Vytautas Didysis. Dailininkė Laima Kriukelienė

Ruslanas Baranauskas, LMS narys, www.voruta.lt

Publikacijos aktualumas

Laisvė, išdidumas, garbė, Nepriklausomybė – fundamentaliausios žmogiškosios vertybės, turinčios dvasinę konstantą. Fizinis žmonijos išlikimas visada buvo opiausiu geopolitiniu klausimu, pradedant Antikos laikais ir ypač aktuali dilema dabartinėmis sąlygomis. Ir visiškai nėra skirtumo, kaip mes įvardinsime tos epochos visuomenę, charakterizuosime žmones (demosas, cholopai, mužikai, būrai) – visų bendras siekis išliko gyventi darnoje ir harmonijoje.

Grūmėsi prieš vergijos žiaurumus Spartako sukilėliai, nesitaikstė su beteisiu statusu Spartos vyrai. Netgi skaitlingiausioms Ordino kariaunoms nepavyko parklupdyti ant kelių pagonių lietuvių, jų pilaitės nuolatos degdavo kaip sausos medžių šakos.

LDK – Kijevo Rusios, kuri padėjo pirminius pamatus ukrainiečių etnoso ir valstybingumo užuomazgoms istorija – begalinis pasiaukojimas, gynybinių pozicijų stiprinimas, priešinimasis asimiliacijai, kolonializmui.

Nepaisant fakto, kad Kijevo Rusia anksti krikštijosi, buvo neabejinga kultūrai, menui, atsispirti mongolų totorių invazijai, kuri tesėsi 250 metų, deja, nepavyko. Matomai konsolidacija tarp atskirų kunigaikščių nebuvo prioritetu ir pirmos būtinybės siekiu. Tuo puikiausiai pasinaudojo chanai, nepalikę miestuose akmens ant akmens.

Lietuviai neišsiskyrė išsilavinimu, itin aukšta erudicija, tačiau netikėtų, neprognozuojamų užpuolimų, visiškai beviltiškos padėties ir sprendimų iš jos išeiti nebuvo.

Teisi garsi istorikė Inga Baranauskienė, konstatuodama, kad Lietuva kaip tik ir buvo ta teritorija, kurios neužėmė kryžiuočiai, nepaisant kokius žmogiškuosius ir karinius resursus sukaupė „reizams“ prieš pagonis.

Šiuo straipsniu reflektyviai, tam tikru analitiniu, lyginamuoju rakursu norisi pagvildenti dviejų dabar itin artimų tautų – lietuvių, ukrainiečių karinės strategijos, taktikos niuansus, prisitaikant prie viduramžių civilizacijos ypatumų ir geopolitinių aplinkybių.

Temos nuoseklų tyrimą sunkina itin selektyvus rašytinių šaltinių skaičius. Gal kada nors kolegos humanitarai, lingvistai paaiškins, kodėl iki pat XVI a. Lietuvos siuzerenų, bajorų elito pasaulėvokoje neatsirado vietos idėjai turėti savo metraštininkus.

Gedimino, Algirdo laiškai, Jogailos privilegijos bajorams, neabejotinai yra vertingi medievistikos tarpsnio kontekste, tačiau jie yra išbaigtinė mūsų valstybingumo įtvirtinimo išraiška.

Post scriptum

Lietuva XIII-XIV a. jau turi valdovus, sostinė perkelta iš Kernavės, Vorutos, Trakų į Šventaragio slėnio paunksmę – Vilnių. Užskaitykime ir Liškiavos, kaip atskiro domeno svarbą.

Tai, kad buvo kviesti pirkliai, amatininkai, žemdirbiai, kariai, juvelyrai, ginklakaliai iš kitų žemių čia kurdintis, neabejotinai iliustruoja aiškią potekstę, kad siekta tapti Vakarų kultūros dalimi.

Netgi pirmųjų misionierių – Vaitiekaus, Adalberto, Brunono apsilankymai pagoniškuose miškuose, raistuose, deja nebuvo tik bridimas į upę krikštytis, suteikiant šventą vardą, marškinius, o daugiau ekspansinis žvilgsnis vardan turtų, derlingų plotų.

Galbūt tai ir sąlygojo baltų apsisprendimą kiek įmanoma ilgiau garbinti savo dievus, laumes, raganas, kaukus, negu iškirtus medžius, išnaikinus biteles, tapti krikščionimis. Kita vertus, niekas Dievo žodžio turbūt nežygiuoja skelbti su karinėmis palydomis?

Viduramžiais pamaldose skambėjo ir visuotinė malda, prašymas apsaugoti tikinčiuosius nuo pagonių žiaurumo.

Gotlando saloje surastos kuršių laivų liekanos yra rimčiausias archeologinis pagrindimas, kad konfrontacija su Skandinavijos kontinento plėšikais vyko pilna apimtimi.

Kijevo Rusios padavimai, bylinos vėlgi lietuviams panegerikų nežarsto.

Teritoriniais masteliais LDK, Kijevo Rusia buvo solidžiausios Europos hegemonijos, gebėjusios savo sudėtyje išlaikyti ir kitų tautybių, konfesijų žmones.

Istoriografijos anotacija

Romas Batūra, solidžioje monografijoje „Lietuva tautų kovoje prieš Aukso Ordą“ (1975) LDK autoritetą tarptautiniame kontekste iškelia kaip kunigaikščių siekį stabdyti klajoklių genčių žygius į slavų kraštus, baltiškas vietoves. Nepašalinus klastingo oponento iš akiračio, būtų itin sunku išlaikyti status quo, esantį dar nuo Mindaugo valdymo, prisijungti gudų miestus.

Populiaraus pažintinio-metodinio Ingos ir Tomo Baranauskų Youtube platformos „Aktualioji istorija“ kanalo 146-147 laidos yra nuosekli enciklopedija susivokti, kas yra Kijevo Rusia, kokią rolę jos evoliucijoje vaidino mūsų kunigaikščiai.

Michailo Gruševskio daugiatomiame veikale „History of Ukraine“ (1898) gvildenama ukrainiečių tautos genezė, Kijevo Rusios valstybės periodas, ir vėliau, po Perejeslavlio rados, šliejimasis prie Maskvos kunigaikštystės, būsimos Rusijos imperijos, kaip forposto Žečpospolitos galiai sumenkinti. Atskirais skirsniais išskiriama ukrainiečių tautinio identiteto etimologija, kazokų kaip narsių Dono vyrų hierarchija, dominavimas.

V. D. Korocnak, knygoje „Zapadnije slaviani i Kievskaja Rus“ (1964) preciziškai pateikia slavų ginkluotės tipus, šarvų, šalmų, skydų, iečių, kalavijų privalumus, aptaria ginklų papuošimus.

Visada rusų, ukrainiečių istorikų veikaluose surasime noro pasipuikuoti, iškelti savo valstybę tarp kitų, kaip vienintelę ir tobulą.

Apie tai – „Senųjų laikų pasakojimas“, XI a. Nestoro metraštis. Jį laikau propagandos preambule slaviškoje sąmonėje, sklaida ir tarp kitų tautų – čekų, vengrų, kroatų.

Vargu bau, ar ukrainiečiai žinojo, kas yra Tacitas, Adomas Brėmenietis, ar turėjo romėnų – aisčių prekybinio gintaro kelio žemėlapius, kad taip imperatyviai teigė, esą lietuviai slavams mokėjo duoklę. Konkretaus pagrindimo, nuorodos Nestoras nepateikia.

Henrikas Visneris knygoje „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo pavojai“ (1991), tarsi ekspertas Abiejų Tautų Respublikos valdymo institucijoms, sukonfigūruoja priežastis, kurios inspiravo jos irimo, rezignacijos startą, kurį paspartino ukrainiečių kovos prieš lenkų šlėktas, valdovų nesugebėjimas išlaikyti kariuomenėje discipliną, drausmę, reguliarumą.

Romualdas Grigas darbe „Lietuvos piliakalnių paslaptys ir jų atodangos dabartyje“ (V.: Diemedis, 2020) detaliai aprašydamas ir pateikdamas įtvirtintų  piliakalnių šlaitų, kalavijuočiams bei kryžiuočiams buvusių mirtinomis pinklėmis, brėžinius, graviūras, nuotraukas, pretenduoja į kompetentingą veikalą paanalizuoti Lietuvos ikivalstybingumo laikotarpio gyventojų socialinius santykius.

„Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija“ (VDA. 2001) – dokumentų rinkiniai, sąvadai, faksimilės apie vasalinius- feodalinius lietuvių kunigaikščių, jų giminaičių ryšius su Polocku, Naugarduku, Vytauto Didžiojo išduotas privilegijas bajorams.

Seno leidimo knyga „Lietuvių karas su kryžiuočiais“ (1964) nuosekliu, koncentruotu tyrimo metodu išvardina visus rimčiausius mūšius tarp lietuvių ir teutonų, vardan pergalių patirtus nuostolius, gudrybes, pasalas ir jų efektyvumą.

„Lietuvių kovos su kryžiuočiais XIII a.“ (1975), redaguota Rimanto Jaso, pasiremiant Ordino kronikomis reflektyviai atskleidžia kalavijuočių, kryžiuočių žygių motyvus, požiūrį į taip vadinamus eretikus, schizmatikus pagonis.

Edvardas Gudavičius profesionaliausios apimties monografijoje „Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII a.“ (1975) akademiniu – moksliniu vertinimu, įvykių ir faktų abstrahavimu atranda lietuviams itin reikšmingą datą – liepos 6-ąją, kaip Mindaugo karūnavimą medinėje Vorutos pilyje. Tiesa, kur ji stovėjo, ar tikrai būtent ta diena pasirinkta, žinant, kad laiko skaičiavimas buvo pagal atskirą ne Grigaliaus kalendorių, išlieka hipotetiniu galvosūkiu.

Nelė Asadauskaitė knygoje-albume „Lietuvos valdovai“ (2010) galbūt nežinantiems, ką mes laikytume valstybingumo ir genčių konfederacijų vienijimosi į politinę visumą pradžia, aprašo ir tuos kunigaikščius, kurių rolė visuomeniniame, diplomatiniame kontekste nebuvo didžiulė dėl itin trumpo valdymo. Gi visa LDK – vidaus kovos, brolžudiški sąskaitų suvedinėjimai ir pan.

Kategorišku, užsakomuoju straipsniu išaukština Kuzmą Mininą  istorikas  Dmitrijus  Mitiurinas žurnale „Zagadki istorii“2021.n.21 kaip didįjį gelbėtoją po Perejeslavlio rados susiformavusios bendros Rusijos-Ukrainos valstybės nuo lenkų šlėktų vandalizmų, baudžiavos.

Mečislovas Jučas monografijoje „Lietuvos ir Lenkijos unija“ (2000) Respublikos atsiradimo veiksnius, sąlygas pasirašyti aktą, vertina šališkai, remdamasis tik Lietuvos, Lenkijos pusių susirašinėjimais, Seimo nutartimis. Kiek tai buvo patvarus juridinis įforminimas, parodė netolimas laikas.

„Karo istorijos archyvas, T. XXVIII“ (2013), skirtas išgryninti baltų karybos privalumus. Manvydas Vitkūnas visuomet turi ką naujo pateikti skaitytojui savo nepriekaištingame išmanyme apie ginklus, ginklakalystę, laidojimo papročius pilkapiuose ir vandenyje. (Karo archyvas, 2009. T. 24.)

Regina Volkaitė – Kulikauskienė knygoje „IX-XII a. kalavijai Lietuvoje“ (Iš Lietuvos kultūros istorijos. 1964) paneigia ilgą laiką visuomenėje tvyrojusį mitą, esą baltai buvo nepraustaburniai, pasitikdavo kuokomis, vėzdais, lazdomis. Žymios archeologės tyrimai realiai konstatuoja, kad turėjome išvystytą ir pelkių rūdos išgavimo, apdirbimo, ginklų kalimo procesą.

Archeologas, praktikų vadovas Algirdas Malonaitis studijoje „Siauraašmeniai pentiniai kirviai Lietuvoje“ (Tyrimų metraštis/ Istorija. T.35, 2002) kognityviniu rakursu iškristalizuoja baltišką karybos universalumą, parodo, kad vadai visada galvodavo apie papildomas atsargas, amunicijos paįvairinimus, idant turėti pranašumą lokaliose ir išorės kovose.

Gediminas Lesmaitis didžiulį ažiotažą sukėlusioje knygoje „LDK samdomoji kariuomenė XV. a. pabaigoje.- XVI a. antroje pusėje“ (2014) nurodo pareigybes, etmonų svarbą mūšių metu, kokie finansiniai kaštai būdavo atseikėti iš iždo.

„Aktualiosios istorijos“ 124-150 laidos, dedikuotos 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijai, puoselėjusiai viltis išsaugoti abiejų tautų Lietuvos-Lenkijos Respubliką ir aiškinasi Bogdano Chmelnickio fenomeno prasmę kazokiškame Ukrainos laikotarpyje.

Diplomatinės Kijevo Rusios – lietuvių vingrybės iki XVIII a. pabaigos

Vėlgi skirsnio tyrimus sunkina rašytinių šaltinių baltiškajame sąvade neturėjimas ir eventualiai verčia pasitelkti daug pasvarstomųjų hipotezių, insinuacijų.

Vienok abi valstybės (Lietuva funkcionavimą pradeda tik XIII a.) tikrai nesimėgavo uždaro, efemeriško politinės sanklodos diegimo šalies viduje bei išorėje metodu. Aišku, baltams nuolatos prikišama, kad nesidomėjo mokslu, menu, kultūra, švietimu, tarptautine situacija. Tačiau iš šių dienų praktikos pilnai galima atkirsti skeptikams: „O kiek tų įtakingų, autoritetingų suverenų ir monarchijų driekėsi aplinkui?“

Egzistavo tik Bizantijos imperija, po 843 m. Frankų karaliaus Karolio Didžiojo mirties įsimintina Verdeno sutartimi; politiniame fone sušmėžavusios vokiečių, prancūzų, italų žemės, kažkur Skandinavijoje besiblaškantys normanai, keltai, anglai, slavai, baltų gentys, mongolų totorių pulkai.

Kijevo Rusios, kaip pirminės dukterinės ukrainiečių valstybės genezė, betarpiškai susijusi su vikingų (variagai, žuvėdai) interesu pasigviešti slavų derlingas teritorijas ir arti Bugo, Okos, Dniepro upių sėsliai įsikūrusių polianų, drevlianų, polovcų, krivičių, severianų šliejimusi arčiau centro, kad iškilus pavojui, vienu arklio kanopos stuktelėjimu atjotų pagalbon.

Riurikaičių dinastija pakloja centralizuoto valdymo pamatus, o šlovę, garbę, suteikia žymiausias Kijevo Rusios kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavičius. 988 m. priėmęs krikšto regalijas, jis ėmė steigti cerkves, pastatė Kijevo Pečioros vienuolyną, nebuvo nusišalinęs nuo kultūros sklaidos. Tiesa iki X-XI a. vėlgi neatsirado metraštininko, kuris būtų nepatingėjęs būti šalia valdovų ir viską sistemingai fiksuoti objektyviu požiūriu.

X-XI a. „Senųjų laikų pasakojimas“ mano vertinimo aspektu – pirmasis slavų didybę, tariamą darną, harmoniją, brolybę deklaruojantis dokumentų rinkinys, atitolęs nuo chronologinio nuoseklumo, šališkumo, persunktas, kas ypač būdinga rusėnams, propagandiniais motyvais. „ O štai kitos tautos, kurios moka duoklę Rusiai: estai, meriai, vesiai, muromiai, čeremisiai, jemiai, lietuviai, jotvingiai, kuršiai, lyviai – tai atskiros tautos“[i]

Šių dienų bet kurios tautybės kronikos, metraščio, analo autorius pasinagrinėtų bendro Europos geopolitinio konteksto detales, peripetijas ir pasiremtų Tacitu, Jordanu, Vulfstanu, Kvedlinburgu, kuris 1009 m. pamini Lietuvos vardą. Tačiau nei kuršiai, nei jotvingiai, o ypač žemaičiai niekada nebuvo atskiromis autochtoninėmis tautomis, o tik baltų senosiomis gentimis, savo atsiskyrimo nuo Lietuvos koncepcijos nepuoselėjo.

Propedeutiškos užuominos, kad kažkas kažkam mokėjo duoklę dar neleidžia daryti prielaidos, kad buvome aneksuoti, pavergti. Tokiu atveju negalėjo plėtotis prekybiniai ryšiai su romėnais; dėl gintaro, vaško, brangių kailių mainų ar vertėjo įsikurdinti Palemonui su savo sūnumis Kunu, Jurkumi, Barkumi, Špėru?

Istorikui naudingumo svertus suteikia ir netikėtų interpretacijų, remiantis argumentais, faktais, epizodais suponavimas. Baltai neabejotinai laikomi savo tėvonijų kurjeriais, paštininkais, kviesliais dėl sukraunamų laužų ant aukštų kalvų, idant praneštų gretimoms apylinkėms, kad artinasi nuožmus priešas ir reikia suskubti padėti. Aišku, ne viskas klostėsi pergalingu scenarijumi, 854 m. pagal Rimberto aprašymus tik sulygus sumokėti duoklę, išpirką, vikingai Apuolės (Skuodo raj.) gynėjus neišsivarė vergijon.

Kiek naudinga tyrinėtojui ar šiaip mėgėjui rašyti būti kategoriškam, gali spręsti pats skaitytojas, atlikdamas įvykių, faktų palyginimus.

Lietuviškoji istoriografija to, deja, vengia, nes visuotinės istorijos tyrimų ir autorių darbai per siaurai užgriebiami, rašant vadovėlius, publikacijas.

Štai Romualdas Grigas, piliakalnių ir pilių išsidėstymo specialistas, rašo: „Mūsų piliakalniai pasaulinio lygio unikumas, nes jų niekur nėra, tik Lietuvoje, daug mažiau Latvijoje, kažkiek daugiau ir dabartinėje Baltarusijoje, jotvingių gyventose vietovėse“[ii].

Kodėl ignoruota Ukraina, Černigovo žemė, Moščiankos piliakalnyje rasti kalavijai, šarvai, autorius neatsako, bent peržvelgdamas archeologų Manvydo Vitkūno, Algirdo Malonaičio darbus.

1038 m. Kijevo Rusia sugeba terioti jotvingius, reikalaudami mokėti duoklę už nuolankumą.

Polovcai 1068 m. užgriūna Kijevą visa tūžmastimi ir griausmu. Iš šono atrodytų, kad gentys, įsikūrusios netoli šio miesto, lyg ir užtikrino valstybės stabilumo procesus, deja, nepavykdavo susitarti nei geruoju, nei įsakmesne retorika. „Senųjų laikų pasakojime“ yra išlikę pavirkavimų: „Ką mes darome, einame brolis prieš brolį, turime liautis, vienytis“, tačiau tai, deja, pasiliko tik balsu tyruose, jokiame dokumente, bulėje juridiškai antspaudu nepatvirtintas solidarumo suvokimas. Po Vladimiro Sviatoslavičiaus mirties Kijevo Rusia silpnėja valandomis, nebeužtikrindama nei saugumo, nei teritorijų  vientisumo.

1169 m. polovcai, kaip Kijevo Rusios etnoso segmentas, tiltas į vikingų žygių blokavimus, barbariškai siaubia kaimus, kartu išsigabendami moteris, gyvulius, turtą. Laimei, gelbėjimosi rolės imasi Haličas-Volynė, įžvelgdamas Rusios kunigaikštysčių Smolensko, Novgorodo, Tverės, Riazanės staigius pakilimus ir agresyvią retoriką.

Visas konvulsijas XIII a. ketvirtajame dešimtmetyje užbaigia mongolų totorių chanai, į kuriuos baugiu žvilgsniu krypo ir lietuvių kunigaikščių akys.

Medievistikos tyrinėtojai Inga ir Tomas Baranauskai Haličo-Volynės kunigaikštystei teikia itin prasmingą statusą. Tai – savotiškas Kijevo Rusios tradicijų perimamumo tvarinys, filialas.

Danilo Haličiečio karūnavimas analogiškai sutampa su LDK valdovo karaliaus Mindaugo insignijomis 1253 m. liepos 6 d. Sykiu su žmona Morta, sūnumis Rukliu, Rupeikiu, Vorutos pilyje – greičiausiai dabartinės Vilniaus katedros vietoje, tik ji buvo medinė ir, žinoma, sudegė.

Danilo užmojai buvo pasiglemžti gudų žemes, užkardinti chanų interesus Kijevo Rusioje. Užu stalo kartu su maskoliais, rusėnais nesėdėta. Anaiptol, iki Krėvos akto 1385 m. rugpjūčio 14 d., kuomet Jogaila, kaip jam ir būdinga, nesidrovėjęs pasitarti su LDK diduomene, ar ji labai jau pageidauja mozūriškos draugijos. Su lenkais konfrontacija vyko sistemingai ir lietuvių nenaudai. Jaunasis istorikas Ričardas Dediala nurodo Vytenio lankininkų triumfus Voplaukio, Trojanovo mūšiuose. Levas, Danilo sūnus įkuria Lvovą – Haličo-Volynės sostinę, kuri išsiskyrė savo architektūra, paveldu, gebėjimu rimtai aptalžyti mongolų totorių pulkus.

Romas Batūra vertingiausioje monografijoje apie LDK tarpsnį „Lietuva tautų kovoje prieš Aukso Ordą“ (1975) šališku profesionalo rakursu bando išsklaidyti skirtingų istorikų susipainiojimus paprasčiausiose smulkmenose, įvykių mozaikoje.

Kokie buvo bendri Danilo ir Mindaugo geopolitiniai interesai? Abudu suverenai – giminaičiai, Mindaugas – Danilo Haličiečio brolėnas.

Štai N. Karamzinas tvirtina, esą Danilas atima iš totorių pilis tarp Bugo, Teterevo, siekė išvaduoti Kijevą, bet grįžo iš žygio, kad apjungtų Lucko sritį, niokojamą lietuvių, tariamų sąjungininkų.

T. Narbutas rašo, kad Danilą žygiui į Kijevą vadinęsis pats Mindaugas, nors Danilas pats siekė šį miestą užimti.

K. Skirmunt viską paneigia, akcentuodamas, jog Mindaugo personalijos ambicinguose Danilo projektuose nebuvo. J. Totoraitis dar pateikia minklę – hipotezę, esą Mindaugas prašė Danilo palaukti, kol bus atsiųsta kariuomenė link Kijevo, tačiau Danilas pritrūkęs kantrybės pats tą pilį paėmė. M. Gruševskis padaro išvadą, kad Danilas siekė Kijevo žemių iki pat Dnepro.

Kyla tam tikras pasvarstomasis klausimas: gal lietuviams nebuvo svarbu strimgalviais įkurti savo valstybę, jeigu dar iki Mindaugo dominavimo ruošdavo pasiteisinusius žygius į slavų žemes? („Netrukus Voluinė ir Haličas puolė Lietuvą ir sugriovė dvi jiems priklaususias Volokovysko, Slonimo pilis“[iii]).

1273-74 m. Traidenis kariavo tik su haličėnais, o tuo metu Voluinė puolė jotvingius, gi lietuviai Lenkijoje siaubė Liublino sritį. Tai nurodė profesorius Edvardas Gudavičius monografijoje „Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII a.“.

Štai iš šių plikų faktų, kurių objektyvumą be abejo sunku dabar patikrinti, galima neabejotinai daryti kategorišką vertinimą, kad viduramžių Europoje, ypač baltų, slavų regione negaliojo išdidumo, užsispyrimo, nacionalinio identiteto, ambicijų principas.

Kaip galima leisti dukrą į šalį, kuri degina tavo kaimus, sodybas, kapoja kalavijais nekaltus žmones? Kas tai? Tik merkantilistiniai besaikiai poelgiai. Mindaugas į valdžios majestotą įžengia per kraują ir lavonus, šalindamas brolėnus, seserėnus, kaip Tautvilą, Erdvilą, atiduodamas pilis gudų žemėse. Kijevo Rusia iki pirmo jos suirimo keitė valdovus per metus keliskart.

Šiuo metu, pasiremiant istoriografija, esamais šaltiniais, istorikų siekiamybė yra išsiaiškinti, kodėl tuomet neatsirado idėjinio-politinio lyderio, autoriteto.

Haličas-Volynė lyg ir bendra kunigaikštystė, tačiau viena pusė ginasi, kita puola, kodėl? Ar buvo sudaryta kokia rašytinė teisė ar  konstitucija, įsipareigojimai tarp kunigaikščio ir bendruomenės? Algirdas irgi nesėkmingai apgula Maskvą, nesvarbu, kad 1362 m. Mėlynųjų vandenų mūšyje sumuša mongolus totorius. Tai teritorija netoli Ukrainos.

Kiek galima pateisinti Vytauto Didžiojo flirtus su Ordinu, kuomet 1362 m. Kauno pilyje žūstant broliui Vaidotui, prisiekiama su užgrobikais neturėti jokių santykių, tačiau kovoje dėl Trakų tėvonijos prieš pusbrolį Jogailą Dovydiškių miške kirsta rankomis su priešu?

Tuo nereikia stebėtis,- neseniai paskaitoje ištarė VU profesorius, rektorius Rimvydas Petrauskas. Vytautas gal dvidešimt kartų keitė tikėjimą, keitė vardą – tai jis Aleksandras, tai Vitoldas…

IX-XIII a. vyko savotiškos politinės lenktynės tarp būsimos LDK ir Kijevo Rusios. Vieni dar tik identifikavosi save kaip naciją, valstybingumo poreikių stebėsena kalėsi pirmaisiais želmenimis, o kiti jau bandė konsoliduoti savo teritorinį autonomiškumą.

O jau XIII-XIV a. svarstyklių lėkštės pakrypsta mūsų naudai, kuomet iškylame kaip galingiausia hegemonija Europoje. Gi Kijevo Rusia, apsupta Batijaus ir kitų chanų, pasilieka viena kažką įrodinėti, niekam nebepatraukli, nebegrėsminga. „Mūsų istorija neturi tradicijos tyrinėti kitų šalių istoriją, taip jau istoriografijoje nusistovėję net nuo XIX a.“[iv]

Tiek ordino šaltiniai, tiek slavų metraščiai, Henrikas Latvis, Jonas Posilgė, Bychovcas lietuvius nuo XIII a. apžarsto panegirikomis kaip kovingus, principingus, nenorinčius krikštytis, iškirsti šventų girių, miškų, sudeginti bičių dreves, avilius, stabus.

Vėlgi išlieka daug hipotetinių pasvarstymų, kodėl kryžiuočiams nepavyko aneksuoti viso Pabaltijo, kam Romos popiežius kankinosi su Mindaugu, kitais valdovais, kurie po iškilmingų procesijų įteikus regalijas, tą pačią sekundę išsižadėdavo įsipareigojimų. Kodėl po 1260 m. itin efektyvaus Durbės mūšio neištiesta pagalbos ranka prūsams, leista merdėti Herkaus Manto kariams?

Galbūt geopolitinis interesas daugiau krypo į rusėnų, gudų žemių pasigviešimą ir įtakos išlaikymą.

XIV-XV a. Europa pamiršta, kad egzistuoja Kijevo Rusia, nes ji susiskaldžiusi, nebeatremia mongolų totorių užgriuvimų. LDK tampa dėmesio centru, ypač po Gedimino laiškų popiežiui, kurie leido pasikviesti į sostinę Vilnių gabius amatininkus, pirklius, juvelyrus, karius, ginklakalius, odų perdirbėjus ir kitų profesijų atstovus.

Tomas ir Inga Baranauskai Gediminą laiko Ukrainos valstybės kūrėju, puoselėtoju: 1322 m. paėmęs Kijevą, dalinosi duoklės – jarliko našta kartu su Aukso Orda.

1410 m. liepos 15 įvykęs Žalgirio mūšis – LDK diplomatijos aukščiausias įvertinimas. Sugebėta pasikviesti čekus, Smolensko pulkus, pagaliau kuriam laikui nurytos nuoskaudos piliulės dėl pusbrolio Jogailos, brolio Skirgailos Krėvos pilyje įkalintų tėvų Kęstučio ir Birutės.

Žemėlapis rodo rodykles net į Vengriją, bendrauta su imperatoriumi Zigmantu Liuksemburgiečiu.

VU prof. Rimvydas Petrauskas Vytautui priskiria sėkmę įvedant ministro-pirmininko prototipus: maršalkos, taurininko pareigybes, kuriant kanceliariją, iždą, antspaudą.

Galbūt keistoka, kad Tanenbergo mūšis tarsi neutralizavo Ordino tolesnes ofenzyvų gaires, tačiau 1422 m. Melno taika ir Žemaičių atidavimas okupantui pusvelčiui yra didelė klaida asimiliacijos, kolonizacijos prasme.

Toliau galima daryti drąsias išvestines linijas vieninteliame panašume, tarp lietuvių ir ukrainiečių, kad iki XIX a. tautų sąjūdžio Europoje, nei per geriausius norus, negalėjo atsirasti nacionalinis mentalitetas, tapatumo įsisamoninimas dėl nepaaiškinimo apsisprendimo visiškai nešviesti tautos intelektualine prasme ir murkdytis karuose.

Nei vienoje Europos šalyje nežinau atvejo, kad pralaimėjusi šalis dar galėtų diktuoti sąlygas, laikyti save legitimia teisių turėtoja. Tai gal Žalgirio mūšis nieko neišsprendė, jeigu po jo net Marienburgo pilis nekapituliavo. 1417 m. Didžiojo magistro leidimas LDK valdovui Vytautui medžioti Ordino giriose: „Leidžiama ir suteikiame malonumą ir pramogą nekliudomai medžioti visus žvėris ir paukščius po mūsų dvarus“[v].

XV-XVII a. baudžiavos įdiegimo procesas valakuose, dvaruose ir banguojanti LDK vidaus, užsienio politikos elgsena atremiant Maskvos veiksmus. Praktiškai Livonijos karas 1557-1583 m. galėjo būti LDK visiško separatistinio-internacionalinio išskaidymo faktoriumi. Mečislovas Jučas itin konjunktūriškai pateikia 1569 m. liepos 1  d. Liublino Unijos sudarymo tarp lietuvių – lenkų priežastis.

Po šio juridinio akto Ukraina tampa Lenkijos dalimi, nes ši primindavo teritorines pretenzijas į Braclavą, Kijevą, kurio vaivada buvo Konstantinas Ostrogiškis. Nukreiptas dėmesys dėl Mikalojaus Radvilos intereso Nesvyžiuje. Plačiu spektru mąstė abi šalys apie savo žemių ir gudų, slavų kraštų išlaikymą.

Kad ir kaip etmonas Jonas Katkevičius, bajorai meilikavo Žygimantui Augustui, prašydami palikti Lietuvos vardą, savarankiškumą, lenkų šlėktos sugebėjo šantažu, įtaigumu sukurti Respubliką, kuri praktiškai kažkokių pozityvių laimėjimų nepasiekė. Lenkams vaidenosi, kad Volynė be Kijevo yra niekas, per ją lietuviai gali atsivesti totorius; Kijevo nori Ivanas Rūstusis, o Lietuva nebus pajėgi ginti Kijevo nuo Maskvos. Tad viską patikint lenkams nesklandumų nebus.

Deja, kaip rašo Henrikas Visneris, Žečpospolitos mechanizmas nefunkcionavo darniu ritmu. Karaliaus prisaikdinimas tik išimtinai Lenkijos prerogatyva. Atskiros šalys savo teritorijas gynė savistoviai ir lenkams nerūpėjo, kad Prūsiją siaubia švedų valdovas Gustavas Adolfas, 1634 m. Vladislovas IV prisijungia Černigovą, dar labiau įtvirtindamas lenkų dominavimą Ukrainoje.

Iki pat 1795 m. Žečpospolitos atitekimo Rusijai, Austrijai, Prūsijai buvo ir sėkmingų mūšių; sukurtos ekonomijos, edukacinė komisija – pirmoji švietimo Ministerija Lietuvoje, tačiau per didelis lengvabūdiškumas, švedų, Maskvos niokojantys žygiai ši politinį darinį sunaikino. 1795 m. atitekome carinės Rusijos dispozicijon, nepaisant to, kad 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija skelbė Nepriklausomybę, Tadas Kosčiuška priešinosi rusų karvedžiui Aleksandrui Suvorovui. Respublikos lėta ir skausminga mirtis buvo užprogramuota.

Kaip atrodė Ukraina šiame gausiame įvykių, pokyčių kontekste, kaip formavosi jos valstybė su kazokų ambicingumu?

Iki pat 1795 m.. Žečpospolitos likvidavimo, Ukraina savo vertę įrodinėjo per atskirą kazokų etnoso susiformavimą Zaporožėje, kur vykdavo liaudies susirinkimas – večė. Kazokai – klajokliai, anot prof. Algio Kasperavičiaus, savotiški piratai. Jie lenkams kovoti prieš Maskvą padėjo, tačiau nemėgo disciplinos, muštro, nors pačių visuomenė išsiskyrė preciziška drausme, santarve.

Kazokai minimi po Algirdo pergalės 1362 m. prieš totorius Mėlynųjų vandenų mūšio, po Vorsklos kautynių, Vytauto iniciatyva jie atsikelia gyventi prie Dniestro, Bugo, Dnepro. Faktiškai jų arealas driekėsi iki pat Kubanės. Kazokams nuolatos teko atsimušineti nuo totorių, vadovaujamų tulžingo Krymo chano Grėjaus.

1470 m. Kijevas iš kunigaikštystės tampa lenkų vaivadija. 1482 m. miestas sudeginamas, 1506 m. Klecko mūšyje totoriai patiria nepamatuotus nuostolius.

Krymas tampa Kazokų chanatu, kurio dėl susisiekimo patogumų nebuvimo (vis tik tai pusiasalis) nepasiekė nei LDK, nei Maskvos kariaunos.

Po Liublino unijos lenkai polonizuoja Ukrainą, grūdai keliauja per Gdanską į Europą.

Pagal 1596 m. Bresto uniją pripažįstama popiežiaus galia, stačiatikiai dvasininkai gali tuoktis.

XVII a. lenkai mato, kad Maskva vėl išsiderinusi, daug apsišaukėlių, silpnų statytinių, perversmų, todėl siekia hegemonijos Smolenske ir čia, remiantis rusų istoriku Dmitrijumi Mitiurinu, 1612 m. kazokai vangokai gynė Maskvą nuo lenkų puolimo. Mėsininkas Kuzma Mininas iš Balachovo stengėsi pasiaukoti ir vesti valstiečius kovon (Загадки истории, 2021, Nr. 45)

Kontraversiškai istorikai vertina Ukrainos kazokų sukilimą prieš lenkų šlėktas, vadovaujamą iš Mozūrijos atvykusio Bogdano Chmelnickio. Lenkų didikai pagrobė jo žmoną, prie Korsūnės nužudė sūnų, tad natūralu, kad užtarimo iš bejėgio snaudalio karaliaus Vladislovo IV nesulaukė. 1654 m. sausio 9 d. Rusija ir Ukraina Perejeslavlyje pamirkė ūsus į vyno taures, tapdamos pirmu brolišku branduoliu prieš lenkų despotiją, ir caras Aleksejus Michailovičius buvo ne tik caru, bet ir šventa ikona.

Karinės ukrainiečių-lietuvių metodikos charakteristika

Abi valstybės niekada neturėjo ramaus, komfortabilaus laikotarpio per visą savo egzistavimą. Tai tarpusavio kovos, smūgiai iš kalavijuočių, kryžiuočių, rusėnų, švedų, totorių, mongolų.

Galbūt rusų istoriografijoje, kur ir mes buvome laikomi slavais, ne indoeuropiečiais, lietuviai vaizduoti skrandoti, barzdoti, nemokantys laikyti peilio, šakutės. Tačiau jau Gediminas, Kęstutis, ypač Vytautas laikyti narsiais riteriais, kurių šarvuotą pirštinę paspausti buvo privilegija.

Kijevo Rusios kunigaikščiai vengė didesnio pažinčių rato, kontaktų su kitų kraštų imperatoriais, karaliais, nes laikė, kad užtenka to, ką turi.

Todėl ir kariniu rakursu jų ginkluotė, jų arsenalas nebuvo toks margas kaip mūsų. Jeigu ne protestantizmo, kontrreformacijos procesai, mes gi turėjome šansą jau XVII amžiuje, Konstantino Simonavičiaus dėka, turėti pirmąją raketą… Kodėl išradėjas pasitraukė į Gudiją – atvira polemika.

LDK nuo XVI a., po kanclerio Alberto Goštauto suredaguotų Lietuvos statutų, (1529,1566,1588) jau stengėsi nebenukrypti nuo šablonų, normų, direktyvų.

Privalomas karo vadas – etmonas, lauko etmonas, vėliavininkas, maršalka, pilies sergėtojas vaivada, iždo skirstytojas – kaštelionas ir gausybė biurokratinių pareigybių. Ukrainiečiai viską patikėjo pirmam etmonui, jo galiai ir valiai.

Žymaus etmono Mikalojaus Radvilos Perkūno metinė alga – 4000 auksinų, todėl valstiečiai prie duoklių, lažo, činšo buvo lenkiami dieną naktį. Itin sunku buvo kompensuoti nuostolius po Maskvos, švedų kampanijų.  Diduomenės maistas kaloringas: ryžiai, aviena, kiauliena, lydekos, silkė.

Tačiau anot Henriko Visnerio, Respublika buvo pajėgi daugiau pulti, negu gintis. Pažiūrėkime pilių pavadinimus – Panemunė, Raudonė – kam jos priklausė? – Švedams, vengrams. Vengrija dar suprantama, turėjome valdovą iš Transilvanijos Steponą Batorą, bet kur unijos įsipareigojimai atsikratyti kitų šalių svečių?

Ukraina visada sukviesdavo tautą gynybai, o Respublika tolydžio vis graibydavo likučius. 1621 m. Trakų rejestre tik 668 pavardės, gebančios stvertis ginklo.

1620 m. lauko etmonas išlaikė 6000 žmonių, 1622 m. biudžete skirta 115000 auksinų kariuomenės išlaikymui. Bet vėliau, ypač 1717 m. Nebylys seimas tarsi pasiunčia žinią, kad geriau mesti resursus medžioklėms, prabangai. To pasekmėje, 1772, 1793, 1795 metais, ištikus paskutiniam valstybės nuopuoliui priešintis nebuvo galios.

Į rezignacijos akivarą paniro ir Ukraina, patyrusi tariamų brolių rusų skriaudas, genocidą, tremtis. Bet tai jau kitos temos štrichai…

Išvados, apibendrinimas

Ši publikacija daugiabriauniu kampu palietė lietuvių-ukrainiečių diplomatijos, karinės logikos aspektus, kai kuriuos įdomesnius valdovų poelgius.

Matyti, kad niekas neteikė reikšmės nacionalinio intereso diskusijoms, nebuvo ilgalaikės atminties, kas ką puolė, paėmė nelaisvėn ir pan. Karai vyko dėl paties proceso, karinio dominavimo.

Ukrainiečiai bičiuliaudamiesi su rusais tiek užsižaidė, kad neišugdė itin rimtų kultūros asmenų, tokių kaip pas mus Radvilos, Goštautai, Sapiegos, Pacai.

Ši tema nebaigtinis variantas, žodį turėtų tarti ukrainiečių mokslininkai, akademikai, vystantys savo tyrimus ir Lietuvoje. Galbūt paneigtų mano argumentus, poziciją, gal tų lyderių buvo, tik ne ten jų ieškota?

Literatūra

[i] Senųjų laikų pasakojimas, X-XI a./ Nestoro metraštis, p. 17.

[ii] Romualdas Grigas, Lietuvos piliakalnių paslaptys ir jų atodangos dabartyje.-V., 2020, p. 8.

[iii] Edvardas Gudavičius, Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII a.- V., 1975, p. 97.

[iv] Inga ir Tomas Baranauskai, Aktualioji istorija, 146 laida, Rusia: Ne Rusija, pirma ukrainiečių valstybė.

[v] Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija.- V., 2001, p. 150.