Šventės akimirkos. Natalijos Alinauskienės nuotraukos

Laima MARKAUSKIENĖ, Švenčionių rajono Pabradės „Ryto“ gimnazijos direktorė, www.voruta.lt

Lietuvių švietimo draugija ,,Rytas“ turi gražią tradiciją – kasmet švęsti tarptautinę Mokytojų dieną vis kitoje Lietuvos vietoje, kur būtų galima aplankyti svarbias kultūrines, istorines vietas ir žinoma, apsilankyti vienoje iš ugdymo įstaigų, pasidalinti dienos įspūdžiais ir nominuoti Metų Mokytoją, įteikti Lietuvos Respublikos Švietimo  ir mokslo ministro padėkas kūrybiškiausiems pedagogams, ugdantiems tautines bei dvasines mokinių vertybes. Šiais metais buvo numatyta aplankyti Švenčionių rajoną- aplankyti Reškutėnų muziejų ir Jukiškėje susipažinti su tautodailininko, Švenčionių krašto atgimimo šauklio Juozapo Jakšto kūryba.

Spalio 12 d. 50 pietryčių Lietuvos mokyklų pedagogų viešėjo Švenčionių rajone. Pažintis su gražiu rajonu prasidėjo Pabradėje. Rašytiniuose šaltiniuose Pabradės dvaras minimas nuo XV a. antrosios pusės. Pabradė įsikūrusi abipus Žeimenos, į kurią įteka Dubingos upė. Manoma, kad šios gyvenvietės pavadinimas kilęs nuo žodžio ,,brasta“ (negili upės vieta, kurią galima perbristi). Pabradė turėjo daug valdytojų – A. ir J. Nasilovskiai, Jurgis Radvila, Mykolas Radvila, Jonas Šveikovskis, Mykolas Tyzenhauzas ir kt. pasakojama, kad 1812 m. Pabradės užvažiuojamuose namuose (juos šiuo metu siekiama atstatyti) traukdamasis iš Rusijos su savo kariuomenės likučiais trumpam buvo apsistojęs prancūzų karvedys Napoleonas.

XVIII a. pabaigoje Pabradėje ir apylinkėse žemės dalijamos kolonistams, 9 km š šiaurės rytus nuo Pabradės įkuriamas poligonas, baigtas įrengti rusų – japonų karo metu 1904-1905 m. Kolonistai ir poligono kariai gerokai nutautino apylinkės lietuvius. Šiuo metu toje vietoje įsikūręs generolo Silvestro Žukausko poligonas. Jame 2016 m. 15 ha plote pastatytas treniruočių kompleksas ,,Mūšis mieste“. Poligone yra rengiamos NATO reikalavimus atitinkančios pratybos.

Pabradė garsėja 1994 m. įkurta viena didžiausių pagal darbuotojų skaičių gamybine moderniųjų technologijų įmone UAB ,,Intersurgical“, kuriančia ir gaminančia kvėpavimo slaugos produktus. Bendrovės gaminiai labai paklausūs visame pasaulyje, 99 proc. produkcijos išvežama į daugiau nei 100 šalių. Generalinis direktorius S. Žvirblis pažymi, kad įmonė siekia gaminti draugiškesnius aplinkai gaminius, naudojamus ligoninių operacinėse, intensyvios terapijos skyriuose ar greitosios pagalbos automobiliuose.

Atvykusius į Pabradę sveikina aukštai ant kalvos stūksanti Pabradės švenčiausios Mergelės Marijos Šeimų karalienės bažnyčia, atvėrusi duris tikintiesiems 2007 m. rudenį. Akį traukia šiuolaikiškas pastatas, kurio išorinės sienos siejamos su krikščioniška simbolika: šventovė projektuota kaip laivas, kurio pirmagalį vainikuoja kryžius. Bažnyčios pastato aukštis – 29 metrai, plotas 629 m² , o parapijos namų plotas – 490 m² .

5 km į rytus nuo Pabradės – Pavoverės šv. Kazimiero bažnyčia ir varpinė- liaudiško klasicizmo formų pastatų ansamblis su varpine šventoriaus vidury. Bažnyčioje ir varpinėje yra 17 dailės paminklų. Toliau pakeliui į Švenčionis – Zalavo kaimas, 1,5 km nutolęs nuo sienos su Baltarusija. Senesniais laikais Zalave buvo geležinkelio stotis prie tarptautinės (nes dalis eina per Baltarusiją) Pabradės-Didžiasalio linijos. Senais laikais Zalave buvo dvaras, kuriame gimė lietuvių kilmės lenkų maršalas (Juozas) Juzefas Pilsudskis (1867–1935) ir jo broliai – etnografas Bronisław Piłsudski (1866-1918), politikas Adam Piłsudski (1869-1935) ir bankininkas Kazimierz Piłsudski (1871-1941).

Neprivažiavus 2 km iki Švenčionių, tarytum pasislėpęs už medžių alėjos stūkso Cirkliškio dvaro sodybos ansamblis, kurį sudaro vėlyvojo klasicizmo stiliaus dvaro rūmai, ledainė ir kalvė. Cirkliškio dvaro ansamblis kūrėsi XIX a. pr. Jo savininkė Domicelė Sekežinskaitė- Mostovskienė buvo viena dvaro projekto rengėjų. 1823 – 1830 m. rūmus pastatydino dvarininkas Edvardas Mostovskis pagal nežinomo, iš Vienos atvykusio architekto projektą.XIX a. Cirkliškio dvare lankydavosi istorikas Joachimas Lelevelis, dailininkas Jonas Rustemas ir kiti kultūros veikėjai. Po II pasaulinio karo sodybą perėmė tarybinis ūkis, vėliau įsikūrė žemės ūkio technikumas (dabar Švenčionių profesinio rengimo centras ).

Prie Cirkliškio įrengtas memorialas 1945 m. Labanoro girioje žuvusiems partizanams (jų buvo apie 80), kurie susirėmė su NKVD kariuomene. Žuvusiųjų partizanų kūnai NKVD įsakymu buvo nuvežti į Kiauneliškio geležinkelio stotį, o iš ten siauruoju geležinkeliu į Švenčionis. Švenčionių geležinkelio stotyje partizanų kūnai visą parą išgulėjo atviruose vagonuose, paskui pelkėje netoli Švenčionių prie Cirkliškio paniekinamai sumesti į duobę ir užkasti. Švenčionių rajono Sąjūdžio iniciatyva 1990 m. žuvusiųjų partizanų atminimui prie Cirkliškio įrengtas memorialas (projektavo Juozas ir Valerijonas Jakštai). Minint Sąjūdžio 30-metį, šioje vietoje pagerbtas ir generolo Adolfo Ramanausko- Vanago atminimas.

 Švenčionys yra rajono centras, buvusi sena gyvenvietė, vėliau ir didelis miestas, įsikūręs kelių iš Prūsijos į Rusiją kryžkelėje. Į miestą vedė trys svarbūs prekybos keliai, kuriais vilkstinės prekeivių iš Polocko, Vitebsko ir dar tolimesnių žemių traukdavo link jūros.

Vytauto Didžiojo laikais Švenčionyse buvo jo dvaras. XV a. Švenčionyse ir jo apylinkėse Vytautas įkurdino totorius, kurių palikuonys buvo sumanūs amatininkai, todėl miestas buvo vienas iš viduramžių amatų centrų. Iš 1514 m. bažnyčios turtą patvirtinančio dokumento aiškėja, kad Švenčionyse pirmąją bažnyčią pastatė Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas tarp 1392- 1414m. 1636 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia, kuri kelis kartus buvo perstatyta. 1898 m. pastatyta mūrinė bažnyčia, kurioje didysis – centrinis altorius įrengtas iš Švenčionių kilusio Rusijos generolo K. Čechovičiaus lėšomis.

 Visais laikais  Švenčionys garsėjo vaistažolėmis. Nedidelė vaistažolių supirkimo įmonėlė pradėjo savo veiklą 1883 m., garsiam šio krašto farmacininkui N. Taraseiskiui įkūrus vaistažolių supirkimo ir perdirbimo įmonę. Ši data siejama ir su farmacijos pramonės pradžia Lietuvoje. Šiandien UAB „Švenčionių vaistažolės“- vienas seniausių vaistažolių perdirbimo fabrikų Pabaltijyje ir Europoje– naujausią technologinę ir laboratorinę įrangą turinti vaistažolių perdirbimo įmonė, apdovanota daugybe įvertinimų bei sertifikatų. Aukščiausios kokybės produkcija tiekiama ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Armėnijos, Azerbaidžano, Uzbekistano, Didžiosios Britanijos, Airijos, Prancūzijos, JAV bei Japonijos rinkoms.

Nuo Švenčionių iki Reškutėnų – apie 12 km. Pakelės, pasidabinusios auksiniais medžių lapais, svetingai pasitinka autobusu keliaujančius ir besigrožinčius stebuklingu rudeniu mokytojus Vykstame į gilią senovę liudijantį Reškutėnų kaimą – šioje teritorijoje formavosi baltų gentys ir čia apsigyveno lietuvių gentis. Vakarinę kaimo pusę skalauja Kretuono ežeras. Kretuono apyežerėje archeologų ekspedicijos, vadovaujamos A. Girininko, buvo surastos visų baltų kultūros periodų (Ankstyvojo, Viduriniojo, Vėlyvojo neolito ir Žalvario amžiaus  gyvenvietės). 1978 m. apželdinant rytinę Kretuonų ežero pakrantę, buvo aptikta apie 1,4 ha ploto II-III tūkstantmečio prieš Kristų Akmens amžiaus gyvenvietė. Minima gyvenvietė yra vienintelė tokio dydžio Pabaltijyje. Pirmą kartą čia buvo rasti akmens amžiaus kapai ir radiniai, suteikė daug vertingos informacijos, apie čia gyvenusių žmonių verslus, meną ir tikėjimą.

Tarp ežero ir Reškutėnų yra pieva, vadinama Žemaitiškės. Vakarinėje pusėje, netoli Kretuono ežero, yra Galo kalnas, apaugęs tankia augmenija. Atlikus archeologinius kasinėjimus, paaiškėjo, kad tai yra piliakalnis. Kretuono ir Kretuonykščio ežerai plyti tarp Žeimenos lygumos ir Švenčionių Naručio aukštumos. Abu draustiniai sudaro vertingą gamtinį kompleksą su nepaprastai turtinga flora ir fauna. Kretuono ežere itin gausu ungurių, gyvena kelios Berno konvencijos saugomos žuvų rūšys: kirtiklis, vijūnas ir šamas. Kretuonų ežeras nuo seno garsėja kaip viena svarbiausių teritorijų paukščiams perėti Lietuvoje. Apie šio krašto unikalumą kalba istoriniai paminklai. Jų čia ne vienas. Ir apie juos įspūdingai pasakojo šio krašto šviesuolė, pedagogė, kraštotyrininkė, muziejininkė Viktorija Lapėnienė. Pirmiausia užsukome į muziejų, kuriame sukaupti eksponatai susiję su Reškutėnų mokyklos ir krašto istorija: įvairių laikų lietuviški leidiniai, krašto žmonių prisiminimai, istorijos, muzikos instrumentai, senieji namų apyvokos ir darbo rakandai, archeologiniai radiniai, įvairių akmenų, paveikslų, audinių, pinigų, vaistažolių, nuotraukų kolekcijos ir kt. Muziejaus įkūrėjas – Izidorius Kazakevičius, mokytojas, per 20 metų surinkęs daugiau kaip 1000 eksponatų. 2001 m. spalio 5 d. Reškutėnų muziejus tapo Nalšios muziejaus filialu. Muziejus pradėjo kurtis pastate, kurį 1931 m. „Ryto“ draugija nupirko  ir padovanojo Reškutėnų lietuviškai pradinei mokyklai. 1962 m. pastačius naują mūrinę mokyklą, senoji medinė mokykla buvo remontuota ir pritaikyta gyventi mokytojams, kuriems išvykus, 1974 m. pavasarį mokytojas Izidorius Kazakevičius įrengė pirmąją muziejaus ekspoziciją. Nuo 1977 m. imami kaupti nauji eksponatai karų ir okupacijos, mokyklos ir krašto istorijos temomis. Išnaudojęs visą mokyklos pastatą, I. Kazakevičius ekspozicijai pritaikė greta esančią malkinę. 1994 m. gegužę viename II pastato, t. y. bendrabučio, kambaryje įrengiama nauja archeologinių radinių (mokslininkas Algirdas Girininkas) bei Reškutėnų parapijos audėjų išaustų darbų ekspozicija (audinius surinko V. Lapėnienė). 1998 m. pradėjo veikti sakralinė – bažnytinių rūbų, vėliavų, knygų bei kitų reikmenų paroda, vėliau atidaryta mažoji paveikslų galerija, tremtinių ir rezistentų kampeliai bei nedidelė kaimo seklyčia, senųjų amatų ekspozicija. Muziejaus kieme stovi kelios ąžuolinės skulptūros – baltiški simboliai, kuriuos padarė tautodailininkai: J. Jakštas, A. Seibutis ir E. Židonis.

Reškutėnuose yra graži 1921-1923 m. pastatyta Šv. Izidoriaus bažnyčia. 1929 m. čia įsteigtas Šv. Kazimiero draugijos skyrius, kurio rūpesčiu prie Žaugėdos upelio buvo pastatytas akmeninis paminklas Vytautui Didžiajam, išlikęs iki šių dienų.

Susipažinę su Reškutėnais vykome į Jukiškės kaimą pas tautodailininką, medžio skulptorių, Švenčionių krašto Atgimimo šauklį Juozapą Jakštą. Su didele pagarba pasitikdamas Mokytojus ir jiems nusilenkdamas, nuoširdžiai ir jaudinamai pasakojo apie savo kūrybą, paskatas atsirasti daug darbo ir ištvermės reikalaujančias medžio skulptūras. Menininko darbai visada skirti svarbiai idėjai, kuriai realizuoti jis kuria savas menines vizijas. Jis yra vienas pirmųjų lietuvių medžio skulptorių, kuris atstatydamas nugriautus kryžius, išreiškė ir tautos protestą lietuvių tautinės kultūros naikinimui, pasipriešindamas okupacinei valdžiai. Skulptorius pastatė monumentalius paminklus kunigams Karoliui Garuckui ir Broniui Laurinavičiui, Kryžių kalne per naktį  iškilo didžiausias tais laikais Lietuvoje kryžius su Rūpintojėliu.

Savo kūrinius ne dešimtimis, o šimtais skaičiuojantis skulptorius atviras – menininko pašaukimas buvo toks stiprus, kad teko keisti profesiją. Drožinėti pradėjo metęs statybininko karjerą Atgimimo laikotarpiu. Už aktyvią Juozapo Jakšto veiklą Sąjūdyje piktadariai sudegino kluoną… Tada atsirado paskata sukurti koplyčią. Palaipsniui medinėmis skulptūromis įamžintas krikščionybės 600 metų jubiliejus, popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo atvykimas į Lietuvą. Dideles skulptūras tekę įkurdinti po stogu, koplyčioje. Neliko pamirštas ir Lietuvos tūkstantmetis, bet daugiausia darbų vienijanti tema yra tremties laikotarpis. Menininkas Juozapas Jakštas pabrėžė , kad savo darbais ypač nori pagerbti politinių kalinių, tremtinių ir partizanų atminimą, jų žygdarbius, įprasminti žmonių, atnešusių Lietuvai laisvę, auką. Beje, paties skulptoriaus šeima buvo tremiamųjų sąraše ir tik dorų žmonių dėka baisios tremties pavyko išvengti.

Spalio 6 d., kai Lietuva iškilmingai palaidojo laisvės kovotoją, partizanų vadą Adolfą Ramanauską –Vanagą,  Švenčionių rajone prasmingai minėtas Sąjūdžio 30 –metis, kurio vienas iniciatorių buvo Juozapas Jakštas. Jo skulptūra, skirta partizanų vadui Adolfui Ramanauskui Vanagui, tą dieną Cirkliškio memoriale 1945 m. Labanoro girioje žuvusiems partizanams atrado garbingą vietą.

Atsisveikindamas skulptorius Juozapas Jakštas įteikė Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkui Algimantui Masaičiui knygą apie savo kūrybą „Ąžuolų kalbėjimas Lietuvai“(autorius Valdas Striužas).

Patyrę įvairių emocijų, kupini įspūdžių mokytojai sugrįžo į Pabradės „Ryto“ gimnaziją. Čia, I-III gimnazijos klasių mokinių pasveikintiems lietuvių liaudies daina „Kanapė“ ir sutartine „Sodauto“ (muzikos mokytoja metodininkė Edita Rudinskienė), Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ draugijos pirmininkas Algimantas Masaitis ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Regioninių mokyklų skyriaus vedėjas Jonas Vasiliauskas pagerbė mokytojus, įteikdami Metų mokytojo nominaciją, premijas bei Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės Padėkos raštus:

                      Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ apdovanojo Šalčininkų Lietuvos Tūkstantmečio gimnazijos mokytoją Valentiną Svorobovič Pietryčių Lietuvos Metų mokytojo diplomu ir premija (Vytauto Landsbergio fondo lėšos).

                        Cingų labdaros fondo diplomu ir premija už gerą darželių sklaidą Pietryčių Lietuvoje

Vilniaus r. Mickūnų darželio direktorę Ditą Rudinskienę

                       Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės Padėkos raštais apdovanoti šie pedagogai:

                      Ivanova Helena – Šalčininkų r. Jašiūnų „Aušros“ gimnazijos ikimokyklinio ugdymo auklėtoja metodininkė.

                      Mikutytė Lina – Vilniaus r. Paberžės „Verdenės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė.

                      Rudinskienė Edita – Švenčionių r. Pabradės „Ryto“ gimnazijos muzikos mokytoja metodininkė.

                      Vaišvilienė Jovyta – Vilniaus r. Nemenčinės Gedimino gimnazijos dailės vyresnioji mokytoja.

                      Vaišvila Kęstutis – Vilniaus r. Nemenčinės Gedimino gimnazijos dailės ir technologijų mokytojas metodininkas.

                      Virginija Balčiuvienė – Riešės gimnazijos priešmokyklinį ir ikimokyklinį ugdymą organizuojančio skyriaus vedėja.

                      Vygaudas Niaura – Buivydiškių pagrindinės mokyklos pavaduotojas ūkio reikalams.

                      Neringa Boldinienė – Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos mokytoja.

                Jolanta Baltakienė – Rudaminos vaikų lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“ direktoriaus pavaduotoja ugdymui.

                      Liucija Zagorenko – Butrimonių pagrindinės mokyklos mokytoja.

                      Šventiška diena baigėsi… Kiekvienas Mokytojas sugrįžo pas savo mokinius… Telydi kiekvieną jų stiprybė, kylanti iš mūsų tautos praeities. Tebūna kiekviena diena prasminga Laisvės, Nepriklausomybės, Tėvynės meilės stiprinimu.