Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 13 a.–15 a. viduryje© MELC

Dr. Rūstis Kamuntavičius, www.gudija.lt

Lietuvizmas – tai teorija, teigianti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo lietuviška valstybė. Nepaisant to, kad nuo XIV amžiaus rusėnai ir kitos tautos sudarė gyventojų daugumą, jų indėlis yra niekinis. Vilnius visuomet buvo lietuvių miestas, nors pripažįstama, kad didžiąją dalį istorijos lietuviai šiame mieste nedominavo. Vytis turi priklausyti tik lietuviams, nes gudai jo neverti dėl savo marginalinio vaidmens Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Be to, lietuvistai tvirtai tiki, kad istoriją galima nusavinti ir atimti, todėl bijo kaimynų, kurie esą į ją kėsinasi. Lietuvizmo reiškinys sietinas su lietuvių motyvais konstruoti savąją tapatybę ir išplitęs Lietuvos Respublikoje.

Lietuvistai žino ir labai mėgsta LDK žemėlapius, kuriuose valstybė pavaizduota nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Jie pakabinti ant sienų istorijos kabinetuose ir netgi kai kurių lietuvistų namuose. Jie žino, kad Ukraina Lietuvai priklausė beveik du šimtmečius, o Gudija – daugiau kaip penkis šimtus metų, ir jaučia nuoskaudą, kad buvusi didybė jau praeityje. Tačiau lietuvistai niekada netoleruos artimiausių kaimynų atminties apie lenkišką-gudišką Vilnių, Vilniaus kraštą ar lenkišką Liaudą. Imperializmas gali ir turi būti tik lietuviškas. Tik lietuviškas imperializmas yra sveikas, o visi kiti yra kenksmingi.

Lietuvistai nori, kad Vilniuje visi kalbėtų lietuviškai. Jiems baisu, nes šiandien mieste daug atvykėlių ir nemažai rusų kalbos. Miesto daugiatautiškumas neva lems, kad jis bus atplėštas nuo Lietuvos. Nors patys pripažįsta, kad Vilnius visuomet buvo daugiatautis ir net tuo didžiuojasi, tačiau jiems vis tiek baisu, nes įsivaizduoja, kad tik miestai, kuriuose dominuoja pagrindinės krašto tautos gyventojai, yra nepažeidžiami. Panašu, kad lietuvistai netrukus dar kartą peržiūrės savo praeitį ir reabilituos tuos, kurie prieš maždaug aštuonis dešimtmečius lietuvistams suteikė „viltį“ – padėjo pagrindus lietuviškai kalbančiam Vilniui.

Šis tekstas yra ironiškas, nes man atrodo, kad kito būdo aprašyti šiandien Lietuvoje vykstančioms diskusijoms nėra. Jis yra apie tai, kaip mes pravardžiuojame savo kaimynus, vadindami juos litvinistais. Gudai tokiais nėra, bet lietuvistai būtent taip mato ir tai jiems suteikia pasitenkinimą. Tiesa, kai kas gali priminti, neva rytiniai kaimynai „pirmi pradėjo“ – vadina mus žmudzinais ir lietuvisais. Bet ar mums reikia atsakyti tuo pačiu? Ar tai brandu? Juk kitas žingsnis bus muštynės dėl kastuvėlių ir mašinėlių toje mūsų kvadratinėje smėlio dėžėje. Ar tikrai mes gerai jaučiamės pasauliui demonstruodami tokį savo infantilizmą?

Lietuvistų žymiausias ideologas yra Adolfas Šapoka, kuris užsibrėžė tikslą „surasti lietuvius Lietuvos istorijoje.“ Istorikas lyg su rėčiu atsijojo LDK gyventojus, atmesdamas Lietuvos žemėse gyvenusius „paklydėlius ir apsišaukėlius“ – lenkus, gudus, žydus ir daugelį kitų, kurie nemokėjo arba nenorėjo kalbėti lietuviškai. Šiandien lietuvizmo ideologija yra visuose Lietuvos mokykliniuose vadovėliuose.

Lietuvistai nekenčia litvinistų ir ši neapykanta yra abipusė. Be to, žvelgdamos viena į kitą, abi pusės yra įsitikinusios, kad litvinistai nežino, jog absoliuti dauguma gudų yra litvinistai, o lietuvistai nežino, kad visi lietuviai yra lietuvistai. Abu įsivaizduoja, kad priešininkų gretos yra gausios ir galingos, todėl beprotiškai vienas kito bijo. Abiem atrodo, kad praeitį galima nusavinti ir atimti, tarsi dėžę bananų.

Lietuvistai yra šventai įsitikinę, kad Putinas irgi litvinistas. Jis neva yra perskaitęs pagrindinį litvinistų autoritetą – Mikolą Jermalovičių ir indoktrinuoja buriatus, kurie netrukus vyks žudyti lietuvių. Lietuvistai nuoširdžiai nesugeba suvokti, kad autoritarinei valstybei, kuri yra valdoma maniako-žudiko, nėra problema sugalvoti priežastį agresijai: tai gali būti provokacija pasienyje arba tiesiog noras atkurti caro imperiją, jokio litvinizmo nereikia.

Lietuvistai nekenčia ir neskaito istorikų, nes tiki, kad jie tik iškraipo praeitį. Aklai tikėdami pasirinktais istoriniais faktais, jie nenori girdėti senai istorikams suprantamos tiesos, kad patys faktai tėra konstruktai (Marc Bloch). Jie naršo anoniminiuose interneto forumuose ir kalbasi su atsitiktiniais gatvėje sutiktais žmonėmis, nes, jų manymu, tiesa gali sklisti tik gandų pavidalu. Į procesą įsijungia politikai, komunikacijos specialistai, saugumiečiai, kariškiai, influenceriai ir įvairūs kiti „patriotai“. Visi jie rungiasi, kuris aršiau apgins tą vienintelį „teisingą“ LDK istorijos variantą ir garsiau šauks apie litvinizmo grėsmę. Lyg aklieji, jie nemato, kad tik vieno „teisingo“ ir „objektyvaus“ pasakojimo apie praeitį nėra ir negali būti. Visi bandymai rasti „tą vieną teisingą” būdavo nenatūraliai dirbtiniai, dažnai baigdavosi nesėkme arba tiesiog katastrofa, ir Europos istorija yra pilna tokių pavyzdžių.

Šis tekstas yra ironiškas, nes man atrodo, kad kito būdo aprašyti šiandien Lietuvoje vykstančioms diskusijoms nėra. Jis yra apie tai, kaip mes pravardžiuojame savo kaimynus, vadindami juos litvinistais. Gudai tokiais nėra, bet lietuvistai būtent taip mato ir tai jiems suteikia pasitenkinimą. Tiesa, kai kas gali priminti, neva rytiniai kaimynai „pirmi pradėjo“ – vadina mus žmudzinais ir lietuvisais. Bet ar mums reikia atsakyti tuo pačiu? Ar tai brandu? Juk kitas žingsnis bus muštynės dėl kastuvėlių ir mašinėlių toje mūsų kvadratinėje smėlio dėžėje. Ar tikrai mes gerai jaučiamės pasauliui demonstruodami tokį savo infantilizmą?

Pabaigai – keletas rimtesnių pastabų. Vienas garsiausių XX amžiaus istorikų J. Le Goff daug kalbėjo apie istorijos problemas ir grėsmes, bet išskyrė pačią svarbiausią – istorija sukels daugiausiai žalos, jei bus paversta kultu. Istorinės „tiesos“ negali tapti tikėjimo objektu ir dogma. Tai būtų praeities ir mūsų pačių, kaip žmogiškų būtybių, kompromitavimas ir naikinimas. Akivaizdu, kad Lietuva ignoravo šį Le Goffo perspėjimą ir toli nuėjo pačiu žalingiausiu keliu. Antra pastaba yra dar rimtesnė. Atrodo, tai išgirdau kažkuriame Santaros-Šviesos suvažiavime – „kai praranda žmogiškumą, asmuo tampa patriotu“. Kitais žodžiais tariant, ką mes renkamės – kilnų santykį su kaimynu ar raganų medžioklę? Nežinau, kodėl yra toks didelis noras rinktis priešų ieškojimo kelią tuo metu, kai reikia draugų ir kai ekstremalioje geopolitinėje situacijoje turime galimybę sau ir pasauliui parodyti savo tautos brandumą.