Dr. Algimantas LIEKIS

2013 m. gegužės 31 d. LR Seimo Konstitucijos salėje įvyko mokslininkų, politikų konferencija-diskusija, skirta neseniai išėjusiai istoriko Algimanto Liekio monografijoje „Prezidentinė Lietuva (1919 – 1920, 1926 – 1940)“ iškeltoms problemoms aptarti. Skaitytojų dėmesiui knygos autoriaus kalba konferencijoje-diskusijoje.

Apie pirmąjį Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną nemažai rašyta. Tačiau, sekant sovietmečio istoriografija, daugiausia neigiamai, kaip demokratijos smaugėją, tariamai vienos partijos – LTS vadą, fašistą ar profašistą ir pan. Smerktas ir smerkiamas, nors jis iš dvidešimties Nepriklausomos valstybės metų prezidentavo beveik penkiolika (įskaitant nuo 1919 m. iki Steigiamojo Seimo, išrinkusio antruoju Prezidentu krikščionį demokratą Aleksandrą Stulginskį) ir tik po jo, po dr. K. Griniaus vėl sugrįžo prezidentūron (1926 12 17). Tik Prezidento A. Smetonos valdymo metais Lietuva sparčiai ėmė kultūriškai, ūkiškai tvirtėti, dvasiškai stiprėti ir lietuvis vėl pasijuto Lietuviu, kuriuo nepajėgė įveikti ir naujos okupacijos, karai. Kadangi visa tai dar nepakankamai aprašyta, tai ir pamėginau bent pats sau rasti atsakymus į minėtus ir kitokius klausimus, kaip: kiek Lietuvos valstybės kūrėja – lietuvių Tauta buvo šeimininkė savo žemėje, savo Valstybėje praeityje ir Nepriklausomybės metais; kiek Valstybė išreiškė Tautos valią; ar politinės partijos vienintelės demokratijos reiškėjos; kiek švietimo, mokslo, kultūros ir ekonomikos ugdymo sistemos atitiko Tautos siekius ir t. t.

Istorija – nugalėtojų „tiesa“. Faktų, įvykių ir procesų surašymas dar nieko nepaaiškina. Svarbu matas, kuriuo matuojame ir įvertiname istorinius įvykius, procesus, asmenybes. Istorija – subjektyvus mokslas ir neretai kas lenkui, rusui ar žydui patriotiška, pažangu, Lietuviui buvo ar yra pražūtinga. Jei Liublino unija ar 1791 m. gegužės 3 d. vadinamoji konstitucija – pažangu, nes sustitiprino Lenkiją, lietuviui – juodos atmities įvykis, vertinant jį lietuvių Tautos ir Lietuvos valstybės žūties požiūriu. Tas pats ir rusams. Žečpospolitos dalybos – tai Rusijos galybės, rusų carų ir valdančiųjų galybės įrodymas.

Po karo, jau 1946 m. balandyje LTSR MA sesijoje buvo patvirtinta didžiulė instrukcija, kaip istorikai, mokytojai, propagandistai privalo rašyti ir kalbėti apie svarbiausius lietuvių Tautos ir valstybės įvykius, procesus, faktus – visa mūsų Tautos ir valstybės istorija turėjo būti lyg kokia piramidė: teigiamai vertinti, šlovinti tik tai, kas įrodytų lietuvių siekį susijungti su „didžiąja rusų tauta“, visa buvo pažangu, kas padėjo kurti bolševikų partiją, vedė prie tariamai „vieningos“ Sovietų Sąjungos sudarymo. Tad ir visa lietuvių Tautos kova dėl savo Nepriklausomos valstybės sukūrimo ir apgynimo, kaip ir tautinės valstybės sukūrimo skelbta kaip „buržujų kova prieš darbo liaudį“, o ypač smerktas Prezidentas A. Smetona, kuris ypač daug pastangų padėjo, kad nepriklausoma Lietuva taptų iš tikro tautinė, lietuvių Tautos valstybė. Beje, šioje srityje sovietinių okupantų tikslai sutapo su lenkų šovinistų, su J. Pilsudskio ir dabartinių jo padlaižių tikslais, kad sumenkinus mūsų Tautos prisikėlimo žadintojų reikšmę, kad įrodžius jog buvo klaida, nepriklausomos Lietuvos atkūrimas, tad ir net J. Pilsudskio gaujų įvykdytą Rytų Lietuvos okupaciją mėginama pavaizduoti kaip tariamai pilietinio karo tarp to krašto žmonių pasekmę. O ir nepriklausomąją Lietuvą, ypač jo Prezidentą A. Smetoną ir jo valdymo metus pavaizduoti kaip diktatūrinius, fašistinius ar profašistinius, kad tik siekiant savų egoistinių tikslų buvo sustabdyta politinių partijų veikla ir, pagaliau, kaip viso to pasekmė – tai SSRS okupacija ir, kad nebuvo nepralieta nė vieno kraujo lašo, kad apgynus Lietuvos nepriklausomybę.

Šiandieniniuose vertinimuose dažnai pasigendama mato, kurį naudoja vertintojai. Rengdamas šią savo knygą, kaip ir kitas iki jos, vadovavausi vertybėmis, padedančiomis stiprinti mūsų TAUTĄ ir jos tautinę savimonę, Nepriklausomybę, Tautos DORĄ, Teisingumą ir Gerovę.

Prezidentinė Lietuva – išsigelbėjimas TAUTAI. Tuo įsitikinau, išnagrinėjęs dokumentus, atspindinčius ne tik Prezidento A. Smetonos gyvenimą ir veiklą, bet šalies ekonomiką, socialinę, kultūrinę raidą.

Prezidentinė Lietuva – mūsų Tautai, vos ne penketą šimtmečių lenkintai ir rusintai, engtai svetimųjų ir savųjų tikrosios reanimacijos, sustiprėjimo periodas; tik prezidentinės Lietuvos metais mūsų Tautai pirmą kartą istorijoje buvo sudarytos visos sąlygos tautiškumo ugdymui, teisingai įvertinti savo atminties turtus. Ir neatsitiktinai į savo knygą įdėjau dailininko L. Truikio plakatą, skirtą Gruodžio 17-ąjai: lietuvių Tauta sutrauko grandines, trukdžiusiai jai, kaip Kūrėjai, pasireikšti. Tik savoje, tautinėje, nepriklausomoje valstybėje gali visa galia pasireikšti Tautos kūrybinės galios, įsigalėti tautinė savimonė.

Visų spalvų okupantai, kolonizatoriai pirmiausia stengėsi ištrinti ir lietuviuose tautinę savimonę. O tauta be jos pamažu tampa mirusia Tauta, o mirusios, kaip ir mirusio žmogaus jau niekas nebeprikels.

Ar buvo būtina Gruodžio 17-oji?

Po beveik dvejus metus trukusių Nepriklausomybės gynimo karų nuo bolševikų, bermontininkų, lenkų, prasidėjus vadinamajam seiminiam valstybės raidos periodui, nemažai kas, o ypač buvę savanoriai, kariai ėmė nusivilti demokratija, baimintis dėl Nepriklausomybės išsaugojimo ir pirmiausia dėl partijų rietenų seimuose, dėl to, kad nė viena partija neturėjo narių daugumos, tad balsavimų rezultatus nulemdavo keletos lenkų, žydų buvusių taip pat Seime, balsai; dėl ko seimai vis negalėdavo priimti ir įstatymų, kurie garantuotų net lietuvių kalbos, kaip valstybinės įgyvendinimą.

Kiekvieną nutarimą, stiprinantį Nepriklausomybę, lietuvių Tautą svetimšaliai Seimo nariai dažniausiai sutikdavo klyksmais. Ir ne tik Seime. Net Kaune tebevyravo žydiškos, rusiškos, lenkiškos iškabos ir aptanaujama vis dar buvo tomis kalbomis.

Tas pats buvo ir dėl lietuvių mėginimo kurti savo pramonės, finansų ir kitas įmone. JAV archyvuose yra daugybė Kauno ir kitų miestų ypač žydų skundų, kad, girdi, Lietuvoje įsigali fašizmas ir antisemitizmas, nes lietuviai išstumią juos, žydus, iš tik jiems iki tol priklaususių verslo, finansų, prekybos ir kitos veiklos sričių. Ir pačiame Seime žydai, lenkai, vokiečiai dažnai tik savo kalba kalbėdavo, ir į pastabas, kad pagal Konstituciją Lietuvoje valstybinė kalba lietuvių, pareikšdavo, kad tuo pažeidžiama demokratija ar net pastabų davėjus fašistais apkaltindavo.

Bet ypač daugelį šalies patriotų jaudino prasidėję įvykiai išrinkus Trečiąjį Seimą, kuriame daugumą gavo kairiosios jėgos. Jos susiblokavusios su keliais į jį išrinktais lenkais, žydais, vokiečiais įgydavo Seime daugumą ir galėdavo priimti, kad ir pražūtingiausią Nepriklausomybei įstatymą. Suburta Seime dauguma galėjo nulemti ir Valstybės Prezidento išrinkimą.

Dėl kairiųjų daugumos Seime ypač buvo sunerimę krikščionys demokratai, iki tol seimuose turėję daugumą – naujasis kairiųjų Seimas ėmėsi varžyti katalikų Bažnyčios tolimesnį įsigalėjimą. Daug ką valstybėje jaudino ir Seime, Vyriausybėje rengiami projektai, dėl kariuomenės sumažinimo, Šaulių sąjungos perdavimo komunistų – žydų įtakoje buvusioms profsąjungoms ir t. t. Patriotams nerimą kėlė ir tai, kad tais, 1926 m. gegužės 5 d., Lenkijoje jos viršininkas gen. J. Pilsudskis, išžudęs per 1500 jam pasipriešinusių karininkų, pasiskelbė diktatoriumi.

Ar tas Rytų Lietuvos okupantas, turėdamas savo rankose visą Lenkijoje valdžią, nesugalvos okupuoti ir likusios Lietuvos?

Daugeliui, ypač kariškių atrodė, kad nei kairiųjų Seimas, nei jo sudarytoji vyriausybė nebūtų pajėgūs organizuoti Lietuvos pasipriešinimą naujai Lenkijos invazijai. Be to, sklido gandai ir apie Lietuvos bolševikų rengiamą su SSRS parama ginkluotą perversmą, kad prijungus Lietuvą prie SSRS.

Daugelis vieninteliu, galinčiu organizuoti Nepriklausomybės gynybą ir tautinės Lietuvos kūrimą, matė tik A. Smetoną, pirmąjį Lietuvos Prezidentą, vadovavusį Lietuvos Valstybei pačiu jai sunkiausiu laiku – 1919 m. balandžio 4 d. iki 1920 m. gegužės mėnesio, karų su Sovietų Rusija, Lenkija, su bermontininkais metais. Apie A. Smetonos ir kitų jo bendražygių autoritetą Valstybės atkūrimo pradžioje paliudija, kad ir iš 20 Lietuvos Valstybės narių, išrinktų 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Lietuvių konferencijos Vilniuje, 8 buvo tautininkai (Tautos pažangos partijos) ir pagaliau Tarybai vadovauti irgi buvo išrinktas A. Smetna. Tik jau rinkimus į Steigiamąjį Seimą laimėję krikščionys demokratai ir Respublikos Prezidentu išsirinko savo pirmininku Aleksandrą Stulginskį.

Trečiajame Seime Krikščionys demokratai netekę valdžios, irgi rezgė planus, kaip ją susigrąžinti. Nesitikėdami laimėti rinkimuose, jie ėmė tartis su tautininų nuostatų veikėjais, kaip „konstituciniu būdu“ pašalinti nuo valdžios kairiuosius. Bet, nenorėdami garsintis ir atskleisti savo tikslų, jie irgi pritarė tam, kad į Prezidento postą būtų sugrąžintas Pirmasis Prezidentas A. Smetona, o į Premjero – prof. A.Voldemaras. Ir tas sumanymas buvo įgyvendintas 1926 m. gruodžio 17 d. naktį – kariai ir savanoriai, remiami krikščionių demokratų ir tautininkų privertė atsistatydinti Prezidentą K. Grinių, Premjerą M. Sleževičių. Kad įteisinus tai pagal LR Konstituciją, buvo organizuotas Seimo posėdis, kuriame A. Smetona davė priesaiką, buvo patvirtinta nauja Vyriausybė, vadovaujama prof. A. Voldemaro. Visa tai įvyko labai ramiai. Niekur niekas neprotestavo, o daugelis tik džiaugėsi: „Dabar jau Lietuva nežus… Smetonėlė sugrįžo…“.

Opozicionieriai prezidentinėje Lietuvoje.

A. Smetonai, A. Voldemarui ir kitiems nepasiūlius Krikščionių demokratų, katalikiškų organizacijų vadams postų, daugelis jų tyliai ar viešai ėmė agituoti prieš tautininkus, reikalauti iš jų greičiau skelbti naujus rinkimus į Seimą ir pan. Dar kita dalis bendražygių , buvo nepatenkinti, kad Prezidentas vykdo per daug liberalią politiką, kad Lietuvoje būtų leista veikti Musolinio ar Hitlerio tipo, su geležine drausme partija, kad tokio tipo partija būtų paversta Lietuvių tautininkų sąjunga. Kaip pavyzdys buvo dar prieš Gruodžio 17-ąją įkurtoji „Geležinio Vilko“ organizacija, vadovaujama prof. A. Voldemaro. Jis, remdamasi ja, vis labiau ir ėmė visą valdžią į savo rankas, norėdamas prezidentą palikti tik kaip simbolį. Bet Prezidentas greitai tai suvokė ir privertė Premjerą A. Voldemarą atsistatydinti. Į pogrindį perėjo ir jo vadovaujama „Geležinio Vilko“ organizacija, vėliau persitvarkiusi į Lietuvių nacionalistų partiją (1934 m.).

A. Voldemaro sugrąžinimas į Premjero postą tapo daugelio tos organizacijos pučų priežastimi. Praktiškai visų nepasitenkinimų prezidentinėje Lietuvoje priežastimis dažniausiai ir buvo nepasitenkinimas per liberalia Prezidento ir jo Vyriausybės politika. Tai savotiškai paliudija ir saugumo departamento 1926-1940 m. duomenys: tais metais jis buvo sudaręs beveik 8000 veikėjams sekimo bylas. Iš jų apie 2000 „Geležinio Vilko“ organizacijos (vėliau – lietuvių nacionalistų partijos) nariams, apie 1800 – krikščionių demokratų, kunigams ir vienuoliams, apie 1400 – socialdemokratams, liaudininkams ir ir apie 700 – LKP nariams.

O kas dėl tautininkų, tai tiek okupacijos, tiek dabartiniais, nepriklausomybės metais, dažniausiai rašoma ir kalbama, kad po 1926 m. gruodžio 17 d., kai buvo išvaikytas Trečiasis Seimas, valstybėje įsigalėjo A. Smetonos ir jo vadovaujamos tautininkų partijos diktatūra, o kai kas – „autoritetinis režimas“, diktatūra ar pan. Rašo net akademikai ir profesoriai, nors pirmiausia, jokios tautininkų partijos nebuvo, o buvo Lietuvių tautininkų sąjunga, mėginanti apjungti visus lietuvius, kas už tautinę valstybę.

LTS niekada nebuvo valdanti. Jos atstovai niekada nedalyvavo nei vyriausybių formavime, nei priimant įstatymus ar pan. kaip kad darė Krikščionių demokratų, socialdemokratų, jau nekalbant apie bolševikų partiją SSRS okupacijų metais. Bet kadangi LTS rėmėsi daugiausia A. Smetonos idėjomis ir tikslais, tai ir prezidentinės Lietuvos metais LTS buvo Prezidento idėjinė atrama, o ne kaip koks valdymo organas. Prezidentas A. Smetona skeptiškai žiūrėjo į visas politines partijas, nes jam svarbiausia buvo lietuvių Tauta, jos vienybė, tuo tarpu partijos – tai tik dalelė Tautos ir jos tik ją skaldo, priešina.

Kokiomis vertybėmis vadovavosi Gruodžio 17-osios arba prezidentinės Lietuvos kūrėjai?

Lietuvių Tauta. Atmetus kai kurių veikėjų egoistinius tikslus, vis dėl to, kaip minėjau, pagrindiniu buvo lietuvių Tauta, kad ji pagaliau pasijustų savo žemės šeimininkė, Lietuvos valstybės suverenu. Nors ir Vasario 16-osios akte pašyta, kad „atkuriama demokratinė, nepriklausoma Lietuvos valstybė“ etninėse žemėse, tačiau atkurti galima tai, kas kartą buvo. O Lietuva iki tol niekada nebuvo, kaip ir kitos senosios valstybės, nei demokratinė, nei tautinė. Ir negalėjo būti, nes luominėje sistemoje būti valdančiuoju ir tegalėjo būti tik atskiras luomas. Bet kadangi su apsikrikštijimu ir susidėjimu su šovinistais lenkais lietuvių valdantieji, kad greičiau taptų „tikrais europiečiais“ perėmė lenkų kalbą ir kultūrą, pamažu tapo abejingais ir savo maitintojai – lietuvių Tautai ir jos sukurtajai vienai iš galingiausių Europoje Lietuvos valstybės svarankiškumui, jos pavertimui buvusios gerokai menkesnės Lenkijos karalystei.

Žinoma, negalima užmiršti ir to, kad Lietuvos valstybė buvo nenaudinga ir popiežiams, šventajai Romos imperijai, svajojusiems Romos valdžion sugrąžinti ir rytų slavus, bet priklaususius Lietuvai. O tam ir reikėjo įveikti, sunaikinti Lietuvą. Neįveikiant lietuvių kardu, panaudota nuolankiausiųjų popiežiams lenkų korta: paversti Lietuvą jų provincija, sulenkinant visą kraštą.

Didžiausias mūsų Tautos Prisikėlimo žadintojų – J. Basanavičiaus, J. Šliūpo, vėliau V. Kudirkos, A. Smetonos ir daugelio kitų istorinis nuopelnas, kad jie, nepasydami lenkų ir sulenkėjusiųjų kunigų, bajorų, dvarininkų puolimo, ėmė skelbti, kad vienintelis kelias lietuvių Tautai išlikti – tai vienai atkurti savo nepriklausomą valstybę. Ir, kad ta valstybė neturi priklausyti jokiai sąjungai, federacijai, nes lietuvių Tauta per daug dar silpna jaustis lygiapartnere su keliariopai gausesnėmis ir šovinistinėmis tokiomis tautomis, kaip lenkų, rusų ar vokiečių.

Praktiškai toms idėjoms įgyvendinti gairės buvo nužymėtos 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Lietuvių konferencijoje Vilniuje, kurioje ir išrinkta A. Smetonos vadovaujama Lietuvos Taryba (vėliau – Valstybės Taryba). Tad kai po Gruodžio 17-osios Prezidentu vėl tapo A. Smetona, lietuvių kalba, kultūra, istorinė atmintis, jų gynimas nuo svetimų įtakos, tapo tarp svarbiausių valstybėje sprendžiamų uždavinių.

Lietuvių Tauta ir tautinės mažumos? Nepasisekė lietuviams su jomis. Pirmiausia, kad jau Mindaugas buvo priverstas į savo valstybę jungti ne tik lietuvių ir jų giminaičių – prūsų, latvių, sūduvių ir kitų žemes, kurti tautinę valstybę, o imperiją, nes prūsai, latviai buvo jau baigiami pajungti kalavijuočiams, kryžiuočiams, o sūduviai išpjauti lenkų ir kryžiuočių. Tad kad atsispyrus iš šiaurės kalavijuočiams, vakarų ir pietų – kryžiuočiams su lenkais. Tad ir teko ieškoti paramos, jungtis su Rytų slavų tautomis, kurios įsikūrusios senosiose lietuvių protėvių žemėse ir nors dar X a. apsikrikštijusios, į stiprėjančią Lietuvos valstybę žiūrėjo, kaip išsigelbėjimą nuo mongolų – totorių ordų ir kalavijuočių.

Lietuvos valdantieji, kad išlaikytų savo valdžioje gausesnes tautas, taikėsi prie jų, iš dalies tai paaiškina, kodėl net LDK klestėjimo laikais nepadaugėjo lietuvių, lietuviškai kalbančiųjų plotai. Priešingai, jie mažėjo ypač po apsikrikštijimo, kai naujos religijos skleidimas ir švietimas buvo atiduotas į lenkų kunigų ir vienuolių rankas.

Nulėmė dar ir tai, kad Lietuvos valdovai, pradedant Gediminu, ėmė kviestis į Lietuvos miestus svetimšalius, sudarydami jiems daugybę privilegijų. Tad ypač gausiai ėmė plūsti iš kitų kraštų išvaromi žydai, o taip pat vokiečiai, rusai, lenkai, kurie burdamiesi į savo cechus, paėmė į savo rankas amatininkystę, finansus, prekybą ir kitas sritis, paversdami Lietuvos miestus atėjūnams oazėms. Tuo tarpu lietuviui drausta kurtis miestuose. Ir buvo neįmanoma, nes atėjūnams priklausė visa gamyba. Pavyzdžiui, ir garsiojoje Vilniaus universiteto spaustuvės, priklaususios tik žydams, nuostatuose parašyta, kad lietuvis negali būti priimtas net gizeliu, kad nesužinotų knygų spausdinimo paslapčių.

Ir lietuvis bajoras netekdavo bajorystės apsigyvendamas mieste. Tuo tarpu, pavyzdžiui, žydai, sumokėję nustatytą sumą į valstybės iždą galėjo patekti ir į bajorų luomą. Pagal kai kuriuos duomenis apie XVIII vidurį jau trečdalyje Lietuvos bajorų gyslose tekėjo žydiškas ar lenkiškas kraujas. Iš dalies gal ir tai paaiškinti tokį lengvą mūsų bajorijos sulenkėjimą, abejingumą Lietuvos valstybės savarankiškumui. Kita vertus, tokia mūsų valdančiųjų politika nulėmė, kad Lietuvos valstybėje atskirai sau klestėjo žydų ir kitos bendruomenės, dirbusios tik dėl savęs ir savo gerovės. Net per 40 trukusio lietuvių spaudos draudimą, nežinoma nė vieno atvejo, kad žydai, lenkai būtų ištiesę dusinamai savo maitintojai – lietuvių Tautai pagalbos ranką: išleidę nors kokią lietuvišką knygelę. Priešingai, kaip ir lenkų ir sulenkėję kunigai bruko tik lenkiškas maldaknyges ir elementorius, skelbdami, kad tikri patriotai tik lenkai, tik lenkiškai kaba ir meldžiasi.

Tikriausiai kitoks būtų buvęs ir mūsų Tautos likimas, jeigu apkrikštijimas būtų baigtas karaliaus Mindaugo. Jis buvo iš popiežiaus išsireikalavęs paskelbti Lietuvą atskira bažnytine provincija, tiesiogiai pavaldžia popiežiams. Tačiau daugiau kaip po 130 m. kai krikščionybė buvo priimta iš lenkų, Lietuvos bažnyčia tapo pavaldi lenkų Gniezno arkivyskupijai ir lenkų misionieriai daugiau užsiėmė Lietuvos sulenkinimu, negu katalikybe.

Tad jei į kitus kraštus katalikybė atėjo kaip vargšų gynėja, tai į Lietuvą – kaip ponų ir baudžiavos stiprinimo, lietuviškumo naikinimo religija.

Katalikybę, jos tariamą gynimą vos ne savo programos pagrindu ir šiandieną skelbė ir skelbia Lietuvos lenkų rinkiminės akcijos, Lenkų sąjungos ir kitų antilietuviškų susivienijimų nariai. O tokio jų vado kaip Valdemaro Tomaševskio iniciatyva buvo net Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose paskelbtas „Kristaus intronizacijos aktas…“, o Vilniaus rajono savivaldybė ir jos vadė Marija Rekst, buvo paskelbusi, kad rajono valdžią perleidžia Kristui karaliui (įvykdė intronizacija), dalyvaujant Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kunigui Tadeušui Jasinskiui.

Žinoma, LLRA vado, merės M. Rekst, kaip ir kitų lenkų vadų, kaip ir visų normalių žmonių teisė tikėti tuo kuo nori, melstis tam, kam nori. Tačiau vis dėl to juokinga, kad atsiranda ir šiais laikais žmonių, kurie savo darbelius nori pridengti tik Aukščiausiojo valia, prisidengti JUO, dalyvaudami ir savo egoistiniuose politiniuose žaidimuose.

Žinoma, liūdna, kad Rytų Lietuvoje lenkai kunigai vis dar tebelaiko bažnyčias savo, lenkiškojo šovinizmo agitacijos klubais, taip, kaip buvo Lenkijos ponų, diktatoriaus J. Pilsudskio viešpatavimo laikais; kaip buvo taip ir liko lenkų bažnyčios savotiškas šovinistų „rejkomais“ ir „gorkomais“, kaip melstasi ir giedota, kad „Marija – Lenkijos karalienė“, kad ir pats Dievas yra tik lenkų tautos globėjas, kad tik lenkiškumas – dorybė, taip ir tebegirdima ir šiandieną lenkiškose Vilniaus ir krašto bažnyčiose. Štai ir minėtame LLRA tinklalapyje toliau skaitome apie lenkų konventą Vilniuje: „… Apie tūkstantį žmonių dalyvavo šeštadienio šv. Mišiose šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, kuriomis tradiciškai, patikima save Viešpaties malonei (…). Šv. Mišias laikė kunigas Tadeuš Jasinski (vienas iš minėtojo Vilniaus rajono paskelbimo Jėzaus Kristaus Karaliaus nuosavybe iniciatorių – A. L.), kuris kartu su kunigu Pavelu Paluliu, o savo nuostabiu, švariu, daugiabalsiu dainavimu liturgiją pagrąžino ansamblio „Wilenszczyno“ choras, vadovaujamas Jono Mincevič (…). Kunigas pabrėžė, kad tai yra ypatingai svarbu (jog LLRA laimėjo tiek daug vietų Lietuvos Seime – A. L.), jog lenkų rinkimų akcija su Dievo Palaima pradeda sunkų savo darbą ir priima sunkius iššūkius. Priminė, kad tai yra Viešpaties valia …“.

Beje, atrodo, dar nemažai kas ir šiandieną nesuvokia žalos, kurią padarė mūsų Tautai, jos savimonei lenkiškoji Bažnyčia. Tai lyg ir buvo pademonstruota gegužės pradžioje per Kauno archikatedros bazilikos 600-ųjų metų jubiliejaus minėjimas, į kurios iškilmes kaip ypatingas popiežiaus pasiuntinys atvyko Krokuvos arkivyskupas kardinolas Stanislovas Dzievičas, kuris lenkiškai laikė pamaldas, pamoksle ir susitikimuose aiškino, kad tik Lenkija yra Lietuvos gynėja nuo Rytų įtakos, kad Bažnyčia turi būti vieninga ir nė žodelio, kad tik lenkiškoji katalikų Bažnyčia, jos rengti sąmokslai nulėmė, kad galingoji Lietuva tapo Lenkijos provincija, žlugo, kad lietuvių Tauta buvo nustumta ant pražūties ribos savoje žemėje. Gaila buvo, kad tą lenkų šovinistų iššūkį Kauno arkikatedroje labai ramiai stebėjo ir mūsų valstybės vadovai.

Katalikybė – ne tik lenkiškumas. Lietuvos valstybėje ir visos bažnyčios turi būti lietuviškos, nepriklausomos Lietuvos, o ne buvusio okupantės Lenkijos, lenkiškojo šovinizmo gynėjomis. Tas bažnyčias, kurios ir toliau tarnaus Lenkijai, reikia uždaryti, o tokius kunigus teisti, kaip nepriklausomos Lietuvos išdavikus. Juk ir A. Smetona, vos sugrįžęs Prezidentūron, organizavo ir dominikonų vienuolijoms, kai kuriems kunigams teismus, dėl špionažo Lenkijai, J. Pilsudskiui.

Nepasisekus aismiliuoti lietuvių, lenkai ir sulenkėjusieji kovojo prieš lietuvių Tautos Atgimimą, jos nepriklausomybę. Lenkai griežtai atsisakė dalyvauti ir Lietuvos valstybės Taryboje. Lenkija buvo vienintelė iš Europos valstybių taip iki Antrojo pasaulinio karo nepripažinusi Lietuvos valstybės de jure.

Lenkai šovinistai – Rytų Lietuvos okupantų ir kolonizatoriai ar jų vaikaičiai ir kuriant Kovo 11-osios Lietuvą, mėgino tęsti senus darbus: paskelbti Vilniaus kraštą lenkų ir, jei nepavyktų jį prijungti prie „motušės Lenkijos“, tai nors prie dar tada sovietine buvusios Baltarusijos.

Prezidentinėje Lietuvoje ir nors nebuvo pajėgta išvaduoti nuo lenkų jų okupuotos Rytų Lietuvos, lietuvių sostinės Vilniaus, laikytasis Prezidento A. Smetonos ir kitų Tautos Prisikėlimo šauklių minčių:

– Lietuvos valstybė sukurta tik lietuvių Tautos ir tik dalyje jos etninių žemėse; lenkai, žydai, rusai ir kiti yra svečiai, o su svečiais reikia elgtis mandagiai, sudaryti jiems panašias galimybes kaip ir šeimininkams. Tačiau ir svečiai privalo gerbti šeimininką – lietuvių Tautą, vykdyti jo įstatymus ir nurodymus;

– lenkų bendruomenės Lietuvoje gyvena tik lietuvių žemėse, buvusiose lietuviškose gyvenvietėse ir būtina tiek gyventojų pavardes, tiek visus vietovardžius būtina atlietuvinti;

– joks okupantas, kolonizatorius neįgija teisių į jų užimtą žemę, nepaisant joje pragyventų metų, kol yra jos suverenas;

– vadinamoji Vilniaus problema – tai tik okupantų ir kolonizatorių lenkų nusikaltimų išaiškinimas ir žalos atlyginimo išreikalavimas; vagis ar plėšikas įsiveržia į svetimus namus ir ima reikalauti tariamai spręsti tų namų priklausomumo problemą; Hitlerio anūkai pareikalauja susigrąžinti, sakysime, Varšuvos;

– lenkams reikia priminti, kad tik lietuvių – ne tik Vilniaus kraštas, bet ir Sūduva beveik iki Vyslos, kuri buvo lenkų okupuota ir kolonizuota. Lenkams drausta gyventi Lietuvoje, įsigyti joje žemių jau 1447 m. karaliaus Kazimiero Jogailaičio privilegijose; lenkai Lietuvos žemėse lakyti svetimšaliais ir beveik po šimtmečio garsiuose Lietuvos Statutuose ir pan.

– Lietuvių Tauta ir politinės partijos. Prezidentas A. Smetona skeptiškai žiūrėjo į visas politines partijas. Jis jas vertino tiek, kiek gali padėti Tautos ir jos Nepriklausomybės stiprinimui. Svarbiausia Tauta ir jos vienybė. Tuo tarpu partija – tai tik dalis ir jos nejungia, o skaldo Tautą. Partijos reikalingos tik valstybės kūrimosi ir jos formavimosi periode.

– Partijos buvo viena iš nesutarimų tarp Prezidento ir A. Voldemaro priežasčių. Jis tikėjo, kad tik geležinės drausmės ir vieno vado vadovaujama partija, kaip jo įkurtoji „Geležinio Vilko“ organizacija, galėtų Lietuvą padaryti tautine ir pažangiausia pasaulyje; tokiai partijai – bolševikų vadovaujant tariamai buvo kuriamas socializmas SSRS, tokios partijos – fašistų, nacionalsocialistų vis labiau reiškėsi Italijoje, Vokietijoje ir kai kuriose kitose valstybėse.

– Partijos – ne vienintelės demokratijos išreiškėjos. Prezidento A. Smetonos nuomone, Tautos valią labiau už partijas gali išreikšti jos visuotiniai ir slaptai renkamos valsčių, apskričių, miestų tarybos, o jos jau renka ir aukštesnę valdžią, ir patį Prezidentą.

Tokią valstybės valdymo sistema faktiškai Prezidento A. Smetonos pastangomis pradėta įgyvendinti nuo 1931 m. priėmus iki tol naują Konstituciją, savivaldybių ir kitus įstatymus. Tada Prezidento A. Smetonos įvesta Lietuvoje rikimų sistema beveik nieko nesiskyrė nuo dabartinės JAV rinkimų sistemos. Ten prezidentus irgi renka ypatingieji rinkikai. Taip tarybos 1936 m. birželio 9-10 d. išrinko iš 49 atstovų ir IV Lietuvos Respublikos Seimą, o 1938 m. lapkričio 14d. tarybų išrinkti 120 ypatingieji Tautos atstovai Prezidentu vėl perrinko A. Smetoną.

Prezidentinėje Lietuvoje buvo iškeltas valstybės vaidmuo. „Piliečio pareiga – būti ištikimam Valstybei…“ – nurodoma 1938 m. Lietuvos Konstitucijos 17 str.

Visur akcentuotas Tautos vaidmuo, jos ir kiekvieno jos nario atsakomybė už savo Valstybę. Sakyta, kad kiekvieno interesai – Valstybės interesai. Neklausk, ką tau duoda Valstybė, o ką duodi jai, teigta.

Prezidentinėje Lietuvoje neabsoliutinta ir privatinė nuosavybė, nurodant, kad „Turtas duoda jo valdytojui pareigą turto naudojimą derinti su Valstybės reikalais“, rašoma Konstitucijos 51 str. Ir toliau: „Valstybė prižiūri ir rikiuoja ūkio ir atskirų įmonių veiklą“ (56 str.). Kitaip sakant, Konstitucija buvo prieš liberalizmą kaip kenksmingą nedidelės valstybės ekonomikai, socialiniam teisingumui.

Pagal Konstituciją Prezidentas buvo „Valstybės priešakyje“ ir Jis vadovavo jai. (3 straipsnis).

Tauta ir moralinės, dvasinės vertybės. Buvo akcentuojama, kad vien Laisvė be pareigų savo šeimai, Tautai, Valstybei gali būti kenksminga asmenybės ugdymui; visur akcentuota šeima, kaip Tautos ir Valstybės pagrindas; neįsivaizduota, kad visokie pederastai, latrai galėtų piktinti žmones savo eisenomis gatvėmis; nerasime minint pareigas Lietuvos valstybei ir LLRA, lenkiškų institucijų nuostatuose. Dėl agresyvaus lenkų šovinistų veiklos, Šalčininkų, Vilniaus rajonuose reikėtų sugrąžinti tiesioginį valdymą.

– Tauta ir švietimas, mokslas. Suvokta, kad švietimas, tautinio sąmoningumo išugdymas svarbiau už kariuomenę ir ekonomiką. Vien prezidentinės Lietuvos metais buvo pastatyta beveik 400 modernių mokyklų, sukurta ypač veiksminga ir giliausią išsilavinimą teikianti lietuviška mokykla. Nepriklausomybės metais baigę gimnazijas savo žinių gausumu ir gilumu stebino visus, kam tik teko su jais bendrauti ir okupacijų metais. Švietimo, mokslo sistema buvo glaudžiai susieta su tautiškumo patriotiškumo ugdymu. Tikra mokslinimo ir patriotiškumo ugdytoja buvo tapusi ir Lietuvos kariuomenė, Lietuvos šaulių sąjunga ir kitos karinės ar civilinės organizacijos.

– Tauta ir ūkis. Demokratija – tai ne teisė dalyvauti seimų rinkimuose, bet ir galimybės dalyvauti Valstybės, jos ekonomikos valdyme. Tam labiausiai tiko kooperatyvinė sistema – apie pusė valstiečių buvo žemės ūkio produktų, tiekimo ir kitokių įmonių akcininkais; stengtasi išlaikyti pusiausvyrą tarp liberaliosios ir valstybės reguliuojamos ekonomikos, daugelio žmonių ir šalies gerovę lemiančios šakos, kaip energetika, ryšiai, transportas turi priklausyti tik valstybei;

Siekta iš pagrindų pertvarkyti kaimą. Po žemės reformos, Lietuvoje vyravo vidutiniškai 10 ha dydžio ūkiai, kurie galėjo išsiversti be samdinių; tokiems ūkiams valstybė teikė nepalūkanines ilgalaikes paskolas. Nepriklausomybės metais Lietuvoje buvo pastatyta apie 100 tūkst. naujų kaimo sodybų. Tada neįsivaizduota, kad Lietuvos žemė galėtų būti parduodama svetimšaliams. Tauta gyva kol turi savo žemę, kalbą ir kultūrą. Turėtų būti iškeliamos baudžiamos bylos kaip Lietuvos valstybės išdavikams tiems, kurie slaptai išpardavė jau nemažai Lietuvos žemių svetimšaliams.

Laikyta, kad privatinė nuosavybė – ne šventoji karvė ir jei pieno kas negauna, būtina leisti tą karvę pasimelžti kam to pieno labiausiai reikia.

Apskritai, iš prezidentinės tautinės Lietuvos ir iš ūkinės politikos mes galėjome ir galime nemažai pasimokyti. Pirmiausia per visą prezidentinės Lietuvos gyvavimą, buvo stengiamasi išlaikyti pusiausvyrą tarp liberaliosios ir reguliuojamos ekonomikos, prioritetą teikiant žmonių gerovę garantuojančioms ūkio šakoms; pusiausvyrą tarp individualaus ir kolektyvinio, kooperacinio ūkininkavimo, neleidžiant įsigalėti monopolijoms, o tenkinti vartotojų ir valstybės interesus; skatintas socialinė ekonomika; buvo sudaromos visas sąlygos pirmiausia lietuviams ir iš kitų kraštų, dalyvauti ir valstybės ūkiniame gyvenime ir pan.

Prezidentas A. Smetona pasisakydavo tik praktikoje pasitvirtinusių naujovių diegimą tiek ekonomikoje, tiek politikoje. Ir jis neigiamai vertino tiek itališkąjį, tiek vokiškąjį fašizmą, kaip ir rusiškąjį socializmą bei propaguotą liberalizmą. Jis sakė, kad lietuvių Tautai ir lietuvių valstybei reikia eiti tik savuoju, lietuvišku keliu

Lietuva faktiškai neturėjo skolų kitoms valstybėms, o nacionalinė valiuta – litai buvo patikimiausia valiuta pasaulyje. Tie ir daugybė kitų pasiekimų stebina tuo labiau, kai prisimenama jog tada visose srityse reikėjo pradėti nuo nulio – okupacijų ir karų metais buvo sunaikinta.

Todėl ir visi dorieji lietuviai sveikino Kovo 11-osios Lietuvos kūrėjus, paskelbusius, kad atstatoma Vasario 16-osios Lietuva ir, kad vieninteliu atstatomos Valstybės suverenas yra lietuvių Tauta. Tai ypač gerai buvo akcentuota 1992 m. spalio 25 d. referendume patvirtintoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

Iššūkiai Kovo 11-osios Lietuvai. Lietuvai, lietuvių Tautai beveik visada buvo pražūtingomis beveik visos sąjungos. Ir kadaise, kaip sakyta, buvusi galingoji Lietuvos valstybė žlugo ne dėl pralaimėjimų mūšių laukuose, o dėl savų valdančiųjų abejingumo savo kalbai ir kultūrai, egoizmo, per didelio patiklumo ir noro įsiteikti svetimiesiems ir pan. Tik prezidentinė Lietuva to lyg išvengė. Bet tais, tarpukario metais, lyg viskas buvo paprasčiau ir aiškiau, kovojant dėl Tautos, jos Nepriklausomybės, dėl savos švietimo, mokslo, ūkio ir kitų sistemų. Buvo okupantai lenkai, buvo nacių Vokietija ir bolševikinė Sovietų Sąjunga, reikėjo tik apgalvotai tarp tų jėgų manervuoti. SSRS okupacijų metais irgi buvo daugiau mažiau aišku, kas galima ir negalima, kad Tauta išliktų.

Tačiau atgavus Nepriklausomybę, lyg kokie keleiviai po ilgų klajonių dykumoje, buvo puolama prie visko kas iš Vakarų, per daugelį okupacijos metų idealizuotų, kaip laisvės, teisingumo, doros ir gerovės kūrėjų ir gynėjų; kaip didžiausia laime atrodė ir tapimas ES nare. Tačiau pamažu imta įsitikinti, kad ne tik gėris, bet daug blogio sklinda ir į Lietuvą, dar labiau negu bet kada gręsiant ir Tautos, ir Nepriklausomybės likimui, sklinda, nors pridengiamas Žmogaus teisių, liberalizmo ar pan. gynimu ir pačios valdžios pastangomis tai pagreitinti. Mūsų valdžiai besąlygiškai siekiant irgi kuo greičiau tapti ES ir pasaulinės ekonomikos, tarptautinių ir politinių, finansinių ir kitų susivienijimų dalimi, pritariama regioninių, federacinių ir kitokių valdymo sistemų kūrimui, pagaliau vėl pačios ES pavertimui federacija, kurioje palaipsniui ir tokia, kaip mūsų Tauta turės ištirpti, perėmusi didžiųjų kalbą, kultūrą.

Prie tokio galo stumte stumia ir propaguojamas liberalizmas, besidangstantis Žmogaus laisvių gynimu ir pasaulį matantis tik kaip ekonominę – politinę, teisinę sistemą. Tačiau tik laisvės ir teisės be pareigų, be moralinių ir religinių vertybių nuostatų laikymosi, dažniausiai žmones stumia prie degradacijos.

Visais laikais daugeliui padėjo išlikti žmonėmis pareigos savo šeimai, Tautai, savo valstybei, savam tikėjimui atlikimo suvokimas. Tad ir didieji pasaulio pertvarkytojai – didieji pasaulinio kaitalo tarnai ir taip šiandieną atkakliai propaguoja tariamą tautinių valstybių, tautiškumo, šeimų išsaugojimo žalą, o ir iš šių rūmų ginamos tariamai pažeidžiamos visokių pedarastų, žmones beždžionėmis verčiančiančiomis teises.

Juo labiau žmonės praras tautines ir dorines vertybes, kuo labiau rūpės tik doleris, tuo greičiau bus galima sukurti Europos ar pasaulio Dolerio ar Euro robotų valstybę. Kažką panašaus jau nekartą pasaulyje ir mūsų Europoje mėginta. Buvo Romos, po to Šventoji Romos, po jų – Rusijos, Prūsijos, Austrijos įkurtoji Šventoji sąjunga, po to Lenino siūlytos Jungtinės Europos valstijos, Tarybų Sąjunga ir t. t.

Neatsitiktinai ES integracijos apaštalus vėl apdovanoja Karolio Didžiojo ordinu, Karolio, kuris buvo Šventosios Romos imperijos, o kartu ir Vokietijos imperijos – ir daugelio tautų išpjovusios imperijos įkūrėjas.

Tikėkime, šiandieną ES nevirs vokiečių ar kitų didžiųjų tautų imperija, nes šiandieną jau tautos to neleis. Ir anksčiau kaip minėjau panašios imperijos žlugo, pabudus jų tautų savimonei turėti savo tautines valstybės. Tik savo valstybėje Tauta gali atskleisti visas savo kūrybines galias, o tuo pačiu prisidėti prie pažangos.

Visai be dvasinio turinio yra ir ES. Ji iš esmės tik ekonomikos klausimams skirta. Bet, matyti, vėl prabudo Šventosios Romos imperijos ar Šventosios sąjungos palikuoniams noras, tapti svarbiausiais ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Ir kartais atrodo, kad padėjėjais tokiems lyg nori būti ir kai kurie mūsų rinktiniai šiuose rūmuos (seimūnai). Jų posėdžiuose ir dokumentuos mažai tegirdime, minint „lietuvių Tauta“, „Nepriklausomybė“, tautinė savimonė, bet užtat kartojama apie nurodymų iš Briuselio vykdymą, tarsi Lietuva būtų ne Nepriklausoma, o kokia kolonija. Savo esme daugeliu atveju nebesiskiria nuo okupacinių metų Aukščiausios Tarybos posėdžių, kuriuose svarstyti Kremliaus nurodymų įgyvendinimas.

Maža tautiškumo yra likę vadovėliuose. Pavyzdžiui, istorijos „Laiko“ vadovėliai parengti Stalino vadovėlių pavyzdžiu: tik pasakojant apie Rusiją, proletariato kovas, vietomis būdavo primenama kad buvo ir tokia, kaip Lietuvos liaudis; tas pats ir dabartiniuose – tik kalbant apie Vakarų Europos istorines problemas prisimenama apie Lietuvą. Tikslas: sumenkinti Lietuvos, lietuvių Tautos vaidmenį, įrodyti, kad tik draugėje su vokiečiais, prancūzais, anglais mes galėjome išlikti. Silpnučiai ir atsilikę buvome ir tokiais liktume be „rusų liaudies“, atsiprašau, be Vakarų Europos ponų. Tai vergų ugdymo, danų kiaulių šėrėjų ar mėžėjų mokymo vadovėliai.

Ne Lietuvai, lietuvių Tauta priverstos tarnauti ir mokslo institucijos, universitetai. Beje, pastarieji paversti tik savimi, savo kontoros reikalais besirūpinančiomis uabais, bet ne Lietuvos ar Tautos. Mokslo veiklos vertinimo rodikliai – tai lyg brandaus socializmo laikų socialistinio lenktyniavimo rodikliai.

Daugelį problemų sprendimas būtų sėkmingesnis, jeigu mes rimtai pastudijuotume praeitį, jeigu Prezidentė būsimus ministrus būtų vertinusi ne pagal anglų kalbos žinias, o pagal mūsų Tautos ir Valstybės istorijos žinias.

Turime nuolat prisiminti Prezidento A. Smetonos žodžius pasakytus 1938 m. minint Vasario 16-osios 20-metį: „Lietuvos Nepriklausomybė tai jaunas medis, kurį reikia rūpestingai prižiūrėti (….) reikia nuolat gaivinti tautinę sąmonę… Sunku įskelti ugnį, kai ji išblėsta, sunku pažadinti Tautą, kai ji užsnūsta“.

KK nuotr.

Nuotraukoje: Dr. A. Liekis