Jonas RUBIKAS
Tautos mokykla
Prie rusų Maskvos komunistinės viršūnės politika buvo sunaikinti lietuvių kalbą, mus nutautinti. Jie žinojo, kad tautos gyvybė yra kalba, atimti kalbą – reiškė sunaikinti tautą. Viskas, kas buvo oficialu, buvo daroma rusiškai – partijos CK, vyriausybinių įstaigų ataskaitos, instrukcijos (taip pat ir dėl atvežtų rusų darbuotojų) – rusų kalba, net institutų ataskaitos – rusiškai. Tai buvo grėsminga politika, nuleidžiama iš viršaus. Po karo atėjusi KGB kariuomenė „dėjo Tarybinės Respublikos ideologinius pagrindus, valė tautą nuo liaudies priešų“. Priešas buvo jiems ir kalba. Buvo kalbama, kad buvo ketinta įvesti rašybą kirilica (kaip seniau caro laikais). Kažkodėl pabūgo. Jau kiek vėliau buvo Maskvoje planuojama mūsų tris respublikas ir Rytprūsius sujungti į vieną „Severo-zapadnyj kraj“, aišku su rusų kalba.
Lietuvių kalbą gelbėjo rašytojai, poetai, dainos, lietuviški ansambliai. Lietuvių kalba buvo pasipriešinimo ženklas. Apačios nepriėmė rusų kalbos, išskyrus keiksmažodžius, užgeriant degtine.
Taip pat skaitykite
Taigi rusinimas vyko iš viršaus, o dabar Nepriklausomoje Lietuvoje anglizmas plinta ir priimamas iš apačios.
Šiuos įžangos žodžius norėjau parašyti straipsnio pabaigoje, bet šventiniai renginiai, ypač „talentai“, valdė mintis ir rašančią ranką. Bet norėčiau grįžti prie ankstesnio straipsnio sumanymo.
Ar yra pasaulyje tokia jėga, kuri paveiktų, priverstų lietuvius mylėti, gerbti, pagaliau kalbėti gražia, taisyklinga lietuvių kalba, nesimėgauti svetimybėmis, žargonu? Kad atskirtų svetimos kalbos mokėjimą nuo savos kalbos teršimo užsienietiškų kalbų atplaišomis? Dabar tapo ypač madingas anglų – amerikiečių kalbos valkiojimas.
O juk yra radijo ir televizijos laidelės ir ilgesni pokalbiai apie blogą lietuvių kalbos padėtį Lietuvoje, pabrėžiamas kalbos skurdinimas. Neliesiu lenkų nusikalstamų veiksmų Vilniaus krašte, tuo turėtų rūpintis Švietimo, Teisingumo ir Vidaus reikalų ministerijos. Aišku ir Kalbos komisija, kuri ir taip daug dirba, kad bent viešai kalbantys nedarytų klaidų, yra net išleistas didžiųjų kalbos klaidų sąrašas. Norėčiau atpasakoti keletą minčių, kurias komisijos pirmininkė p. dr. Irena Smetonienė ne kartą savo kalbose yra pabrėžusi, kad kalbos teršimo problema egzistuoja, nes integruotos svetimybės funkcionuoja, formuoja lyg ir naują kalbos madą, kuriai ypač akceptyvus yra jaunimas.
Tačiau ir mūsų lietuviškoje kalboje kartais girdime nevisai aiškių žodžių derinių – ar tai asmenybės raiška, ar naujoji kalbos gramatika? Štai skaitvardžių linksniavimas, nes pakankamai dažnai girdžiu sakant, pavyzdžiui – verslininkas bankui yra skolingas trys tūkstančiai penki šimtai penkiasdešimt du litus (ar ne geriau būtų …skolingas….penkiasdešimt du litai, būtų visai kaip Europos Sąjungoje). Ar skaitvardžių nelinksniavimas yra nauja kalbos norma? Ir kirčiavimas. Dabar daug žodžių kirčiuojami kitaip. Kalbininkai juk geriau žino taisykles nei aš, tik buvęs Rygiškių Jono gimnazistas.
Bet vieno nusikaltimo negalima atleisti dabartiniams postmodernistiniams kalbininkams – tai dviskaitos sunaikinimas (pvz., mudueisiva, einava arba jaunuėjova). Nežinau dabartinių mokyklų lietuvių kalbos programų, ar jose yra bent minima dviskaita, kaip ypatingas mūsų kalbos turtas. „Viešoje erdvėje“ negirdėjau net kalbininkų naudojant šią neįkainojamą mūsų kalbos savybę.
Dabar apie pamėgtus žodelius. „Ta prasme“ jau beveik išnyko iš viešosios kalbos, bet atsirado nauji. Labai aukšti ir žemiau esantys valdininkai mėgsta žodį „pakankamai“. Kartais pataiko logiškame derinyje, bet dažnai sako „pakankamai mažai“. Nei šis, nei tas, kaip ir suvalkiečių – „tai bent biskį daug“. Reklama ką tik nori, tą ir rašo – topinės kainos. Ką reiškia? Žodynai sako, kad tai turėtų būti aukščiausios kainos. Pakankamai neseniai atsirado viešose politikų kalbose „…šitoje vietoje reikėtų pasakyti…“, bene pirmiausiai pastebėta dabartinės Vyriausybės vadovo kalboje ir paplito ne tik pavaldinių, bendrapartiečių, net opozicijos bičiulių kalbose. O kaip skambėtų „..anoje vietoje...“?
Sako, yra keletas lietuvių kalbų: virtuvės, gatvės, moksleivių, teisininkų, kanceliarijos, vyriausybės kabos. Dažnai inteligentą nuo paprasto žmogaus atskirsime sakant „egzistuoja“, „funkcionuoja“, o filosofų mintis pasakius paprastais žodžiais dings visa filosofija. O dar kompiuterių kalba, kaip lengva rašyti angliškomis raidėmis, kam tos nosinės, taškai, brūkšniai, kableliai – kalba turi būti prieinama visiems „mieliems Lietuvos žmonėms“ ir kompiuteriu lietuviškai rašantiems laiškus. Ar ne geriau būtų viena, taisyklinga lietuvių kalba?
Norėčiau pasakyti keletą minčių apie lietuvių kalbos transformacijas ir anglizmų pergalingą žengimą per kalbą ir, svarbiausia, per mūsų sąmonę, įpročius ir galvojimą. Tai apačios, jaunuomenės priimama ir mėgaujamasi.
Išorės pavojus kalbai – anglizmų plitimas kasdienėje ir viešoje kalboje. Pabrėžiu, kalbu ne apie anglų kalbos mokėjimą, bet valkiojimą įvairiomis progomis. Pradėsiu nuo paprastesnio, bet plintančio, lyg kiaulių gripo virusas, žodelio vau (wow, angl.). „Vauksi“ ir jaunimas troleibusuose, bet svarbiau – TV laidose – ir skirtose ne tik jaunimui. Štai „Talentuose“ (apibendrinu abejas laidas) du nevykę juokdariai, tai lyg konferansjė, „vauksi“ kada reikia ir kada nereikia, o kartą jausmų pertekliaus pagautas Marijonas Mikutavičius net atsistojęs suriko „vvaaauuu“, toks jaunimo dievaičio pavyzdys skatina neatsilikti ir dalyvius, ir žiūrovus, aišku, ir tuos, kurie žiūri TV. Tokios nuodėmės neišvengia ir maestro prof. Vytautas Miškinis – tai ryškus neigiamas pavyzdys vaikams „Ąžuoliuko“ chore. Kaip ir „fainas“, jau beveik įgavęs pilietybės teises. Tie žodeliai dažnai girdimi daugelio vadinamų ekrano „žvaigždžių“, pvz., p. Vytauto Šapranausko ir kitų, visų neišvardinsi, kalbose.
Bet grįžkime prie anglų kalbos. „Talentuose“, net ir „Dainų dainelėje“ paauglės ir vaikinai noriau renkasi angliškas dainas. Apie dainavimo kokybę ne man spręsti, bet kodėl angliškas? Dainavimas, maivymasis ir afro-amerikiečių bei kitų „originalų“ mėgdžiojimas komisijos vertinami labai gerai – vau. Vienoje laidoje darželinukas dainavo angliškai, atitinkamai aprengtas. Motina ar močiutė salėje tiesiog alpo iš saldaus pasididžiavimo: „Štai, JIS mano, o jau dainuoja angliškai“. Tikėjausi, kad po dainos p. Adolfas Večerskis paklaus: „Vaikeli, o ar tu moki bent vieną lietuvišką dainelę, kad ir „Du gaideliai..?“ Bet nepaklausė. Dažnai dainininkės, jau panelės, dainuoja savo kūrybos dainą angliškai ir sako, esą angliškai lengviau sukurti dainą ir jai žodžius. Tokių dainininkių ir kūrėjų, deja, daugėja. Retai kada klausau tų jaunimo laidų, bet net ir praėjusių metų pabaigoje „Talentuose“ teisėjų komisijos buvo gerai įvertintos angliškai dainuojančios ir kuriančios, svarbiausia, mėgdžiojančios originalo „dvasią“ dainininkės, viena jų pavadinta (kažkodėl labai kukliai) Lietuvos dainininkų pasaulio žvaigžde. Galbūt jos ir yra talentai, bet kodėl angliškai?
Tiesą sakant, nėra ko stebėtis, kad jaunimas užsikrėtęs anglizmo bacila. Vienoje radijo laidoje, rodos, prieš Kalėdas pokalbyje su dainininku ir dainų kūrėju Amberlaifu (nežinau, ar tai tikroji jo pavardė). Šis be kita ko pasakė, kad dainas ir ypač joms žodžius lengviau kurti angliškai, net lietuvių kalba esanti bloga, neskambi, netinkama kūrybai. Todėl jo dainos yra angliškos. Laimei, laidos metu atėjo mūsų dainininko Montvydo laiškelis, labai griežtai supeikęs Amberlaifą dėl lietuvių kalbos išsižadėjimo ir peikimo. Ką daryti tokioms garbėtroškoms, savimeilėms dainininkėms ir vyrukams, matant tokį pavyzdį?
Prieš kurį laiką, tiesa, senokai, bet ar mąstymas pasikeitė (?): vienoje iš „Talentų“ laidų dainuoti išėjo panelė, apsirengusi tautiniais drabužiais ir dainavo lietuvišką liaudies dainą. Pats pasirodymas tautiniais rūbais buvo labai netikėtas vertinimo komisijai ir jie delnais pridengė veidą, kad nesimatytų nuostabos ir paniekos šypsenos. Padainavo. Įvertino: „Ne-ne, mes vertiname liaudies meną, tai mūsų dainingumo šaknys“. Dar pora pagyros žodžių, tačiau juose skambėjo tikrovė – ar žinai, mergele, kur tu papuolei? Čia yra „Lietuvos talentai“, o ne koks nors „Gero ūpo“ konkursas. Taip, angliškumą garbiname.
Padainavo, padainavo, galima teisintis, kad kalbą mokantis dainavimas ta kalba yra labai naudingas, bet kodėl vaikų ar suaugusių atlikėjų grupių vardai daugumoje yra angliški. Ir „liaudis“, pasirodo gatava iš kailio nertis, kad tik bent kiek būtų panašūs į užsieniečius, bent grupelių vardais. Štai naujametinės dovanos: Šilagalio kaimo energingi muzikantai –„Band.LT“, breiko šokėjų komanda iš Kuršėnų „Freezing Death“, Merginų šokių grupė „Modus Dance“, „Play ground“ moksleivių grupelė. Pasidairius rasime ir daugiau.
Negirdėjau ir neskaičiau, kad kas nors pasakytų, paklaustų, o juk tai būtų būtent muzikos vadybininkų pareiga: „Jaunuoliai, kas jūs – anglai, afro-amerikiečiai, kokios šalies vardu čia rodotės?“ Ar jie visi ketina gastroliuoti užsienyje, o ten esą juos geriau supras ir jų plokšteles geriau pirksią. Tokia mada labai paplitusi – ar dainų, ar šokių grupių, ar tai būtų vaikų, ar paauglių, ar suaugusių, taip ir likusių dvasioje paaugliais, net pasenusių, seniai atidainavusių dainininkų grupių vardai – angliški. Štai viena grupė konkurse ar šiaip koncerte dainavo, buvo apšepę ir savo laikysena atrodė kaip tikri užsieniečiai, tarsi būtų viena iš per radiją propaguojamų grupių, net pagalvojau, iš kur ima organizatoriai pinigų tokiai grupei pakviesti? Padainavus ir pagrojus dainininkas prabilo. O nusivylime. Pasirodo, kad tai buvo, kaip toje dainoje, berniokai iš Suvalkijos lygumų. Nesiimu spręsti apie jų ir panašių muzikalumą. Bet yra mokytojai, vadovai, pagaliau, konkursų organizatoriai ar jie yra lietuvių kalbos priešai, ar jie gyvena ne Lietuvoje? Radijas ir televizija privalėtų taisyti tokius vardus ir neleisti viešai pasirodyti ir koncertuoti. Bet ar tai ne tyruose šaukiančiojo balsas? Taip vadinasi kai kurie chorai. Muzikas, garsaus lietuvių kompozitoriaus sūnus – Artūras Novikas moko, tegul ir angliškai, ir afro-amerikiečių religines giesmes, bet kodėl tos dainininkų grupės vadinasi angliškai? Čia jau rimtesnis nusikaltimas – jaunimas auklėjimas kosmopolitizmo dvasia.
Kartais viena kita laida (net ir p. Z. Kelmickaitės) būna pašvęsta lietuvių kalbai. Kalbantys mini, kad nesą patriotizmo mokyklose, kad lietuvių kalbai skiriama per mažai dėmesio, kad mokiniai, baigę mokyklą, nemoka gerai lietuvių kalbos. Atrodytų, jog jų ir jų tėvų bei mokytojų (aišku ne visų) gyvenimo logika tokia – ką aš laimėsiu su ta lietuvių kalba, kam ji man. Susišneku, paskaitau ir užtenka, pinigus skaičiuoti galiu ne tik angliškai, bet ir rusiškai. Anglų kalba skiepijama visais keliais. Gerai, kad ją moka mūsų diplomatai, valstybės ir verslo vyrai. Bet jaunimas užkrėstas ne tik mokėjimo, o daugiau naudojimo ne vietoje bacila. Juk panelės, kurių angliškos dainos buvo audringai pagirtos, niekada nedainuos lietuviškų dainų. Mokytojų, vadovų, laidų organizatorių, vadybininkų rankose yra tai, kas labai nedrąsiai kalbama – tautinė savigarba, meilė savo kalbai. Rašau ir netikiu, ar bent vienas perskaitęs susimąstys, greičiausiai tie, kurie iš to daro pinigus, apskritai neskaito – jie vos spėja gaudyti užsienio madas ir užkišti radijo ir TV laidas „topine“ muzika.
Mes bijome pasirodyti esantys Europos provincija. Bodimės savo kalbos, nors yra nemaža pasaulio didžiųjų universitetų, kuriuose studijuojama lietuvių kalba, kaip visos žmonijos turtas. Ateities kalbininkai stebėsis, iš kur kasdieninėje kalboje atsirado „faina“, „soriuoti“, „sori“, „pavesti“, „kaifuoti“, „koroče“ ir kitos dabartinės gyvosios, aktualiosios, kaip ta šiandienė „aktualioji“ muzika, kalbos puošmenos. Ko norėti, jau moterys sueuropino pavardes, dar nedrąsiai, bet greitai bus „Mister and Misis …..as, …is, …us“.
Ar tik viena Kalbos komisija atsakinga už lietuvių kalbą ir šiandien, ir ateityje? O mes visi, dar kalbantys, gal ne visai taisyklingai, bet be minėtų puošmenų, ar mes neprisidedame savo atlaidumu, pakantumu? Juk mūsų vaikų vaikai yra maitinami anglizmais, o jie praryja manydami, kad tai juos pakels į aukštesnį nei „kaimo Jurgis“ lygmenį. Kalbos likimą laiko ašis: tėvai – mokytojai – mokykla – vaikai.
Norėčiau pakartoti pradžioje minėtą mintį – kalbos naikinimas vyksta iš apačios. Tarp gausybės piktžolių yra ir gerų daigelių – etnografiniai būreliai, „Tūkstantmečio vaikai“, „Dainų dainelė“ (jau gausiai užteršta anglizmų), kalbos laidos ir kitos veiklos sritys, kurių nežinau, bet… vaikai auga, o paauglius vilioja kosmopolitizmo traškučiai, taip didingai skambanti „pasaulio žmogaus“ aureolė, kuria didžiuojasi kai kurie intelektualai. Dabar, kaip ir prie rusų, kalbą palaiko ir gaivina mūsų kalbininkai, rašytojai, poetai, kartais publicistika. Bet bacila sklando ore – prisiminkime Amberlaifą. Ar turime vaistų ar skiepų prieš tokią anglizmo infekciją? Ar pakaks „Lietuva brangi…“ ar „Sėk, sesute, žalią rūtą…“, kad sustabdytų ligos plitimą, nes gydyti tą infekciją labai sunku – augant ne „visi grįžta į protą“ ir jie, kaip sako daktarai, yra šios bacilos nešiotojai ir platintojai – arba būtų kaip tas šaukštas deguto.
Skaudus klausimas – kelios ateities kartos dar kalbės, kaip sava, panašia į dabartinę, lietuvių kalba?
Jau parašytą straipsnį dar kartą perskaičiau jau po Sausio 13–osios dvidešimtmečio minėjimo renginių. Rodyti per Lietuvos TV vaizdai mintyse grąžino į tas kupinas heroizmo dienas. Jauni žmonės tada buvo stiprioji, pagrindinė jėga – ir dabar jų buvo gausu minėjimo renginiuose. Pagalvojau, gal per daug tamsiomis spalvomis vaizduoju kalbos dabartį ir ateitį, gal nėra taip blogai. Galbūt.
