2012 m. lapkričio 14 dieną sukako 70 metų, kai ministrai Jonas Pranas Aleksa ir Mykolas Krupavičius bei buvęs šalies prezidentas daktaras Kazys Grinius lietuvių tautos vardu vokiečių generaliniam komisarui Kaune įteikė Memorandumą.
Tai buvo vienas iš šviesiausių politinių ir diplomatinių įvykių Lietuvos istorijoje Antrojo pasaulinio karo metais bei labai svarbus Lietuvių tautos savigarbos ir pilietinės drąsos dokumentas. Jis tapo pasipriešinimo nacių siekiams ir pasiaukojimo pavyzdžiu ir simboliu.
Šiame Memorandume trys Lietuvos valstybininkai išdėstė Lietuvos kolonizavimo mechanizmą, aiškiai ir nedviprasmiškai smerkdami vokiečių administracijos veiksmus lietuvių ir kitų tautybių žmonių atžvilgiu.
„Memorandumas vokiečių generaliniam komisarui Kaune
Taip pat skaitykite
Ponui Generaliniam Komisarui Kaune
Sovietų Sąjungos kariuomenei okupavus Lietuvos valstybės teritoriją, 1940 m. pabaigoje tarp Vokietijos valstybės ir Sovietų Sąjungos vyriausybių buvo sudaryta lietuvių ir vokiečių tautybės gyventojų repatriacijos sutartis. Ši sutartis buvo įvykdyta 1941 m. kovo-gegužės mėnesiais. Pagal šią sutartį iš Vokietijos į Lietuvą atvyko 20000 asmenų ir iš Lietuvos į Vokietiją išvyko apie 30000 asmenų. Dėl Sovietų Sąjungoje įvesto bolševikinio režimo ir prasidėjusio Lietuvoje teroro išvykusių į Vokietiją asmenų žymią dalį sudarė lietuvių tautybės asmenys, kurie, gelbėdamiesi nuo bolševikinio persekiojimo, ieškojo prieglaudos Vokietijoje. Keičiantis repatriantais, dalį jų kilnojamojo turto susitarimu buvo leista išsivežti, kita kilnojamojo turto dalis ir visas nekilnojamasis turtas perėjo valstybės nuosavybėn ir su mažomis išimtimis buvo paskirstytas atkeltiems į Lietuvą iš Vokietijos repatriantams, kurie jau šiandien įsikūrė tuose ūkiuose ir susitvarkė taip, kad gali atlikti dedamas jiems prievoles. Tačiau neseniai jų ramus gyvenimas buvo sukrėstas vokiečių administracijos Lietuvoje sumanymu grąžinti į Lietuvą 1941 m. išvykusius iš Lietuvos vokiečių tautybės repatriantus ir atiduoti jiems jų ūkius, iškeliant iš tų ūkių dabartinius jų savininkus. Iškėlimas Lietuvos repatriantų iš jų turimų ūkių buvo pradėtas vykdyti šių metų rugsėjo mėn. Tik pradėjus vykdyti tą su manymą, paaiškėjo, kad jis liečia ne tik buvusius repatriantų ūkius, bet apima daug platesnę ūkių kategoriją. Kaip vykdantieji iškėlimą vokiečių organai yra pranešę, iškeliamiems ūkiams jų iškėlimo pagrindu laikomas protokolas, surašytas generalinio komisariato Kaune. Pagal tą protokolą, grąžinamiems į Lietuvą vokiečių tautybės repatriantams žeme aprūpinti, be jų prieš repatriaciją turėtų ūkių, imami dar šių kategorijų ūkiai: 1) lenkų, kurie priklausė aktyviam lenkų elementui; 2) ūkiai rusų ir 3) žydų ūkiai. Teisę spręsti, kas yra lenkas, pasilieka sau vokiečių administracija.
Atkeliamiems į Lietuvą vokiečių tautybės asmenims įkurdinti prie generalinio komisariato Kaune sudarytas Ansiedlungsstab su pagalbinėmis įstaigomis vietose, o iškeliamų lietuvių įkurdinimu pavesta rūpintis vietos įstaigoms. Iškeliami iš ūkių lietuviai, kurie prieš repatriaciją turėjo savo ūkius, gali būti aprūpinami žeme iš buvusių vokiečių ūkių, jei visi tie ūkiai nebus reikalingi vokiečių įkurdinimo reikalams. Tam, kad apgyvendintų tuose ūkiuose lietuvius, reikia iškelti iš jų ligšiolinius valdytojus, o iškėlus tuos valdytojus, ūkiai paimami įkurtos Lietuvos nacionalizuotiems ūkiams valdyti bendrovės (Landwirtschaftungs G. m. b. H.) žinion. Atkeliamieji į tuos ūkius lietuviai verčiami sudaryti su šia bendrove nuomos sutartį. Iškeliamus iš ūkių lenkus, kurie tinka darbui, numatyta išvežti į Vokietiją, rusai taip pat paskirti išvežti iš Lietuvos. Iškeliamiems iš ūkių asmenims leidžiama pasiimti: lietuviams – namų apyvokos daiktų, 15 kg maisto kiekvienam iškeliamam asmeniui, 1 karvę, 1 kiaulę ir 5 vištas; lenkams ir rusams leidžiama pasiimti tas pačias normas, tik ne karvių; kai kuriems šių kategorijų žmonėms nustatytos dar žemesnės normos. Vadinasi, repatriantai negali pasiimti net to turto, kurį jie yra atsivežę 1941 m. iš savo ūkių Suvalkijoje ir Klaipėdos krašte.
Iškeliamų iš ūkių lenkų ar rusų likimas dar neaiškesnis: visi tinkami darbui žmonės išskiriami ir paimami darbams, maži vaikai, ligoniai ir seniai laikomi stovykloje. Vėlesniu generalinio komisaro Kaune parėdymu lietuviai negali būti apgyvendinti tose vietose, kur apgyvendinami vokiečiai: jie gali būti apgyvendinami į rytus nuo šių vietų. Tai yra ūkininkų iškraustymo ir vokiečių apgyvendinimo formali pusė, kiek ji yra paaiškėjusi iš vokiečių administracijos pasisakymų. Kitaip atrodo faktiškoji to reikalo būklė. Pirmieji vokiečiai buvo atvežti iš Vokietijos į Šakių, Vilkaviškio, Raseinių ir Tauragės apskritis apie rugsėjo mėn. vidurį. Tuo pat laiku pradėta kelti iš numatytų ūkių jų tikruosius savininkus. Keliamoms su mažais vaikais ir ligoniais šeimoms atšalusiame ir lietingame ore, pablogėjusiais keliais tenka keliauti kelias dienas; tuo išvežamųjų gyvybė statoma į pavojų. Pats iškėlimas vykdomas ir naktimis. Atvykę pareigūnai duoda iškeliamiems trumpai laiko, kai kuriems 15-20 min. pasiruošti kelionei. Suprantama, naktį nelauktai užklupti žmonės neišnaudoja nei to trumpo laiko ir išvežami iš ūkių pusnuogiai ir be maisto. Yra atsitikimų, kad kraustytojai neleidžia išvežamiems pasiimti nei tų normų, kurios yra nustatytos anksčiau nurodytame protokole. Po ilgos ir varginančios kelionės žmonės atvežami į paskirtą jiems gyventi vietą. Jie čia saugomi lyg kokie nusikaltėliai. Jiems duodami butai visai netinkami žmonėms gyventi. Pavyzdžiui, iš Alytaus apskrities išvežtieji žmonės buvo apie tris savaites laikomi Alytaus aerodrome be tinkamos pastogės. Čia buvo atrinkti visi darbingi vyrai ir moterys ir pasiųsti į Kybartus darbams, o likusieji 210 asmenų parvežti į Radviliškio durpyno barakus. Barakai pastatyti iš lentų ir visai nepritaikyti gyventi žiemą. Kiekvienam žmogui paskirta barakuose po 1,2 kv. m ploto. Tokiu būdu iškeltieji iš savo ūkių žmonės laikomi net blogesnėmis sąlygomis, kaip rusų belaisviai, ir nežino, koks likimas jų laukia rytoj.
Patį iškėlimą vykdyti vokiečių administracija verčia vietos įstaigas – apskričių viršininkus, policiją ir net savisaugos dalinius. Yra atsitikimų, kad policija atsisakė vokiečių administracijos įsakymus vykdyti, matydama, kad ištrėmimas daromas be teisinio pagrindo. Policijai grasoma didelėmis bausmėmis. Šitokiais metodais tik demoralizuojamos vietos įstaigos. Čia suminėti faktai – tai tik kelios nuotrupos iš ūkininkų kėlimo istorijos. Tokių faktų būtų galima daug pririnkti.
Šiandien lietuvių tauta yra pastatyta į tokias sąlygas, kuriomis ji neturi jokios oficialios institucijos, jokios visuomeninės organizacijos, kuri galėtų jos nusistatymą pareikšti opiais ir svarbiais lietuvių tautai klausimais. Dėl to mes, žemiau pasirašiusieji, esame priversti pasisakyti šiuo skaudamu klausimu. Esame visiškai įsitikinę, kad mūsų nuomonė šiuo klausimu visiškai atitinka ir plačiosios lietuviškosios visuomenės nusistatymą.
1. Vokiečių grąžinimą į Lietuvą mes laikome Lietuvos kolonizacijos vokiečiais pradžia. Kad tai nėra tuščias mūsų spėjimas, o gryna tikrovė, patvirtina patys oficialūs Vokietijos sluoksniai. Šiandien dažnai apie tai skaitome vokiečių spaudoje ir girdime atsakingų asmenų kalbose. Vokiečių žurnale „Deutsches Arbeit“, kuris skiriamas kolonizacijos reikalams Rytuose, SS-Reichsfuerer įdėjo tokią išvadą: „Mūsų uždavinys yra ne germanizuoti Rytus senąja prasme, t.y. čia gyvenantiems žmonėms primesti vokiečių kalbą ir vokiškus įstatymus, bet rūpintis, kad Rytuose gyventų tik žmonės, kurie yra tikrai vokiško germaniško kraujo“. Gryno vokiško kraujo Rytuose nėra, vadinasi, jis turėtų būti perlietas iš Vokietijos. Kyla klausimas, koks likimas laukia vietos tautos. Į tą klausimą SS oficialusis organas „Das Schwarze Korps“ savo š. m. Nr. 34 straipsnyje „Germanizuoti?“ duoda aiškų atsakymą. Ten rašoma: „Modernaus laiko skaičių sąvokoje tokios tautos tėra atskiri lašai ant karšto akmens. Jos yra tik išsivystymo daigai, bet ne vaisiai“ (,,Naujoji Lietuva“, 1942 XI 10). Vadinasi, Rytuose gyvenančios tautos geriausiu atveju turės būti išstumtos iš savo gyvenamųjų vietų dar toliau į rytus. Valstybės sekretorius Backė savo kalboje, pasakytoje š. m. liepos 19 d. vienoje Dunojaus aukštupio srities demonstracijoje, pareiškė: „Šiandien mes esame atsidūrę posūkyje. Mūsų kariuomenės vienkartinių pastangų dėka erdvės siaurumo tėvynėje klausimas yra išspręstas. Tuo pačiu ir vokiečių ūkininkija atsidūrė prieš didelius uždavinius: naująsias sritis apgyvendinti ir laimėti vokiškumui… Šiandien Rytuose turimoji sritis nedelsiant reikalauja, kad ji būtų paversta valdiška ir kad vokiečių ūkininkija į naująją sritį pietų naujojo kraujo“. („Į Laisvę“, 1942 VII 20, nr. 166). Galėtume surašyti visą eilę vokiečių oficialių asmenų aiškių ir nedviprasmiškų pasisakymų šiuo klausimu, bet mums atrodo, kad visai pakaks tų kelių citatų. Iš to fakto, kad vokiečiams duodami dažnai ne jų anksčiau prieš repatriaciją turėti ūkiai, kad tose vietose, kur įkurdinami vokiečiai, lietuvius įkurti draudžiama, kad tarp grąžinamų vokiečių repatriantų ūkininkų yra ir tokių, kurie nesupranta nė vieno lietuviško žodžio, kad tokių vokiečių kasdien atsiranda Lietuvos miestuose, kur jiems vienu ar kitu titulu duodama valdyti Lietuvos valstybinės ar bolševikų nacionalizuotos privatinės įmonės, kurios ligi šiol buvo valdomos lietuvių – galima spręsti, kad čia turime reikalą ne su paprastu vokiečių repatriantų grąžinimu apie kurį kalba atitinkami vokiečių administracijos Lietuvoje asmenys, bet su kolonizacija, apie kurią kalba valstybės sekretorius Backė ir anksčiau cituotasis „Das Schwarze Korps“ straipsnis: „Reichas šimtus tūkstančių vokiečių ūkininkų iš neplaningai išmėtytų ir pavojingų sričių parsikvietė pas save, juos sutvarkė ir dabar planingai paskirstė į Rytus“.
Kai dėl 1940 m. ir 1941 m. Lietuvoje susidėjusių politinių sąlygų ir dėl siautusio bolševikų teroro pasidarė nebesaugu, Vokietija, norėdama apsaugoti savo tautiečius nuo gresiančio pavojaus, buvo priversta juos iš pavojingų vietų perkelti į Vokietiją: kartu su vokiečiais išvyko ir nemažas skaičius lietuvių, kuriems grėsė bolševikų pavojus. Šiandien tas pavojus jau yra išnykęs, bolševikai vokiečių ir jų sąjungininkų kariuomenių nustumti kelis šimtus kilometrų į Rytus, todėl suprantama, kad visi išvykusieji iš Lietuvos repatriantai, tiek vokiečių tautybės asmenys, tiek ir lietuviai, dabar nori grįžti į Lietuvą, į savo anksčiau gyventąsias vietas. Tačiau šiandien matome kitonišką vaizdą: vokiečių tautybės repatriantai keliami į Lietuvą, o Suvalkijos ir Klaipėdos krašto ūkininkai stumiami dar toliau į Rytus.
Čia dar tenka paminėti, kad tiems lietuviams (gryno kilimo), kurie bolševikų terorizuojami pabėgo į Vokietiją, ne tik kad negrąžinamos jų nuosavybės Lietuvoje, bet dar visiškai draudžiama grįžti į sa¬vo tėvynę…
Lietuvių tauta yra labai sujaudinta aukščiau paminėtų Lietuvos kolonizacijos reiškinių ir visur pradeda jausti vokiečių administracijos veiksmų nesuderinamumą su pagrindiniu lietuvių tautos siekimu – atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, kuriai jokios aukos lietuviui nėra didelės, ir išlaikyti savo žemę, už kurią jis yra amžiais kovojęs.
2. Reikia pastebėti dar vieną reiškinį. Suprantamas dalykas, kad Lietuvoje kolonizacija vykdoma vokiečių valdžios planais. Tačiau vokiečių administracija Lietuvoje visomis priemonėmis stengiasi sudaryti įspūdį tiems kolonizacinių planų paliestiems Lietuvos piliečiams, kad kolonizacija vykdoma Lietuvos valstybės iniciatyva. Ūkininkų iškėlime verčiami dalyvauti apskričių viršininkai, žemės tvarkytojai, policija ir net lietuvių savisaugos batalionai – visa tai daroma, naudojant grasinimus ir prievartą. Suprantama, kad verčiamų dalyvauti tame darbe lietuvių valdininkų padėtis darosi morališkai nepakenčiama.
Lietuvių tauta su dideliu susijaudinimu klausosi žinių apie masinius lietuvių ir lenkų ūkininkų iškėlimus iš jų ūkių ir namų. Lietuvių tauta negali pritarti tokioms priemonėms, lygiai kaip ji nepritaria priemonėms, taikomoms Lietuvos žydams.
3. Lietuva jau nuo žilos senovės yra žemės ūkio kraštas. Apie 80 proc. visų Lietuvos gyventojų verčiasi žemės ūkiu. Net ir miestų gyventojai stengiasi įsigyti mažesnį ar didesnį žemės sklypą, kurį jie rūpestingai dirba ir tvarko. Lietuvis yra organiškai susigyvenęs su sava žeme ir ją pamilęs. Atplėšimas nuo žemės yra jo moralinė mirtis. Žinodami tai, net bolševikai okupacijos metu nesikėsino paimti visą ūkininkų žemę, nors žemės naudojimo sukolektyvinimas buvo vienas jų pagrindinių uždavinių. Tiesa, visą žemę bolševikai nacionalizavo, bet visgi paimti jos nesikėsino. Ji buvo palikta nemokamam amžinam ūkininkų naudojimui (iš deklaracijos paskelbiant žemę visos tautos nuosavybe). Šiandien matome kitą vaizdą. Ūkininkų žemė imama ir atiduodama atkeltiems iš Vokietijos repatriantams be jokio teisėto pagrindo. Vokiečių administracija kalba apie anksčiau minėtą protokolą ir kitokias instrukcijas, kaip teisinį pagrindą, bet nei protokolai, nei instrukcijos niekur nepaskelbti ir niekam nežinomi, o jeigu ir būtų paskelbti, mums atrodo, kad jie vis tiek negalėtų sudaryti teisėto pagrindo tokiai skaudžiai operacijai, kokia dabar daroma. Jau greitu laiku sueis pusantrų metų, kaip okupacinė vokiečių valdžia tvarko Lietuvos ūkinį gyvenimą, tačiau reikia pasakyti, kad per visą tą laiką ji nepadarė nieko tokio, kas nuramintų lietuvį ūkininką ir sudarytų jam bent elementarias darbo sąlygas. Priešingai, ji palaiko bolševikų okupacijos metu per nacionalizaciją sudarytą chaosą, tuo pastatydama Lietuvos ūkininką į tokias sąlygas, kuriomis jis nežino, kas jo laukia rytoj. Atitinkamų Lietuvos institucijų (deja, buvusių) ne kartą buvo nurodyti vokiečių administracijos neigiami reiškiniai Lietuvos ūkininkų gyvenimui, prašant juos pašalinti, bet iš jos pusės tinkamo dėmesio nesulaukta. Dėl to Lietuvos ūkis sparčiu tempu krinta, jo produkcija mažėja, gyvasis ir negyvasis inventorius nyksta. Prie ūkio krikimo prisideda vokiečių pradėtoji kolonizacija. Kolonizacijos banga palietė visą Lietuvos teritoriją ir daugelį Lietuvos ūkininkų. Ir likusieji kolonizacijos nepaliestieji ūkininkai nėra tikri, kad rytoj neištiks jų kaimynų likimas, Suprantama, kad tokiomis sąlygomis negali būti nė kalbos ne tik apie ūkio produkcijos kėlimą, bet ir apie išlaikymą tokiame lygyje, koks yra šiandien. Dėl ūkio irimo nukenčia ne tik viso krašto interesai, bet tas atsiliepia ir vokiečių kariuomenės aprūpinimui, prie kurio savo stambiu įnašu prisideda ir Lietuvos ūkis.
Šių minčių vedami, mes prašome:
1. Sustabdyti Lietuvos žemių kolonizaciją.
2. Grąžinti iškeltiems ūkininkams jų ūkius, neatsižvelgiant į jų tautybę.
(Nuorašai pasiųsti p. generaliniams tarėjams)
dr. K. Grinius,
buv. Lietuvos Respublikos Prezidentas
kun. M. Krupavičius,
prof. J. Aleksa,
buvę Lietuvos žemės ūkio ministrai“
Iš knygos „Valstybininkas politikos sūkuriuose“ (Čikaga, 1980).
,,XXI amžius“, 2005-09-16
Į šį dokumentą vokiečių administracija reagavo žaibiškai. Visi pasirašiusieji gestapo buvo suimti ir tardomi. K. Grinius dėl senyvo amžiaus ir ligų buvo ištremtas į gimtąjį Selemos Būdos kaimą. J. P. Aleksa kartu su kunigu M. Krupavičiumi 1942 metų gale ištremti į Vokietijos miestą Eitkūnus ir uždaryti į kalėjimą. Vėliau vokiečiai juos perkėlė į Tilžę, kur jie buvo tardomi iki visiško išsekimo.
1943 metų rugpjūčio pabaigoje vokiečių saugumas J. P. Aleksą atvežė į Berlyną. Čia jis apsigyveno neveikiančios plytinės pastate. 1943 metų gruodyje naciai M. Krupavičių internavo Rėgensburge.
Nuotraukose:
1. K. Grinius
2. M. Krupavičius
3. J. P. Aleksa
