Natalija ZVERKO

Lietuvos lobiai, kurie minimi dar antrajame Lietuvos Statute 1536 metais, neduoda ramybės ir šių dienų lobių ieškotojams. Apsiginklavę specialia įranga, jie ieško ir randa tai, kas anksčiau buvo grynas atsitiktinumas. Pavyzdžiui, Adomo Mickevičiaus poezijos rinkinyje paslėptą lobį jo savininkas antikvaras aptiko visiškai atsitiktinai, po eilinio nesėkmingo bandymo parduoti šią knygą. Apie tai rašo ru.delfi.lt.

Tokie lobiai yra Trakų istorijos muziejaus pasididžiavimas. Šiandien jų čia yra apie penkias dešimtis. 21 lobis rastas Trakų rajone, po keturis – Trakuose ir Vievyje. 2009 metų duomenimis, muziejuje saugomos 32 052 monetos.

Daugiausiai lobių mena XVII amžių. Ne todėl, kad tai buvo klestėjimo metas. Priešingai, visą tą šimtmetį Lietuva kovojo su kazokais, Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Švedija. „Rastas lobis byloja, kad jo savininkas dėl kažkokių priežasčių žuvo per karinius veiksmus ar mirė nuo karą lydėjusių ligų“, – duodamas interviu DELFI pabrėžė muziejaus darbuotojas Saulius Zalys.

Istorikas tvirtina, kad anksčiau už lobio pasisavinimą grėsė netgi mirties bausmė, kuri ne kartą buvo įvykdyta, dabar gi aptikti lobiai atitenka žemės, kur jie buvo rasti, savininkams.

– Gerbiamas Sauliau, Lietuvos lobių istorija apima beveik tūkstantį metų – nuo X iki XX amžiaus antros pusės… O kada buvo aptiktas pirmasis lobis?

– Seniausias muziejuje esantis yra Vilniaus lobis, rastas 2000 metais. Tai IX-X amžių arabų dirchamai. Tada buvo rastas vienas dirchamas ir dvi kapotos dirchamų monetų pusės. IX-XI amžiais egzistavo vadinamasis „kelias iš variagų į graikus“ ir per Lietuvą ėjo nedidelė šio kelio atšaka Nemuno ir Vilijos upėmis. Pavyzdžiui, Baltarusijos respublikos teritorijoje iki šiandien rasta per 16 tūkstančių tokių monetų, o Gotlando saloje – apie 40 tūkstančių. Lietuvoje jų ne tiek daug — apie 300 vienetų, iš jų trys saugomos mūsų muziejuje.

Lietuvoje jos nebuvo naudojamos kaip pinigai, daugiau kaip medžiaga juvelyriniams dirbiniams.

O štai pinigai, kaip tokie, Lietuvoje atsirado XIII-XIV amžiais. Pirmuoju piniginiu vienetu Lietuvoje tapo sidabrinės grivinos. Jos atrodė kaip sidabrinės lazdelės. Pusapvalės svėrė apie 100 gramų, o vėlyvesnis variantas — trikampės — buvo kiek sunkesnės ir svėrė 170 gramų. Lietuvoje jos buvo labai vertinamos. Manoma, kad tikrą karo žirgą galima buvo nupirkti už pusantros grivinos.

XIV amžiaus pabaigoje – XV amžiaus pradžioje pasirodė ir lietuviški kaltiniai pinigai. Kaip jie buvo vadinami tada, mes nežinome, o literatūroje prilipo pavadinimas „pinigėliai“ arba „dinarai“.

Chronologijos prasme irgi ne viskas aišku. Tyrinėtojų nuomonės šiuo klausimu išsiskyrė. Vieni juos priskiria didžiųjų kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio laikams, kiti – didžiojo kunigaikščio Vytauto.

2002 metais buvo rastas lobis Vilniuje, miesto Žemutinės pilies teritorijoje. Buvo rasta trikampės grivinos dalis ir 60 įvairių dinarų, kas leidžia dabar juos tiksliau sieti su didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais. Trakų muziejuje yra du lobiai su amžiaus pradžios lietuviškomis kaltinėmis monetomis.

Monetų kalykla pas mus atsirado 1495 metais, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro valdymo laiku. Tada nustatyta ir tiksli monetų hierarchija — nuo mažiausių nominalų iki didesnių. Tais laikais stambiausi buvo grašiai. Jų kalama buvo daug, jie noriai buvo priimami ir kaimyninėse šalyse. Šio laikotarpio lobių turime keturis.

Sudėtingesnė monetų sistema atsirado Žygimanto Augusto valdymo metais. Tai buvo labai didelė nominalų paletė ir Lietuva kalė pinigus ne tik sau, bet ir Lenkijos karalystei. Įdomu tai, kad lenkiškos monetos buvo lengvesnės, nors ant jų buvo Lietuvos herbai. Lenkijos pusė netgi reikalavo suvienodinti lenkiškus ir lietuviškus pinigus.

Vienas Vilniaus monetų kalyklos iždininkų kalė vadinamuosius satyrinius trigrašius, ant kurių lotyniškai užrašyta: „Tas, kuris danguje, juokiasi iš jūsų minčių“. Tai reiškė, kad suvienodinti monetų sistemos nepavyks.

– Teko girdėti, kad turite ir retą monetą — ispanišką žymėtą pustalerį?

– Istorija čia tokia. Žygimanto Augusto motina kunigaikštienė Bona Sforca susipyko su sūnumi, kai šis vedė Barborą Radvilaitę. Ji buvo įsitikinusi, kad ši santuoka nepilnavertė, manė, kad jam reikėjo vesti Italijos princesę. Ji netgi buvo kaltinama Barboros Radvilaitės nužudymu. Po pastarosios mirties ji pasitraukė į Bario prie Neapolio kunigaikštystę, išsiveždama ten labai daug pinigų. Tada išdalino juos Ispanijos karaliui, tikėdamasi, kad tas paskelbs ją Neapolio vicekaraliene. Deja, tai neįvyko — ją nunuodijo jos pačios favoritas.

Lietuva kaip tik tada kariavo Livonijoje, o Žygimantas Augustas pareikalavo Ispanijos karaliaus grąžinti dalį motinos palikimo. Viso jis negavo, tačiau dalis buvo išmokėta ispaniškais taleriais ir pustaleriais. Tada vyko Livonijos karas ir pinigų labai reikėjo, Lietuvos monetų kalykloje buvo padarytas kontrasignatas su Žygimanto Augusto monograma. Buvo pažadėta, kad po pergalės jie bus pakeisti į dvigubą sumą. Kadangi lobiuose jos aptinkamos labai retai, turbūt taip ir buvo padaryta. Lobis su taleriais buvo rastas 1972 metais.

– Kokiame amžiuje buvo rasta daugiausia lobių?

– XVII amžiuje. Ir ne todėl, kad tai buvo klestėjimo metas, kaip tik priešingai — visą šimtmetį Lietuva kariavo tai su kazokais, tai su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste, tai su Švedija. Rastas lobis byloja, kad jo savininkas dėl kokių nors priežasčių žuvo per karinius veiksmus ar mirė nuo karą lydėjusių ligų. Nepaisant to, kad XVII amžiaus lobių daug, rastos monetos menkavertės, nes šis amžius Lietuvai buvo eksperimentų metas ir pinigai keitėsi.

XVII amžiaus lobiuose yra ir tikrai vertingų monetų, tačiau daugiausia tai užsieninės monetos — liūto taleriai ir patagonai. Beje, iki popierinių pinigų atsiradimo infliacija vyko einamosios monetos nuvertėjimo sąskaita. Jeigu dabar didinamas bendras popierinių pinigų kiekis, tai tada stambūs nominalai — taleriai ir auksinės monetos — buvo nejudinamos, o visą laiką didintas smulkių pinigų kiekis.

Tame pačiame amžiuje nutiko įdomi istorija su vadinamosiomis „jefimkomis“, tai buvo rusiškas caro Aleksejaus Michailovičiaus eksperimentas. Jis nusprendė paleisti į apyvartą stambią, į talerį panašią monetą – rublį. Jau tada jis buvo įvertintas 100 kapeikų, o tai pirmas atvejis Europoje, kai stambus vienetas prilyginamas šimtui smulkesnių.

Beje, talerio svorio norma tuo momentu buvo maždaug trečdaliu mažesnė už 100 sidabrinių kapeikų svorį, todėl naujosios monetos cirkuliacijos kursas buvo priverstinai padidintas. Tai išstūmė iš apyvartos kokybiškesnę smulkią sidabrinę monetą, todėl „rublinę jefimką“ netrukus nustota kaldinti.

Reikia pasakyti, kad „jefimkos“ dažniausiai aptinkamos už Rusijos ribų randamuose lobiuose. Lietuvoje rastas lobis susijęs su 1655-1660 metų karo įvykiais ir tuo, jog Aleksejaus Michailovičiaus armija okupavo didelę LDK dalį. Lobis su „jefimkomis“ buvo rastas 1981 metais Trakų rajone. Tai 2380 monetų, iš jų šešios – „jefimkos“. Viena iš jų labai reta, kontrasignatas padarytas ant olandiško liūto talerio. Tai susiję su Maskvos monetų kalyklos klaida, mat tokie taleriai naudoti tik juvelyrikai, o ne pinigų gamybai.

– Ar daug yra XIX amžiaus — laikų, kai Lietuva priklausė Rusijos imperijai — lobių?

– XIX amžiaus lobių yra nemažai. Pavyzdžiui, buvo rastas labai įdomus XIX amžiaus pabaigos — XX amžiaus pradžios lobis, kuris buvo paslėptas knygoje. Tai pakankamai keista istorija. Tai buvo lenkiškas leidinys — Adomo Mickevičiaus poezija, išleista Varšuvoje 1888 metais. Ji priklausė vienam smulkiam Vilniaus antikvarui, kuris ilgai ir atkakliai bandė parduoti šią knygą turistams, o vėliau nusprendė iki geresnių laikų padėti ją į asmeninę biblioteką.

Visgi kartą jam kažkaip šovė mintis, kad knyga kažkokia neįtikėtinai sunki. Jis atkrapštė galinę nugarėlę ir ten rado dvylika paslėptų auksinių imperijos monetų — šešias penkių rublių, penkias dešimties rublių ir vieną penkiolikos rublių auksinę monetą. Trakų istorijos muziejus šias monetas įsigijo 2007 metais.

– Jūsų ekspozicijoje lobiai pristatomi moliniuose, nors ir pastebimai nuo laiko ir lobių ieškotojų nukentėjusiuose puoduose. Ar tai buvo tiems laikams būdinga „tara“?

– Taip, lobiai paprastai buvo slepiami moliniuose induose ir daug kas priklausė nuo aplinkybių, kurioms esant lobis buvo slepiamas. Jeigu tai buvo daroma įsiveržimo ar nelaimingo atsitikimo atveju, buvo imamas bet koks patvarus indas ir giliai užkasamas. Kartais neįprastose vietose, pavyzdžiui, netgi kapinėse, kiti lobiai buvo slepiami kasdieniniam naudojimui. Bankų tada nebuvo ir pinigai buvo slepiami tokiuose ovaliuose nedideliuose molio induose ir ne visada žemėje, kartais drevėse, kartais namuose už pečiaus. O vėliau, turbūt dėl kažkokių ypatingų aplinkybių, ten ir palikdavo.

Gaila, bet dažniausiai aptinkant šie puodai sudaužomi, žmonės renka pinigus, o didžioji dalis puodų mūsų nebepasiekia.

Dažniausiai lobiai randami atliekant žemės ūkio darbus bei remontuojant, perstatant ar griaunant pastatus. Pavyzdžiui, miesto lobį su variniais šilingais rado tada, kai buvo statoma pirmoji Trakų universalinė parduotuvė.

– Kaip įstatymai anksčiau ir dabar reglamentuoja tvarką, nustatančią kaip elgtis su lobiu jį radus?

– Įdomu, kad Lietuvoje apie tai kalbama jau antrajame 1566 metų Statute. Ten sakoma, kad jeigu lobį aptinka žemės savininkas, jis jam ir priklauso. Jeigu lobis randamas svetimoje žemėje, juo dalijamasi pusiau — dalis žemės savininkui, dalis — jį radusiam. Beje, ši aplinkybė vertė kai kuriuos slėpti lobio radimo momentą. Tik už lobio nuslėpimą buvo numatyta griežta bausmė — mirties nuosprendis! Pavyzdžiui, išliko dokumentas, tiesa, gerokai vėlesnio laikotarpio (1730 metų), kad Lietuvos teritorijoje už lobio nuslėpimą pažeidėjui buvo įvykdyta mirties bausmė.

Todėl, pavyzdžiui, 1859 metais, kai Lietuva priklausė Rusijos imperijai, veikė speciali komisija, kuri registruodavo lobius, o vertingesnius jų egzempliorius išpirkdavo ir siųsdavo į „Ermitažą“, likusieji buvo siunčiami perlydyti. Pareiškus norą, dalis lobio buvo atiduodama jį radusiam asmeniui. Kai Lietuva buvo įtraukta į SSSR sudėtį, visi lobiai buvo paskelbti valstybės nuosavybe, o jį radęs asmuo gaudavo 25 procentus jo vertės. Tik esmė čia tame, kad buvo kompensuojama brangaus metalo kaina, o ne istorinė lobio vertė.

Tokia sistema veikė ir Lietuvos nepriklausomybės metais, pakeitimai padaryti tik 2003 metais. Dabar lobis priklauso žemės, kurioje rastas lobis, savininkui. Be teritorijos savininko leidimo ieškoti draudžiama, o jeigu lobis randamas atsitiktinai ar leidus šeimininkui, jį radęs asmuo gauna 25 procentus jo vertės. Valstybė šiuo atveju turi pirmumo teisę, tai yra, gali iš šeimininko išpirkti lobį rinkos kaina, jeigu jis turi mokslinę, istorinę ar kultūrinę vertę.

– Ar įmanoma kažkaip tai įvertinti visus Lietuvoje rastus lobius?

– Žinote, visa tai labai sąlyginis dalykas! Yra reti daiktai, bet labai smulkaus nominalo, ir jie kainuoja mažiau nei paplitusios, bet auksinės ir stambaus nominalo, monetos. O viskas vertinama monetų kaina aukcionuose.

– Kaip jums atrodo, ar galima prognozuoti, kad gali būti rasti kokie nors unikalūs, vertę turintys lobiai?

– Visko gali būti… Dabar labai paplito minų ieškikliai ir žmonės lobius randa pakankamai dažnai. Tik jie juos arba palieka sau, arba išveža į užsienį parduoti. Tik labai nedidelė lobių dalis pasiekia mokslininkus.

Iš esmės lobiai iki šiol randami reguliariai. Nelabai dideli, ne europinio lygio, tačiau padedant gerai aparatūrai, kuri gali netgi nustatyti iš kokio būtent metalo yra po žeme esantis lobis, jie bus randami ir ateityje. Lobių išekojimą reglamentuojantys įstatymai to nedraudžia. Išimtis yra tik tos vietos, kurios yra paskelbtos kultūros ar istorijos paveldu.

K. Čachovskio nuotr.

www.delfi.lt