Miorų rajonas yra Vitebsko srities vakaruose, baltų ir slavų paribyje. Skirtingai nuo Breslaujos ir Pastovių rajonų, jis yra nutolęs nuo Baltarusijos ir Lietuvos sienos į rytus ir nesiriboja su Lietuva, nors savo istorijoje taip pat turi daug lietuviškų pėdsakų.
Svarbu paminėti, kad iki Antrojo pasaulinio karo čia buvo keletas kaimų, kur buvo kalbama lietuviškai. Juos galima išskirti į du regionus: tarp Miorų ir Naujųjų Paguosčių (kaimai Čapuki, Žmindzina, Jundzilova) ir Mikolajaus seniūnijoje (kaimai Fiadosava ir Baslaki). Pastarojoje ir dabar yra daug išlikusių lietuviškų pavardžių: Кодзіс, Брыгас, Шляпеціс. Buvęs Miorų klebonas Vladislavas Petraitis pasakojo, kad viena moteriškė iš Čepukos kaimo prieš mirtį per išpažintį kalbėjo uteniške tarme, pasakojo, kad jos protėviai čia atsikėlė iš Utenos ir Molėtų apylinkių.
Dabartiniame Žmindzinos kaime daug gyventojų turi Цыцын (iš liet. Cicinas) pavardes, bet lietuviškai jau nebekalba.
Prieš kelerius metus Fedosovos kaime dar buvo viena senelė, kalbėjusi lietuviškai. Po jos mirties jau neliko vietinių tradicinių gyventojų, kalbančių lietuvių kalba.
Taip pat skaitykite
Šiandien iš gyvenančių lietuvių liko tik lietuviškos kilmės pavardės ir katalikų tikyba.
Tai, kad Miorų rajone gyveno lietuviai, primena ir vardynas (vietovardžiai, vandenvardžiai). Lietuviškų vardų oikonimijoje rajone aptikta 95 (12,93 proc.).
Priesagų –ан[ы] / –ян[ы], –ан[е] /–ян[е] (< liet. –ėnai, –(i)onys) vediniai
Беляны[1] (2) Luž, Mkl, Asv, Brsl, Verch, Mior, Šark (Rapanovič 1977, 66) – veikiausiai iš avd. Bielẽnis, Bielìnis, *Bielanas (LPŽ 1985, 250-251), *Belenas ar pan.
Земяне Mior, k. Jzn (Rapanovič 1977, 167) – gali būti kilęs iš brus. зямянин ‘smulkus dvarininkas’ (Birila, Vanagas, 1968, 53). Gali būti susijęs ir su liet. avd. Žemacis, Žemáitis, Žemãlis ir kt. (Zinkevičius 2008,167, 305, 490, 551, 618).
Медуланы PagN. (Goškevič 1905, 164) – veikiausiai oikonimas formavosi dviem etapais. Pirmajame etape susiformavo oikonimas Медулы. Iš žmonių, gyvenusių šiame kaime, pavadinimo kilo Медуланы. Su šaknimi Мед- esama keleto lietuviškų antroponimų: Mẽdas, Medỹs, Mednas, Medẽlis ir kt. (Zinkevičius 2008, 289).
Пузаны dv. PagN, Nes (SNMVG 198, Goškevič 1905, 164) – iš liet. avd. Pùzanas, Pùzonas ar pan. (LPŽ II 545).
Priesaga –ун[ы] / –юн[ы] (< liet. –(i)ūnai)
Гизуны[2] k. Mior (Rapanovič 1977, 103) – gali būti iš avd. *Gižnas, plg. liet. Gìžas, Gižà ir kt. (Zinkevičius 2008, 587), Gìžas, Gyžà (LPŽ I 679), plg. dar liet. Giža k. Vilkaviškio r. (VŽ 119).
Драгуны[3] k. Leon (Goškevič 1905, 151), Mior (Rapanovič 1977, 130) – gali būti kilęs iš liet. avd. Dragnas (LPŽ 1985, 520). Plg. dar liet. avd. Drãgas, Dragõnas (Zinkevičius 2008, 594; Fasmer 1986, I 533-534).
Турчаны[4] dv. Mkl (Goškevič 1905, 161) – kilmė neaiški. Galėtų būti iš liet. avd. Turčiónis, Tur̃činas (Zinkevičius 2008, 590).
Priesaga –ун[ы] / –юн[ы] (< liet. –(i)ūnai)
Гизуны[5] k. Mior (Rapanovič 1977, 103) – gali būti iš avd. *Gižnas, plg. liet. Gìžas, Gižà ir kt. (Zinkevičius 2008, 587), Gìžas, Gyžà (LPŽ I 679), plg. dar liet. Giža k. Vilkaviškio r. (VŽ 119).
Рыкуны[6] Mkl (Goškevič 1905, 161) – iš avd. Rkus, Rekùtis (LPŽ II 595, 596), Rėknas (plg. rýkauti ‘rėkauti, šūkauti’). Kamiene gali būti brus. žodis рык ‘stiprus ilgalaikis staugimas (gyvūnų)’ (TSBM IV 736). Pastaroji žodžio reikšmė sutampa su brus. рык.
Скакуны k. Leon, Mior (Goškevič 1905, 153; Rapanovič 1977, 352) – gali būti kilęs iš liet. avd. Skaknas, plg. brus. avd. Скок, Скакун (LPŽ II 728), liet. Skaka k. Joniškio r. (ATSŽ, 278).
Priesaga –ейк[i] (< liet. –eikiai, -eikos)
Милейки Mior (Rapanovič 1977, 262) – gali būti kilęs iš liet. avd. Mileikà ar pan. (LPŽ II 238, 239). Plg. liet. Milekiai k. Telšių ir Vilniaus r. (ATSŽ, 185).
Priesaga –ел[i] /–эл[i] (< liet. –eliai)
Гиргели Mior (Rapanovič 1977, 106) – greičiausiai iš liet. avd. Gérgelis, Gergelỹs (LPŽ I 656) arba iš liet. girgẽlė ‘sodo gėlė’ (LKŽe).
Микели Miorv (Goškevič 1905, 158) – iš avd. Mìkelis, Mikẽlis (LPŽ II 228).
Минкели Mior (Rapanovič 1977, 263) – veikiausiai iš liet. avd. Minkẽlis (LPŽ II 251), plg. Minkẽliai k. Vilniaus r. (ATSŽ, 187).
Мяцели PagN (Goškevič 1905, 164) – gali būti išvestas iš liet. avd. Metẽlis, Metelỹs (Zinkevičius 2008, 221) arba iš brus. мяцель ‘sniego pūga’ (TSBM III 195). Plg. vv.: Метели k. buv. Daugpilio aps. Vitebsko gub. (dabar Latvija); Metelia k. Lazdijų r., Metelỹs ež. Lazdijų r., Metelýtė k. Alytaus r. (VŽ 228).
Окелы Pst (Rapanovič 1977, 19) – veikiausiai iš liet. avd. Akẽlis (LPŽ I 172), plg. liet. Akẽlė pieva Varėnos r., Akẽlė pelkė Kaišiadorių r. (LVŽ I 32).
Паршели Miorv (Goškevič 1905, 158) – gali būti kilęs iš liet. avd. Paršẽlis (LPŽ II 397). Kiti pavadinimai: k. Парсюкова – buv. Ludzos aps. Vitebsko gub. (Trusman 1907, 214). Šiame pavyzdyje šaknyje išlikęs garsas š rodo, kad kaime ilgą laiką gyveno baltai, kitaip slavų kalboje š būtų virtęs s, kaip ir žodyje paršiukas – парсюк.
Priesaga –ул[i] / –юл[i] (< liet. –uliai)
Папшули Mior (Rapanovič 1977, 296), k. Step (Goškevič 1905, 16) – greičiausiai iš liet. avd. *Papšulis, plg. liet. avd. Papšà, Papšelis iš papš- ė́ti (Zinkevičius 2012, 221).
Станулёва dv. Mior (Rapanovič 1977, 361) – veikiausiai oikonimo kilmė ta pati, kaip ir Станули, tik labiau suslavinta. Станули k. Glbk (Rapanovič 1977, 361) – gali būti kilęs iš liet. avd. Staniùlis (Zinkevičius 2008, 474).
Стасюлёвка Mkl (Goškevič 1905, 161) – veikiausiai yra tos pačios kilmės, kaip ir Сташули, tik labai suslavintas. Сташули (2) k., vand. m. Leon, Mior (Goškevič 1905, 153; (Rapanovič 1977, 366) – iš liet. avd. Stašiùlis, išvesto iš krikščioniško vardo Станислав (Zinkevičius 2008, 475).
Priesaga –ук[i] / –юк[i] (< liet. –(i)ukai)
Бируки[7] Mior (Rapanovič 1977, 54), Бирюки dv. PagN (Goškevič 1905, 162) – veikiausiai iš avd. *Birukas, Biriùkas, Batrùkas ar pan. (LPŽ I 264), plg. dar Birà, Byrà, Biras (LPŽ I 262). Plg. dar brus. бирук ’vilkas; vagis, įtariamas vagyste’ (Nasovič 1983, 26).
Бовтруки Mior (Rapanovič 1977, 48) – iš avd. Baltrùkas (l tarmiškai gali būti tariama u) ar iš *Bautrakas pagal Baũtrus (LVŽ I 404), plg. Bautrãkai k. dalis Alytaus r.
Касабуки Mior (Rapanovič 1977, 191), k. Mkl (2) (Goškevič 1905, 160) – brus. avd. Касабука (Birila 1969, 190). Plg. taip pat baltarusišką pravardę Кособуцкий – taip vadinami žvairaakiai (Nasovič, 1983, 248).
Полуйки Мior (Rapanovič 1977, 292) – liet. avd. Palùikis iš brus. Палуйка (LPŽ II 386) arba iš Palà, Palỹs (LPŽ II 375).
Чапуки Mior (2) (Rapanovič 1977, 402, 403); Чепуки (3) k. Prb, k. Druj (Goškevič 1905, 143, 167) – iš liet. avd. Čepùkas (LPŽ I 413), plg. liet. Čepùkai k. Biržų ir Ignalinos r. (ATSŽ, 49).
Priesaga –іні / –ыні, –іны (liet. iniai, inis, inė(s), ynė, ynai, inai, ynė, inia)
Шалтины Мior (Rapanovič 1977, 412), Шальтины k. Druj (Goškevič 1903, 143) – iš liet. vandenvardžio Šaltìnis ar avd. Šaltìnis (LPŽ II 883), plg. Šaltìnis (18 upelių Lietuvoje – LUEV 160), up. Lydos r., Šaltìniai k. Varanavo r. (LTV 48) Žirmūnų ap., k. Anykščių r., Ignalinos r., Šalčininkų r.
Oikonimai, kurių kamieną sudaro baltiška šaknis (arba baltiškos kilmės asmenvardis) ir slaviškas žodžių darybos elementas
Бакши plv. Leon, Mior (Goškevič 1905, 151; Rapanovič 1977, 38) – iš liet. avd. Bakšà, Bakšỹs arba pan. (LPŽ I 163), plg. liet. Bakšia k. Alytaus ir Lazdijų rajonuose, Bakšia vs. Kėdainių r. ir kt. (ATSŽ, 23). Pats kamienas Bakš- gana dažnas lietuviškuose vietovardžiuose: Bakši ẽžeras Lazdijų r. (Vanagas 1981, 56), dar žr. panašius pavadinimus (LVŽ I 313).
Бартошево (2) Mkl (Goškevič 1905, 159) – iš. liet. avd. Bartãšis, Bartãšius (LPŽ I 202). Lietuvoje su kamienu Bartaš- užrašyta daug įvairių pavadinimų: Bartošienà pv. Plungės r., Bartãšiškė k. Šilalės r., Bartãšiškiai k. Švenčionių r. ir kt. (LVŽ I 388).
Бартоши arba Бертовщина k. PagN, Mior (Goškevič 1905, 162; Rapanovič 1977, 67) – apie Бартоши žr. Бартошево. Бертовщина – gali būti, kad iš liet. avd. Bertỹs (of. Berties, Berthies) (LPŽ I 242), arba iš Bertas (Zinkevičius 2008, 307).
Берновасты k. PagN (Goškevič 1905, 162) – veikiausiai iš liet. avd. *Bernovastas.
Бикеровщина, k. Prb, Mior (Goškevič 1905, 165; Rapanovič 1977, 54) – gali būti iš liet. avd. Bìkeras (LPŽ I 255).
Бирюки vs. PagN, Mior (Goškevič 1905, 162; Rapanovič 1977, 54) – iš liet. avd. Biriùkas (LPŽ I 264), brus. avd. Бірук (Birila 1969, 54), plg. liet. Biriùkiškės laukas Utenos r., Biriùkiškės pieva Utenos r. (LVŽ I 487).
Болдыши sod. Mkl, Gar, Pol (Goškevič 1905, 159; Rapanovič 1977, 39) – veikiausiai iš liet. avd. Baldìšis, Baldìšius, Baldyšius (LPŽ I 170) arba iš Baldis (ten pat). Pavadinimas gali būti siejamas su liet. bálda, baldà ‘beldimas, triukšmas’, dar su liet. báldyti ‘belsti, trankyti, bastytis’ (LVŽ I 328), plg. liet. Báldos miškas Ukmergės r., Baldžio laukas Kelmės r. (ten pat), Baldišỹnės krūmynai Pasvalio r., Baldìšiškės laukas Kelmės r. ir kt. (LVŽ I 329).
Бригитово plv. Leon, Mior (Goškevič 1905, 151; Rapanovič 1977, 58); Брыгітполе Mior (Rapanovič 1977, 58) – iš avd. Brigỹs, kuris gali būti siejamas su lat. brigis ‘žmogus, kuris daug valgo’ (LPŽ I 308). Pavadinimas gali būti siejamas su liet. Brig up. Rоkiškio r. (LVŽ I 567). A. Vanago nuomone, pavadinimas gali būti kilęs iš liet. big-alas ‘prastas alus’, lat. biȓga ‘smalkės, tvaikas’, pr. au-birgo ‘virėjas’ (Vanagas 1981, 70, 65).
Брижинки (3) Leon, Mior (Goškevič 1905, 151; Rapanovič 1977, 58) – veikiausiai iš avd. *Briža, *Brižys ar pan. (LVŽ I 570) arba iš liet. brỹžys, bryžỹs ‘štrichas, linija, brėžinys’ (ten pat), plg. liet. Brìžiai k. Švenčionių r., Brižia k. Vilniaus r. (ten pat).
Буяново k. Druj, Mior (Goškevič 1905, 140; Rapanovič 1977, 64); Буяны Vit (Rapanovič 1977, 64) – gali būti iš liet. avd. Bùjanas, atitinkančio lat. Bujns (LPŽ I 338), nors gali būti ir slavizmas (ten pat).
Важа plv. Prb, Mior (Goškevič 1905, 165; Rapanovič 1977, 68) – nuo ežero vardo Važa (Goškevič 1905, 165).
Верки dv. Mkl, Вeрки k. Bog, Вeрковский (Даржели) k. Bog (Goškevič 1905, 135, 159) – iš liet. avd. Verkas, Vérkis, Verkỹs (LPŽ II 1194, 1195), plg. liet. Vérkiai Vilniaus r. (LVŽe). Даржели – iš liet. dar̃žas ‘žemės sklypas daržovėms auginti’ (LKŽe), plg. liet. Daržẽliai k. Varėnos r., Ignalinos r., Daržẽlių mìškas Varėnos r. (VŽ 75).
Вянужо dv. Mkl, Mior (Goškevič 1905, 159; Rapanovič 1977, 92) – iš Вянужка up. Mkl (Goškevič 1904, 159).
Вята (2) Leon, Mior (Goškevič 1905, 151; Rapanovič 1977, 93) – iš upės vardo Вята (BSE III 274).
Галиевщина k. Prb, Mior (Goškevič 1905, 165; Rapanovič 1977, 95) – gali būti iš liet. avd. Galėjus (LPŽ I 613) arba brus. Галей (Birila 1969, 98).
Гентово k. Mior (Rapanovič 1977, 105) – veikiausiai iš liet. avd. Gentis (LPŽ I 653).
Гирсаники (2) Mkl (Goškevič 1905, 159); Гірсёнкі Uščr (Rapanovič 1977, 106) – galbūt iš avd. Girsas (*Girs-an-as) (LPŽ I 677) arba iš liet. gìrsa ‘laužas’ (LKŽe), *girsanykas ‘girdintis, duodantis signalą’.
Гирьяты k. Mior (Rapanovič 1977, 107) – iš. liet. avd. Gìrjotas, Gìrijotas (LPŽ I 675).
Даргелевка vs. PagN (Goškevič 1905, 163) – iš liet. avd. Dárgela, Dárgelis arba pan. (LPŽ I 461, 462).
Дригучи Mior (Rapanovič 1977, 131) – kilęs iš liet. avd. Drìgotas (LPŽ I 526), plg. dar liet. avd. *Drigùtis, brus. avd. Дрыго (Birila 1969, 137).
Жадо k. Step, Жады Mior (Goškevič 1905, 175; Rapanovič 1977, 138) – hidroniminės kilmės, plg. Жады ež., pelkė (RBVO, 1 kn., 465), Жадица up. Jzn (Goškevič 1905, 180).
Жойдики k. Jzn, Mior (Goškevič 1905, 179; Rapanovič 1977, 142) – veikiausiai iš liet. avd. Žoidzis: Žoidz-ik-i (LPŽ II 1344), plg. liet. Žaidẽliai k. Kupiškio r. (LVŽe).
Жугеровщина plv. Мiorv, Mior (Goškevič 1905, 157; Rapanovič 1977, 142) – gali būti iš liet. Žùgaras, kilusio iš žùgara ‘bjaurybė, nenaudingumas’ (LPŽ II 1346), arba iš brus. Жугер (Birila 1969, 147).
Иодковщина (Ажель) vs. Leon (Goškevič 1905, 152) – iš liet. avd. Jodkà, Jodkas ar pan. (LPŽ I 837). Ажель – iš liet.avd. Ažẽlis, Ožẽlis (LPŽ I 144), plg. liet. Oželiai̇̃ k. Vilkaviškio r. (LVŽe).
Киверники k. PagN (Goškevič 1905, 163) – iš liet. avd. *Kivernikas, plg. avd. Kìveris (LPŽ I 1009).
Клибовщина k. Мior, PagN (Goškevič 1905, 163; Rapanovič 1977, 198) – iš liet. avd. Klìbas, Klỹbas arba pan. (LPŽ I 1020), plg. liet. Klibãliai k. Кеlmės r., Klibiai̇̃ k. Kretingos r. (LVŽe).
Климяты (2) Jzn, Mior (Goškevič 1905, 179; Rapanovič 1977, 198) – veikiausiai iš liet. avd. Klimeta (LPŽ I 1023).
Клиомино k. Leon, Mior (Goškevič 1905, 152; Rapanovič 1977, 198) – gali būti susijęs su liet. klióma ‘nevykėlis’ (LKŽe).
Ковшелево k. PagN, Šark (Goškevič 1905, 163; Rapanovič 1977, 193) – gali būti iš liet. avd. Kaušilà, Kaušilis arba pan. (LPŽ I 952).
Криштули k. Čer, Mior (2) (Goškevič 1905, 177; Rapanovič 1977, 211) – veikiausiai iš liet. avd. *Krištulis (LPŽ I 944), kilusio iš krikščioniško vardo Kristijonas (Kristinas) (Zinkevičius 2008, 536).
Крупенище k. Step, Mior (Goškevič 1905, 176; Rapanovič 1977, 208) – gali būti iš liet. avd. Kruopiẽnis, Krupnas (LPŽ I 1091, 1092) arba iš brus. avd. Крупень, Крупеня (Birila 1969, 220).
Круки Brsl, Dok, Pstv (2) (Rapanovič 1977, 207), Круки Новые, Круки Старые (Goškevič 1905, 162; Rapanovič 1977, 282, 365) Mior – gali būti kilęs iš liet. avd. Kriūkà, Krikas ar pan. (LPŽ I 1083) arba siejasi su brus. avd. Крук (Birila 1969, 219), plg. liet. Kriuka mstl., Kriuka k. Joniškio r., Krikai mstl. Šakių r. (ATSŽ, 142).
Кухтинщина plv. Glub, Glbk (Goškevič 1905, 139; Rapanovič 1977, 217), Кухтницы Mkl (2), Mior (Goškevič 1905, 160; Rapanovič 1977, 217), Кухты Zal (2), Glbk (Goškevič 1905, 144; Rapanovič 1977, 217) – gali būti iš liet. avd. Kuchtà, Kuktà ar pan. (LPŽ I 1099, 1110) arba iš brus. avd. Кухта (Birila 1969, 236), plg. liet. Kùktiškės mstl. Utenos r. (LVŽe). Plg. dar liet. kuktà ‘medinis durų įtvaras, bėgūnas’ (LKŽe).
Лепещина plv. Mior (Goškevič 1905, 158) – gali būti iš liet. avd. Lepà, Lpa (LPŽ II 59, 60).
Паршелево k. Druj, Mior, Паршели k. Miorv (Goškevič 1905, 142; Rapanovič 1977, 297) – iš liet. avd. Paršẽlis (LPŽ II 397).
Плейки Mior (2), Pust, k. Jzn; Плейки Большие k. Sar, Плейки Малые k. Sar; Плейки Великие k. Vrj, Плейки Малые k. Vrj iš liet. avd. Plekis, Pleikỹs, Plekus (Zinkevičius 2008, 566). Plg. kitus vv.: Плейки k. buv. Drisos aps. Vitebsko gub. (Trusman 1907, 222).
Плетуновка plv. Mkl (Goškevič 1905, 161) – gali būti iš liet. avd. Pletas (LPŽ II 474), Plet-un-as.
Плянтополь dv. Mior (Goškevič 1905, 158) – dvikamienis pavadinimas Плянта-поль. Плянта – gali būti iš liet. avd. Plénta, Pléntas (LPŽ II 472) arba iš liet. apeliatyvo pléntas ‘smulkiais akmenimis grįstas ar tam tikra mase lietas kelias’ (LKŽe). Dėl –pole: vienais atvejais tai galėtų būti slavizmas (pole ‘laukas’), kitais atvejais – helinizmas (iš graikų πόλις ‘miestas’) (Razmukaitė 1998, 2). Čia – greičiausiai slavizmas (Plenta pole ‘Plentos laukas’).
Подшуделевщина PagN, Шуделевщина plv. PagN, Mior (Goškevič 1905, 164, 165; Rapanovič 1977, 418) – priešdėlinis pavadinimas: под-Шуделевщиной. Pavadinimas Шуделевщина gali būti iš avd. *Šūdelis, plg. liet. avd. Šūdelaitis (Zinkevičius 2008, 492), Šudeika, Šudéikis (LPŽ II 985). Šaknis šud- greičiausiai sietina su liet. šdas (ten pat).
Полуйки k. Leon, Mior (Goškevič 1905, 152; Rapanovič 1977, 292) – iš liet. avd. Palùikis (LPŽ II 386), brus. avd. Палуйка (Birila 1969, 311). Plg. brus. палуйка ‘sauja linų, pusiau sulaužyta mintuvais ir nenuvalyta nuo luobų’ (Nasovič 1983, 463). Taigi veikiausiai tai baltarusiškos kilmės oikonimas.
Путинова Leon (2), Mior (Goškevič 1905, 152; Rapanovič 1977, 318) – iš liet. avd. Pùtinas (LPŽ II 543), plg. liet. Putinai̇̃ k. Vilkaviškio r., Alytaus mst. r. Putinai̇̃, Pùtiniškės k. Vilniaus r. (LVŽe).
Пѣстуны, Пестуны PagN, Mior, Šark (Goškevič 1905, 164; Rapanovič 1977, 303) – gali būti iš liet. avd. Pestìnis (LPŽ II 433). Plg. taip pat apeliatyvą, sen. rus. žodį пестъ[8]. Toponimas Пестуны gali būti kilęs iš brus. песціць ’su meile prižiūrėti, auginti ką nors, myluoti, rūpintis’ (TSBM IV 250). Plg. dar Песто bažnytkaimis buvusioje Nevelio apskrityje Vitebsko gubernijoje, Пестунова k. buv. Vitebsko gubernijos Polocko, Vitebsko, Nevelio, Sebežo apskrityse (Trusman 1907, 218–219).
Ракшнево (2) Leon (Goškevič 1905, 152) – iš liet. avd. Rakšnis, Rakšnỹs arba pan. (LPŽ II 567).
Рамелевщина Prb (2), Mior (Goškevič 1905, 166; Rapanovič 1977, 327) – veikiausiai iš liet. avd. Ramẽlis (LPŽ II 570).
Рожень vs. PagN (Goškevič 1905, 164) – gali būti iš liet. avd. Ražnas (LPŽ II 588), plg. liet. Raži̇̀škiai k. Kauno r. (LVŽe).
Рунды k. Step, Mior (Goškevič 1905, 176; Rapanovič 1977, 333) – iš liet. avd. Rundỹs (LPŽ II 640).
Рутковщина k. Prb, Mior (Goškevič 1905, 166; Rapanovič 1977, 334) – veikiausiai iš liet. avd. Rutkà, Rùtkus (LPŽ II 648). Asmenvardžio Rùtkus šaknis rutk- gali būti kilusi iš rudk- (ten pat), plg. lat. avd. Rutkis, Rutks, brus. Руткоўскі, rus. Рутковский (ten pat), plg. dar liet. Rùtkiškės k. Prienų r., Rùtkiškiai k. Jurbarko r. (LVŽe).
Самуйлы Prb (2), Plis, Brsl (Goškevič 1905, 166, 168; Rapanovič 1977, 341) – iš liet. Samùila, Samulis (LPŽ II 671). Plg. liet. samúolis ’drėgnų ir pelkėtų vietų augalas’ (DLKŽe).
Свидерщина k. Prb, Mior, Tal (Goškevič 1905, 166; Rapanovič 1977, 345) – gali būti iš liet. Svìderas, Svidẽris (Zinkevičius 2008, 247). Plg. brus. avd. Свідар, lenk. Świder (LPŽ II 867).
Силово k. Čer, Mior (Goškevič 1905, 177; Rapanovič 1977, 350) – gali būti iš liet. avd. Sìlis, lat. Sila, Silis, Sils arba pan. (LPŽ II 712). Bet gali būti kilęs ir iš brus. avd. Сила, rus. Сила: Силан (ten pat).
Тилевцы k. Čer, Brsl, Mior (Goškevič 1905, 178; Rapanovič 1977, 399) – gali būti iš liet. avd. Tylà, Tìlius, Tỹlius ar pan. (LPŽ II 1043, 1044) arba sietinas su apeliatyvais tylà ‘triukšmo, garsų nebuvimas; tyluma, rimtis, ramybė, ramumas’, tylùs ‘negarsiai skambantis, vos girdimas; ramus, nevėjuotas ir t.t.’ (LKŽe).
Тумілава Mior (Rapanovič 1977, 382) – gal būt iš liet. avd. Tūmẽlis, Tumẽlis (LPŽ II 1082).
Цилевщина k. Druj, Mior (Goškevič 1905, 143; Rapanovič 1977, 399) – žr. Тилевцы (p. 97).
Чемери Leon (2), Mior (Goškevič 1905, 153; Rapanovič 1977, 402) – iš liet. avd. Čemerỹs[9] ar pan. (LPŽ I 409).
Чепуки (2), Druj, Чапукі І, ІІ Mior (Goškevič 1905, 143; Rapanovič 1977, 402) – iš liet. avd. Čepùkas (LPŽ I 413), plg. liet. Čepuki̇̀škė k. Zarasų r. (LVŽe).
Чермы k. Step (Goškevič 1905, 176) – gali būti kilęs iš apeliatyvinės leksikos: sen. slav. *čьrmь ‘червь’ giminingas liet. kirmìs ‘kirmėlė’, kirmuõ ‘tas pat’, lat. cerme, cermis ‘kirminas; augalų rūšis’, sen. indų kemis ‘kirminas, lerva’ (LKŽe; Fasmer IV 344).
Чурилово Leon (4), Beš, Mior, Arš, Verch (Goškevič 1905, 153; Rapanovič 1977, 408) – iš liet. avd. Čiurilà, Čiurylà ar pan., atitinkamai iš lenk. avd. Czuryło, brus. avd. Чурыла (LPŽ I 435), gali būti ir iš liet. čiū̃ryla (brus. чypылa) ‘nuskaręs, nudriskęs, bauginantis’ (LKŽe).
Шальтины k. Druj, Mior (Goškevič 1905, 143; Rapanovič 1977, 412) – iš liet. avd. Šaltìnis arba pan. (LPŽ II 883), plg. liet. Šaltẽniai k. Kelmės r., Šaltinė́nai k. Birštono sav. ter. (LVŽe).
Шанторево (3) Mkl, Mior, Шантырево k. Jzn, Шантараўшчына Dok, Шантары Dok (Goškevič 1905, 162; Rapanovič 1977, 413) – iš avd. Šántaras arba pan. (LPŽ II 886).
Шиманщина (2), Jzn, Mior (2), Шиманы k. Jzn, Mior, Шыманава Dok (Goškevič 1905, 181; Rapanovič 1977, 421-422) – iš avd. Šìmanas, Šimãnis, kilusio iš Šì-manas ir sutampančio su krikščionišku vardu Simonas (Zinkevičius 2008, 249), plg. liet. Šimóniai k. Pasvalio r., Šimónys k. Кupiškio r. (LVŽe).
Язно Jzn(2), Mior (Goškevič 1905, 181; Rapanovič 1977, 427) – yra hidroniminės kilmės iš ežerų ir upių vardų: Jazno (Язно) ež. Ig, Jaznenskojė (Язненское) ež. Jaz, Jaznica (Язница) ež. Mkl, Jazenka (Язенка), Jazinka (Язынка) up. Jaz, Jaznica (Язница) Mkl ir Jaz (Goškevič 1904, 145–147, 159–162, 181). Hidronimai gali būti kilę iš kamieno jaz (яз, ез) ‘užtvara upėje žuvims gaudyti’ (Žučkevič 1974, 417), plg. liet. Jãzas up. Trakų rajone (Vanagas 1981, 135). Šis pavadinimas, A. Vanago nuomone, padarytas iš slavizmo jaz (яз), turinčio tokią pačią reikšmę (ten pat). Dar keletas pavadinimų: Jieznẽlė up. Prienų r., Jiẽznas ež. Prienų r., Jiẽznas mstl. Prienų r. (Vanagas 1981, 136). Ukmergės rajone teka Jazmenà (Vanagas 1981, 135). Pasak A. Vanago, šaknis jaz- gali būti iš *jez- < *jiez, iš upės pavadinimo Jieznẽlė Prienų r. ir pan. Ji gali būti susijusi su liet. iẽžti ‘skilinėti’ (ten pat). Plg. taip pat brus. avd. Язны (Birila 1969, 498) ir liet. avd. Jèznas, Jeznỹs (LPŽ I 834).
Якужи k. Druj, Mior; Якуши Vit – iš liet. avd. Jãkužis (LPŽ I 794).
Якштово k. PagN, Якшты Brsl – iš liet. avd. Jakstà, Jãkštas ar pan. (LPŽ I 789), plg. liet. Jakštai̇̃ k. Zarasų r. (LVŽe).
Kaip matome, dauguma oikonimų yra kilę iš lietuviškų antroponimų (asmenvardžių). Bet ne visada vienareikšmiškai galima atsakyti į klausimą, iš ko yra kilęs vienas ar kitas pavadinimas. Nors šiuose oikonimuose galima rasti lietuviškų žodžių darybai būdingą priesagą, tačiau jie gali būti kilę ir iš atitinkamų apeliatyvų, hidronimų ir iš slaviškų pavardžių. Taip pat yra lietuviškos darybos pavadinimų, kurie kilę iš slaviškos šaknies: Апанасишки, Василькишки ir kt. Išsamesnei jų analizei reikia detalesnių istorinių duomenų apie vieno ar kito oikonimo atsiradimo laiką, vietą ir aplinkybes.
Sutrumpinimai
aps. – apskritis
avd. asmenvardis
brus. – baltarusių, baltarusiškas
dv. – dvaras
ež. – ežeras
gub. – gubernija
k. – kaimas
liet. – lietuvių, lietuviškas
mstl. – miestelis
plv. – palivarkas
r. – rajonas
sen. – senųjų, senovės
sl. Slavų
up. – upė
Paplitimo (lokalizacijos) nuorodų sutrumpinimai
Asv – Asvejos valsčius, Drisos sritis
Bog – Boginos valsčius, Dysnos sritis
Brsl – Breslaujos rajonas
Čer – Čeresų valsčius, Dysnos sritis
Dok – Dokšicų rajonas
Druj – Drujos valsčius, Dysnos sritis
Glbk – Gluboko rajonas
Glub – Gluboko valsčius, Dysnos sritis
Ig – Igumenovo valsčius, Dysnos sriti
Jzn – Jaznos valsčius, Dysnos sritis
Leon – Leonpolio valsčius, Dysnos sritis
Luž – Lužkų valsčius, Dysnos sritis
Mior – Miorų rajonas
Miorv – Miorų valsčius, Dysnos sritis
Mkl – Mikalajovos valsčius, Dysnos sritis
PagN – Naujojo Paguoščio valsčius, Dysnos sritis
Prb – Perebrodų valsčius, Dysnos sritis
Pst Pst – Pastovių rajonas
Pstv – Pastovių valsčius, Dysnos sritis
Pust – Pustynės valsčius, Drisos sritis
Step – Stepanpolio valsčius, Dysnos sritis
Šark – Šarkauščinos rajonas
Tal – Talačino rajonas
Verch – Verchnedvinsko rajonas
Vit – Vitebsko rajonas
Vrj – Verchovjės valsčius, Vitebsko sritis
[1]Oikonimo kamiene šaknis бел-, kuri gali būti siejama su liet. antroponimais su Bel-: Bẽlis, Belinas, Beliónis (Zinkevičius 2008, 78), Bíela, Biẽlius, Bė̃lė, Bielìnis arba pan. (LPŽ I 225, 250, 251). Plg. taip pat brus. бель ‘aukštapelkė su baltosiomis samanomis’. Tokią reikšmę taip pat turi Baltarusijos gyvenviečių pavadinimai: Бель Dub, Lzn, Krič. ir kt.; Бельки Pstr, Бельковщина Verch ir kt. (Žučkevič 1974, 24). Šiuo atveju Беляны kaip galimas oikonimo kilmės variantas: žmonės, gyvenantys aukštapelkėje. Plg. liet. Bieliai miškas Lazdynų r.; Bieliónys dv. Ignalinos r.; Bielinai k. Zarasų r. ir kt. (LVŽ I 470-471).
[2]Plg. taip pat brus. гиз ‘didelė musė, kurios patelė minta gyvūnų krauju, o patinas – augalų sultimis’ ir гизавать ‘labai greitai bėgioti, gelbėtis nuo musės įkandimo (pavyzdžiui, karvėms)’ (TSBM II 50). Prasl. *gyža ‘didžiojo blauzdos kaulo galvutė’ (Fasmer I 405).
[3]Oikonimas galėjo kilti ir iš baltarusiškų tikrinių vardų Дрог, Дорог, Драга (Žučkevič 1974, 109). Gali būti, kad pavadinimas kilo ir iš kitų lietuviškų antroponimų: Dragùtis, Dragẽnis (Zinkevičius 2008, 594). Plg. liet. dárgana, drė́gnas (LKŽe); brus. дрыгва ‘klampi pelkė’ (TSBM II 202). Esama panašių pavadinimų: Дражно (g ir ž kaita), ež. ir kaimas buv. Vitebsko gub. Lepelio aps., Драге k. Latvijoje, Latvijoje – Драги k., Драгайны dv. (Trusman 1907, 93). Plg. taip pat brus. Драгичин mst.
[4]Su šiuo kamienu yra keletas pavadinimų: Туричино – ež., valda, valsčius buv. Nevelio, Polocko apskrityse; Турец ež., dv., k. buv. Vitebsko gubernijos Polocko ir Garadoko aps. (Trusman 1907, 290); Turčinai k. Pakruojo, Šakių r. (VŽ, 392). Plg. brus. турыца ‘laukinė karvė’ (Trusman 1907, 290), турыць ‘vyti’ (TSBM V kn. 1, 557), rus. турчать ‘čiurlenti’ (Fasmer IV 126).
[5]Plg. taip pat brus. гиз ‘didelė musė, kurios patelė minta gyvūnų krauju, o patinas – augalų sultimis’ ir гизавать ‘labai greitai bėgioti, gelbėtis nuo musės įkandimo (pavyzdžiui, karvėms)’ (TSBM II 50). Prasl. *gyža ‘didžiojo blauzdos kaulo galvutė’ (Fasmer I 405).
[6]J. Trusmano nuomone, oikonimai su šaknimi Рык- kilę iš liet. raũkas, raukà ‘klostė, raukšlė’. Plg. Рыка – upė buv. Vitebsko gub.; Рыкалево – k. buv. Nevelio aps. Vitebsko gub.; Рыкова – k. ir dv. buv. Sebežo aps. Vitebsko gub. ir pan. (Trusman 1907, 247).
[7]Kamienas Bir- yra produktyvus toponimijoje, antroponimijoje tiek Baltarusijoje, tiek Lietuvoje. Z. Zinkevičiaus nuomone, tai vedinys (Zinkevičius 2008, 79).
[8]Sen. rus. žodį пестъ ’suplūkti, sumindyti, sutelkti’ (Fasmer III 250), kuris paplitęs daugelyje slavų kalbų ir yra kilęs iš sen. sl. *pestъ, giminingo liet. piesta, lat. piesta ir galbūt susijusio su liet. paisyti ’pakartotinai kulti miežius, kad nubyrėtų akuotai’ (Fasmer III 250).
[9]Šios pavardės kartais kildinamos iš brus. etnonimo чараміс, nors galima sąsaja su liet. čemerỹs, čẽmeras, čẽmeris (ten pat), slavų *čemerъ/*čemera etimologiškai atitinka liet. *kemeras, kemerai (ESSJ 1977, 4 leidimas, 53).
