Ten, kur teka Verseka, ten, kur kur gimė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto žmona Ona, ten, kur kelius išklampojęs vienas lietuviškojo žodžio pradininkų Stanislovas Rapolionis, eidamas Jono Pauliaus II gatve, būtinai pamatysi modernų pastatą, pažymėtą 26-uoju numeriu. Tai lietuviškoji Stanislovo Rapolionio gimnazija. 2006 m. gruodžio 28 d. Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos Sprendimu tokia ji tapo tik 2007 m. gegužės 2 d.

Svetingai lydimas gimnazijos budėtojos, eini koridoriumi, nuo kurio sienų į tave žiūri Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių portretai. Lietuvos praeitis eina kartu su tavim…

Jaukiame kabinete pasitinka Šalčininkų raj. Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijos direktorė Danuta Zuzo. Ji vietinė, čia gimusi, čia baigusi vidurinę, tą pačią vidurinę, kuriai dabar vadovauja.

Pirmas klausimas po nuoširdaus pasisveikinimo:

Gerbiama direktore, mokykla – tai vaikų namai. Žinome, kad visoje Lietuvoje jų skaičius nuolat mažėja: sumažėjo ir šįmet. Kiek Jūs mokot vaikų šiais mokslo metais ir kokių tautybių?

Prisimenu, kai 1992 metais įsikūrė lietuviška mokykla, joje mokėsi tik 86 vaikai. Dabar mokome 370. Mokinių skaičius, kaip Jūs ir pastebėjote, mažėja visose Lietuvos ugdymo įstaigose, mažėja ir mūsų gimnazijoje, tačiau esame optimistai ir tikimės, kad po metų kitų jų padaugės. Mūsų ugdymo įstaigoje visų – lietuvių, lenkų, rusų, romų tautybės vaikų čia rasite.

Be abejo, turite mokinių, kurie atvyksta iš atokesnių vietų, ir iš kokių? Kas juos atveža?

Gimnazija turi du – Tetėnų „Šalčios“ ir Eišiškių „Vilties“ pradinio ugdymo – skyrius. „Vilties“ skyriuje mokoma rusų kalba. Dalis aukštesniųjų klasių mokinių į gimnaziją atvyksta specialiai mokiniams skirtais Šalčininkų autobusų parko autobusais, mažesnius vaikus atveža mūsų mokyklinis autobusas, kurį mes mielai vadiname „busiuku“. Tiesa, pastarasis brangokai kainuoja, ypač jo remontas, o remontuoti tenka: kasdien jis nuvažiuoja po 200 km „gerais keliais“ – žvyrkeliu.

Greta yra gimnazija, kurioje mokoma lenkų kalba. Kaip vaikų tėvai pasirenka greta esančias įstaigas? Jūsų ir jų vaikai tikriausiai yra iš mišrių šeimų?

Mažas miestelis yra mažas miestelis. Tėvai tarpusavyje bendrauja, žino, kur kokie mokytojai dirba, kaip dirba, kokia yra mokyklų mokymo materialinė bazė. Ir į tai atsižvelgia. Tačiau kartais sunkoka konkuruot su kaimynais, nes tėvams, leidžiantiems vaikus į lenkiškos mokyklos I klasę, skiriama apie 800 Lt parama. Ją skiria Lenkijos Respublikos vyriausybė. Aišku, kaime gyvenančiam žmogui tai yra pinigai. Ir susigundoma… (svarbus argumentas, nulemiantis mokyklos pasirinkimą)

Tačiau jų vaikai kaip tautinė mažuma, gauna svaresnius Mokinio krepšelius. Kaip Jūs pakomentuotumėt tokį dalyką. Juk Jūs ne mažiau turit įdėti pastangų, kad kitas vaikas, visai nemokėdamas lietuviškai, prašnektų šia kalba ir išlaikytų baigiamuosius egzaminus?

LR Vyriausybės nutarimu visiems tautinių mažumų mokyklų mokiniams leista padidinti mokinio krepšelio lėšas 5 proc. papildomoms lietuvių kalbos pamokoms, naujiems vadovėliams įsigyti, mokytojų kvalifikacijai kelti. Dabar dar padidinus finansavimą, jos gaus beveik 21 proc. didesnius mokinio krepšelius. Tačiau mūsų gimnazijai lietuvių kalbos mokymui papildomų lėšų neskiriama, o juk mokome daugiausia mišrių šeimų vaikus. Tarkim, klasėje yra 29 vaikai. Tautinių mažumų mokykloje tokia klasė, mokant lietuvių kalbos, būtų dalijama pusiau. Ir tam skiriamos papildomos lėšos. Mes galim dalinti tik tuo atveju, jeigu turime lėšų Mokinių krepšelyje. O jų daugiausiai stinga…

Šiuolaikiniame pedagogikos dėmesio centre – vaikas ir jo mokymosi rezultatai. Ar Jus džiugina mokymosi rezultatai? Kur daugiausiai stoja Jūsų abiturientai ir kokie stojimo rezultatai?

Motyvuoti mokiniai mokosi gerai ir stoja į tas specialybes, kurias nori. Tęsia mokymąsi įvairiose aukštosiose ir neaukštosiose mokyklose. Turim policininkų, gydytojų, mokytojų, socialinių darbuotojų. Visų net neišvardinsi. Džiugu tai, kad stojantieji įstoja, baigia mokslus ir susiranda darbą. Mūsų gimnazijos stojimo į aukštąsias mokyklas rodiklis aukštesnis negu rajono ugdymo įstaigų.

Jūsų gimnazijoje daug nuostabių mokytojų, matyt, yra mokytojų metodininkų, gal ir ekspertų. Kaip jie skatina mokinių kūrybiškumą, mąstymą?

Gimnazijoje greta vyresniųjų mokytojų dirba 8 metodininkai ir, manau, kad iki Naujųjų metų bus atestuoti dar du. Ekspertų kol kas neturime, bet laikas mūsų naudai – turėtų jų būti. Mokytojai domisi naujomis technologijomis, kartu su mokiniais rengia įvairias užduotis.

Šiandienos mokytojas. Koks jis? Ar yra ideali pamoka?

Mokytojas – kūrybinga, išradinga asmenybė, kuriantis ir skatinantis kurti, nuoširdžiai bendraujantis su mokiniais ir, be abejo, keliantis savo kompetenciją. Apie idealią pamoką pasakyčiau tik tiek: idealaus nieko nėra, tačiau reikia stengtis artėti prie to. Tobula pamoka – tai siekiamybė. Jeigu mokytojas jaučia, kad pamoka pavyko ir tai mato vaikų akyse – jis yra arti siekiamybės.

Sakoma, kad vertinimas skatina mokytis. Kaip mokytojai išmano vertinimo sistemą?

Vertinimo sistemą mokytojas sukuria pats. Jau pirmąją pamoką mokiniai supažindinami su ja. Reikia, kad vaikai žinotų, ko iš jų mokytojas nori. Esame įsitikinę, kad gerai, kai tas pats mokytojas moko mokinį nuo 5 iki 10 klasės. Tada vaikas įpranta prie jo darbo metodų, vertinimo sistemos. Mūsų gimnazijoje jau mokslo metų pradžioje su vertinimo sistema tėvai supažindinami per bendrą mokinių, mokytojų, tėvų susirinkimą.

2011-ieji Lietuvoje paskelbti laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių metais. Kokiuose renginiuose teko dalyvauti Jūsų vaikams ir kokius renginius Jūs organizavot? Šia proga pakalbėkim ir apie renginius pilietiškumui ir tautiškumui ugdyti. Gyvenant čia, kur esama įvairių tautybių žmonių (lietuvių, lenkų, rusų čigonų), tai labai opu?

Šiais metais, kaip ir kasmet, minėjome Laisvės gynėjų dieną – Sausio 13-ąją, minėsime Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją. Gimnazijos istorijos mokytojai su mokiniais gražiai paminėjo Gedulo ir Vilties 70-ąsias metines, o kūno kultūros mokytojai organizavo tradicinį gatvės krepšinio turnyrą, skirtą Liepos 6-ajai. Kasmet pažymima ir Kariuomenės diena.

Mūsų gimnazijos šauliai dalyvauja Lietuvos šaulių sąjungos organizuojamuose renginiuose ir stovyklose. Vasarą Lietuvos šaulių sąjungos organizuota stovykla veikė mūsų gimnazijoje.

Glaudžiai bendradarbiaujame su Vytauto Didžiojo karo muziejumi, Varėnos rajono Purvėnų pasienio užkarda. Švenčiame Užgavėnes. Organizuojame Kalėdų, Vėlykų renginius, Kaziuko mugę. Pažymime Tarptautinę gimtosios kalbos dieną, Knygnešio dieną, minėjome M. K. Čiurlionio 100-ąsias mirties metines.

Kasmet dalyvaujame Šalčininkų rajono lietuviškų mokyklų mokinių meno kolektyvų šventėje „Šalčios aleliumai“.

Gimnazijoje buvo organizuotas rašinių konkursas „Tegu skamba lietuviškas žodis“ ir daug kitų renginių.

Jūsų nuostabūs projektai, skirti Tautinių mažumų ir išeivijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės: „Lietuvių krašte – lietuvių klaba“, „Kaip gyveno mūsų senoliai“, „Močiutės seklyčioj“ ir daugelis kitų, skiriami lietuviškam žodžiui puoselėti, lietuviškoms tradicijoms ugdyti. Kokie projektai įgyvendinti per pastaruosius dvejus metus būtent šia kryptimi?

Puoselėjame lietuvišką žodį, ugdome lietuviškas tradicijas per įvairių dalykų pamokas. Po 2009 metų, kai buvo panaikintas Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tikrai rūpinęsis lietuviškumu, tautine darna Rytų Lietuvoje, projektinei veiklai jokių lėšų negauname… Ir lieka tik pamoka….

Eidamas koridoriumi, pastebėjau lentelę prie Lietuvių kalbos kabineto. Kada jis tapo priziniu ir kas jam vadovauja? Gal ir daugiau tokių išskirtinių, prizines vietas laimėjusių, kabinetų turite?

Kabinetui vadovauja lietuvių kalbos vyresnioji mokytoja Birutė Lukaševičienė, o priziniu jis tapo 2008 metais, kai Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbė konkursą geriausiam Rytų Lietuvos mokyklų lietuvių kalbos kabinetui Taip pat turim prizinį Istorijos kabinetą, kurio vadovė –istorijos mokytoja metodininke Liudmila Jurgelevičienė. Daugelis kitų kabinetų yra ne ką prastesni. Na, o koridorių puošia unikali 12 klasės mokinės Elvyros Autukaitės portretų paroda.

Kokia Jūsų gimnazijos vizija?

Pirmiausia, mūsų šūkis – tai romėnų politinio veikėjo, filosofo, rašytojo Senekos žodžiai: „Savo sugebėjimus žmogus gali pažinti tik juos išbandęs“. O mūsų gimnazija – auganti, modernėjanti, puoselėjanti kultūrinį paveldą, ugdanti socialiai aktyvius ir kūrybingus Lietuvos piliečius, atvira pozityviai veiklai bei nuolatinei kaitai ugdymo įstaiga, patraukli savo turiniu bei išore, ugdymo kokybe, neformaliojo ugdymo įvairove, aprūpinta naujausiomis technologijomis, įsirengianti šiuolaikinį sporto aikštyną bei stadioną.

Kalbėjosi Alfonsas Kairys

Nuotraukoje: D. Zuzo

Voruta. – 2012, kov. 3, nr. 4 (743), p. 13.