Balandžio 7 d. (senuoju stiliumi kovo 25 d.) sukako 90 metų kai įkurta Lietuvių mokslo draugija (LMD). Ji buvo vienas iš svarbiausių dvidešimtojo amžiaus pradžios lietuvių kultūros raidos veiksnių. LMD ugdė tautinę savimonę, padėjo kelti lietuvių švietimą bei mokslą, kovojo už kultūros paminklų išsaugojimą. Užsibrėžusi tikslą įvairiais aspektais tirti su Lietuva susijusius dalykus, rinkti materialinės bei dvasinės kultūros eksponatus, sudarinėti Lietuvos geologijos, botanikos ir zoologijos rinkinius, ji savo veikla šių tikslų ir siekė – turėjo biblioteką (įsteigtą 1909 m., 1938 m. joje buvo 33 000 tomų), rankraštyną, tautosakos archyvą, muziejų (įkurtas 1937 m.). LMD 1907-1936 m. leido tęstinį mokslinį leidinį „Lietuvių tauta“ (išėjo 5 knygos), 1915-1920 m. parengė ir išleido 115 vadovėlių Lietuvos mokykloms. Po lenkų okupacijos LMD buvo lietuvių kultūros bei lietuviškumo Rytų Lietuvoje židinys.

Prisimindami ir įvertindami LMD nuopelnus Lietuvai bei jos mokslui, Lietuvos mokslo istorikai savo metinę konferenciją „Scientia et historia -97“, vykusią balandžio 18 d., paskyrė LMD 90-mečiui. Daugelyje pranešimų mokslininkai aptarė mokslinės draugijos atsiradimo galimybes bei santykius su kitomis draugijomis, programą, veiklos sritis, įnašą į švietimą bei mokslą, taip pat mokslo idėjų tęstinumą iki mūsų dienų.

Pirmajame pranešime „LMD kūrimasis ir veiklos programa“ G. Ilgūnas apžvelgė Lietuvos kultūrinę situaciją XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje. Dėl rusinimo ir lenkinimo politikos praradusi gimtąją kalbą viešajame gyvenime, lietuvių tauta buvo ant išnykimo ribos. J. Basanavičius ir J. Šliūpas dar XIX a. pabaigoje puoselėjo viltis įsteigti mokslo draugiją lietuvių kultūrai bei savimonei kelti. Prelegentas supažidino su pirmaisiais bandymais draugiją steigti Mažojoje Lietuvoje. Čia pirmasis tai 1882 m. sumanė J. Zauerveinas. 1885 m. Tilžėje buvo įsteigta savišvietos draugija „Birutė“.

Lietuvoje šią idėją įgyvendinti buvo galima imtis tik panaikinus spaudos draudimą. Jau 1905 m. rugsėjo 10 d. po lietuvių vakaro Vilniaus miesto salėje 20 mokslininkų svarstė mokslo draugijos steigimo galimybę. Kitą dieną apie tai tartasi J. Vileišio namuose, sudarytas steigimo komitetas įstatams parengti. Organizatoriai manė, kad pagrindinis uždavinys – išgelbėti lietuvių tautą. 1907 m. balandžio 7 d. įvyko steigiamasis LMD susirinkimas. Išrinktas pirmasis komitetas: J. Basanavičius pirmininku, P. Matulionis ir P. Matulaitis vicepirmininkais, A. Stemona knygininku, J. Vileišis sekretoriumi, A. Vileišis iždininku, nariai: J. Bagdonavičius, J. Tumas ir P. Vileišis. Susirinkime dalyvavo 86 asmenys, iš jų 63 nariai. Pirmasis visuotinis susirinkimas įvyko 1907 m. rugpjūčio 18-19 d. Jau nuo pat pradžių buvo norima draugiją perorganizuoti į Lietuvių mokslo akademiją. Tačiau jos veikla buvo daugiau švietėjiška, nei akademinė. Draugijoje dalyvavo žymūs mokslo bei visuomenės veikėjai, garbės nariais išrinkti mokslui nusipelnę užsienio ir lietuvių mokslininkai. Pažymėtina, kad tarp narių buvo ir visi trys būsimieji Lietuvos prezidentai. Pats reikšmingiausias LMD veiklos laikotarpis – 1907-1914 m. Tuo metu buvo išleisti 57 vadovėliai, įsteigta biblioteka, rinktos aukos Tautos namams.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pagrindinis uždavinys buvo išsaugoti surinktą turtą. Pranešėjas apžvelgė LMD veiklos sąlygas lenkų okupacijos metu. Nebuvo leidžiama priklausyti darugijai asmenims, gyvenantiems už Lenkijos ribų, todėl nuo 1920 m. veikė LMD filialas Kaune. 1927 m. vasario 16 d. mirė J. Basanavičius, dvidešimt metų išbuvęs LMD pirmininku. Tai buvo skaudi netektis. LMD dirbo sunkiomis sąlygomis, neturėjo savo patalpų. Per visą veiklos laiką net 6 kartus ji kraustėsi iš vienos vietos į kitą. 1932 m. persikėlė į Antakalnį, P. Vileišio rūmus, 1938 m. lenkai draugiją uždarė. Po Antrojo pasaulinio karo visas LMD turtas buvo perduotas Lietuvių mokslo akademijai. Pagrindinis LMD leidinys – „Lietuvių tauta“. Jame paskelbta daug gerų straipsnių, reikšmingų veikalų.

J. A. Krištopaitis pranešime „Kelias, kurį pramynė LMD ir tęsė Lietuvos universitetas“ atskleidė mokslo vietą lietuvių tautiniame sąjūdyje. Gimtosios kalbos ir tradicijų tautai išlikti jau nepakako. Kad tauta egzistuotų kaip politinis ir istorinis subjektas, reikėjo trečiojo elemento – mokslo. J. Basanavičius suprato, kad mokslas turi lemti tautinio savitumo ugdymą. Todėl LMD buvo puoselėjama ir Tautos namų idėja. LMD reikšmingumą lietuvių tautiniam judėjimui dar 1911 m. yra pabrėžęs M. Remeris. J. A. Krištopaitis lietuvių tautos atgimimo ištakas įžvelgia „Aušroje“ ir sieja su mūsų dienomis.

Pvz., LMD veikia, susijusi su mokyklomis, universiteto steigimu, ateityje lėmė Lietuvos mokslo plėtotę. LMD reikmė išryškėja per jos mokslininkus, kurie sudarė Lietuvos universiteto branduolį. Integravosi įvairios mokyklos, idėjos. Tai buvo lakai, kai mokslas atskiriamas nuo mokomojo proceso, suteiktos galimybės mokslui reorganizuoti, jungtis į Europos mokyklas. Mūsų dienų atgimimas, prelegento teigimu, sudarė sąlygas naujam Lietuvos mokslo lūžiui. Tą nulėmė ne tik politiniai įvykiai, bet ir kitoks vertybių skalės traktavimas. Šiuo metu ryškus pasitikėjimas savąja kultūra, papročiais, savaip interpretuojamas valstybės modelis. Mokslininkai geba savarankiškai ir kritiškai vertinti skirtingas kultūras, siekia išlaikyti asmens atsakomybę, tačiau kiekybinė sistema nuvertina individualumą. Ateitis turėtų parodyti, ar esame pasiruošę platesnei ir gilesnei mokslo integracijai.

L. Klimka pranešime „LMD nuopelnai Lietuvos švietimui“ apžvelgė jos darbą rengiant vadovėlius Lietuvos mokykloms. Juose įvertinti lietuviškieji terminai, pirmą kartą lietuvių kalba pateiktos mokslo žinios. Vadovėlių leidimui buvo panaudota dalis pinigų, sukauptų Tautos namams kurti. Kita pinigų dalis Pirmojo pasaulinio karo metais dingo banke. Buvo sudaryta vadovėlių leidimo komisija. Pirmininkas J. Tumas Vaižgantas, nariai: J. Šlapelis, J. Jablonskis bei kiti. Komisija pasiskirstė sekcijomis. Iš istorijos vadovėlio reikalauta, kad tai nebūtų kunigaikščių ir karalių, bet tautos istorija. Ne visi vadovėlių sudarytojai būdavo patenkinti komisijos sprendimais bei recenzijomis, todėl kildavo diskusijos. Vadovėlio „Kas skaito rašo – duonos neprašo“ autorius K. Skabeika 1911 m. kritikavo recenzijų subjektyvumą. Dėl J. Gabrio parengto geografijos vadovėlio kilo nesutarimų su LMD, nes jis buvo išspausdinęs daugiau egzempliorių, negu buvo nurodyta sutartyje. Pažymėtinas M. Biržiškos „Istorijos pradžiamokslis“ (1923 m.), o jo „Lietuvių dainos“ (1923 m.) buvo sulaikytos cenzūros ir neleistos platinti. Atsiradus progimnazijoms, įvedant naujas disciplinas buvo rengiami įvairių disciplinų vadovėliai – chemijos, kristalografijos, buhalterijos ir kt. Specialiesiems dalykams, išskyrus lituanistinius, vadovėliai būdavo verčiami iš rusų k. Išleisdavo ir tokio pobūdžio mokymo priemones, kaip Ivanovo „Rytai ir mitas“ (1921 m.) LMD jau 1970 m. mąstė apie nepriklausomą Lietuvą ir savo tikslais – kelti švietimą, kultūrą, mokslą – daug prie to prisidėjo.

I. Petrauskienė pranešime „ Lietuvių mokslo draugijos ir lenkų Vilniaus mokslo bičiulių draugijos (VMBD) santykiai 1970 – 1938 m.“ kalbėjo apie dviejų didžiausių Vilniaus mokslo draugijų bendradarbiavimo problemas, veiksnius, atskirais laikotarpiais lėmusius jų bendravimo lygmenis. Kadangi „Vorutoje“ bus pateikiamas visas pranešimas, išsamiau šioje apžvalgoje jo nekomentuosime.

J. Banionis pranešime „A. Smetonos vadovėliai – LMD veiklos rezultatas“ analizavo nenagrinėtą A. Smetonos veiklos sritį – matematikos vadovėlių rengimą. Jis priklausė vadovėlių rengimo komisijai. Kadangi lietuviškų matematikos vadovėlių nebuvo, juos versdavo iš rusų kalbos. Lietuvių kalba matematinės terminologijos stokojo, reikėjo bent apgraibomis suvokti lietuvių kalbos dėsnius, kurti lietuviškus terminus. Jo „Aritmetikos teorija“ susilaukė net 5 leidinių. 1916 m. išėjo jo sudarytas „Aritmetikos vadovėlis“. Nors šiuose vadovėliuose ir būta metodinių trūkumų, bet jų išleista net keliolika leidinių net ir 1930 m. Autoriui buvo svarbu kalbos originalumas. 1916 m. išėjo jo „Elementarinės algebros vadovėlis“ (I-II dalys). Jis buvo ne toks populiarus. Kai kurie A. Smetonos sukurti matematiniai terminai prigijo. Tai skaičiavimo būdas, skliausteliai, dėmuo, šaknies traukimas, teorema, logaritminės lentelės ir kt. A. Smetona sėkmingai susidorojo su savo uždaviniu, nors ir nebuvo matematikos specialistas.

E. Makariūnienės pranešime „Fizikai – LMD nariai“ pažymėjo LMD mokslininkų fizikų įnašą organizuojant Lietuvos aukštąjį mokslą, kuriant Lietuvos universitetą.

P. Vitkevičiaus pranešimas „Pirmosios lietuvių mokslo draugijos“ skirtas lietuviškų mokslo draugijų ištakoms. Pranešėjas pažymėjo, kad LMD jubiliejus jį paskatinęs domėtis kultūriniais intakėliais, išsiliejusiais į gilią lietuvių kultūros upę – LMD. Spaudos draudimo sąlygomis pirmosios mokslo bei kultūros draugijos steigėsi Mažojoje Lietuvoje. 1879 m. Tilžėje buvo įsteigta „Lietuvių literatūros draugija“ (Litauische literarische Gesellschaft, 1879-1923) ir 1885 m. švietėjiška kultūros draugija „Birutė“ (1885-1914 m.). Tuo pačiu metu draugijos buvo steigiamos ir Amerikoje. J. Šliūpo iniciatyva, Niujorke įsteigta „Lietuvos mylėtojų draugystė“, leidusi ateistinės krypties laikraštį „Lietuviškasis balsas“ (1885-1889 m.). Čia spausdinami straipsniai apie Lietuvos praeitį. Draugijos lėšomis išleisti A. Tatarės „Pamokslai“. 1889 m. taip pat J. Šliūpo iniciatyva Baltimorėje buvo įkurta „Lietuvių mokslo draugystė“, veikusi iki 1896 m. Jos uždavinys – platinti švietimą lietuvių kalba. Leido ateistinės krypties žurnalą „Apšvieta“ (1892-1893, spausdintas Tilžėje). Čia buvo išspausdinta J. Basanavičiaus studija „Apie Lietuvos pilis“. Visuomenėje buvo nepriimtina antiklerikalinė draugijos kryptis. T. Astrauskas su kitais 1896 m. įkūrė „Tėvynės mylėtojų draugiją“, leidusią lietuviškas knygas, nuo 1900 m. turėjusią studentų ir moksleivių rėmimo fondą. Draugija veikė ir tarpukario metais.

1887 m. slapta veikė kunigų draugija, turėjusi savo šalpos fondą. Jai priklausė ir K. Jaunius. Savo straipsnius nariai siųsdavo „Šviesai“, „Tėvynės sargui“. Užsienyje studijuojantys lietuviai studentai 1898 m. Ciūriche įkūrė „Draugystę lietuviškosios jaunuomenės“ (veikė iki 1925 m., vėliau pavadinta „Rūtos“ draugija, nuo 1915 m. – „Lituanika“). Joje dalyvavo daug žinomų žmonių: J. Matulaitis, P. Bučys, M. Pečkauskaitė, V. Mykolaitis-Putinas, A. Sabaliauskas, J. Purickis ir kt. Kai kurie jų 1940 m. tapo Lietuvos mokslų akademijos nariais. Pažymėtina draugijos veikla, pristatant vakarams filosofo V. Solovjovo palikimą, priešinantis pozityvizmui.

J. Klimavičiūtė pranešime „Botaniniai tyrinėjimai LMD veikloje“ aptarė draugijos iniciatyva atliktus botanikos tyrinėjimus, draugijos posėdžiuose darytus pranešimus. Antai 1910 m. liepos 28 d. P. Matulionis skaitė pranešimą „Lietuvos floros tyrinėjimas ir herbarijų taisymas“. IV suvažiavime, 1910 m. liepos 14 d. J. Tšebinskis skaitė „Floros tyrinėjimas mokslo atžvilgiu“. 1913 m. LMD suvažiavimo rytinis posėdis buvo skirtas medicinos, farmacijos ir veterinarijos bei gamtininkų sekcijos reikalams. Jame K. Grinius skaitė „Apie botanikos organografijos lietuviškus vardus“. XVIII LMD suvažiavime S. Matulaitis svarstė „Medicinos ir gamtos“ periodinio leidinio galimybes.

I. Kubilienė pranešime „Dr. Račkaus archyvai ir jo ryšiai su LMD“ pateikė prielaidą, kad šis JAV lietuvių kultūros veikėjas galėjęs būti LMD jei ne nariu, tai bent mecenatu. Jis Lietuvai padovanojo per 80 000 eksponatų – numizmatikos bei lituanistinės medžiagos. 1935-1940 m. gyveno Lietuvoje.

J. A. Martišius pranešimą „Lietuviai vokiečių mokslo centruose“ pradeda nuo J. Šliūpo nuopelnų steigiant pirmąsias lietuvių mokslo draugijas. LMD buvo lyg ir naujas etapas Lietuvos mokslo raidai. Kauno universiteto steigėjai, LMD nariai kėlė Lietuvos mokslą, sudarė sąlygas tobulintis jauniesiems specialistams, studijuoti ar tobulinti savo žinias užsienio universitetuose. Antai rektorius V. Čepinskis studijuoti išsiuntė J. Matulį ir A. Žvironą. Prelegentas savo dėmesį atkreipė į Vokietijos universitetus, nes jie buvo arčiau Lietuvos. Antai J. Matulis 1931-1933 m. tobulinosi Leipcigo universitete.

Taigi tokio svarbaus lietuvių kultūros židinio įkūrimo sukakčiai skirta konferencija tarsi nutiesia tiltą tarp XX a. pradžios ir dabarties Lietuvos mokslo.

Dr. Irena PETRAUSKIENĖ, Vilnius

„Voruta“ Nr. 17 (299) 1997 m. gegužės 1-9 d.