Pirmasis medinis Alytaus tiltas, ant kurio 1919 m. žuvo karininkas Antanas Juozapavičius 

Vlada ČIRVINSKIENĖ, Pasvalys, www.voruta.lt

                             Skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100 – čiui, Vasario 16 – ajai

Lietuvos karininkas ir Nepriklausomos Lietuvos (1918 – 1920 )  gynėjas Antanas Juozapavičius gimė 1894 metais vasario  13 d.  Švokštonių dvare. Jo tėvai buvo nuomininkai. Ūkininkauti nesiekė, todėl 1901 ar 1902 metais tėvas su šeima persikėlė į Rygą uždarbiauti. Antanas mokėsi liaudies mokykloje, kuriai vadovavo mokytojas A. Buivydas, buvęs lietuvis patriotas. Mokytojas pastebėjo  Antano gabumus ir tėvams patarė būtinai leisti jį gimnaziją. Antanas Juozapavičius įstojo į Rygos „Aleksandrovskajos“ gimnaziją, tačiau jos nebaigė – už lietuvybę ir neklusnumą  caro vyriausybei iš šeštos klasės buvo pašalintas. Tuo laikotarpiu Antanas Juozapavičius apsisprendė esąs lietuvis. Tai didžiausios įtakos, matyt turėjo Lietuvoje praleistos atostogos.

1915 m. Antanas Juozapavičius išvyko į Maskvą, stojo savanoriu į batalioną, kur ištarnavęs porą mėnesių buvo priimtas į karo mokyklą. Ją baigęs, tarnavo 57 atsargos pulke Tverėje. Būdamas pulke nerimo, kad jam reikia dirbti svetimųjų, rusų naudai, o jo brangi tėvynė verčiama pelenais ir griuvėsiais. Jo siela veržėsi  Tėvynėn: dirbti tarp savųjų, dirbti Lietuvos naudai ir gerovei. Kol kas buvo neįmanoma, jis stengėsi būti arčiau tų žmonių, kurie siekimais ir idealais artimi lietuviams,  t.y. tarp latvių.

Karininkas Antanas Juozapavičius

O tuo metu latvių batalionai jau buvo suorganizuoti. Kelis kartus Antanas Juozapavičius prašėsi pulko vado perkelti į latvių batalionus.  Po ilgų svarstymų pateko į šeštąjį latvių Tukumo pulką. Tame pulke kovojo Rygos fronte prieš vokiečius, buvo kontūzytas. Vėliau už narsumą apdovanotas Šv. Onos ordinu.

1917m. Rusijoje ėmė kurtis lietuvių kariniai daliniai, karininkas Antanas Juozapavičius vienas iš pirmųjų ėmėsi  šio darbo. Aktyviai dalyvaudavo lietuvių karių suvažiavimuose, buvo renkamas į vykdomąją valdžią, buvo narys įvairių delegacijų, vykstančių pas Rusijos karinę vadovybę prašyti leidimo Rusijoje steigti lietuvių karinius dalinius. Kai toks leidimas buvo gautas, Antanas Juozapavičius buvo paskirtas Vitebsko lietuvių bataliono vadu.

Bolševikams paėmus valdžią Rusijoje, lietuvių daliniai buvo išformuoti. 1918 m. birželio mėn. jis grįžo į Lietuvą, į Vilnių, kur buvo dedami  pagrindiniai valstybės atkūrimo pamatai. Būdamas karininkas, jis stojo į Lietuvos kariuomenę, o 1918 – ųjų lapkritį, susikūrus pirmajai Lietuvos vyriausybei, Antanas Juozapavičius buvo paskirtas krašto apsaugos adjutantu. Pėstininkų pulkui iš  Vilniaus persikėlus į Alytų, jis buvo paskirtas pulko vado padėjėju, o netrukus ir vadu.  Antanas Juozapavičius buvo energingas, drąsus ir darbštus pulko vadas.

1919 m. savo  25 –ojo gimtadienio ryte, karininkas Antanas Juozapavičius kautynėse dėl Alytaus žuvo ant Alytaus tilto pakirstas bolševikų kulkos. Antanas Juozapavičius – pirmasis karininkas, žuvęs kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės. Palaidotas Alytuje 1919 m. vasario 14 d. Alytaus Šv. Liudviko bažnyčios šventoriuje. 19I9 m. balandžio 28 d. iškilmingai perlaidotas Alytaus miesto kapinėse prie Šv. Angelų sargų bažnyčios.  1925 m. vasarą I – asis dzūkų pavasarininkų kongresas karininko Antano Juozapavičiaus žuvimo vietoje prikalė paminklinę vario lentą – J. Zikaro darbo bareljefą. 1937 m. vietoj senojo medinio tilto buvo pastatytas naujas gelžbetoninis tiltas ir pavadintas Antano Juozapavičiaus vardu. Prie jo pritaisyta ir anoji paminklinė lenta.

Alytaus kapinės

Pasvalio katalikės moterys yra keletą kartų dvasinių – kraštotyrinių  konferencijų ant ratų metu aplankę karininko Antano Juozapavičiaus tėviškę  (Vaškų seniūnija). O  kai vykstame į Pivašiūnus,  Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų atlaidus, tai būtinai  aplankome savo bičiulius Alytuje.  Su aktyvia visuomenininke bei „Dzūkų pulkucių“  vadove Antanina Urmanavičiene bei jos bendraminčiais  kartu organizuojame renginius tautine patriotine tema.  Alytuje beveik kasmet  aplankome du kapus:   tai pirmojo  Lietuvos karininko  Nepriklausomos Lietuvos gynėjo  Antano  Juozapavičius (žuvęs 1919 m. vasario 13 d.) ir Lietuvos   savanorio  Laisvės gynėjo  Artūro Sakalausko (žuvęs 1991 m. rugpjūčio  21 d.). Malda, literatūriniais posmais, tautine giesme bei žvakių šviesa pagerbiame šių didžiavyrių  kilnų  žygdarbį dėl mūsų Lietuvos Nepriklausomybės, dėl Laisvės ir tvirtos mūsų tautos  vienybės.

Paminklas A.Juozapavičiui

Naudoti šaltiniai: knyga „Užaugau Pasvaly“  Vilnius, 1997 m. Pasvalio Katalikių moterų  surinkta kraštotyrinė medžiaga.