Akad. prof. Zigmas ZINKEVIČIUS, www.voruta.lt

Atlikus šio krašto telefono abonementų knygoje (išleistoje 2007 m. Suvalkuose) esančių pavardžių lingvistinę analizę paaiškėjo, kad joje tokių pavardžių, kurios kilo iš senųjų lietuviškų dvikamienių asmenvardžių, pavyzdžiui, Bui–vydas, t. y. priklausančių seniausiam lietuvių antroponimijos sluoksniui, yra apie 90 (dar 5 asmenvardinės kilmės pavadinimai), kitose pavardėse sunku tai aptikti dėl labai didelio jų sulenkinimo ir dėl lenkiškos rašybos. Kai kurios pavardės tame krašte yra populiarios, jas turi ne vienas, bet keli ar net keliolika telefono abonentų įvairiose krašto vietose. Jų sulenkinimo laipsnis nevienodas.

Dar mažiausiai 35–iose pavardėse slypi tokie dvikamieniai asmenvardžiai, kuriems tiesioginių atitikmenų lietuvių antroponimijoje nerasta, bet jų lietuviška (baltiška) kilmė negali kelti abejonių, nes juos sudarantys dėmenys turimi kituose dvikamieniuose asmenvardžiuose, pavyzdžiui, pavardė –mantas (plg. Der–butas ir Al–mantas).

Iš lietuviškų dvikamienių asmenvardžių dėmenų, sudarančių vardo šaknį (pvz., Eid– asmenvardyje Eidà), ir jų priesaginių vedinių (pvz., Eid–ulis) kilusių pavardžių rasta mažiausiai 306 (dar 10 asmenvardinės kilmės gyvenviečių pavadinimų), pvz., pavardė Ejdul. Dar mažiausiai 50–yje pavardžių slypi dvikamienių asmenvardžių pirmieji dėmenys ir antrųjų dėmenų pradžia (Dai–n– asmenvardyje Dainius iš Dai–noras, plg. daina), pvz., Dojn–ik–owski.

Pavardžių formavimosi laikotarpiu Lietuvos valstybinių įstaigų rašomoji kalba buvo vadinamoji kanceliarinė slavų kalba ir žmonės dokumentuose būdavo įvardijami prie asmenvardžio pridedant rytų slavų (ne lenkų!) kilmės priesagas –ovič, –evič, pvz., Petr–ovič, Jurg–evič (iš Petr–as, Jurg–is).

Lenkai prie šių priesagų priprato vėliau ir tai buvo susiję su diduomenės sulenkėjimu. Taigi šias priesagas turinčios Suvalkų ir Augustavo krašto pavardės yra savitas Lietuvos valstybės (ne lietuvių kalbos, išskyrus padarytąsias iš lietuviškų asmenvardžių) paveldas. Tokių pavardžių rasta labai daug. Jos sudaro įvairiose Suvalkų ir Augustavo krašto gyvenvietėse apie 10–20 procentų visų pavardžių.

Ilgainiui vis labiau įsigalint lenkų kalbai ir vykstant intensyviai gyventojų polonizacijai, rytų slavų kilmės tėvavardines priesagas –ovič, –evič imta keisti –ski tipo priesagomis (–owski, –ewski, –inski irkt.), iš seno Lenkijoje vartotomis darantis pavardes iš vietovardžių. Mat pavardes su –ski priesagomis imta laikyti labiau prestižinėmis, lenkiškesnėmis. Tada išplito šių priesagų vartojimas asmenvardinės (ne vietovardinės) kilmės pavardės. Tai irgi laikytina Lietuvos valstybės padariniu. Suvalkų ir Augustavo krašte pavardžių su –ski tipo priesagomis rasta labai daug. Atskirose gyvenvietėse jų procentas svyruoja tarp 30 ir 40. Daugelis yra kilusios iš asmenvardžių (ne vietovardžių), tačiau dažnu atveju tai įrodyti nelengva.

Krikštijami lietuviai buvo gavę krikščioniškus vardus, iš kurių ilgainiui prisidaryta daugybė pavardžių. Rašomos lenkiškai, jos nerodo tautybės. Koks nors Adamowski galėjo būti tiek lenkas, tiek ir lietuvis. Suvalkų ir Augustavo krašte yra nemaža tokių pavardžių, kurios yra padarytos iš krikšto vardo formų, turinčių tik lietuvių kalbai būdingų ypatybių. Padarytų iš nepriesaginių krikštavardžių (tiksliau iš specifinių lietuviškų krikšto vardo formų, bet be lietuviškų priesagų) rasta palyginti nedaug (apie 30), pvz., pavardė Jonczys (iš Jončis ar Jončys – Jono liaudinio varianto). Bet tokių pavardžių, kuriose slypi lietuvių mažybinės bei maloninės priesagos –elis, –ulis, –ukas, –ikas, –utis, tėvavardinės priesagos –aitis, –ūnas, –onis, –ėnis, –ynas ir dar kai kurios kitos yra labai daug, mažiausiai 420. Tai tokios pavardės, kaip Grycel (plg. Gric–elis: Gricius iš Grigorijus), Jakul (plg. Jak–ulis: Jakas iš Jokūbas), Jokajty (plg. Jok–aitis: Jokas iš Jokūbas) ir kt.

Rasta daug pavardžių, padarytų iš krikštavardžių, turinčių rytų krikščionybės vardams būdingų ypatybių (pvz., Klim iš Klementinus, Gawril iš Gabrielius), vardams, kurie atėjo į Lietuvą nuo Bizantijos per rytų slavų kalbų tarpininkavimą, dalis netgi prieš oficialųjį krikštą. Tokios pavardės – irgi Lietuvos valstybės padarinys. Taip reikėtų traktuoti ir labai dažną pavardėse lenkiškų mažybinių bei maloninių krikštavardžio formų vartojimą, būdingą lietuvių antroponimijai.

Pavardžių, kuriose slypi lietuviški pravardinės kilmės asmenvardžiai (pvz., Balandis pavardėje Bołądź) yra labai daug, ne mažiau kaip 400. Be to, daugelyje pavardžių slypi lenkiški pravardinės kilmės asmenvardžiai, savo reikšme sutampantys su esančiais lietuvių pavardėse. Tai tokios poros, kaip Apinys – Chmiel, Ąžuolaitis – dąbek, Debesys – Chmura ir daugybė kitų, kurios verčia manyti, jog praeityje buvo masiškai pavardės verčiamos į lenkų kalbą. Beje, yra istorinių faktų, patvirtinančių tokią nuomonę.

Į akis krinta daugelio lenkiškos kilmės pavardžių sutapimas su Lietuvoje vartojamomis tokiomis pačiomis pavardėmis, tik aplietuvintomis, pvz., Dmuchowski – Dmukauskas. Šis faktas verčia manyti, kad tiek vienur, tiek ir kitur, vietos gyventojai, net nemokėję lenkų kalbos, būdavo „apdovanojami“ lenkiškomis pavardėmis, juolab, kad turime dokumentuotų tokio elgesio pavyzdžių.