Prof. dr. Juozas Skirius

Prof. dr. Juozas Skirius, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija, www.voruta.lt

2020 metai JAV lietuviams svarbūs dėl kelių jubiliejinių įvykių, kuriuose betarpiškai dalyvavo išeivija. Prieš 80 metų prasidėjo išeivijos kova už Lietuvos nepriklausomybės, sunaikintos bolševikų, atstatymą. Prieš 40 metų JAV LB veikėjai išreikalavo Lietuvos diplomatinėms atstovybėms tęstinumą – JAV administracija jau neprieštaravo atstovybių personalo atnaujinimui pasitelkiant išeivijos kadrus. Tuo pat metu buvo surasti finansiniai šaltiniai, skirti Lietuvos diplomatinės tarnybos palaikymui. Per visą tą laikotarpį JAV lietuvių veikėjai nenuilstamai „šturmavo“ Baltuosius Rūmus reikalaudami susitikimų su prezidentais, siekdami nuolat ir nuolat išgauti patvirtinimą, kad nesikeičia oficiali JAV politika nepripažinti 1940 metais įvykdytos Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos bei aneksijos.

Įvadinė dalis

Lietuvos okupacija ir aneksija iš esmės pakeitė dar jos neuždarytų pasiuntinybių ir konsulatų (JAV, D. Britanijoje, Vatikane, Pietų Amerikoje, Kanadoje) padėtį. Šios atstovybės buvo priverstos veikti už tradicinės diplomatijos ribos. Lietuvos atstovavimas ir jos interesų gynimas tapo tik simbolinis, ne gana to, ir stipriai apribotas. Valstybės, kurios nors ir nepripažino Pabaltijo šalių aneksijos, stengėsi kuo minimaliau ir per žemo rango savo valdininkus palaikyti kontaktus su Lietuvos, Latvijos ir Estijos diplomatais. Taigi tokia politika, nenorint aštrinti santykių su TSRS vadovybe. Buvo net jų nuostata, kad reikia leisti natūraliai numirti Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovybėms, t.y. palaipsniui iš gyvenimo patys pasitrauks buvę paskirti jau garbaus amžiaus pasiuntiniai ir konsulai. Bet vėliau tą nuostatą, būtent JAV lietuvių veikėjų pastangomis, pavyko pakeisti.

Tiesioginių oficialių kontakto nebuvimas vertė Lietuvos atstovus veikti ten kur dar gali: 1) sustiprintas dėmesys informacijos kaupimui ir reagavimui į nepalankius Lietuvai politinius momentus, rašant raštus JAV valdžios įstaigoms ir bandant prasiveržti į didžiąją JAV spaudą (pagrinde per tarpininkus); 2) palaikyti glaudžius ryšius su išeivija, dalyvaujant jų renginiuose, sakant kalbas tautinių ir religinių švenčių proga, dalyvaujant radijo laidose; 3) derinimas veiksmų ne tik tarp pačių Lietuvos diplomatų Amerikoje ir Europoje, bet ir su latvių ir estų diplomatais. Tačiau visur pastebimas bendras jų veiklos bruožas – atsargumas, pagrįstas baime, kad JAV valdžia gali bet kada, bet kokiu pretekstu likviduoti tas simbolines atstovybes. Kaip vaizdžiai vienas diplomatas pasakė – „nutraukti gyvybės siūlą“.

Vis dėlto per visą 1940-1990 metų laikotarpį išlieka Pabaltijo šalių atstovybės ir vyksta Lietuvos, Latvijos bei Estijos laisvinimo Vakaruose procesas, kuriame aktyviai dalyvauja lietuvių, latvių ir estų išeiviai. Jų aktyvumui politinėje srityje pirmiausiai įtakos turėjo labai svarbus dokumentas – 1941 m. rugpjūčio 14 d. Atlanto Charta, kurią pasirašė JAV prezidentas Franklinas D. Ruzveltas ir D. Britanijos premjeras V.Čerčilis, o rugsėjo 24 d. prisijungė ir TSRS. Chartijos trečias punktas pažymi, kad visos pasirašiusios „siekia atstatyti suverenines teises ir savivaldą tų tautų, kurios buvo prievarta jų netekusios“. Taigi, didžiosios valstybės po karo įsipareigojo atkurti visų okupuotų šalių nepriklausomybę. Antra, išeivijos patriotizmą 1939-1940 m. skatino ir pati Lietuvos vyriausybė, kuri jausdama besiartinančia katastrofą, rūpinosi sutelkti visas lietuvių išeivių grupes propagandiniam darbui ir pasinaudoti išeivijos finansinėmis galimybėmis, remiant politinę kovą prieš okupaciją ir aneksiją. Trečia, ir patys lietuviai išeiviai jautė pareigą protestuoti prieš įvykdytą agresiją, kuri sunaikino Lietuvos valstybingumą, kurio sukūrimui 1914-1920 metais jie sudėjo didžiules aukas. Ketvirta, tai pirmas JAV lietuvių bandymas – 1940 m. spalio 15 d. Lietuvai gelbėti tarybos (apsijungę katalikai, tautininkai ir socialistai), kuri greitai taps Amerikos lietuvių taryba apsilankymas pas JAV prezidentą F. Ruzveltą buvo sėkmingas. Prezidentas pasakė delegacijai, kad Lietuva laikinai prarado nepriklausomybę, kad greitai ateis laikas ir Lietuva vėl bus laisva. Lietuviams buvo duota suprasti, kad JAV valdžiai tai yra aktualu. O tai suteikė išeivijos veikėjams vilčių, skatino juos veikti. Ir tą veikimą skatino Lietuvos diplomatai (pirmiausia atstovai Washingtone – Povilas Žadeikis, Juozas Kajeckas, Stasys Bačkis, Stasys Lozoraitis Jr.), suprasdami, kad šiuo atveju išeivija, kaip JAV piliečiai ir turintys ryšius senatorių bei kongresmenų tarpe, nuveiks daugiau nei jie. Per visą laisvinimo laikotarpį, ką rodo aiškiai archyvinė medžiaga, buvo palaikomi ryšiai tarp Lietuvos diplomatų ir svarbiausių išeivijos organizacijų – vyko konsultacijos, susirašinėjimas, kaupiama bei skirstoma leidiniams medžiaga ir pan.

JAV politinės veiklos etapai lietuvių

Planinga ALT‘a, kuri tampa svarbiausia lietuvių politinė jėga pirmaisiais dešimtmečiais, veikla, anot istoriko Antano Kučo, prasidėjo nuo 1943 m. pradžios. Tų metų sausio 8 d. New York‘e vykusi ALT konferencija nutarė Lietuvos laisvinimui suburti visas JAV lietuvių jėgas ir organizacijos veiklą pastatyti ant tvirtų teisinių pagrindų. 1943 m. rugsėjo 2-3 d. Pittsburgh‘e įvyko gausus ALT suvažiavimas, literatūroje dar įvardijamas kaip kongresas, kuriame dalyvavo apie 500 lietuvių atstovų, Lietuvos pasiuntinys P. Žadeikis, konsulai J. Budrys ir P. Daužvardis, Latvijos ir Estijos atstovai ir abu Pennsylvania‘jos valstijos senatoriai. Suvažiavimas davė aiškią ALT ateities veiklos kryptį ir priėmė statutą. Nuspręsta dirbti, kad būtų įgyvendinti Atlanto Chartos dėsniai ir ypač stengtis, kad jie būtų pritaikyti Lietuvai atstatant jos nepriklausomybę; teikti moralinę ir materialinę pagalbą Lietuvos žmonėms, šelpti pabėgusius nuo priespaudos ar ištremtus jos piliečius. Skleisti JAV visuomenėje teisingą informaciją apie Lietuvą ir ją ginti nuo priešų šmeižto. Nuo tada ir prasideda aktyviausia ALT veikla – tarybos delegacijos lankėsi JAV valdžios įstaigose, teikė memorandumus, kalbėjosi su aukšto lygio JAV valdininkais paramos Lietuvos nepriklausomybei reikalu, stengėsi palaikyti artimus ryšius su senatoriais ir kongresmenais. Prieš kiekvieną svarbesnį tarptautinį įvykį ALT stengėsi informuoti Valstybės departamentą apie esamą Lietuvos padėtį, taip primenant Baltijos šalių okupacinį režimą.

ALT nebuvo vienišas. Jam į talką ateina VLIK‘as, kuris1955 m. VLIK’as persikelia į JAV ir įsikuria Niujorke. Mat paaiškėjus, kad Lietuvos nepriklausomybės klausimo sprendimas atidedamas ateičiai ir pradėjus iš Vokietijos po pasaulį išsivažinėti lietuviams pabėgėliams, tarp VLIK‘o veikėjų stiprėjo nuomonė, kad organizacijai reikia persikelti į JAV, arčiau gausios lietuvių išeivių bendruomenės ir jos organizacijų.

Tautos fondo leidinyje rašoma: „ALTos santykiai su VLIKu visais laikais buvo geri. Dar Vokietijoje stovyklų laikais jo moralinė ir ypač finansinė pagalba buvo gyvybinis VLIKo veiklos siūlas. VLIKui atsikėlus į JAV, ALTa nuoširdžiai jo veiklą rėmė, padėjo sueiti į kontaktus su valdžios žmonėmis, pripažino VLIKo teisę vadovauti laisvės kovai pasauliniu mastu ir jį finansiškai rėmė, dalindamasi tradicinėmis Lietuvos laisvinimui skirtomis Vasario 16-minėjimų metu surenkamomis aukomis“[1]. ALT‘a pastoviai finansavo VLIK‘o darbus, 1945-1975 m. iš viso suteikdama 344 616 dolerių paramą[2]. Aiškus veiklos pasiskirstymas: ALT kontaktuoja su JAV valdžia, o VLIK‘as veikia į kitų valstybių vyriausybes, tarptautines organizacijas.

Labai svarbus VLIK‘o nuopelnas – tai 1958 metais įkurta Pasaulio lietuvių bendruomenė ir sušauktas pirmasis jos seimas. Amerikoje susikūrusi JAV lietuvių bendruomenė  palaipsniui taip pat įsijungia į politinę veiklą, nors tam prieštaravo ALT‘a, kuri buvo įsitikinusi, kad JAV LB reikalai – tai išeivijos organizavimas, lietuvybės palaikymas. Bet ne politinė veikla. Bet su tokia nuostata nebesitaiksto JAV LB veikėjai.

JAV LB III taryba dar 1962 m. birželio 2-3 d. suvažiavime nutarė veiksmingiau reikštis Lietuvos išlaisvinimo darbuose. Lietuvos nepriklausomybės 50 metų sukakties išvakarėse, 1967 m. spalio 21-22 d., Washington‘e vyko Lietuvos veiksnių viršūnių konferencija, kur dalyvavo ir JAV LB atstovai, aptarti bendrus Lietuvos vadavimo reikalus. Buvo paskelbtas viešas manifestas, kuriame dar kartą patvirtinama, kad lietuvių tauta nepripažins okupacijos; Tarybų Sąjunga kaltinama už Lietuvos nepriklausomybės sužlugdymą; dar kartą kreiptasi į laisvojo pasaulio vyriausybes ir parlamentus, kad panaudotų visas savo priemones Lietuvos nepriklausomybei atstatyti, o į JTO – kad likviduotų Sovietų Sąjungos agresiją prieš Lietuvą. Dokumente dar kartą pakartoti reikalavimai išvesti sovietinę kariuomenę, miliciją ir administraciją iš Lietuvos. Manifestą pasirašė S. Lozoraitis (LDT), dr. Juozas K. Valiūnas (VLIK), Vaclovas Sidzikauskas (LLK), J. Bačiūnas (PLB), A. J. Rudis (ALT), Bronius Nainys (JAV LB) ir A. Rinkūnas (Kanados LB)[3].

Taip formuojasi JAV lietuvių politinės veiklos antrasis etapas. Būtina pasakyti, kad prasideda ne tik JAV LB politinė veikla, bet ir LB atstovai, taip vadinami dipukai, palaipsniui pradeda perimti į savo rankas senųjų organizacijų ALT‘os ir VLIK‘o vadovybes.

Kaip rašo buvęs JAV LB Visuomeninių reikalų tarybos pirmininkas Algimantas Gečys, „JAV LB-nė laisvinimo srityje centrinių organų koordinuojamą veiklą pradėjo tik apie 1968 metus. (…) Vertinant LB-nės atsiekimus, yra taip pat svarbu atminti, kad LB-nė į laisvinimo sritį atėjo ALT‘os ir Revizijų komiteto pramintais takais, užpildyti vakuumą, kuris susidarė ALT‘ai  praradus iniciatyvą“[4]. Tuo metu ir buvo sudaryta JAV LB Visuomeninių reikalų taryba, kuri turėjo koordinuoti politinę veiklą, perduoti JAV lietuvių pageidavimus JAV Kongresui ir kitoms valdžios įstaigoms. Tai nebuvo atsitiktinė veikla, nes Lietuvių charta (Pasaulio lietuvių bendruomenės konstitucija) įpareigojo kiekvieną lietuvį remti  valstybinę Lietuvos nepriklausomybę.

Ryškus JAV LB indėlis buvo, kai ji ėmėsi iniciatyvos organizuoti demonstracijas įvairiuose JAV miestuose, reikalaujant, kad disidentai Vytautas ir Gražina Simonaičiai bei Simas Kudirka būtų išlaisvinti iš sovietų nelaisvės, jiems nesėkmingai bandant pasiekti laisvąjį pasaulį. Pastangos davė rezultatų – 1974 m. JAV vyriausybė paskelbė, jog Simas Kudirka yra JAV pilietis. Jis buvo paleistas iš kalėjimo ir 1974 m. lapkričio 5 d. su šeima pasiekė Ameriką[5].

Susitikimai su JAV prezidentais

         Karo metais ir pokaryje komunistinė Tarybų Sąjunga dėjo pastangas tarptautiniu mastu įteisinti Baltijos šalių okupaciją, o svarbiausia – išgauti iš JAV vyriausybės tų kraštų prijungimo prie TSRS pripažinimą. ALT, JAV LB ir kitos organizacijos, budriai stebėjo tą procesą ir visuomet tinkamai reagavo į iškylančius nepalankius faktorius, kurie galėjo neigiamai atsiliepti į Lietuvos laisvinimo reikalus. Viena iš svarbiausių veiklos formų – susitikimai su JAV prezidentais, kurių pritariamasis žodis buvo kaip patikimiausias garantas, jog JAV ir toliau laikysis Lietuvos aneksijos nepripažinimo politikos. Tokių susitikimų tradicijos ištakos siekia dar 1918 metus. JAV lietuviams delegacijoms iki 1990 m. pavyko oficialiai susitikti beveik su visais JAV prezidentais, išskyrus Niksonu ir Bušu. Jau nekalbant apie susitikimus su visais viceprezidentais. O su kai kuriais prezidentais net po keletą kartų.

             ALT delegacija tris kartus lankė prezidentą Hary Truman‘ą. 1946 m. spalio 29 d. ALT delegacija, kurioje buvo ir keli tautininkai – L. Šimutis, P. Grigaitis, M. Vaidyla, S. Michelsonas, V. T. Kvieska, M. Kižytė, J. Grigalius, K. R. Jurgėla, A. Kumskis, V. Laukaitis ir  J. T. Zuris – buvo priimta Baltuosiuose rūmuose. Buvo įteiktas memorandumas, kuriame išdėstyti Lietuvos nepriklausomybės lūkesčiai ir iškeltas lietuvių karo pabėgėlių įkurdinimo klausimas. H. Truman‘as nuoširdžiai atsiliepė į memorandume jam išdėstytas sunkias Lietuvos išlaisvinimo problemas. Pasakė, jog į visa tai žiūri su ypatinga simpatija; apgailestavo, kad pokarinės taikos atkūrimas eina lėtai ir dėl to susidaro sunkumų mažosioms tautoms sugrįžti į savitą, normalų valstybės gyvenimą. Jautėsi jo nenoras aštrinti santykių su Maskva. Praktiškai jau aiškėjo, kad Lietuvos nepriklausomybės klausimas nukeliamas į neapibrėžtą ateitį. L. Šimutis savo atsiminimuose pažymėjo, kad prezidentas savo žodžiuose akcentavo labiau šalpos, nei politikos ar laisvinimo reikalus[6]. Tiesa, susitikime buvo patvirtinta, kad JAV politika Baltijos valstybių okupacijos atžvilgiu nepasikeitė.

1948 m. rugsėjo 16 d. ALT delegaciją (L. Šimutis, P. Grigaitis, M. Vaidyla, Povilas Dargis ir Jonas Grigalius) prieš rinkimus vėl priėmė prezidentas H. Truman‘as. Jam įteiktame memorandume buvo reiškiamas pageidavimas, kad JTO suvažiavime Paryžiuje JAV delegacija iškeltų okupuotų Baltijos šalių padėties klausimą, pareikalautų JTO sudaryti specialią komisiją Lietuvos padėčiai tirti. Be to, buvo prašoma, kad JAV nepasirašytų Taikos sutarties, kol nebus išlaisvinta ir kitos okupuotos šalys. Į paskutinį delegatų prašymą prezidentas atsiliepė palankiai[7]. Nors šis susitikimas nežadėjo greitų poslinkių Lietuvos laisvinimo procese, bet padėjo garsinti Baltijos šalių tautų siekius. Įdomu pastebėti, kad 1949 m. prezidentas H. Truman‘as rado reikalą pasveikinti trečiąjį Amerikos lietuvių kongresą, sukviestą ALT. Tai rodė ALT ir jos veiklos pripažinimą[8].

Lietuviai gebėjo sumaniai pasinaudoti JAV prezidentų rinkimų kampanijomis. 1952 m. prasidėjus eiliniams rinkimams, prezidentas H. Truman‘as savo sausio 9 d. kalboje palankiai atsiliepė apie tautų, esančių už geležinės uždangos, laisvinimo reikalą. Todėl ALT buvo nutarta išsamiai informuoti JAV prezidentą apie Lietuvos padėtį, kreiptasi į jį ir gautas pritarimas susitikti. Vasario 16-osios išvakarėse lietuvių delegaciją, kurią sudarė L. Šimutis, P. Grigaitis, M. Vaidyla, V. Kvietkus, A. Trečiokas, V. Laukaitis, J. Grigalius, P. Pivaronas, P. Dargis ir M. Kižytė, Baltuosiuose rūmuose prezidentas H. Truman‘as priėmė. Prezidentas pokalbiuose deklaravo moralinį palaikymą Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių laisvės reikalui, tačiau oficialių pareiškimų šiuo klausimu nepadarė. Paskutinis reikšmingas šio laikotarpio JAV prezidento pareiškimas, susijęs su Baltijos valstybėmis, buvo paskelbtas 1952 m. birželio 14 d. Juo dar kartą išreikšta parama pavergtiems Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmonėms, pakartota, kad prievartinė Baltijos valstybių inkorporacija niekada nebuvo pripažinta. Šiame sveikinime kartu su kantrybės palinkėjimu išreikšta viltis, kad ateityje Baltijos tautos galės džiaugtis nepriklausomybe ir laisve kitų tautų bendrijoje[9].

Tarpininkaujant kongresmenui Ch. J. Kersten‘ui 1953 m. kovo 26 d. buvo išrūpinta audiencija pas naująjį JAV prezidentą D. Eisenhower‘į. Iš prezidento pusės audiencija neturėjo politinio tikslo, nes tai nebuvo rinkiminiai metai. Tada tikrai neabejota, kad prezidentui rūpėjo pasikalbėti su ALT atstovais, išgirsti jų nuomonę. ALT delegacija: L. Šimutis, P. Grigaitis, M. Vaidyla, Jonas Kalinauskas, V. T. Kvietka, Stasys Gegužis, Stepas Bredes, Stasys Pieža ir Juozas Ginkus, pavadavęs ALT vicepirmininką A. Olį. Prezidentui lietuvių delegacija įteikė memorandumą, kur buvo  pabrėžti trys svarbiausi dalykai: paskatinti Senatą ratifikuoti Genocido konvenciją, pritarti prezidento paskelbtai tautų laisvinimo politikai ir prašyti palaikyti Kongrese sudaromą komisiją Baltijos šalių pavergimo faktui ištirti. Į delegacijos prašymus prezidentas atsakė palankiai, pabrėždamas, kad tautų pavergimas neturi būti ir nebus toleruojamas. „Pavergtų tautų išlaisvinimo bus siekiama taikingomis priemonėmis“, – pažymėjo prezidentas. Jis pritarė ir Baltijos valstybių okupacijos bei genocido ištyrimui. Kongresmenas Ch. J. Kersten‘as įsipareigojo atlikti šį darbą[10]. ALT delegatai nuvyko į Amerikos balso (Voice of America) būstinę, kur papasakojo apie savo susitikimą su prezidentu. Visa tai tuojau buvo transliuojama į okupuotą Lietuvą.

1962 m. Vasario 16-osios proga ir JAV prezidentas John F. Kennedy‘s, tiesa, nelabai noriai, priėmė lietuvių delegaciją Baltuosiuose rūmuose. Kadangi šio susitikimo siekė tiek ALT, tiek JAV Lietuvių bendruomenė, tai po abiejų organizacijų ginčų buvo sudaryta 20 lietuvių delegacija. ALT atstovai – L. Šimutis, E. Bartkus, P. Grigaitis, M. Vaidyla, A. Rudis, S. Bredes, V. T. Kvietka, V. Abraitis, Jackus Sonda, M. Kižytė, o JAV LB – Stasys Barzdukas, Jonas Jasaitis, A. Nasvytis, Z. Dailidka, Voldemaras Adamkavičius (Adamkus), Algis Kėželis. Į delegaciją įsijungė ir demokratų partijos veikėjas Antanas Varnas iš New York‘o[11]. Priėmimo metu prezidentui buvo įteiktas memorandumas, kur buvo išreikšta viltis, kad JTO Generalinės asamblėjos darbotvarkėje atsiras Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimas, ir tai prisidės prie 1939 m. Hitlerio ir Stalino sąmokslo padarinių panaikinimo. Delegacijos vadovas L. Šimutis apibūdino abiejų organizacijų – ALT ir JAV LB – politinės veiklos siekius, o JAV LB tarybos narys V. Adamkavičius pabrėžė Vasario 16-osios reikšmę lietuvių tautai[12]. Atsakomojoje kalboje JAV prezidentas užsiminė, kad tarptautinė padėtis yra sunkinama naujų incidentų, bet JAV pasisako prieš kolonializmą pasaulyje, vadinasi, ir prieš kolonializmą Baltijos valstybėse. Negalėdamas pažadėti kokių nors konkrečių įsipareigojimų, J. F. Kennedy‘s pasakė visada kovosiąs už visų tautų laisvės principą[13]. Lietuvių delegacijos priėmimas Baltuosiuose rūmuose buvo plačiai išgarsintas JAV spaudoje, televizijoje ir per radiją. Amerikos balso lietuvių skyriaus direktorius K. Jurgėla įrašė ALT pirmininko L. Šimučio ir JAV LB tarybos pirmininko S. Barzduko kalbas, skirtas Lietuvai[14].

Žinoma, kad ALT pirmininkas L. Šimutis 1964 m. pabaigoje viename Baltųjų rūmų priėmime buvo susitikęs su JAV prezidentu Lyndon‘u B. Johnson‘u. 1964 m. gruodžio 12 d. ALT Centro valdybos susirinkime L. Šimutis pranešė gavęs labai gerus atsakymus iš naujai išrinkto JAV prezidento L. Johnson‘o ir viceprezidento H. Humphrey‘o, nes tuoj po rinkimų buvo išsiuntęs jiems sveikinimus. Iš atsakymų buvo aišku, kad Lietuvos padėties atžvilgiu JAV politika ir toliau nesikeis – aneksija nebus pripažinta. Šiuo reikalu formavosi tradicija – ALT kreipdavosi raštu po kiekvieno valdžios pasikeitimo[15].

Mažėjant TSRS ir JAV konfrontacijai 8 dešimtmečio viduryje, palaipsniui keitėsi ir JAV politika Baltijos kraštų atžvilgiu. Nors JAV Valstybės departamentas teigė, jog minimas „Amerikos posūkis lietuvių tautai yra naudingas, nes mažina lietuvių tautos izoliaciją nuo Vakarų“, tačiau išeivijoje tokia JAV laikysena vertinta neigiamai. 1975 m. vasario 27 d. JAV prezidentas Gerald‘as R. Ford‘as Baltuosiuose rūmuose surengė priėmimą Baltijos kraštų atstovams. Lietuviams atstovavo ALT pirmininkas Kazys Bobelis ir ALT vicepirmininkai Kazys Šidlauskas ir Teodoras Blinstrubas. Susitikime dalyvavęs kongresmenas Edward‘as J. Derwinski‘s pabrėžė atkaklią baltiečių kovą už žmogaus teises ir laisves. K. Bobelis delegacijos vardu padėkojo JAV prezidentui už tvirtą nusistatymą nepripažinti Baltijos kraštų inkorporavimo į TSRS, už pradėtas Laisvės radijo transliacijas bei veiksmus išlaisvinant sovietų kalėjime kalinamą Simą Kudirką. Jis išreiškė viltį, kad JAV ir toliau išlaikys nuostatą Baltijos valstybių klausimu. Atsakydamas į tai JAV prezidentas pabrėžė tvirtą JAV poziciją laikytis Baltijos kraštų inkorporavimo į TSRS nepripažinimo politikos[16]. Helsinkio konferencijos išvakarėse, 1975 m. liepos 25 d., Baltuosiuose rūmuose JAV prezidentas G. R. Ford‘as surengė priėmimą JAV gyvenančių etninių grupių – lietuvių, latvių, estų, lenkų, ukrainiečių, čekų, vengrų ir kt. – atstovams. Susitikimo metu JAV prezidentas supažindino su Helsinkyje numatomu pasirašyti Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Baigiamuoju aktu ir užtikrino, kad „Jungtinės Valstijos niekada nepripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos sovietų inkorporavimo ir tai neketinama atlikti Helsinkyje“[17]. Priėmime lietuviams atstovavo ALT pirmininkas K. Bobelis ir vicepirmininkas P. Dargis. K. Bobelis prezidentui pareiškė, kad Sovietų Sąjunga pasitikėti negalima, nes ji Helsinkio konferencijos išvakarėse jau laužo numatyto susitarimo 6 paragrafą, siekdama sukomunistinti Portugaliją. G. J. Ford‘as dar kartą pakartojo, kad sovietai neturi jokių argumentų, pateisinančių Baltijos šalių inkorporavimą. Po susitikimo K. Bobelis nuvyko į Amerikos balsą ir visa tai per radiją perdavė Lietuvos klausytojams[18].

Prieš pat JAV prezidento rinkimus, 1976 m. spalio 12 d., įvyko JAV prezidento G. R. Ford‘o dar vienas susitikimas su 15 JAV etninių grupių atstovais. Lietuviams atstovavo ALT pirmininkas K. Bobelis ir JAV LB Krašto valdybos pirmininkas Algimantas S. Gečys. Susitikimo metu lietuvių buvo priminti skirtingi JAV prezidento požiūriai į Baltijos valstybių laisvę pasirašius Helsinkio aktą. Vienas požiūris išdėstytas Baltijos tautų atstovams, kitas pareikštas JAV žurnalistams, esą „Rytų Europoje sovietų dominavimo nėra“. Po tokios kritikos JAV prezidentas buvo priverstas paneigti išdėstytą nuomonę, dabar konstatuojant, kad „Rytų Europos valstybėse dominuoja sovietai…“ ir kad „to dominavimo JAV niekada nepripažins“. Pareiškė viltį, jog „Rytų Europos tautos visgi kada nors laisvę atgaus“[19]. Šį susitikimą JAV politiniai apžvalgininkai įvertino kaip lietuvių propagandos laimėjimą. Po Helsinkio konferencijos pastebimas JAV lietuvių organizacijų bandymas stiprinti veikimą ir vienyti politines jėgas, siekiant tarptautiniu mastu išlaikyti Lietuvos klausimą aktualų.

Kai 1981 m. JAV prezidento postą užėmė Ronald‘as Reagan‘as, aiškiai įvardijęs TSRS kaip „blogio imperiją“, Lietuvos laisvinimo lūkesčiai tapo realesni, ir lietuvių veikla suaktyvėjo. Jis buvo laikomas „tvirto kurso“ TSRS atžvilgiu šalininku. 1986 m. birželio 12 d. pasikvietęs JAV baltiečių vadovus į Baltuosius rūmus, pasirašė atsišaukimą, skelbiantį birželio 14 d. Baltijos šalių laisvės diena. Pasirašymo liudininkais buvo ALT pirmininkas Teodoras Blinstrubas, JAV LB pirmininkas A. Gečys, Jungtinio Amerikos baltų komiteto pirmininkas J. Valaitis ir po du latvių ir estų organizacijų vadovus. Po to delegacija prezidentui įteikė memorandumą, prašydama jo susitikime su TSRS vadovu Michailu Gorbačiovu kelti Baltijos valstybių laisvės klausimą, taip pat tą priminti Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje Vienoje bei JTO generalinėje sesijoje. Buvo prašoma prezidento padaryti įtakos M. Gorbačiovui, kad išvestų iš Baltijos kraštų okupacinę kariuomenę, kad primintų jam Helsinkio susitarimus, jog turi būti išlaisvinti politiniai kaliniai ir disidentams leista išvykti iš TSRS. Buvo prašoma paveikti, kad pabaltiečiai galėtų naudotis religine laisve, kad būtų sumažinti muitai dovanų siuntimui į Baltijos kraštus, kad būtų sustabdyta rusifikacija, kad būtų nutrauktas pabaltiečių jaunimo siuntimas į karą Afganistane. Delegacija Baltuosiuose rūmuose praleido apie 5 valandas, o audiencija pas prezidentą užtruko apie pusvalandį. Jiems talkino prezidento padėjėjas ryšiams su visuomene Linas Kojelis. Po susitikimo buvo duoti interviu JAV spaudos atstovams ir apie audienciją buvo papasakota Amerikos balse į Lietuvą[20]. Tai paskutinis ALT veikėjų susitikimas su JAV prezidentu iki 1990 metų. O kiek buvo susitikimų su JAV viceprezidentais, valstybės sekretoriais, senatoriais ir kongresmenais!? Apie tai galima būtų parašyti ne vieną studiją, kur būtų atskleistos detalesnės išeivijos pastangos remti į nelaimę pakliuvusią savo Tėvynę.

JAV LB veikla laisvinant Lietuvą

JAV LB Visuomeninių reikalų taryba ruošė politinių studijų seminarus, organizavo apsilankymus JAV valdžios aukštuose sluoksniuose: susitikimus su senatoriais ir kongresmenais; tarybos atstovai buvo dažni svečiai JAV Valstybės departamente. 1974 m. vasario 11 d. viceprezidentas G. Ford‘as priėmė LB delegaciją Lietuvos nepriklausomybės šventės proga. Tai buvo pirma JAV LB atstovų audiencija Baltuosiuose rūmuose. 1976 m. spalio 2 d. Pittsburg‘e JAV LB delegaciją (10 asmenų) priėmė JAV demokratų kandidatas Jimmy Carter‘is (laimėjęs rinkimus), Bendruomenės nariai jį supažindino su to meto Lietuvos padėtimi. O spalio 12 d. JAV LB krašto valdybos pirmininkas A. Gečys su kitų JAV tautybių vadovais buvo pakviestas į Baltuosius rūmus pasikalbėjimui su prezidentu Gerald‘u Ford‘u.

1977 ir 1978 metais JAV LB atstovai susitiko ir kalbėjosi su prezidentu Jimmy Carter‘iu, 1980 m. – su respublikonų kandidatu Ronald‘u Reagan‘u, kad būtų pakeista keturiasdešimties metų senumo JAV Valstybės departamento nuostata. 1979 m. antroje pusėje JAV LB ryžosi sustiprinti spaudimą  JAV administracijai. Ruošiantis 1980 m. spalio 25 d. Čikagoje įvyksiančiai JAV LB Tarybos sesijai buvo gautas pranešimas, kad Baltųjų Rūmų patarėjas dr. Stephen Aiello atvyks į atidarymo iškilmęs. Visų nuostabai, atvykęs jis sveikinimą prezidento vardu susiejo su su pranešimu apie Baltųjų Rūmų ir JAV Valstybės departamento sprendimą Pabaltijo valstybių diplomatais priimti asmenis, kurie 1940 m. nebuvo Lietuvos, Latvijos ir estijos diplomatinių tarnybų nariais[21]. Tai buvo užtikrintas Pabaltijo valstybių diplomatinis tęstinumas.  Lietuvos atstovas Šveicarijoje dr. Albertas Gerutis rašė S. Lozoraičiui į Romą: „Labai nudžiugau, patyręs iš kolegos dr. Bačkio rašto, kad laimingai pavyko sutvarkyti Pasiuntinybės Washington‘e personalinį reikalą. Kad toks sutvarkymas iš viso įmanomas, reikia laikyti vienu iš labiausiai teigiamų reiškinių mūsų savaime nedžiugiame gyvenime“[22].

1979 m. pradžioje JAV Valstybės departamento pareigūnas neoficialiai informavo Lietuvos atstovą dr. S. Bačkį, kad baigiasi Lietuvos JAV užšaldyti nepriklausomos Lietuvos fondai ir Lietuvos pasiuntinybių bei konsulatų išlaikymas, o taip pat prie krizinės situacijos artėja ir atlyginimų diplomatams mokėjimas. JAV LB skubiai kreipėsi į kongresmeną Harry M. Daugherty, kuris 1979 m. rugsėjo 26 d. į Atstovų rūmus įnešė įstatymo projektą HR#5407. Jame numatyta Lietuvos pasiuntinybei Washington‘e kasmet skirti po ketvirtį milijono dolerių. Tas lėšas administruotų Lietuvos atstovas Washington‘e ir jos būtų naudojamos pasiuntinybių ir konsulatų išlaikymui ir algų mokėjimui. Tai sujudino JAV Valstybės departamentą, kurio darbuotojai ėmė ieškoti visiems priimtino sprendimo[23]. Nepritarė ne tik Valstybės departamentas, kuris tikėjosi sovietų griežtos reakcijos, bet ir VLIK‘as, o taip pat ir Lietuvos atstovas S. Bačkis, nes LDT automatiškai būtų tapusi visiškai priklausoma nuo JAV. Tai neatitiko nuostatos, kad pasiuntinybės yra visiškai savarankiški subjektai. Todėl JAV Valstybės departamento iniciatyva 1980 m. pradžioje pavyko susitarti su Latvijos atstovybe, kurios finansinė padėtis buvo daug geresnė. 1980 m. sausio 30 d. Valstybės departamente vykusiame S. Bačkio ir Latvijos reikalų patikėtinio Anatolio Dinbergo susitikime buvo sutarta, kad latviai skirs 150 tūkst. dolerių beprocentę paskolą (iš Latvijos fondų procentų) LDT išlaikymui[24]. Nuo 1981 m. LDT pradėjo gauti garantuotą finansavimą ir tokiu būdu diplomatinis atstovavimas išliko iki 1991 metų. Tai akivaizdus JAV LB iniciatyvos rezultatas.

Sutvarkius LDT tęstinumą ir finansavimą, reikėjo pasirūpinti ir Washington‘o pasiuntinybės pastato būkle, kuri buvo apverktina, ypač po 1979 metų kaimynystėje susprogdinto Kubos ambasados pastato (smarkiai buvo apgadinta Lietuvos pasiuntinybės šiaurinė pastato siena). Namo kapitaliniam remontui reikėjo apie 120 tūkst. dolerių, kuriuos surinkti tikėtasi su JAV lietuvių organizacijų pagalba. Tiek JAV LB, tiek ALT‘a norėjo atskirai prisidėti prie pasiuntinybės remonto, tačiau S. Bačkio pastangomis buvo sudarytas bendras remonto komitetas, kurio pirmininku išrinktas prof. Jonas Genys. Nuo JAV LB į komitetą įėjo Vytautas Kutkus, Vytautas Izbickas ir Viktoras Nakas (vėliau deleguoti dar Skirmantė Kondratienė ir Linas Kojelis), o nuo ALT‘os – dr. J. Valaitis, G. Lazauskas ir dr. J. Genys (vėliau – dr. K. Jurgėla ir dr. Elena Armanienė). Aukų 1981-1983 metais iš viso gauta 131 629 doleriai, pastato restauravimui išleista 129 404 doleriai. Nors architektai Arvydas Barzdukas ir A. Žemaitis ragino namo viduje atlikti dar daugiau darbų, tačiau Bačkių šeima pasiūlė tokius darbus atlikti vėliau. Aukų rinkimas vyko labai sėkmingai, ypač nemažas sumas aukojo lietuvių organizacijos, klubai. Pittsburgh‘o Lietuvių piliečių draugija paaukojo stulbinančią 5000 dolerių sumą, Pittsburgh‘o ALT‘os skyrius – 1000 dolerių, Petersburg‘o lietuviai per Tautos fondą – 3056 dolerius, LDK Birutės draugija Chicago‘je – 2000 dolerių, Racine lietuviai – 1705 dolerius, tos pat vietos lietuvės moterys – 1000 dolerių ir t. t. Aukojo pavieniai arba šeimos. Marija ir Antanas Rudžiai paaukojo 2000 dolerių, Stasys Vaičius – 1400 dolerių, po 1000 dolerių aukojo Kriaučeliūnai, Minkai, Tamošaičiai, Didžiuliai, Siliūnai, P. Viščinis, J. Kancevičius ir t.t. Iš viso – 650 JAV lietuvių ir 120 organizacijų[25]. Tokiu būdu patriotinės JAV lietuvių visuomenės pastangomis ir aukomis rūmai buvo išgelbėti nuo tolesnio irimo.

JAV LB pavyko į laisvinimo darbą įjungti jaunus žmones, baigusius mokslus JAV ir gerai susipažinusius su amerikietišku gyvenimu. Buvo dedamos pastangos stiprinti išeivijos jaunimo lituanistinį ir politinį švietimą; siekti, kad lituanistinė mokykla ir jaunimo organizacijos glaudžiau koordinuotų auklėjimo programas. Matydami ALT‘os problemas, LB veikėjai pasistengė veiklą decentralizuoti, dalį uždavinių pavesti periferijoje esantiems LB vienetams. JAV LB Visuomeninių reikalų taryba tapo daugiau veiklą koordinuojantis, o ne vykdomasis organas[26]. JAV LB Visuomeninių reikalų tarybos pirmininkais iki 1990 m. buvo A. Gečys, Aušra Mačiulaitytė-Zerr, dr. Algirdas Budreckis, Ignas Budrys, A. Barzdukas ir dr. Tomas Remeikis. 1967-1970 metais JAV LB Centro valdyboje visuomeniniais ryšiais rūpinosi vicepirmininkas Valdas Adamkus.

(Straipsnis parengtas 2017 m. gruodžio 1 d. nacionalinėje konferencijoje Vilniuje skaityto pranešimo pagrindu)

[1] Tautos fondas. Lithuanian National Foundation, Inc, 1943-2002. Vyr. redaktorius Kęstutis K. Miklas. Brooklyn, N.Y.: Draugo spaustuvė, 2002, p. 79.

[2] 50 metų Lietuvos laisvinimo fronte. 1990 (lankstinukas). KUB RSKRS, dr. K. Pemkaus fondas, dėžė – ALTAS.

[3] Lietuva ir VLIK-as. Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto – VLIK-o šaknys, praeitis ir dabartis. Redagavo Rinkūnas, A.V. B.V.: Tautos fondas, 1984, p. 150.

[4] Gečys, A. S. Lietuvos laisvinimo veikla: kaip yra ir kaip galėtų būti. http://www.partizanai.org/index.php/i-laisve-1982-85-122/2431-lietuvos-laisvinimo-veikla-kaip-yra-ir-kaip-galetu-būti (žiūrėta 8/202016)

[5] JAV LB trys dešimtmečiai. Brooklyn, N.Y.: Spausdino Franciscan Press, 1982, p. 25-26.

[6] Skirius, J. Amerikos lietuvių tarybos veikla 1945-1948 metais: išeivijos pastangos dėl „Displaced Persons Act“ priėmimo. Chicago: Lithuanian Research and Studies Center, Inc., 2001, 66-67.

[7] Šimutis, L. Amerikos lietuvių taryba. 30 metų Lietuvos laisvės kovoje 1940-1970. Chicago, 1971, p. 117.

[8] Banionis, J. Lietuvos laisvinimas Vakaruose 1940-1975. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2010, p. 63.

[9] Kraujelis, R. Lietuva Vakarų politikoje: Vakarų valstybių nuostatos Lietuvos okupacijos ir aneksijos klausimu 1940-1953 metais. Vilnius: VU leidykla, 2008, p. 162-163.

[10] Šimutis, L. Amerikos lietuvių taryba. 30 metų Lietuvos laisvės kovoje 1940-1970. Chicago, 1971, p. 166, 168.

[11] Ten pat, p. 289-290.

[12] Banionis, J. Lietuvos laisvinimas Vakaruose 1940-1975. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2010, p. 216.

[13] Kraujelis, R. Lietuva Vakarų politikoje: Vakarų valstybių nuostatos Lietuvos okupacijos ir aneksijos klausimu 1940-1953 metais. Vilnius: VU leidykla, 2008, p. 169.

[14] Šimutis, L. Amerikos lietuvių taryba. 30 metų Lietuvos laisvės kovoje 1940-1970. Chicago, 1971, p. 291.

[15] Ten pat, p. 322, 324.

[16] Banionis, J. Lietuvos laisvės byla Vakaruose (1975-1990). Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2002, p. 29-31.

[17] Ten pat, p. 32.

[18] Fordas: mano tikslas – Pabaltijo laisvė (Telefoninis pranešimas). Draugas, 1975, liepos 26, nr. 173, p. 1.

[19] Banionis, J. Lietuvos laisvės byla Vakaruose (1975-1990). Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2002, p. 56-58.

[20] Prunskis, J. Lietuviai pas prez. Reaganą. Draugas, 1986, birželio 17, nr. 117, p. 5.

[21] JAV lietuvių indėlis atkuriant Lietuvos valstybingumą. Vilnius, 2018, p. 117-118; JAV pareiškimas dėl Baltijos diplomatinių atstovybių. Draugas. 1980, spalio 28, nr. 252, p. 1.

[22] Petraitytė-Briedienė A. Tylieji priesaikos riteriai. Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone Šaltojo karo metais. Mokslo monografija. Vilnius: Versus aureus, 2014, p. 102.

[23] JAV LB penki dešimtmečiai 1951-2002. Auksinis jubiliejus. Vyr. redaktorius ir sudarytojas Balys Raugas. Vilnius: Standartų spaustuvė, 2003, p. 603.

[24] Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940-1991). Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2003, p. 260-265.

[25] Streikus, A. Diplomatas Stasys Antanas Bačkis. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007, p. 167;  Eidintas, A. Lietuvos ambasados rūmų Washington, D.C. istorija. Washington, D. C., 1996, p. 30-34.

[26] Gečys, A. S. Lietuvos laisvinimo veikla: kaip yra ir kaip galėtų būti. http://www.partizanai.org/index.php/i-laisve-1982-85-122/2431-lietuvos-laisvinimo-veikla-kaip-yra-ir-kaip-galetu-būti  (žiūrėta 8/202016)