Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius. N. Adukonienės nuotrauka

Laikraštis „XXI amžius“, 2019 11 02

Kaišiadorių muziejaus direktoriaus Olijardo Lukoševičiaus parašytoje knygoje „Trakų (Kaišiadorių) apskritis 1918–1940 m.: tarp valdžios ir savivaldos“ pateikiami dabar jau dviejų teritorijų – Trakų ir Kaišiadorių rajonų – to meto istoriniai įvykiai. Knygos autoriui pateikėme kelis klausimus.

Knygoje įvykiai pateikiami nuo 1918 metų, Lietuvos savivaldybių gimimo. Kaip jos pradėjo kurtis?

Svarbu pradėti nuo to, kad savivaldybės susikūrė ne tuomet, kai Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė apie Lietuvos nepriklausomybę, nes tuo laiku tebesitęsė Pirmasis pasaulinis karas (tuo laiku vadintas Didžiuoju karu). Tebesitęsė vokiečių okupacija, karinė vokiečių administracija apsimetė apie jokį nepriklausomybės aktą net negirdėjusi. Lietuvoje vienintelis įstatymas tebebuvo vokiečių žandaro šautuvas, o kaimuose vokiečių nurodymų vykdymui buvo vietiniai seniūnai – ne pačių gyventojų išsirinkti, o okupantų paskirti statytiniai.

Taigi, apie gyventojų išsirinktą savivaldą galime kalbėti tik nuo tada, kai 1918 metų lapkritį baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, kai Vokietija kapituliavo. Tuo pačiu metu Lietuvoje buvo sudaryta pirmoji vyriausybė, kuri paskelbė atsišaukimą į gyventojus, kad šie patys skubiai susirinktų ir išsirinktų vietinius komitetus, imtų visą valdžią į savo rankas. Pirmieji lietuviški savivaldos komitetai buvo išrinkti Kaišiadoryse lapkričio 23 dieną, Kruonyje – lapkričio 22 dieną. Netrukus komitetai išrinkti ir Žiežmariuose, Žasliuose. Čia komitetas inicijuotas kunigo Pakščio, bet vėliau miestelis okupuotas bolševikų kariuomenės ir po mūšių su Lietuvos kariuomene išlaisvintas tik 1919 metų balandį. Kietaviškiečiai nusprendė atskirą komitetą įkurti 1919 m. vasario 3 d. Onuškyje 1918 metų pabaigoje įkurtas lenkiškas komitetas, inicijuotas kunigo Puzyriausko, o gretimame Dusmenų bažnytkaimyje – lietuviškas. Kuriant Aukštadvario komitetą konkuravo lietuviška ir lenkiška kryptis. Nugalėjo lietuviška, o jos lyderiai buvo gydytojas Vladas Mongirdas ir kunigas Grigonis. Aukštadvaryje susikūrė ir bolševikinis komitetas. Tokia trijų rūšių komitetų (lietuvių, lenkų ir bolševikų) kova vyko dažname apskrities miestelyje. Semeliškių ir Vievio valsčių savivaldybių veikla nusistovėjo tik 1920 metais, iš jų pasitraukus Lenkijos kariuomenei.

Dabar istorikai svarsto, kaip atsitiko, kad Lietuvos siena 1920 metais atsirado būtent toje linijoje, už Kazokiškių, Vievio, Semeliškių, Onuškio… Viena vertus, čia 1920 metais įsitvirtino jau pakankamai sustiprėjusi Lietuvos kariuomenė, apsistojusi Žiežmarių, Kaišiadorių, Žaslių, Vievio apylinkėse. Tačiau nereikia užmiršti vietinių gyventojų, nes būtent jie rodė, kurios valstybės piliečiais jie nori būti – Lietuvos ar Lenkijos, demonstravo tiek lietuvių, tiek ir lenkų kareiviams, kurią iš kariaujančių pusių palaiko. Aišku, aktyviausiai rodę savo palankumą vienai ar kitai pusei dažnai ir nukentėdavo nuo kareivių, partizanų, priešiškai ir fanatiškai nusiteikusių kaimynų…

Kas tapo pirmaisiais valsčių tarybų ir valdybų vadovais, vėliau jas pakeitusiais viršaičiais?

Įdomu, kad lietuviškų komitetų iniciatoriais turėtume laikyti parapijų klebonus, nes dažniausiai būtent jie sušaukdavo pirmuosius susirinkimus ir dažnai netgi tapdavo pirmųjų komitetų nariais ar bendradarbiais. Pavyzdžiui, Kaišiadoryse susirinkimą sušaukė parapijos klebonas kun. Alfonsas Varnas, o susirinkime jis išrinktas komiteto revizijos komisijos nariu. Žiežmariuose iniciatorius buvo klebonas Balčiūnas, kuris vėliau aktyviai dalyvavo ir komiteto veikloje, ir steigiant lietuviškas mokyklas. Žasliuose – kunigas Pakštys. Aukštadvaryje – ne tik kunigas Grigonis, bet ir gydytojas Vladas Mongirdas. Visi šie ir nepaminėti asmenys dažniausiai buvo ir anksčiau aktyviai besireiškę veikėjai, turėję gyventojų pasitikėjimą.

Bet parapijų klebonai – daugiau iniciatoriai, palaikytojai. Absoliuti dauguma išrinktų valsčių tarybų narių buvo ūkininkai, baigę arba porą pradžios mokyklos klasių, pasimokę savarankiškai skaityti, arba net iš viso beraščiai. Tarp tarybų narių pasitaikė vienas kitas mokytojas, prekybininkas ar amatininkas.

Kokie tarybos nariai – tokie ir išrinktieji viršaičiai. Juk rinko iš savųjų. Nereikėtų įsivaizduoti, kad tai buvo idealūs tarnautojai. Juk pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis dažnai tebebuvo ūkininkavimas, nes viršaičio algos nebuvo didelės (400–600 auksinų), todėl nesėdėjo visą dieną kontoroje, reikėjo dirbti ir namuose. Nebuvo pirmųjų viršaičių darbas sklandus ir dėl nepatyrimo, neraštingumo, žalingų įpročių, dar nebuvo sukurta tinkama valstybės ir savivaldybių darbo teisinė sistema.

Po 1929 metų rinkimų, galima sakyti, atsirado visai kita viršaičių darbo kokybė.

O kada savivalda nusistovėjo?

Tai įvyko maždaug per 1919–1921 metus. Tik 1919 m. spalio 10 d. buvo priimtas Savivaldybių įstatymas. Savivalda buvusi trijų lygmenų: seniūnijos–valsčiaus–apskrities. Žemiausioje grandyje – seniūnijose – pačių gyventojų išrinkti seniūnai, seniūnijų atstovai į valsčiaus tarybą, po to valsčiaus tarybose išrinkti viršaičiai ir atstovai į apskrities tarybą ir galiausiai apskrities taryboje išrinkta valdyba. Į savivaldą įtraukta daug asmenų, todėl įtakos negalėjo pasigviešti keli asmenys.

Pavyzdžiui, vien Žaslių valsčiuje buvo apie 50 seniūnijų, kiekvienoje išrinkdavo po seniūną, seniūno padėjėją ir atstovą į Žaslių valsčiaus tarybą. Taigi, susidaro apie 150 žmonių. Pabandykite juos pareguliuoti. 1929 metais seniūnijų ribos buvo optimizuotos ir jų skaičius sumažintas. Tada Žaslių valsčiuje liko 15 seniūnijų. Taigi, su visais išrinktaisiais turime apie 50 aktyviai veikusių išrinktų valsčiaus savivaldybės žmonių.

Apskrities lygmenyje savivalda renkama pagal valsčių atstovavimo principą. Nusistovėjus sistemai apskrities taryboje dažniausiai buvo po du žmones nuo kiekvieno valsčiaus (iš kurių vienas – valsčiaus viršaitis), o jei valsčius didesnis – po tris. Susirinkusi apskrities taryba išrinkdavo apskrities valdybą (t.y. vykdomąją valdžią), kurios pirmininkas buvo apskrities viršininkas.

Kas Jums pasirodė labiausiai netikėta tuo laikotarpiu?

Netikėtų dalykų buvo daug. Pavyzdžiui, esame įpratinti manyti (ir aš dirbdamas mokykloje pagal vadovėlį taip aiškindavau), kad nuo 1918 iki 1926 metų pabaigos Lietuvoje buvo demokratinis periodas, o po to jau – autoritarinė diktatūra. Tačiau dokumentai ir faktai parodė, kad tai – per daug stereotipinė schema. Pavyzdžiui, tiek diktato, kiek gyventojai patyrė 1919 metais, kažin ar kada daugiau buvo. Juk žmonių nuomonės visiškai nebuvo paisoma. Pavyzdžiui, Žasliuose per vienerius metus valsčiaus tarybos rinkimai organizuoti net keturis kartus. Apskrities valdžiai Kaišiadoryse kas nors neįtinka – nurodo perrinkti. Pavyzdžiui, Darsūniškyje nurodoma perrinkti komitetą, tam reikalui atvyksta iš Kaišiadorių apskrities valdybos pirmininkas ir tą pačią dieną, kai teikėsi atvykti, vietinių gyventojų net neįspėjęs, nuėjęs prie bažnyčios, po Mišių žmonėms nurodo iš karto daryti rinkimus ir dar pasako, ką išrinkti. Pabandę protestuoti milicininkų sugrūdami į areštinę. Milicininkai į „rinkimus“ irgi atvyksta ne šiaip taikiai pasikalbėti, o apsiginklavę, apsikarstę granatomis, žmonėms grasinama, kad, jei nerinks, ką nurodė, iš Kauno atvyks kareivių būrys, o tada tai bus…

Vėliau irgi ne pyragais kvepėjo. Už įtarimus žmonės galėjo lengvai pakliūti į areštinę, kalėjimą, susilaukti kratos, būti ištremti. Pavyzdžiui, 1922 metais apskrities karo komendantas išleido įsakymą už kainų pakėlimą nusavinti turtą, prekes ir ištremti. Dažnai 1922–1923 metais tremiami iš Trakų apskrities mokytojai, kurie pasižymėjo kairiosiomis pažiūromis. Daugiausia šiomis akcijomis gąsdinti įtariami palankumu bolševikams, Lenkijai, bet galėjo nukentėti ir neutralesnieji. Kai granatos sproginėjo, kliuvo visiems, kurie arčiau stovėjo. Tokie buvo „demokratiniai“ laikai.

Beje, tarp savivaldybių tarybų irgi pasitaikė įdomių demokratinių sprendimų. Pavyzdžiui, Žiežmarių valsčiaus taryba 1919 metais nubalsavo sudeginti valsčiaus gyventojo Kochanskio sodybą, nes jis buvo vagis. Bet šis sprendimas neįgyvendintas, mat taryba nerado, kas jį įgyvendins. O Kaišiadorių apskrities taryba 1919 metų pabaigoje nubalsavo ištremti iš apskrities visus, kurie įtariami ryšiais su lenkų sąmokslininkais. Bet apskrities viršininkas tokį sprendimą užprotestavo ir Lenkijos okupacijos šalininkai liko čia gyventi. Norinčių, kad Kaišiadorių apskritis priklausytų Lenkijai, buvo gana daug – ne tik dauguma dvarininkų, bet ir dalis miestelių gyventojų. Tai priklausė ne tik nuo tautybės, bet ir nuo kultūrinio identiteto, vartojamos kalbos, mat didelė dalis Kaišiadorių, Žaslių, Žiežmarių, Vievio ir kitų miestelių gyventojų kalbėjo lenkiškai.

Mes visiškai nežinojome, kokius vargus įveikė civiliai gyventojai. Buvome įpratę kalbėti tik apie didvyriškas Lietuvos kariuomenės kovas, mūšius su lenkais, bolševikais. O kiek nukentėjo nuo visų kariaujančių pusių civiliai, pamiršome. Be to, jie kentė ne tik nuo Lietuvos priešų, bet ir nuo savos kariuomenės, nuo savų pareigūnų, nuo partizanų. Juk kareiviai nebuvo jau tokie kultūringi, juk tai – paprasti bernai iš kaimo, tik ginkluoti. Kita vertus, tą kariuomenę reikėjo išmaitinti, iš gyventojų rekvizuoti gyvulius ir kitus maisto produktus, teikti nuolatines pastotes (tai – vežiojimo su savo arkliais prievolė, kuri užtrukdavo ir po porą dienų). Dar pridėkime gyventojų prievoles savivaldybėms – kelių ir tiltų taisymas, mokyklų aprūpinimas, malkų ruošimas mokykloms, ligoninei, areštinėms, pridėkime pastočių prievoles ne tik savivaldybių reikalams, bet ir milicininkams, atvykusiems valstybės tarnautojams iš įvairiausių ministerijų ir kitų valdiškų įstaigų. Viršaičiai nuolat skundėsi, kad jie nebeturi, ką pasiųsti su vežimu, juk kiekvienai dienai surasti po 10, 20 ir daugiau vežimų nebuvo lengva, todėl kantrybės netekę jie pradėdavo tiesiog atsirašinėti, konfliktuoti, gaudavo nuobaudas, būdavo nušalinami, perrenkami nurodant iš aukščiau.

Šalia to „demokratiškumo“ vietinius gyventojus iki pat 1919 metų vasaros vidurio tebeengė užsilikę vokiečių kareiviai. Šie darė, ką tik panorėję, – atiminėjo gyvulius, arklius, plėšikavo, rodė kraštutinį dėmesį moterims. Pavyzdžiui, 1919 metų birželio 10 dieną prie Žaslių geležinkelio stoties buvusius Guronių, Paltininkų ir Dalinonių kaimų žmones vokiečių kareiviai užpuolė net su 12 kulkosvaidžių. Užpuolė, apiplėšė, suniokojo turtą ir sumušė vyrus. Kodėl? Nes dieną prieš tai atėję penki kareiviai bandė pasiimti maisto, o vienas kareivis tiesiog namuose užsimanė „išgėdinti“ mergaitę. To neištvėrusios šalia buvusios moterys pradėjo rėkti, sukėlė triukšmą, o vyrai sulaikė vieną kareivį. Todėl kitą dieną vokiečiai ir surengė žiaurią keršto akciją. O buvo jau 1919 metų vidurys.

Leidinyje atsispindi to meto visuomenės politiniai, kultūriniai pokyčiai apskrityje, apžvelgiama švietimo, sveikatos, socialinės politikos padėtis, karai su bolševikais ir Lenkija 1918–1920 metais. Kaip sekėsi rinkti medžiagą? Kas buvo sunkiausia? Kokie buvo pagrindiniai šaltiniai rašant apie to meto įvykius šiame krašte?

Pagrindiniai šaltiniai – archyviniai dokumentai, saugomi Lietuvos valstybės centriniame archyve, apskrities viršininko, apskrities savivaldybės, atskirų valsčių fondai, atskirų ministerijų ir departamentų fondai. Medžiagos daug ir apimtis gana didelė, nes Lietuvoje dar neteko matyti, kad būtų rašoma knyga apie visą apskritį, apie visas apskrities valsčių savivaldybes. Dažniausiai dėmesys skiriamas pavieniams valsčiams.

Nemažai medžiagos išliko to meto spaudoje. Vien mėnraštis „Savivaldybė“, leistas iki pat 1940 metų vasaros, – tiesiog lobynas kiekvienai apskričiai, kiekvienam valsčiui. Jis patalpintas internete, „epavelde“, galima skaityti neišeinant iš namų.

Kuo įdomūs pirminiai šaltiniai? Suteikia visai kitą vaizdą, negu rašoma vadovėliuose, dabartinių laikraščių straipsniuose, interneto tinklalapiuose. Jei dabartinis žurnalistas rašo straipsnį apie anuos laikus ir skuba – juk lengviausia yra kažką nukopijuoti, paimti ir kiek perdaryti seną informaciją, gana stereotipišką ar netgi klaidingą. Juk negalime reikalauti iš žurnalisto, kad jis kelis mėnesius sėdėtų archyve tyrinėdamas dokumentus tam, kad parašytų straipsnį. Kiek jis uždirbs, ką valgys šeima? Bet tik šaltiniuose – tikra realių žmonių ir vietų padėtis, gyva, skirtinga, įdomi.

Kas ypač nustebino rengiant šį leidinį? Kas iš anų laikų buvo svarbiausia sėkmingai krašto raidai?

Nustebino keli dalykai. Pavyzdžiui, kad žmonės savivaldybių tarnautojų, įstaigų nelaikė valdžia. Keista, ar ne? Bet valdžia jiems – tik sostinėje, Kaune. Tai – vyriausybinės įstaigos, visokios ministerijos ir departamentai. Ir tik iš šių centrinių valdžios įstaigų gauti pinigai buvo valdiški. Taigi, valsčių ir apskrities biudžetų pinigai – ne valdiški, o savivaldybės, savi. Mat iš vietinių gyventojų mokesčius rinko valsčiaus savivaldybėje ir juos paskirstė tokiu principu: 20 procentų pasilieka valsčiaus savivaldybėje, 30 procentų perduodama apskrities savivaldybei į Kaišiadoris, o 50 procentų keliauja į bendrą Lietuvos „katilą“ valdžiai. Jei kartais gauni pinigų kaip dotaciją iš Kauno, gavai valdiškų pinigų.

Kiti pinigai savi, todėl ir leido juos labai taupiai, už mažus pinigus padarydami daug darbų. Pavyzdžiui, teko matyti medinio tilto remontui sąmatą – 7 litai. Kelis litus sumoka meistrui už pusdienio darbą, už kelis nuperka medienos, o keli vyrai iš vietinės bendruomenės padeda atvežti, ką reikia, patalkina meistrui. Ir tiltas suremontuotas.

Aišku, teko matyti ir 100000 litų sąmatų. Pavyzdžiui, tiek kainavo Kaišiadorių pradžios mokykla, dviaukštė, mūrinė, su visais patogumais – centriniu šildymu, vandentiekiu, kanalizacija, vėdinimu. Tik 10000 litų sudarė valdiški pinigai (iš Švietimo ministerijos). Kiti – apskrities savivaldybės, dalis – iš specialiai mokyklos statybai skirto mokesčio. Todėl kiekvienas centas buvo suskaičiuotas. Kiek planuota, tiek išleista. Pavyzdžiui, kai 1938 metais suplanavo pastatyti mūrinę dviejų aukštų Žaslių valsčiaus savivaldybę, numatė apie 61000 litų. Ši sąmata buvo viršyta vos… 500 litų. Kiekvienas to meto statinys modernus, estetiškas architektūrine prasme, derantis prie aplinkos.

Dar vienas svarbus dalykas, kad pagrindiniai pokyčiai vyko valsčiaus savivaldybės lygmeniu. Viskas keitėsi greitai ir į gera todėl, kad pati valsčiaus bendruomenė savo posėdžiuose sprendė, ko labiausiai reikia, o viršaitis tai turėjo įgyvendinti. Ne kažkas iš kitur atvažiuodavo nurodyti, ką daryti, o vietiniai patys sprendė ir įgyvendindavo. Todėl buvo daug planų, daug padarytų darbų ir mažai skundų, kad nieko negalime, nuo mūsų nepriklauso, viskas blogai. Todėl Smetonos laikams ir yra išlikusi senųjų žmonių nostalgija, nes tai buvo tikroji savivalda, bendruomenės saviraiškos galimybės daug padaryti ir pasidžiaugti bendru darbu. Toje nostalgijoje yra ne prisiminimas, kad buvo lengva, o kad bendras darbas sutelkė bendruomenę, suteikė prasmę jų gyvenimui.

Ar galite pasakyti, kuo to laiko savivaldos pamokos būtų vertingos mums šiandien?

Aišku, kad prisiminti ir pasimokyti yra ko – tos tikros, realios savivaldos, bendruomenės saviraiškos galimybių. Bet, kaip matome, iš istorijos niekas nesimoko, nors apie tai kalba.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva ČERVOKIENĖ

„XXI amžius“