Brastos biblija, 1563 m.

Prof. Dobilas Kirvelis, Trakai, www.voruta.lt

Ar galėjo tuo metu – 1563 m. –  būti įgyvendinta tokia idėja, kuri, kaip ir Liuterio vokiškoji Biblija, jau nuo tada būtų radikaliai formavusi Lietuvos kultūrą ne tik lenkų, bet ir lietuvių rašytinės bendrinės kalbos pagrindu?

Prieš 460 metų Lietuvos Brastoje (dabar Baltarusijos Brest‘as), Radvilos Juodojo iniciatyva iš lotynų kalbos buvo išversta ir atspausdinta lenkiškoji Biblija. Kyla klausimas – ar galėjo tada – apie ~1563 m. – kartu su lenkiškąja  būti spausdinama ir Biblija lietuvių kalba ?

Šiandien žinome, kad jau 1547 m. lietuvių kalba Karaliaučiuje, kaip tam tikras įžanginis įvadas į būsimą krikščioniškąją Bibliją, buvo atspausdintas Martyno Mažvydo Katekizmas, kuriame yra patalpinta jo mokytojo Abraomo Kulviečio (~1510-1545) psalmių lietuviški vertimai. Tai rodo, kad Kulviečio, o ir kitų jo bendraminčių galvose jau slypi lietuviškas raštas ir norminė – bendrinė lietuvių kalba.

Dar 1539-1542 m., pritariant karalienei Bonai Sforcai, Abraomas Kulvietis, apgynęs disertaciją reformatoriškų renesansinių nuostatų Sienos Universitete, atvyko į Vilnių ir kartu su bendraminčiu iš Eišiškių Jurgiu Zablockiu buvo pradėję kurti lietuviško Vilniaus Universiteto pradmenis – Aukštesniąją mokyklą. O ~1544-45 m., jau pritariant LDK kunigaikščiui Žygimantui Augustui ir jo artimam draugui Mikalojui Radvilai Juodajam, rengėsi šios Mokyklos plėtrai. Bet 1548 m. mirė karalius Žygimantas Senasis ir visa politika pasisuko kitų interesų kryptimi. Stipriausia politine jėga tapo aršus katalikas Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis, nusiteikęs prieš bet kokias reformatoriškas idėjas, pasirėmęs spec. Karaliaus verdiktu, grubia jėga privertė Mokyklos vadovą, dėstytojus ir net kai kuriuos mokinius bėgti į Karaliaučių, kur juos priglaudė kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis. Už tokį Abraomo nepaklusnumą Vyskupui, į Kauno kalėjimą buvo pasodinta jo motina. Nors motinos gelbėjimui, padedant Albrechtui Brandenburgiečiui laiškais karalienei Bonai, Abraomui Kulviečiui buvo leista grįžt į Lietuvą, bet čia, keistomis aplinkybėmis susirgus, 1545 m. birželio 6 d. m. mirė ant motinos rankų Kulvoje. Ir taip baigėsi Vilniaus Reformatoriškojo Universiteto kūryba (Kaip šiandien mes visi gerai žinome, Vilniaus Universitetas – Jezuitų Akademija, be jokių nuostatų dėl lietuvių kalbos ir rašto, buvo įkurtas tik po ~50 metų, valdant Steponui Batorui, 1569).

XVI a. visoje Europoje prasideda rašto kalbos kūrimas religinių reformatų tarpe  kilus minčiai – „Dievo Žodis žmonių kalba“.  Tuo metu katalikiškoje Europoje Dievo Žodis – BIBLIJA buvo rašoma ir net skelbiama (su kai kuriomis atskirų kunigų interpretacijomis) lotynų kalba. Abraomo Kulviečio aplinka – reformatai  – M. Mažvydas, S. Rapolionis, J. Bretkūnas, B. Vilentas, M. Petkevičius, J. Morkūnas – visi suvokė, kad rašybos pagrindu turi būti pakankamai švari sakytinė kalba. Ir suprantama – Lietuvos krikščionys, visi žmonės turi mokėti skaityti ir rašyti sava žmonių kalba. Todėl pirmiausia tokia kalba turi būti BIBLIJA.

Nors šiandien žinoma, kad pirmąjį pilną Biblijos vertimą į lietuvių kalbą pateikė visą gerą dešimtmetį šiam tikslui atsidavusi asmenybė sava iniciatyva ~1590 m. Labguvos klebonas Jonas Bretkūnas (1536-1602), bet atspausdinimui tam neatsirado mecenato ir turime tik jo išlikusį rankraštį.

Spaudos istorijos pradžia LDK yra tiesiogiai susijusi su Biblijos knygų spausdinimu. Vilniuje dar prieš 1522 m.  spaustuvę buvo įkūręs Pranciškus Skorina ir joje išleido kelias Senojo ir Naujojo Testamento knygas. Visas Šventasis Raštas į lenkų kalbą – į vieną iš šnekamųjų LDK kalbų – pirmą kartą buvo išverstas ir 1563 m. išspausdintas su Mikalojaus Radvilos Juodojo pagalba. Tai buvo garsioji Brastos (arba Radvilų) Biblija, kurią vertė bent 18 žmonių.

Pirmieji Biblijos vertimai į lietuvių kalbą nebuvo išspausdinti (arba nebaigti spausdinti). Iš vokiško Liuterio vertimo Šventąjį Raštą 1579–1590 m.  išvertė Jonas Bretkūnas, bet šis vertimas nebuvo išleistas. 1657–1660 m. būdamas Anglijoje, iš lenkų kalbos ją vertė Samuelis Boguslavas Chylinskis. Šis vertimas buvo pradėtas spausdinti, bet, nesulaukus Lietuvos evangelikų reformatų paramos ir pritarimo, darbas buvo nutrauktas, o jau išspausdinta Senojo Testamento dalis buvo atiduota į makulatūrą. Visas Naujasis Testamentas lietuvių kalba pasirodė tik pačioje XVIII a. pradžioje. Netrukus Mažojoje Lietuvoje buvo išspausdinta ir visa Biblija.

Lietuvių kultūros istorikus labiausiai jaudina, kad neatspausdinus plačiam naudojimui Biblijos lietuvių kalbos rašmenimis, Lietuvos kultūros raida tapo lenkiška, arba net vėliau – rusiška. Mes visi gerai žinome Adomą Mickevičių ir jo „Poną Tadą“ su pirmųjų „Litwo, Ojczyzno moja! ty jesteś jak zdrowie;…“ eilučių istorija…

Bet kur kas svarbiau Reformacijos raidą vertinti istoriniu požiūriu. Ypač svarbus Radvilos Juodojo reformizmas, jį lyginant su Anglijos – Angliškoniškąja Reformacija, atsiradusia 1534 m., kurios iniciatorius buvo karalius Henrikas VIII, atskyręs Anglijos bažnyčią nuo Popiežiaus, katalikybės, taip protestuodamas prieš popiežiaus sprendimą neanuliuoti jo santuokos. Henrikas VIII konfiskavo katalikų bažnyčios turtą, panaikino celibatą.

Tuo tarpu Radvilų Reformacija pasireiškė savita nuostata, artimesnė Šveicariškajam Kalvinizmui (Jonas Kalvinas, 1536 m.), siekianti didesnio politinio LDK savarankiškumo nuo Lenkijos, siekiant gilesnio krikščionybės etinio pagrindimo, kuriuos kėlė dar anglas Džonas Viklifas (~1382 m.), čekas Janas Husas (1412-13 m.). Nors ir palaikydami Radvilos politinius kontaktus su Karaliaučiumi, bet tiesioginių reformatoriškų ryšių su protestantais nebuvo. Ir todėl lietuviškas protestantizmas Mažojoje Lietuvoje vystėsi nepriklausomai nuo Vilniaus. Reformatai ir protestantai neigė popiežiaus neklystamumą, indulgencijas, atsisakė celibato. Radvila Juodasis laiškais vedė ideologinius-teleologinius disputus krikščioniško tikėjimo klausimais, bendravo su kitais dvasininkai turėdamas ir savąją nuomonę.

Bet Radviloms, atrodo, labiau rūpėjo LDK politinis savarankiškumas nuo Lenkijos, ir manė, kad tam įgyvendinimui pakaks savitos – reformatoriškos krikščionybės. Lietuvių liaudies, kaimiečiuose – lietuvybėje jie LDK svarbios jėgos nematė. Nes LDK buvo daugiatautė (lietuviai, žemaičiai, daugiausia rusėnai – gudai ir ukrainiečiai), polireliginė (krikščionys – stačiatikiai, katalikai, graikų-katalikų; judėjų, musulmonų, karaimų bei įvairiausių šių tikėjimų šakinių variacijų). Todėl būdami gan dideli tautiniai ir religiniai tolerantai, nors patys buvo kilę iš tvirtai-lietuviškos Aukštaitijos, vargu ar dar mokėjo lietuvių kalbą net jos šnekamajam supratimui. Rudasis Radvila, kurio valdos buvo Šiaurinė Lietuva – Biržų kraštas, gal dar kai ką lietuviškai suprato. Minima, kad jo sesuo – Barbora Dubingiuose pasakydavusi ir lietuviškai.

Bet Radvilos Juodojo aplinka buvo tvirtai lenkiška. Jis pats jaunystėje augo Krokuvoje kartu artimai draugaudamas su bendraamžiumi, būsimu LDK Kunigaikščiu ir Lenkijos Karaliumi Žygimantu Augustu. Tai ir jo motina – Ona Kiškaitė, kilusi iš Nesvyžiaus lenkų Kiškų giminės, be to ir žmona – Lenkijos didikų giminės Elžbieta Šidlovicka. Būdamas silpnos sveikatos Juodasis – mirė 50 m amžiaus (1565 m.). Ir visa tai lėmė, kad jo vaikus, auklėtus reformatoriškai, taip radikaliai psichologiškai paveikė jėzuitai, ypač būsimas VU Rektorius Petras Skarga, kad šie tapo aršiais katalikais. Sūnus Jurgis 26 m. amžiaus tampa (padaromas) Krokuvos, Vilniaus vyskupu ir kardinolu. Jie visi, Tėvo ir Dėdės Radvilų palaikus, palaidotus Vilniaus Lukiškėse – Lietuvos Reformacijos ideologijos centre, Juodojo sūnaus – Vilniaus Vyskupo Jurgio Radvilos nuoroda demonstratyviai (~1590 m.) iškeliami į Dubingius, o Reformacijos Centras perleidžiamas jėzuitams. Taip buvo pasiektas Lietuvos katalikybės, o taip pat ir Lenkijos karalystės  triumfas prieš LDK ir Lietuvos Radvilų Reformaciją.  Paskutiniuoju, liūdnoku Radvilų bastionu tenka paminėt Jonušą Radvilą (1612 – 1655 m.), kuriam 1654 m. teko Vilnių atiduot Maskvos Carui Aleksejui Michailovičiui (1629 – 1676 m.), o kitais, 1655 m., pasirašyti ne labai garbingą Kėdainių sutartį su Švedija. Ir taip šiandien ištikimais Reformacijai išliko negausios bendrijos su savo parapijomis Biržų, Kėdainių kraštuose, bei solidarizuojantys su jais Mažosios Lietuvos – Tauragės ir Klaipėdos protestantai.

Taip baigėsi dar vienas – Radvilų – bandymas LDK paversti savarankiška Rytų Europos Valstybe – Imperija. Žinoma, ši galimybė buvo kur kas mažiau reali, nei tokią galimybę savo laiku praleido Vytautas 1425-1430 m.

Lietuvos valstybę pavyko atkurti tik po gerų ~250 metų, XX a. 1917-2022 metais ir tai su 50 metų Rusijos okupaciniu intarpu.

Atrodo, kad dar ir šiandieninė Lietuva yra taip stipriai paveikta ir veikiama katalikiškos konservatyvios krikščionybės nuostatomis, kad nelabai nori prisiminti ir paminėti Lietuvos Reformacijos. Nors Vakarų Europoje 2017 m. buvo plačiai paminėta 500 metų Martyno Liuterio Reformacija, kaip Europinės kultūrinės –  Pramoninės (Industrinės) Revoliucijos pradžios signalas. Praeitame, XX- ajame šimtmetyje gyvenome antrajame Pramoninės Revoliucijos – pasaulietinio Reformizmo periode, o XXI-ajame jau žengiame Mokslo-Technologijų kūrybos – Transhumanizmo raidos keliu – su kuriamu Dirbtiniu Intelektu, Dirbtine Gyvybe einame  į Post-Humanizmo epochą.

Tai paminklinės atminimo stelos – Martynui Mažvydui, Abraomui Kulviečiui, Stanislovui Rapolioniui, Baltramiejui Vilentai, Jonui Bretkūnui, Andriui Volanui,  Juodajam ir Rudajam Radviloms, Merkeliui Petkevičiui ir Jokūbui Morkūnui. Tai Asmenybės, suteikusios postūmį laisvai minčiai ir svarbiausia – padovanoję unikaliajai senajai lietuvių kalbai – raštiją.  (Skulptorė Dalia Matulaitė, architektas Jūras Balkevičiaus)

Literatūra ir šaltiniai

Dainora Pociūtė. Nematomos Tikrovės Šviesa, VUL, 2017;

Dainora Pociūtė http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LD00/Dainora_Poci%C5%ABt%C4%97._Mikalojus_Radvila_Juodasis_ir_LDK_evangelik%C5%B3_bendruomen%C4%97s_susik%C5%ABrimas.LD0003.pdf

http://dobilas.kirvelis.lt/istorija/33-reformacija-reformizmas-transhumanizmas

https://drive.google.com/file/d/16ReSwTzlNUmVlTkj2-Y1IbhWggJjtnFY/view