Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

2010 metais pasirodė Lietuvos istorijos instituto vyresn. moksl. bendradarbės, hum. m. dr. Reginos Laukaitytės monografija* „Lietuvos Bažnyčios vokiečių okupacijos metais (1941–1944)“. Kadangi leidinio tiražas tik 500 egzempliorių, platesniam skaitytojų ratui pateikiu kai kurių temų santrauką–apžvalgą.

Šiame darbe apžvelgiami įvairūs Lietuvos krikščionių Bažnyčių veiklos 1941–1944 m. aspektai. Dėmesio centre, suprantama, yra Katalikų Bažnyčia, jos ordinariatas. Ji susijusi su absoliučia krašto gyventojų dauguma – katalikais. Visais kitais atvejais nurodoma konkreti – Stačiatikių, Sentikių ar Evangelikų Liuteronų, Evangelikų Reformatų – Bažnyčia.

Sentikių, Stačiatikių ir Evangelikų Liuteronų bei Reformatų Bažnyčios padėties 1941–1944 m. tyrimas gana komplikuotas dėl šaltinių stokos. Tačiau jis gerokai praplečia istoriografinį akiratį, galimybes paaiškinti ne tik jų vadovų, bet ir katalikų ordinariato politinių pareiškimų motyvaciją, santykius su okupacine valdžia. Kitatikiai Lietuvoje buvo kitataučiai (išskyrus evangelikus reformatus; sentikiai bei stačiatikiai – rusai, dalis evangelikų liuteronų – vokiečiai bei latviai), tad šių religinių mažumų situacijos analizė yra vienas kelių geriau pažinti tarpetninius santykius Lietuvoje. Mat nacionalizmu, protekcionizmu persmelkta politinė aplinka 1941–1944 m. gerokai sukiršino Lietuvos tautas.

Kitų Lietuvos Bažnyčių 1941–1944 m. istoriografija iki šiol yra labai siaura, ypač apie evangelikus reformatus ir liuteronus. Pastarųjų gyvenimą okupacijos metais išsamiausiai yra nušvietęs istorikas Arthuras Hermanas (gimęs vokiečių šeimoje Kaune, gyvenantis Vokietijoje), puikiai susipažinęs su Lietuvos archyvų fondais.

Vokiečių konfesinė politika Lietuvoje buvo gana palanki: įžengę į kraštą, kurio politiniai sluoksniai ir Bažnyčios deklaravo lojalumą, jie nepersekiojo Bažnyčių bei tikinčiųjų (išskyrus judėjus), toleravo religines apeigas. Sovietmečiu patyrusios grubią diskriminaciją, netekusios nekilnojamojo turto, galimybės tęsti labdaros organizacijų, konfesinių mokyklų darbą, prasidėjus vokiečių okupacijai Bažnyčios ėmė atkurti apgriautą savo struktūrą, grįžti prie įprastinės veiklos. Artimiausius kontaktus nuo pat okupacijos pradžios su vokiečių pareigūnais palaikė Kauno arkivyskupo metropolito Juozapo Skvirecko pagalbininkas vyskupas Vincentas Brizgys, labiausiai iš visų aštuonių katalikų vyskupų įsitraukęs į politinį gyvenimą. Arkivyskupas J. Skvireckas tikriausiai buvo jam suteikęs įgaliojimus kuruoti kurijos santykius su valdžios institucijomis.

Kiekvieną mėnesį saugumo policijos ir SD vadas Lietuvoje išsiųsdavo į Berlyną išsamias padėties okupuotame krašte apžvalgas, kuriose, be politinės, ekonominės situacijos, kultūrinių, sanitarinės būklės ir daugybės kitų klausimų, būdavo apibūdinami ir svarbiausi su Bažnyčių gyvenimu susiję įvykiai. Iš jų galima spręsti, kad vokiečiai buvo gerai informuoti. Pagrindinį dėmesį Lietuvoje jie skyrė lenkų dvasininkų stebėjimui, jų ryšiams su pogrindžiu. Kitų konfesijų dvasininkai taip pat stebėti: saugumo pareigūnams buvo duoti nurodymai kuo dažniau klausytis, ar jų pamoksluose nėra defetizmo, „politiškai žalingų“ teiginių.

Aiškų susidomėjimą Bažnyčiomis okupacinė valdžia ėmė rodyti nuo 1942 m., kai Vokietijos armijoms įstrigus Rytuose imtasi iš esmės „inventorinti“ Lietuvos išteklius: gegužę įvykdė generalinės srities gyventojų surašymą, generaliniam komisarui buvo perduota informacija apie bažnytinės žemės nuosavybę. Bažnyčioms vokiečių administracija parengė bent kelias anketas. Tų metų vasarą klebonams buvo pateikti klausimai apie tikinčiųjų skaičių, bažnytinių pastatų būklę, nekilnojamąją nuosavybę, pajamas iš parapijos prieš sovietų okupaciją ir po jos, apie nacionalizuotą turtą, bažnytines draugijas ir sąjungas, brolijų veiklą ir t. t. Tiesa, išsamios informacijos vokiečiai negavo, nes dauguma kunigų paviršutiniškai užpildė gautas anketas atsakydami tik į vieną kitą klausimą. Analogiškus duomenis apie nekilnojamąjį turtą pateikė ir kitos Bažnyčios.

Kartu mėginta pertvarkyti visų Bažnyčių juridinį statusą, jas įregistruoti. 1942 m. birželio 19 d. Ostlando reichskomisaras Hinrichas Lohsė išleido įsaką „Apie religinių bendruomenių teisinę padėtį“. Juo okupuotuose kraštuose veikusių religinių bendruomenių, t. y. Bažnyčių vadovai įpareigoti per tris mėnesius pranešti generaliniam komisarui svarbiausius duomenis apie bendruomenę, vadovaujančius asmenis, draugijas. Be to, jie įspėti, kad „religinės bendruomenės ir jų bendrieji bei vietos organai, vadovaujantys asmenys privalo apsiriboti religiniais reikalais“, antraip generalinis komisaras gali nubausti juos pinigine bauda, o reichskomisaras – paleisti religines bendruomenes, keliančias pavojų visuomenės tvarkai ir saugumui. Saugumo policijos lietuviškojo skyriaus viršininkas Stasys Čenkus tų metų rugsėjo 7 d. pateikė svarbiausias žinias apie penkias didžiausias Lietuvos krikščionių Bažnyčias, – jų struktūrą, valdymą ir vadovus.

Okupacinė valdžia Lietuvoje nepaskelbė Bažnyčių veiklą ribojančių įstatymų. Tiesa, 1942 m. liepos 18 d. Ostlando reichskomisaras H. Lohsė išleido minėtą „Nutarimą apie religinių bendruomenių teisinę padėtį“.

Tačiau vokiečių valdžia 1941 m. rugpjūčio 18 d. panaikino Laikinosios Lietuvos vyriausybės priimtus denacionalizacijos įstatymus, kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą paskelbė Vokietijos karo grobiu. Lietuvos valstiečiai laikinai galėjo naudotis savo žeme, tačiau neturėjo teisės ja laisvai disponuoti. Panašiai ir Bažnyčios, sugebėjusios susigrąžinti dalį turėtos nuosavybės ir faktiškai ja besinaudodamos, neatgavo nuosavybės teisių. Okupuotų rytų kraštų ministras A. Rosenbergas tik 1943 m. vasario 18 d. išleido potvarkį dėl privatinės nuosavybės grąžinimo Lietuvos, Latvijos ir Estijos generalinėse srityse, bet žemė buvo grąžinama lėtai, taikant lojalumo okupacinei valdžiai kriterijų.

1941 m. rugsėjį į mokyklas buvo vėl grąžintos tikybos pamokos ir religiniai simboliai. Okupacijos pradžioje generalinis komisaras nustatė palankias įvairių konfesijų tikybos mokymo taisykles: jos turėjo būti mokoma gimtąja kalba ir tik tie vaikai, kurių tėvai to pageidauja; ten, kur mokiniai sudarė religinę mažumą, atlyginimas turėjo būti mokamas už faktiškai buvusias pamokas, klasėje nustatant 6 moksleivių minimumą; esant mažiau mokinių, mokytojas galėjo dirbti be atlygio.

Po metų okupacinė valdžia pakeitė savo požiūrį į tikybos dėstymą – Generalinis komisariatas įsakė nutraukti šio dalyko pamokų pradžios mokyklose apmokėjimą. Vis dėlto tikybos pamokos liko tvarkaraštyje.

Kitų mokslo metų pradžioje tikybos pamokų sąskaita nutarta sutaupyti dar daugiau: šio dalyko pamokų skaičius gimnazijose ir progimnazijose buvo sumažintas perpus, palikta viena savaitinė pamoka vietoje buvusių dviejų.

Tarpukariu Lietuvoje (išskyrus Klaipėdos kraštą) visas civilinės būklės aktus tvarkė įvairių konfesijų dvasininkai. Sovietų okupacijos pradžioje nedelsiant buvo įvesta civilinė gimimo, santuokos ir mirties aktų metrikacija (1940 m. rugpjūčio 15 d. Santuokos ir Metrikacijos įstatymas). Siekiant visiškai nutraukti bažnytinės metrikacijos praktiką, iš bažnyčių buvo atimtos metrikų knygos. Kaip žinia, pagal Katalikų Bažnyčios kanonus bažnytinė santuoka yra neišardoma, o civilinė numato nesunkiai įveikiamą jos nutraukimo juridinę procedūrą.

Sovietų valdžios įvesta santuokos teisė liko galioti ir vokiečių okupacijos laikotarpiu – 1941 m. liepos 12 d. Laikinosios vyriausybės vidaus reikalų ministras išleido aplinkraštį apskričių viršininkams, apskričių valdyboms ir mestų burmistrams, nurodydamas ir toliau vadovautis minėtais 1940 m. rugpjūčio 15 d. įstatymais. Vargu, ar šis aplinkraštis pasirodė Laikinosios vyriausybės iniciatyva.

Tačiau vokiečių spaudžiama lietuviškoji savivalda parengė „Potvarkį dėl santuokinės teisės Lietuvos Generalinėje Srityje“ (priimtas 1943 m. rugsėjo 30 d. ir spalio 15 d. paskelbtas oficialiai). Šis potvarkis ne tik įteisino ištuoką, bet įsakmiai pabrėžė civilinės metrikacijos pirmenybę prieš bažnytinę. Bažnytinės jungtuvės buvo leidžiamos tik sudarius santuoką pas metrikų vedėją (I skyriaus §1 2 punktas), užsakai turėjo būti skelbiami vietos savivaldybėse (II skyriaus §5 2 punktas); potvarkis numatė, kad dvasininkas, kuris sutuoks jaunavedžius neįsitikinęs, ar jų santuoka jau įforminta pas metrikų vedėją, „baudžiamas paprastu kalėjimu“ (IV skyrius §67).

Prasidėjus žudynėms, varymui į getus, padaugėjo žydų tautybės žmonių prašymų priimti katalikybę. Skirtingai nuo kitų Europos šalių, kur nuo seno gyveno dešimtys tūkstančių apsikrikštijusių žydų (pvz., Vokietijoje 1933 m. apie 40 tūkst., Vengrijoje 1942 m. – apie 62 tūkst.), Lietuvoje iki 1941 m. vasaros tokių konvertitų tebūdavo vienas kitas. Antai 1923 m. surašant šalies gyventojus tik 36 žydai iš 153 743 šios tautybės gyventojų išpažino ne judaizmą, iš jų 7 buvo katalikai (lietuvių judėjų buvo 53).

Nepriklausomybės metais žydų krikšto atvejų padaugėjo, tačiau judaizmas liko homogeniškiausia religija. Dažniausiai tikyba keista mišrių santuokų atveju, vieną kitą savo tautietį keisti tikybą paskatindavo sėkmingai lietuvių visuomenėje pritapę konvertitai. Vis dėlto Lietuvoje nebuvo precedento, kad apsikrikštijęs žydas būtų tapęs įtakingu valstybės ar politikos veikėju.

Pagal tarpukariu galiojusį Švenčių įstatymą Lietuvoje buvo švenčiama labai daug katalikiškų švenčių: iš 18 nedarbo dienų tik Naujieji metai ir Vasario 16–oji buvo pasaulietinės. Iš pradžių okupacinė valdžia toleravo esamą padėtį, tačiau 1942 m. kai kurios religinės šventės jau buvo paskelbtos darbo dienomis. Jų šventimas iki karo pabaigos buvo perkeliamas į artimiausią sekmadienį. Tarp jų buvo ir rugsėjo 8–oji, Švč. Mergelės Marijos gimimo diena, kuri nuo 1930 m. Lietuvoje švęsta kaip Tautos šventė.

1943 m. religinių ir valstybinių švenčių sąrašas buvo iš esmės peržiūrėtas. Tų metų balandžio 6 d. generalinio komisaro potvarkiu buvo paliktos tik 8 religinės šventės: Naujieji metai, Velykos – jas švenčiant dvi dienas, Šeštinės, Sekminės – jas švenčiant dvi dienas, Devintinės, šv. Petro ir Povilo, Visų Šventųjų, Kalėdos – gruodžio 25–26 d.

Švenčių sąraše 1943 m. neliko Vasario 16–osios, tačiau įvestos kelios naujos „įstatyminės“ šventės: Tautinio darbo diena – gegužės 1–ąją, „Išlaisvinimo“ diena – birželio 22–ąją, Derliaus šventė – pirmąjį sekmadienį po šv. Mykolo.

Į 1941 m. lapkritį sudarytą Savitarpinės pagalbos Garbės komitetą kartu su visais generaliniais tarėjais, Lietuvių nacionalistų partijos vadu majoru Leonu Virbicku, Vilniaus bei Kauno universitetų rektoriais bei kitais žinomais asmenimis, įėjo Katalikų, Evangelikų ir Stačiatikių Bažnyčių vadovai: Kauno arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas ir arkivyskupas P. Karevičius, Evangelikų reformatų kolegijos pirmininkas Petras Variakojis, Evangelikų liuteronų konsistorijos prezidentas kunigas Erikas Leijeris, Lietuvos Stačiatikių vyskupijos tarybos pirmininkas protojerėjus E. Kaliskis.

Garbės komitetas, matyt, tebuvo reprezentacinis, įtakos Savitarpinės pagalbos veiklai neturėjo. Nežinia, kaip jis buvo sudarytas: liuteronų konsistorijos prezidentas E. Leijeris NKVD tardytojams vėliau kategoriškai tvirtino, kad niekas jam net nesiūlė tapti tokio komiteto nariu ar pasirašyti kokius nors dokumentus. Bažnyčių atstovai, kaip generaliniai tarėjai, greičiausiai buvo įtraukti kaip oficialūs asmenys. Vis dėlto svarbiausių Lietuvos Bažnyčių atstovų dalyvavimas Garbės komitete liudytų šios organizacijos įsipareigojimą rūpintis visų tikybų žmonėmis.

Antai okupacinei valdžiai aklai vykdant saugumo instrukcijas net vokiečių kolonistams Lietuvoje 1942–1944 m. nepavyko atgaivinti evangelikų liuteronų parapijų ir išrūpinti savo bendruomenėms dvasininkų, griežčiausiai drausta ruošti jaunuolius konfirmacijai.

Protestantų Bažnyčios Lietuvoje vokiečių okupacijos metais

Šalia vyraujančios katalikybės kitos Bažnyčios Lietuvoje buvo palyginti negausios ir neįtakingos. Iš evangelikų 1940 m. čia gyveno apie 60 tūkst. liuteronų ir 13 tūkst. reformatų; pirmieji turėjo 19 parapijų ir 36 filijas, 55 dvasininkus, antrieji – 18 parapijų ir 8 filijas, dirbo 16 dvasininkų. Šių Bažnyčių gyvenimas tarpukariu klostėsi labai skirtingai.

Visos evangelikų reformatų parapijos buvo lietuviškos (išskyrus Seirijus ir Kelmę, kur pamaldos laikytos vokiečių kalba). Tyrinėtojai pastebi, kad reformatų bendruomenė Lietuvoje buvo vieninga ir disciplinuota. Skirtingai nuo Reformatų, situacija Evangelikų Liuteronų Bažnyčioje tarpukariu buvo labai komplikuota. Ją sudarė trys tautinės grupės – tarpusavyje atkakliai besivaržantys vokiečiai (1923 m. jų buvo 28 000) su lietuviais (22 000) bei latviai (12 000), jau nekalbant apie Klaipėdos krašto liuteronus (apie 130 000 31–oje parapijoje). Pastarieji izoliavosi nuo Lietuvos Respublikos, suformavo atskirą Prūsijos bažnyčios unijai pavaldžią Bažnyčią, į parapijas priimdavo tik Vokietijoje mokslus baigusius dvasininkus. Kauno radijas kartais (ir karo metu) transliuodavo ir evangelikų pamaldas su lietuviškais pamokslais.

Iš kitų protestantų bendruomenių tik dvi didžiausios – baptistai ir septintosios dienos adventistai – tarpukariu Lietuvoje turėjo teisė tvarkyti metrikus, buvo pripažintos valstybės. Iš oficialiosios spaudos pranešimų galima spręsti, kad karo metais gyvavo septintosios dienos adventistų bendruomenė. Ji, matyt, įsiregistravo vokiečiams registruojant Ostlande gyvuojančias Bažnyčias. Okupacijos išvakarėse Lietuvoje veikė 6 adventistų parapijos ir 8 filijos, dirbo 13 dvasininkų. 1943–1944 m. sandūroje Kaune, bendruomenės salėje Donelaičio g., įvyko keletas viešų paskaitų. Šv. Rašto temas jų metu analizavo parapijos pamokslininkas Edvardas Kantaučiūnas.

Vokiečių okupacijos metais Lietuvoje gyvavo metodistų bendruomenė. 1940 m. vasarą čia veikė 9 jų parapijos, buvo 8 dvasininkai (kaip minėta, neturėję teisės tvarkyti metrikų knygų), buvo leidžiamas periodinis laikraštis „Krikščionystės sargas“. Dauguma metodistų buvo vokiečių tautybės ir dar 1941 m. išvyko į Vokietiją, jų maldos namai buvo uždaryti. Vokiečių okupacijos metais šios Bažnyčios struktūra buvo atkurta: atnaujintos pamaldos Šančių maldos namuose, kur atvyko naujai paskirtas dvasininkas. 1945 metų NKGB duomenimis, 1943 m. bendruomenės vadovas Rokas Kovalčiukas gavo valdžios leidimą atgaivinti Metodistų Bažnyčios veikimą ir buvo paskirtas Varšuvos vyskupo pavaduotoju (matyt, padėjėju). Galima tik patikslinti, kad ryšius su Lenkijos Metodistų bažnyčia R. Kovalčiukas atgaivino be okupacinės valdžios žinios. 1943 m. rugpjūtį jais susidomėjo gestapas, nes religinės bendruomenės galėjo veikti tik generalinės srities teritorijoje, konfesiniai ryšiai tarp atskirų administracinių padalinių buvo nepageidaujami.

1942 m. vokiečiams registruojant religines organizacijas reikalaujamus dokumentus pateikė Vilniaus baptistų bendruomenė (turėjusi tik 26 narius). Ji deklaravo pavaldumo ryšiais esanti susijusi su Vokietijos baptistų centru Berlyne.

Panašiai, matyt, gyvavo ir kitos protestantų bendruomenės. Negausūs, tačiau susitelkę ir neblogai organizuoti jų nariai išsaugojo bažnytinius saitus. Okupacinė valdžia nevaržė jų religinio gyvenimo, dėl ribotos įtakos, platesnės visuomenės neatpažįstamų dvasinių vadovų, jos tikriausiai nepateko į propagandos specialistų akiratį.

Monografija skirta Lietuvos krikščionių Bažnyčių (Katalikų, Evangelikų Liuteronų bei Reformatų, Stačiatikių ir Sentikių) padėties 1941–1944 m., politinio turinio bažnytinių dokumentų analizei. Joje tiriama vokiečių okupacinės valdžios konfesinė politika Lietuvoje, katalikų dvasininkijos opozicija okupaciniam režimui, ordinarų ryšiai su Vatikanu, laikysena per holokaustą, lietuvių sielovada Reiche, įvairių konfesijų dvasininkų humanitarinė veikla, pastangos apaštalauti nacių okupuotoje SSRS teritorijoje, apžvelgiami Bažnyčių nuostoliai ir kt. Atskirai tiriama situacija Vilniaus arkivyskupijoje. Prieduose publikuojami svarbūs 1941–1944 m. dokumentai, skelbiami duomenys apie nacių represuotus įvairių tikybų ir tautybių dvasininkus. Leidinys iliustruotas istorinėmis nuotraukomis.

Knygos gale pateikiama bibliografija, asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės.

* Lietuvos Bažnyčios vokiečių okupacijos metais (1941-1944) : [monografija] / Regina Laukaitytė ; Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius : Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2010 (Vilnius : Petro ofsetas). – 335, [1] p. : iliustr., faks., portr. Tiražas 500 egz. – ISBN978–9955–847–27–4

Nuotraukose:

1. Knygos „Lietuvos Bažnyčios vokiečių okupacijos metais (1941–1944)“ viršelis

2. Kristaus Karaliaus skulptūra Linkuvėlėje, pastatyta 550 metų krikščionybės įsigalėjimo Lietuvoje jubiliejui paminėti. Su iškilmėmis pašventinta 1941 10 26. Autorė – skulptorė Leonarda Šmulkštytė, Vytauto Godos nuotrauka, 2010 m.

3. Vyskupas Vincentas Brizgys, fotografuota Romoje, LCVA

4. Nemirų bažnyčia, pastatyta 1943 m., LNM

5. Pakutuvėnų bažnyčia, pastatyta Plungės klebono Povilo Pukio pastangomis 1941–1943 m., B. Aleknavičiaus nuotrauka, LCVA

6. Rytuose dislokuotų lietuvių dalinių kapelionas kunigas Zenonas Ignatavičius 1943 m., LNM

7. Arkivyskupo M. Reinio raštas kunigui K. Fulstui, 1943 10 16, MAB

8. Bažnyčios gatvė Marijampolėje 1941 m., LCVA

9. Kunigas Vladas Požėla 1937 m., 1980 m. jam suteiktas Pasaulio teisuolio vardas, MAB

10. Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, 1944 m., LCVA

11. Liuteronų kunigo Jono Mizaro darbo pažymėjimas, išduotas 1943 09 16, LYA

Pastaba. Linkuvėlėje (netoli Kauno) buvo ir Kauno arkivyskupo metropolito Juozapo Skvirecko rezidencija.

Voruta. – 2011, gruod. 10, nr. 23 (737), p. 7.