Naras žvalgosi Žeimenos upėje. A. Matiuko nuotrauka

www.voruta.lt

Į Kultūros vertybių registrą yra įrašyti 24 povandeninio kultūros paveldo objektai, esantys Lietuvoje (18 iš jų – jūroje, 6 – vidaus vandenyse). Tai išskirtinis paveldas ir apsaugos, ir lankymo prasme.

Šiemet įvykusiame, KPD organizuotame nuotoliniame povandeninio kultūros paveldo apsaugos ir į Kultūros vertybių registrą įrašytų povandeninio kultūros paveldo objektų apsaugos metodikos įgyvendinimo metodiniame seminare buvo aptartos povandeninio paveldo, esančio Lietuvos teritoriniuose vidaus ir jūros vandenyse, aktualijos, pasidalinta įdomiais tyrimų rezultatais, aptartas UNESCO priimtos ir 2006 m. Lietuvos ratifikuotos Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijos įgyvendinimas, Lietuvos ir Baltijos jūros regiono šalių praktika, nagrinėtos šio paveldo apskaitos ir apsaugos problemos. KPD Apskaitos, inventorizavimo ir registro skyriaus vyr. specialistė Augustina Kurilienė išsamiai pristatė povandeninio kultūros paveldo objektų apsaugos metodikos įgyvendinimą, teisinį reglamentavimą, jo problematiką ir kitas šios srities aktualijas. Pranešimus seminare skaitė ir dr. Elena Pranckėnaitė (Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas), Algimantas Degutis (KPD direktoriaus pavaduotojas), Laisvūnas Kavaliauskas (KPD Klaipėdos teritorinio skyriaus vyr.specialistas).

Apsaugos metodikos įgyvendinimas

KPD yra vienintelė institucija, Lietuvoje atsakinga už Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijos nuostatų vykdymą, 2020 m. parengė į Kultūros vertybių registrą įrašytų povandeninio kultūros paveldo objektų apsaugos metodiką, kuri reglamentuoja šių objektų vertingųjų savybių, jų teritorijų bei apsaugos zonų ribų viešinimą, povandeninio kultūros paveldo objektų apsaugos, tyrimų, apžiūros, informacijos kaupimo apie juos Kultūros vertybių registre bei bendradarbiavimo metodų taikymą. Seminare buvo aptartas šios metodikos įgyvendinimas. Pasak A. Kurilienės, povandeninio kultūros paveldo apskaitą ir apsaugą sunkina ir tai, kad šioje srityje yra nepakankamas ir netikslus teisinis reglamentavimas. Ir A. Kurilienė, ir A. Degutis atkreipė dėmesį į komplikuotą konvencijos įgyvendinimo situaciją.

„Kai kuriais atvejais konvencijos vykdymas komplikuotas, – sakė A. Degutis. – Į Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą dalis nuostatų iš konvencijos kol kas nėra perkelta. Minėtas įstatymas grindžiamas tuo, kad valdytojas turi prižiūrėti paveldo objektus, juos tvarkyti, o šiuo atveju jūroje nėra valdytojų, tad nėra kam taikyti įstatymo nuostatų. Pasitaiko atvejų, kai ant povandeninio paveldo objektų užkimba daug žvejybinių tinklų. Tinklai suplėšomi, dalis jų lieka ant objekto, po metų susikaupia tiek, kad ir paties objekto nesimato. Kartais tinklai nuplėšia ir dalį objekto. Sunku nustatyti, kas tai padarė. Be to, mes turime kas penkerius metus vykdyti povandeninio paveldo objektų stebėseną. Mūsų inspektoriai negali panerti, mes jokios ir įrangos neturime. Todėl 2018 m. pabaigoje KPD pasirašė bendradarbiavimo sutartį su  Lietuvos transporto saugos administracija, Valstybės sienos apsaugos tarnyba bei Lietuvos kariuomene. Taip pat neseniai pasirašyta bendradarbiavimo sutartis ir su nardymo akademija: narai įsipareigojo pagal galimybes fotografuoti povandeninio paveldo objektus ir pateikti mums informaciją“.

A. Kurilienė atkreipė dėmesį ir į kitas povandeninio kultūros paveldo objektų apskaitos ir apsaugos problemas: Kultūros paveldo centras neturi kvalifikuotų narų, techninės įrangos, foto-video kamerų, GNSS stotelių, nuotolinio žvalgymo priemonių.

Daugiausiai radinių – Rytų Lietuvos ežeruose

Archeologė E. Pranckėnaitė pasidalino informacija apie naujai nuo 2016 metų rastus povandeninio paveldo objektus, jų tyrinėjimų metodiką. Apskritai povandeniniai žvalgymai vyksta nuo 1998 metų. Archeologės teigimu, Lietuvoje yra gana daug objektų, apie kuriuos iki šiol nežinota. „Kiekvienais metais atsiranda vis naujai aptiktų. Arba mes patys atrandame žvalgydami ežerus, upių atkarpas, arba kas nors informuoja apie aptiktus keistus daiktus ežeruose. Pastaruoju metu ypač daug aptinkama Rytų Lietuvos ežeruose,- pasakojo archeologė. – Tarp žinomiausių į Kultūros vertybių registrą įtrauktų povandeninio paveldo objektų – dvi senovės gyvenvietės Luokesų ežere, datuojamos vėlyvuoju bronzos amžiumi (maždaug 600 m. prieš Kristų), mediniai tiltai Trakų ir Platelių ežeruose. Įdomus ir pernai Dubingių ežere rastas objektas – paskendusio viduramžių kario palaikai. Ežeruose užfiksuota daug paskendusių luotų (nuo bronzos iki XVI-XVII a.). Dauguma povandeninio paveldo objektų yra inventorizuoti, surašyta tiksli mokslinė informacija, laukiama įrašymo į Kultūros vertybių registrą“. Pasak pranešėjos, tarp aptinkamų objektų – vandens transporto priemonių liekanos, gyvenvietės, tiltai, žvejybinės konstrukcijos. Šalia piliakalnių esančiuose vandens telkiniuose pasitaiko ir nuskendusių archeologinių radinių.

Povandeninių tyrimų pradžia – Platelių ežere

Galima sakyti, kad Lietuvoje povandeninė archeologija prasidėjo nuo tilto Platelių ežere, kur atlikti pirmieji tyrimai. Platelių senovės tiltas – buvęs medinis tiltas, viduramžiais ant medinių polių stovėjęs Platelių ežere prie vakarinės pakrantės, apie 1,5 km į rytus nuo Platelių, jungęs Šventorkalnio pusiasalį ir jame buvusią gyvenvietę su Pilies sala. Po vandeniu išlikę medinių konstrukcijų elementų ar jų liekanų: stovinčių polių eilės, nugrimzdusios horizontalios sijos ir kitos tilto dalys. Remiantis dendrochronologiniais tyrimais nustatytas tilto pastatymo laikas – XVI a. pradžia. Esant ramiam ežerui, iš valties matyti kai kurių polių viršūnės. Platelių senovės tiltas paskelbtas povandeninės archeologijos vertybe, 2003 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą.

„Povandeninio paveldo radinių nesiekiama iškelti į krantą, nebent ypatingais atvejais ar jiems po vandeniu grėstų sunykimas.Saugiausia jiems erdvė yra po vandeniu. Pavyzdžiui, iškėlus kelių 3-6 metrų ilgio luotą būtų sudėtinga jį ir kur nors eksponuoti, o ir pats iškėlimas bei konservavimas labai brangus. Be to, UNESCO Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencija rekomenduoja kiek įmanoma tokius objektus išsaugoti jų natūralioje vietoje (in situ). Tačiau panerti ir pamatyti šiuos objektus turi galimybę ne visi. Visuomenę supažindinti su povandeniniu paveldu yra įvairių būdų: pavyzdžiui, nufotografavus sukurti 3D modelius“, – sakė E. Pranckėnaitė.

Jūros lobiai: nuo mezolito miškų iki laivų

Kaip pasakojo L. Kavaliauskas, daug įdomių objektų glūdi ir jūros vandenyse – nuo reliktinių mezolito laikotarpio miškų iki įvairiaus amžiaus laivų. „Mezolito laikotarpio miškai aptikti už 3–5 km nuo dabartinių krantų. Tuo laikotarpiu jūros pakrantė buvo maždaug ties ta vieta, – pasakojo L. Kavaliauskas. – Klaipėdos universiteto archeologų grupei vadovaujantis profesorius dr. Vladas Žulkus yra aptikęs kelias tokias buvusių miškų vietas. Medžių kamienų amžius siekia 8 – 5 tūkstančius metų. Yra teorinė tikimybė tose vietose aptikti ir to meto žmogaus veiklos pėdsakų, kadangi pirmieji gyventojai į pajūrį greičiausiai yra atėję paleoloto – mezolito laikotarpiu, t.y. prieš 10 – 5 tūkstančius metų.“

L. Kavaliausko teigimu, prieš dvidešimt metų žinota tik apie 30 Baltijos jūroje nuskendusių objektų. Šiandien yra suskaičiuota 112 objektų (daugiausiai – nuskendusių laivų). „18 iš jų jau yra įrašyti į Kultūros paveldo registrą. Palyginti tai nedidelis skaičius, tačiau reikia suprasti, kad nuskendę laivai yra įvairiuose gyliuose ir pasiekti juos nėra lengva. Tarkim, eilinis naras gali nunerti į 20 – 30 metrų gylį, o daugybė laivų guli dar giliau. Juos apžiūrėti reikia neeilinių įgūdžių, kvalifikacijos arba atitinkamos aparatūros, – sakė L. Kavaliauskas. – Aptikti nuskendę laivai yra nuo XVI amžiaus (mediniai keliolikos ir net 30 m ilgio burlaiviai) iki XX a. laivų metaliniais korpusais. Vienus bangos atplukdę prie pat kranto, dalis užnešta smėliu, kita dalis guli įvairiais atstumais nuo kranto. Gana nemažą dalį povandeninių objektų sudaro Antrojo pasaulinio karo metais nuskendę karo ir transportiniai laivai. Jūroje šalia Lietuvos sienos su Latvija, gretutiniuose vandenyse, yra Pirmojo pasaulinio karo metais (1914 m.) užplaukusio ant rusų minos ir nuskendusio galingo 126 m ilgio šarvuotojo vokiečių kreiserio „Friedrich Carl“ liekanos. Atplaukę į pagalbą laivai daugumą įgulos narių išgelbėjo, žuvo tik 8. Šis laivas ypatingas tuo, jog tai buvo pirmasis pasaulyje karinis laivas-lėktuvnešis. Ant jo borto buvo įtaisytos katapulto vietos keturiems hidrolėktuvams.“

Kito laivo istorija taip pat ypatinga. Jis rastas Klaipėdos ekvatorijoje, prie Jūrų muziejaus, delfinariumo. Prie pasieniečių angaro atrasta maždaug 100 m krantinė, kuri yra labai originaliai sukonstruota: į medinius burlaivius būdavo pakraunami akmenys, jie apkalami stulpais, nuskandinami šalia kranto ir tada ant jų viršaus įrengiama krantinė. Prie šios krantinės Klaipėdoje XVIII-XIX a. švartuodavosi burlaiviai.  L. Kavaliausko teigimu, tai viduramžių konstrukcija, vienintelė tokia išlikusi Baltijos šalyse.

Kaip pasakojo paveldosaugininkas, nemažai Baltijos jūroje yra aptikta ir Antrojo pasaulinio karo laivų, pavyzdžiui, prieš keletą metų rastas povandeninis vokiečių laivas U 580. „Juo daug kas susidomėjo, buvo narų ir iš užsienio, bandė išsivežti jo vieną detalę, laimei, nepavyko, – pasakojo L.Kavaliauskas. – Taigi, svarbu ne tik užtikrinti tokių objektų apsaugą, bet ir vykdyti jų stebėseną. Ketiname pasirašyti bendradarbiavimo sutartis ir su nardymo klubais, ir su Klaipėdos universiteto archeologais-nardytojais.“

Apsaugos problemos

E. Pranckėnaitė pasidžiaugė, kad suniokotų, išardytų, apiplėštų povandeninio paveldo objektų vidaus vandenyse neužfiksuota. Pasak jos, tai labiau gresia jūroje nuskendusiems laivams, kurie labiau traukia juoduosius „archeologus“.

Pasak L. Kavaliausko, užtikrinti povandeninio kultūros paveldo objektų apsaugą yra gana sudėtinga. Narų mėgėjų yra pakankamai daug. Nuskendusius laivus apžiūrinėti mėgsta viso pasaulio narai mėgėjai, o tarp jų pasitaiko ir tokių, kurie panėrę nevengia nusisukti nuo laivo reliktus. Tačiau dabar, kai KPD su Lietuvos transporto saugos administracija, Valstybės sienos apsaugos tarnyba bei Lietuvos kariuomene yra pasirašęs bendradarbiavimo sutartis dėl povandeninio kultūros paveldo apsaugos, apsaugoti į Kultūros vertybių registrą įrašytus nuskendusius laivus yra paprasčiau. Pakrančių apsaugos rinktinė turi saugomų objektų koordinates ir stebi, ar ties tomis vietomis neužsibūna pramoginis kateris ar žvejybinis laivelis.

Seminare buvo aptartos galimybės norintiems pamatyti tuos 18 į Kultūros paveldo registrą įrašytus povandeninio paveldo objektus. „Narai turėtų gauti leidimus, kuriuos išrašinėsime mes, KPD Klaipėdos teritorinis skyrius“, – sakė L. Kavaliauskas.

KPD informacija