirta palaimintojo vyskupo kankinio Teofiliaus gyvenimui. Vasaros pradžioje labiausiai lankomame šalies muziejuje apsilankė ir svečias iš Lenkijos istorikas Dmitrijus Panto, dirbantis Gdansko Antrojo pasaulinio karo muziejuje. Svečias susidomėjo viena išdidinta 1934 m. nuotrauka, paimta iš Vatikano oficiozo L’Osservatore Romano, kurioje nufotografuotas vyskupas Teofilius Matulionis ir kunigas Julijonas Gronskis Vatikano apartamentuose.

Du lietuviai, sovietinės Rusijos apaštalai, Kremliaus politikos kankiniai, pagal 1933 m. Lietuvos vyriausybės ir sovietinių kalinių pasikeitimo sutartį iš Rusijos kalėjimų ir lagerių skirtingu laiku sugrąžinti į nepriklausomą Lietuvą. Vyskupas Teofilius su kitais kunigais grįžo 1933-iųjų spalio 19 d., kun. Julijonas – 1934 m. kovo viduryje. 1934 m. kovo 23 d. jie abu jau buvo Romoje, pakviesti apsilankyti pas popiežių Pijų XI. (Daugiau apie tai skaitykite čia.)

Šią vasarą su D. Panto užsimezgė epistoliartinė draugystė. Istorikas atsiuntė ištrauką iš savo disertacijos apie katalikų veiklą sovietiniame Sibire, neilgą fragmentą apie Lietuvoje vis dar mažai žinomą tėvą J. Gronskį.

D. Panto tekstą iš rusų kalbos išvertė publicistas Pranas Morkus (apie paties P. Morkaus santykį su kunigu Julijonu Gronskiu – straipsnio pabaigoje).

* * *

„…Kunigo Piotrovskio paskyrimas į tolimą, už tūkstančių kilometrų esantį Charbiną lėmė, kad 1926-aisiais naujuoju Sibiro apaštališkuoju vikaru tapo Tomsko dekanas tėvas Julijonas Gronskis. Šioji kandidatūra buvo svarstyta jau prieš gerus penkerius metus – pripažinta, kad visokeriopai prideranti – deja, dėl nežinomos priežasties paskyrimas nutolo.

Kaip ten būtų buvę – nežinia, o išsamią tėvo Julijono charakteristiką išsaugojo anuometinis kurijos sekretoriaus tėvo Troigo raportas vyskupui Roppui: „…kituose gi Sibiro dekanatuose – turiu omenyje Irkutską ir Tomską – regiu bent porą kandidatų į vyskupus: dekaną Demikį ir Tomske reziduojantį tėvą Gronskį. Pastarąjį Jūsų prakilnybė manėte nukreipti į Irkutską, tačiau, pasitraukus Kolčako valdžiai, jiedu susikeitė vietomis. Sibiro vakaruose tėvas Gronskis pasireiškė taip įtikinamai, jog drįstu teigti, kad geresnio kandidato į Sibiro vyskupus vargu ar surastumėm. Tėvas Julijonas yra, tiesa, lietuvis, tačiau labai katalikiškai nuoseklus, draugiškas ir inteligentiškai pritampantis aplinkoje. Nors dvasinėje akademijoje Gronskis mokęsis nebuvo, taigi mokslinio laipsnio nepelnė, neabejoju – jisai stovi ant tvirtų teologinių pamatų.

Pažymėtina, kad Gronskis itin noriai lanko parapijas, kur be vargo bendrauja lenkų, rusų, lietuvių, latvių, vokiečių kalbomis. Šiam dvasininkui ničnieko negalėtum prikišti – jo gyvensena skaidri ir valyva, o tarnystė Aukščiausiajam ir Bažnyčiai pavyzdingai uoli. Įvertinęs minėtas aplinkybes drįsčiau manyti, kad dekanas Gronskis labiausiai tiktų būtent ten, kur jisai dabar yra atsidūręs, t. y. Tomske.“

Šis tėvą Julijoną išsamiai apibūdinantis raportas įdomus dar ir tuo, kad, be kita ko, įvardija apaštalinių administratorių atrankos kriterijus.

Taip susiklostė, jog dvidešimtųjų metų pradžioje Katalikų Bažnyčia Sibire galėjo jaustis bent mažumėlę saugesnė nei į vakarus nuo Uralo. Tatai lėmė pilietinio karo turbulencijos ir bendras sovietinio režimo nestabilumas ne tik Sibire, bet ypač Tolimuosiuose Rytuose. O Maskvos valdžiai pirmiausia rūpėjo kaip nors sutramdyti suirutę didžiuosiuose miestuose, ir jai paprasčiausiai stigo energijos įsukti ateistinį terorą sunkiai aprėpiamose rytinėse teritorijose.

Šiaip ar taip sovietizuojamo gyvenimo kraštutinybės ir visuotinė nuojauta, kad aplinkybės tiktai blogės, galiausiai lėmė smarkų Sibiro katalikų bendruomenės atoslūgį: ne tik parapijiečiai, bet ir jų ganytojai veržte veržėsi į Vakarus, į Rusijai jau nebepavaldžias nepriklausomas Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos valstybes, gimtosios pastogės link.

Pirmiausia Omsko OGPU areštavo kunigą Bugenį (Mykolas Bugenis 1888-1980, 1930 m. išsiųstas į Solovkus, Butyrkų kalėjimą, grįžęs į Lietuvą 1933 m. kartu su vysk. T. Matulioniu – V. Ž.), prasidėjo nepaliaujamos kvotos. Tomske Sibiro apaštalinio administratoriaus bylai būtinas buvo šioks toks įsibėgėjimas. 1930-ųjų sausyje krašto laikraštyje Raudonoji vėliava pasirodė redakcinis straipsnis Kova prieš religiją – kova už socializmą. Buvo pridurta ir paantraštė Popų agitacijos auka. Nors ruoštasi grynai politiniam procesui, iš pradžių akcentuota antireliginės propagandas dėmuo.

Bevardis autorius komentavo, esą redakciją pasiekusį aukos – anoniminio dešrų fabriko darbininko pareiškimą, reikalaujantį jam kaip katalikui suteikti teisę turėti bent dvi laisvas dienas per metus – gruodžio 25-ąją (Kalėdos) ir pirmąją Velykų dieną. Šias dienas švenčia viso kapitalistinio pasaulio darbininkai-katalikai. Jisai gi, likimo nublokštas į Sibiro erdves, tokios teisės neturi ir priverstas dirbti. Raudonoji vėliava šitokį prašymą apibūdino kaip akivaizdžiai kontrrevoliucinį, torpeduojantį šalies gynybingumo stiprinimą, talkinantį lenkų dvarininkams bei kitų valstybių kapitalistams. Raudonoji vėliava paminėjo ir nesveikų vietos katalikų nuotaikų kurstytoją tėvą Julijoną Gronskį“.

* * *

Aišku, kad jei ne 1933 m. kalinių pasikeitimas ir išvadavimas – ir vyskupas Teofilius Matulionis, ir kun. J. Gronskis būtų sunaikinti – panašiai, kaip dar vienas apaštalas iš Lietuvos, dirbęs sovietinėje Rusijoje kun. Pranciškus Budrys (1888-1937), sušaudytas kartu su 180 savo parapijiečių Ufoje.

Kaip minėta straipsnio įvade, šią istoriko D. Panto disertacijos ištrauką išvertė publicistas, katalikų radijo Mažosios studijos bendradarbis Pranas Morkus. Sužinojęs apie medžiagą, jis klausė, ar čia tas pats kunigas Gronskis, kuris buvo iškeistas į Kaune kalėjusius komunistų vadus? Sakau, – „tas“. P. Morkus klausia, – „kada kun. J. Gronskis mirė ir kur palaidotas?“ Sakau, – „mirė 1944 m., palaidotas Pašušvyje“. Tada P. Morkus sako: „Kun. Julijonas ir mane krikštijo. Tai buvo Klaipėdoje 1939 m. Negana to, mano patėvis Kazys Preikšas buvo vienas iš tų žmonių, kurie buvo 1933-siais iškeisti į Rusijoje kalėjusį vyskupą Teofilių, kun. J. Gronskį ir kitus…“.

Įdomiais keliais Viešpats žmogų veda.