Turku pilis. Autorės nuotr.

Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė,Vilnius, www.voruta.lt

Mėgstantiems keliauti ir besidomintiems įvairiais Lietuvos istorijos įrašais vertėtų aplankyti viduramžius menančią buvusią Suomijos didžiosios kunigaikštystės sostinę Turku.

Suomijos pietvakariuose, prie Baltijos jūros, abipus Aurajoki upės žiočių esantis miestas pradėjo kurtis per Švedijos surengtą pirmąjį kryžiaus žygį į Suomiją, apytikriai 1155 ar 1157 m. XIII a. pabaigoje buvo pastatyta pilis ir įkurtas dominikonų vienuolynas, XIV a. pradžioje pašventinta katedra. Tuo metu Turku tapo katalikų, o nuo XVI a. antros pusės liuteronų vyskupijos, vėliau – arkivyskupijos centru. Iki XIX a. Turku buvo Suomijos administracinis ir prekybinis centras. 1640 m. čia įkurtas pirmasis Suomijoje universitetas, kuris 1828 m. perkeltas į Helsinkį. 1809–1812 m. (faktiškai iki 1819 m.) Turku miestas buvo Suomijos didžiosios kunigaikštystės sostinė[1].

Lietuviškos praeities pėdsakus galima atsekti dešiniajame Aurajoki upės krante stovinčioje seniausioje Suomijos pilyje (iškilusi 1280 m. ji ne kartą degė ir nuo pat pamatų buvo perstatyta). 1562 m. į šią pilį atvyko už Suomijos didžiojo kunigaikščio Jono Vazos (1537–1592) ištekėjusi Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo (1467–1548) ir Bonos Sforzos (1494–1557) dukra, Žygimanto Augusto (1520–1572) sesuo Kotryna Jogailaitė (1526–1583). Dvidešimt penkerių metų sulaukęs Jonas Vaza dėl politinių sumetimų vedė net vienuolika metų vyresnę, jau beveik trisdešimt šešerių nuotaką iš Lietuvos.

Tiesa, šios jungtuvės įvyko prieš Jono Vazos brolio Švedijos karaliaus Eriko XIV (1533–1572) valią (jis buvo uždraudęs Jonui vesti Jogailaitę, nes Lietuva ir Lenkija jau buvo okupavusios Livonijos žemes). Atšventę vestuves Vilniuje, po du mėnesius trukusios varginančios ir pilnos pavojų kelionės Jonas Vaza su savo žmona Kotryna iškilmingai atvyko į tuometinę Suomijos sostinę Turku. Kotrynos garbei čia iškart prasidėjo ir net keletą mėnesių ūžė naujosios kunigaikštienės pagerbimo iškilmės. Pasak šaltinių, kunigaikštis Jonas pilyje liepė surengti Kotrynos kraičio parodą, kurios apžiūrėti iš visų apylinkių ėmė plūsti suomių bajorai su savo šeimomis. Apie tai ir apie kitus Kotrynos Jogailaitės gyvenimo etapus išsamiai yra papasakota Rimvydo Valatkos straipsnyje „Geidžiamiausios Lietuvos istorijoje senmergės Kotrynos Jogailaitės suomiškoms vestuvėms Vilniuje – 450 metų“ (https://www.voruta.lt/gaire/svedijos-karalius-erikas-xiv/). Be kita ko, apie šią išskirtinio likimo moterį parašyta ne viena knyga: 2018 m. išėjo švedų kultūros istorikės Evos Mattsson biografinis veikalas apie Kotryną Jogailaitę Furstinnan; 2023 m. – Ilonos Skujaitės romanas Karo nuotaka.

Ne vieną įdomią istoriją saugo ir Turku miesto centre stūksanti katedra. Pastatyta dar XIV a. pradžioje, ji visiškai sudegė per 1827 m. kilusį gaisrą. Katedrą restauruojant, iškilo ir 101 metro aukščio laikrodžio bokštas. Prie pat katedros stovi bronzinė suomių literatūros pradininko, humanisto, reformacijos šalininko Mikaelio Agrikolos (1510–1557) statula, kurią 1952 m. sukūrė skulptorius Oskaras Jauhiaisenas. M. Agrikola panašiu metu (apie 1536–1539 m.) kaip ir Abraomas Kulvietis (1510–1545) studijavo Vitenbergo universitete, tad jiedu galėjo būti pažįstami.

Be to, kai kurie senosios lietuvių literatūros tyrinėtojai[2] M. Agrikolą lygina su Martynu Mažvydu (1510–1563). M. Agrikola parengė pirmąją knygą suomių kalba Abėcėlė (ABC–kiria; išliko tik keli puslapiai), išleistą 1538–1543 m. greičiausiai Liubeke (Vokietijoje). Taip pat išleido katekizmą Tikybos mokslo pradmenys (Alcu Opista Uskoon; neišliko), Maldyną (Rucouskiria Bibliasta 1544), kurį sudaro Biblijos ir reformacijos autorių veikalų tekstai. Iš senosios graikų kalbos išvertė (naudojosi M. Liuterio vertimu) ir 1548 m. išleido Naująjį Testamentą. 1549 m. išėjo jo parengtos bažnytinių apeigų knygos Krikštijimo rankvedis (Käsikiria Castesta) ir Mišios (Messu), 1551 m. – Dovydo psalmės (Dauidin Psaltari). Atkreiptinas dėmesys į M. Agrikolos parengtame Psalmyne esantį dvieilį:

Tikriausiai išgirs suomių šneką Tas,

Kuris perpranta kiekvieno sielą.

Tie žodžiai yra artimi M. Mažvydo Katekizmo eiliuotosios pratarmės dvasiai.[3]

1557-ųjų pradžioje M. Agrikola, būdamas jau liuteronų vyskupu Turku mieste, paskiriamas delegatu vykti į Maskvą derėtis dėl Švedijos ir Rusijos sienų nustatymo. Misija pavyko. Tačiau kelionė atgal buvo varginanti. Matyt, dėl to M. Agrikola netikėtai susirgo ir pakeliui į namus mirė (maždaug 47 metų). Per palyginti neilgą gyvenimą M. Agrikola suomių kalba parengė apie dešimt leidinių, kurie sutilptų į maždaug 2400 puslapių. Tačiau, daugelio įsitikinimu, būtent šis „aušros šauklys“ paspartino suomių kultūros raidą. Nuo to laiko suomių kalba sparčiai vystėsi, o pati tauta darė didžiulę pažangą meno ir mokslo srityse.

Kalbant apie Turku mieste stovinčią katedrą, dera paminėti, kad tai – vienintelė viduramžių bazilika Suomijoje ir centrinė Turku liuteronų arkivyskupijos bažnyčia, taip pat dabartinio Suomijos prelato ir liuteronų arkivyskupo Tapio Luomos būstinė. Be kita ko, Turku katedroje yra palaidota nemažai garsių asmenybių. Viena iš jų – Švedijos karalienė, jau minėtos Kotrynos Jogailaitės pirmtakė, buvusi Eriko XIV meilužė, o vėliau ir jo žmona Katarina Mansdotter (1550–1612). Šios moters istorija yra labai įdomi ir spalvinga, įkvėpusi ne vieną rašytoją ir filmų kūrėją. Antai suomių klasiko Mikos Toimio Valtario (1908–1979) 1942 m. išleistame romane Karina, Mauno duktė pasakojama, kad būsimoji Švedijos karalienė gimė kareivio, kalėjimo prižiūrėtojo Mauno ir daržovių augintojos Ingridos šeimoje Uplande. Būdama maždaug dešimties, tapo našlaitė ir pradėjo dirbti padavėja vienoje tavernoje, o vėliau ir karališkame dvare. Tuometinis Švedijos karalius Erikas XIV, pastebėjęs patrauklią merginą, ją pamilo, su ja susilaukė kelių vaikų, o vėliau ir vedė. Visgi iš vargingos šeimos kilusios karalienės gyvenimas nebuvo itin laimingas.

Šaltiniai liudija, kad karalius Erikas XIV buvo nenuspėjamas ir ūmaus būdo, nors ir vienas labiausiai išsilavinusių renesanso laikotarpio valdovų: poliglotas, puikus matematikas, karo strategas, istorijos ekspertas, liutnios virtuozas, astrologijos žinovas. Tačiau neeiliniai talentai ir gabumai karaliaus neapsaugojo nuo pamišimo – antroje gyvenimo pusėje Erikas XIV išprotėjo. Pasakojama, kad Švedijos karalius tikėjo, jog žvaigždės daro įtaką žmogaus likimui, taigi jis braižė schemas ir prognozavo ateitį. Kartą žvaigždės „parodžiusios“, kad karalystei ir karaliui gresia žūtis, ir kad dėl to bus kaltas kažin koks šviesiaplaukis didikas. Įtikėjęs tomis pranašystėmis, Erikas XIV įsakė sukapoti kelis įtakingiausios Švedijoje šeimos – Sture atstovus. Tokiu žiaurumu pasipiktino ir Švedijos diduomenė, ir karaliaus broliai, kuriuos pamišęs valdovas susodino į kalėjimą. Įpykę švedų didikai nuvertė karalių, išlaisvino jo brolius, o į jų vietą įkalino jį patį. Taip Erikas XIV buvo atskirtas nuo žmonos ir vaikų. Ilgėdamasis jų iki pat paskutinės savo gyvenimo dienos (karalius buvo nunuodytas kalėjime) rašė dienoraštį. Po vyro mirties Katarina išvyko į kaimyninę Suomiją, kur gyveno ir augino keturis vaikus. Ji buvo palaidota Turku katedroje, o jos atminimas iki šiol gerbiamas abiejose šalyse.

Seniausias Suomijos miestas Turku saugo ir daug kitų įdomių istorinių įrašų. Yra išlikęs ne vienas pasakojimas apie „Suomijos vartais į Vakarus“ vadinamą Turku uostą, mieste esantį amatininkų kvartalą, senąjį turgų, Brinkalos dvarą, XV a. akmeninę Švč. Mergelės Marijos bažnyčią ir kitas legendomis bei padavimais apipintas vietas. Visgi lietuvių keliautojas, besidomintis istorija ir ieškantis savo protėvių pėdsakų, pirmiausia turėtų aplankyti viduramžišką Turku pilį ir katedrą.

[1] Suomijos didžioji kunigaikštystė, Rusijos imperijos autonominė dalis 1809–1917 m. Jai priklausė per 18–19 a. Rusijos–Švedijos karus nuo Švedijos atplėštos ir pagal 1809 m. Fredrikshamno taiką Rusijai atitekusios Suomijos teritorija (1811 m. prijungtos ir 1721 m. bei 1741 m. taikos sutartimis Rusijai atitekusios suomių žemės).

[2] Stasys Skrodenis, „Suomių literatūros pradininkas: sukanka 425 metai nuo suomių literatūros pradininko Mikaelio Agrikolos (1510–1557) mirties“, in: Literatūra ir menas, 1982 m. gruodžio 25 d., p. 14.

[3] Ten pat.