www.etikoskomisija.lt nuotr.

www.voruta.lt

Šiandien, 2021-02-04, „Lietuvos ryto“ žurnalisto Vytauto Bruverio publikacijoje „Po kaltinimų istoriją verčiant radikalios dešiniosios propagandos bastionu – įtarimai dėl lėšų grobstymo“  yra pateikta tiesai prieštaraujanti dezinformacija apie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (toliau – Centras), o pats straipsnis esmingai prieštarauja Visuomenės informavimo įstatymui (16 str. „viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi visuomenės informavimo priemonėse pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių“, 41 str. „žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais“) bei Visuomenės informavimo etikos kodeksui 3, 5 ir 6 straipsniams.

Žurnalistas V. Bruveris, nepatikrinęs skelbiamų faktų, neišklausęs ir nepaskelbęs kitos nuomonės, remdamasis anoniminiais šaltiniais paskelbė šias tikrovės neatitinkančias žinias:

„[Centre] galimai piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi siekiant asmeninės finansinės naudos grobstant valstybines lėšas“

„Kokius paminklus reikia statyti, o kokių ne, vienašališkai sprendžia LGGRTC Memorialinio departamento vadovybė“,

„Neaišku, kaip įkainojami statymo darbai, apskaičiuojami medžiagų kiekiai“, „pasižymintys itin nekokybišku darbu“ .

„Šios įmonės vadovas Motiejus Jakubauskas galimai susijęs asmeniniais ryšiais su LGGRTC generaliniu direktoriumi A. Jakubausku.“

Jei žurnalistas V. Bruveris dirbtų laikydamasis Visuomenės informavimo įstatymo ir etikos kodekso būtų sužinojęs, kad ši dezinformacija neparemta jokiais argumentais ir faktais, kad paminklų statymą numato Centro Taryba savo strateginiame plane, o paminklai statomi paskelbus konkursus ir pasirašius dvišales arba trišales sutartis su savivaldybėmis ir visuomeninėmis organizacijomis, nei vienas paminklas nepastatytas be istorinio archyvinio pagrindo, tarp Centro gen. direktoriaus A. Jakubausko ir UAB „Sonetas ir Ko vadovo M. Jakubausko nėra jokių giminystės ryšių, sutampa tik pavardės,  pirkimo sutartis su UAB „Sonetas ir Ko“ sudaryta 2020 m. kovo 30 d., o A. Jakubauskas LGGRT centro gen. direktoriumi paskirtas 2020 liepos 1 d.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Kreipimasis dėl netiksliai pateiktos informacijos straipsnyje

„Po kaltinimų istoriją verčiant radikalios dešiniosios propagandos bastionu – įtarimai dėl lėšų grobstymo“ (Vytautas Bruveris „Lietuvos rytas“ 2021-02-04)

                      Gerbiamieji, norėčiau prisistatyti – esu Motiejus Jakubauskas, UAB „Sonetas ir ko“ vadovas, Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininko pavaduotojas, Vytauto Didžiojo paminklo pastatymo fondo pirmininkas, Tautinių mažumų departamento prie LRV tautinių mažumų tarybos narys. 1998 m. kartu du broliu įkūriau vieną pirmųjų įmonių Lietuvoje, besiverčiančių akmens atvežimu į Lietuvą, gaminančių akmens gaminius ir apdirbančių akmenį. Pradėjome dirbti su garsiausiais skulptoriais: Jonu Jagėla, Stanislovu Kuzma, Alfonsu Ambraziūnu, Gintautu Lukošaičiu, Juozu Šlivinsku, Regimantu Midvikiu, prof. Leonu Žūkliu, Virginja Babušyte – Venskūniene, Jonu Venskūnu, Mindaugu Junčiu ir kt. Taip pat vykdžiau bendrus architektūrinius projektus su žinomais architektais: Gintautu Čaikausku, Algimantu Kanču, Gintautu Natkevičiumi ir kt.

                      1999 m. prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos drauge su gerbiamais bendraautoriais pastatėme paminklą generolui Jonui Žemaičiui – Vytautui (skulptorius Gintas Lukošaitis, architektas Mindaugas Mačiulis). Užsakovas buvo LR krašto apsaugos ministerija. Tuomet, kaip profesionalus ir laiku darbus atliekantis rangovas buvau pakviestas dalyvauti LGGRTC rengiamuose konkursuose dėl įamžinimo atlikimo darbų. Bendradarbiavimas su LGGRTC prasidėjo vadovaujant gerb. direktorei Daliai Kuodytei, tęsėsi vadovaujant gerb. Teresei Burauskaitei ir gerb. Adui Jakubauskui. Vyko darbai įamžinant partizanų, kovotojų už Lietuvos laisvę žūties vietas visoje Letuvoje. Visada dalyvaudavau LGGRTC skelbuose konkursuose, o juos laimėjus – visada kokybiškai ir sąžiningai atlikdavau darbus.

Kokiu tikslu tą rašau – norėčiau pastebėti, kad šiandien Lrytas.lt portale paskelbta informacija yra vienpusė, neatitinkanti tikrovės, neparemta faktais ir tyrimu. Gaila, tačiau gerb. V. Bruveris nepasivargino išklausyti abiejų pusių, pateikė vienašališką informaciją. Jeigu tikslas būtų atlikti tyrimą – gerb. žurnalistas pateiktų abiejų pusių pasisakymus. Jam būtų žinoma, jog esu pastatęs ne mažiau nei 100 atminimo ženklų, įamžinančių laisvės kovas visoje Lietuvoje bendradarbiaujant su įvairiomis institucijomis ir privačiomis įmonėmis. Būtų žinoma, jog iš dalies savo lėšomis pastačiau paminklą Raižių km., Alytaus raj. Vytautui Didžiajam ir Žalgirio mūšiui atminti (skulpt. Jonas Jagėla, arch. R. Balčius). Taip pat – Šiluvoje ir Kaune pastačiau paminklus popiežiui Jonui Pauliui II- ajam (skulpt. Prof. Cz. Dzwigajus), už kuriuos buvau Arkivyskupo S. Tamkevičiaus apdovanotas popiežiaus Jono Pauliaus II – ojo medaliu. Taip pat – Aukštuosiuose Paneriuose pastačiau memorialą vietinės rinktinės kariams savanoriams (skulpt. J. Šlivinskas, arch. A. Mikėnas) kurie buvo ten sušaudyti. Už šį darbą esu apdovanotas Garbės Kryžiumi. Marijampolėje esu pastatęs paminklą Tauro apygardos partizanams (skulpt. A. Ambraziūnas). Esu begalėje bažnyčių atlikęs specifinius akmens apdailos darbus, įskaitant altorius, tabernakulius, įvairias skulptūras. 2000 m. Esu pastatęs skulptūrą „Motinystė“ (skulpt. L. Žuklys) Vilniaus Antakalnio klinikinės ligoninės kieme. 2005 m. pastatytas paminklas vyskupui Motiejui Valančiui Kaune (Skulpt. L. Žuklys).Galėčiau ir toliau  vardinti atliktus darbus, tačiau ši informacija yra plačiai pasiekiama, todėl bet kuris, norintis ją rasti ir turintis tokį tikslą tą lengvai padarytų.

Toliau – straipsnyje kviečiama pasidomėti kokie mano ir Ado Jakubausko ryšiai. Tad turiu nuvilti – esame bendražygiai vykdant veiklą Lietuvos totorių bendruomenių sąjungoje nuo 1995 m. Mus siejo bendra patriotinė kryptis ir požiūris į Lietuvos tautiškumą ir laisvę. Kartu kūrėme bendrą tautinių mažumų politiką, palaikėme ryšį su kitais tautinių mažumų atstovais, dirbome įprasminant Lietuvos laisvės kovas ir simbolius. Tad, norėčiau priminti, kad 2021 m. Seimo yra paskelbti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Totoriai visada buvo lojalūs Lietuvai, ir gerb. V. Bruveris meta labai didelį šešėlį ant totorių bendruomenės, kursto nesantaiką nepasirūpindamas išklausyti abiejų pusių ir argumentų.

                      Dar daugiau – straipsnyje teigiama, jog iki 2018 m. Darbai buvo atliekami be projektinės dokumentacijos ir pan. Tai yra netiesa, nes be šių dokumentų ir maketų neįmanoma pagaminti paminklo ar kito statinio. Tą gali patvirtinti bet kuris profesionalus darbų atlikėjas. Aš šią medžiagą turiu (kaip ir LGGRTC) ir galiu ją pateikti reikalui esant. Be to, kuri valstybinė institucija gali sau leisti atlikti tokius darbus be dokumentacijos ar be leidimo statyti įamžinimo ženklus. Beje, turiu pažymėti, jog daug darbų buvo atlikta tiesiogiai bendradarbiaujant su skulptoriais, kurie laimėję kunkursus, skelbtus LGGRTC, pasirinkdavo įmonę UAB „Sonetas ir ko“ darbams atlikti. Tai įrodo, jog darbus atliekame kokybiškai, kadangi skulptoriai nesirinktų nepatikimo atlikėjo jų darbams įvykdyti.

Tad, labai galia, kad turėjau padaryti tiriamąjį darbą, kurį turėtų atlikti kompetentingas ir tiesą atskleisti turintis žiniasklaidos atstovas.

Labai prašyčiau pateikti informaciją apie  UAB „Sonetas ir ko“ , kuri pagrįstų straipsnyje paminėtus teiginius („……UAB „Sonetas ir KO“ pasižymintis itin nekokybišku darbu, pateikiantis apmokėti sąskaitas, keliančias abejonių, nes dažnai pastatytas rezultatas neatitinka projektinės idėjos (dydžiu, proporcijomis, kurie tikrovėje dažnai yra numažinti“ arba
„iki pat 2018 m. paminklai buvo statomi iš esmės be jokios projektinės dokumentacijos, todėl neaišku, kaip įkainojami statymo darbai, apskaičiuojami medžiagų kiekiai. Ilgą laiką egzistavo praktika, jog pakanka menininko maketo, kad akmentašys pagamintų paminklą. Tokiu atveju atliktų darbų ir medžiagų kiekių kontrolė iš esmės nevykdoma, todėl galimai pažeidžiama finansinė drausmė, nes neaišku, ar tikrai nepermokėta už padarytus darbus“).

Jeigu įrodymų tokiems teiginiams nėra – drįsčiau manyti, jog tai yra šmeižtas, kuris neigiamai paveiks įmonės santykiams su užsakovais. Taip pat nukentės (ir jau nukentėjo) įmonės įvaizdis. Todėl, prašau arba pateikti įrodymus straipsnyje pateiktai informacijai arba tą informaciją viešai paneigti.

Su pagarba,

Motiejus Jakubauskas