Dr. V. Bortkevičienė, gyd. J. Prasauskas, www.voruta.lt

Iki XV a. Vakarų šaltiniai Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę mini kaip Karalystę, o slavų šaltiniai ją vadina Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste.
XIV a. Lietuvos politinė padėtis itin pasunkėjo. Kryžiuočių ordinas, nugalėjęs prūsus, latvius ir jotvingius, siekė pavergti LDK ir prie Baltijos sutelkti jėgas prieš slavus. Lietuvos pozicijos rusų žemėse tuo metu buvo netvirtos, todėl jai reikėjo sąjungininko, tačiau su pagonišku kraštu sąjungos nieks nenorėjo. Jogailai tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, kraštas buvo labai išvargintas nuo karų su Ordinu. Viltys atsilaikyti mažėjo. Reikėjo imtis priemonių, kaip sumažinti kryžiuočių nešamą pražūtį. Jogaila ir Vytautas suprato, kad vien karinėmis priemonėmis karo prieš ordiną nelaimės, todėl ėmė galvoti apie derybas, diplomatiją ir, svarbiausia, krikštą. Lietuva krikštą galėjo priimti iš trijų valstybių, bet Jogaila nusprendžia krikštą priimti iš Lenkijos.( 1 p. 203)
Mirus Kazimierui Didžiajam (1370 m.) pasibaigė Lenkų karalių giminė. Lenkijos sostas atiteko Vengrijos karaliui Liudvikui, Kazimiero sesers sūnui.
Pačioje Lenkijoje tuomet siautė netvarka ir neramumai. Karalių giminei išmirus, sostas atiteko jaunai, vos keliolikos metų amžiaus, vengrų karalaitei Jadvygai, kuri buvo sužadėta su vienu vokiečių kunigaikščiu. Tačiau lenkai bijojo: jeigu jų karalienė ištekėtų už vokiečio, vokiečiai galėtų pavergti visą jų valstybę. Lenkai nutarė Jadvygai vyro paieškoti Lietuvoje (3 p. 81).
XIV a. Lenkijos užsienio politikos pagrindinis tikslas buvo atremti vokiečių agresiją ir atsiimti iš Ordino užgrobtas žemes. Šioje kovoje lenkai tikėjosi gauti paramos iš Vengrijos bei Lietuvos. Tada lenkų ponai atsigręžė į Lietuvą ir pasiūlė Jogailai vesti Jadvygą.(2 p. 43).
Kviesdami Jogailą į karaliaus sostą, lenkai turėjo savo tikslų. Pirmiausiai norėjo, kad Lietuva padėtų atgauti Pamarį ir dalį Kulmo, srities kurias buvo užgrobę vokiečiai ir atstūmę lenkus nuo Baltijos jūros.
Be to, lenkų ponus viliojo didelės galimybės kolonizuoti jotvingių, lietuvių, ukrainiečių, rusų ir kitas žemes.( 1 p.204)
Priežasčių kviestis didįjį Lietuvos kunigaikštį sau karaliumi turėjo būti dar ir daugiau. Pvz., politiką vairuoją ponai galėjo tikėtis, jog iš svetur atėjęs naujakrikštas karalius jų patarimų labiau klausys, negu kuris kitas Jadvygai besiperšantis kandidatas (4 p. 283)

Pagrindiniai sutarties pasirašymo tikslai:
1. Pakrikštyti Jogailą ir Lietuvos žmonės, kad Ordinas neturėtų preteksto puldinėti kraštą.
2. Sujungti Lietuvos ir Lenkijos pajėgas prieš Ordino ir totorių antpuolius.
3. Išlaikyti prijungtas slavų žemes ir plėstis jose.
4. Valdyti LDK žemes, ypač Podolėje ir Voluinėje, buvo didelis lenkų noras.
5. Gauti Lietuvos pagalbą susigrąžinant Galičo žemę, kurią buvo atėmę vengrai.
6. Likviduoti LDK suverenumą buvo vienas iš lenkų norų.
7. Susijungti reikalavo abiejų šalių ekonominiai interesai.

Sutarties sąlygos:

1. Jogaila veda karalaitę Jadvygą, tampa Lenkijos karaliumi
2. Sumoka Austrijos kunigaikščiui išpirką už sužadėtuvių sulaužymą.
3. Jogaila, jo broliai ir pavaldiniai priima krikštą.
4. LDK grąžina lenkų (krikščionių) belaisvius ir padeda atsiimti Galičą iš Vengrijos.
5. Lietuva ir jai priklausančios slavų žemės prijungiamos prie Lenkijos.
Krėvos pilyje 1385 m. rugpjūčio 14 d. Jogaila ir kiti patvirtino nedidelį, bet nepaprastai svarbų dokumentą, vadinamą Krėvos aktu. (1 p. 205).
Krokuvos Katedros kapitulos archyve tarp skelbiamų dokumentų atrasime ir daugeliui istorijoje girdėtąjį 1385 m. Krėvos unijos aktą, kuris, kaip aiškinama pridėtame akto pristatyme ir aprašyme, pamini ir aptaria būsimų Jadvygos – Lenkijos karaliaus (ne karalienės) vedybų su Jogaila – Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, sąlygas ir aplinkybes. Yra ir paties akto fotonuotrauka, kurią nesunku pasididinti, norint geriau žvilgtelėti į patį dokumentą ar jį paskaityti. Krėvos sutarties aktas. 1385 m. VII mėn. 14 d. saugomas Krokuvos Katedros kapitulos archyve, Inventorinis Nr. 188. Rašo prof. Violeta Rutkauskienė. Draugas The Lituanian World -Wide.
Ano meto lenkų politikai ir vėlesni istorikai labai vertino Krėvos sutartį, vadino ją unija, tvirtino, kad Jogaila pažadėjo prijungti Lietuvą prie Lenkijos karūnos, kad rusų žemės vienodai priklausančios abiem valstybėms, kad aktas išreiškęs visos politiniame gyvenime dalyvaujančios visuomenės gerą valią.(1 p. 206).
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės veikėjai Krėvos pasižadėjimus priėmė santūriai. Dalį jų padėjo vykdyti, o kitų, kurie neatitiko Lietuvos interesų, net visai nepaisė. (1 p. 207).
Vertinant Krėvos aktą, reikia žinoti, kad jis buvo parašytas lotyniškai, lenkų ponams diktuojant, o Jogaila su broliais tik patvirtino. Būsimasis karalius lotyniškai nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Raštininkai vartojo tokias formuluotes, tokius žodžius, kurie lenkų ponams buvo naudingiausi. To meto krikščionių supratimu, kelis kartus didesnė Lietuva galėjo būti prijungta prie Lenkijos, nes buvo pagoniška, taigi esanti žemiau už katalikišką Lenkiją. Be to, kunigaikštis negalėjo lygintis su karaliumi, tad ir karalystė negalėjo būti prijungta prie kunigaikštystės, o viskas turėjo būti atvirkščiai.(1 p.206)
„Originalas“ tikrų tikriausia klastotė rašo lietuviai mokslininkai Vakaruose. 1989 m. Čikagoje išleistoje knygoje „Lenkų įvykdytas Lietuvių tautos genocidas“ paruošė V.P. Uluntaitis. Čikaga 1989 m.
19 – 21 šios knygos puslapyje rašoma.“ Pažymėtina, kad dabar Lenkijos archyvuose esančio Krėvos susitarimo paskutiniame skirsnyje yra toks įrašas: „Terros suas Litvanuae et Russial coronae regni Poloniae perpetuo applicare…“ Aiškinant Krėvos susitarimą Lenkijos istorikai tvirtina, jogei žodis „applicare“ yra lygus žodžiui „incarporare“. Atseit Krėvos pilyje Jogaila su savo palyda raštu pasižadėjo įjungti Lietuvos ir Rusijos žemes į Lenkijos Karalystę; esą toks laikinas raštas, kuri Lenkijos istorikai vadina sutartimi, buvo patvirtintas Jogailos, Skirgailos, Kaributo, Lengvenio ir Vytauto antspaudais. Ir tai buvęs laikinas raštas, kuris, vėliau turėjo būti sutvirtintas, sudarant galutinį dokumentą. Būk tai toks dokumentas buvęs, bet tik visa nelaimė, kad jis neišliko. Dabartinis Krėvos susitarimo „dokumentas“, kuris saugomas Krokuvos diecezijos koplyčioje, kaip rodo pridedamoji faksimilė, neturėjo nei parašų, nei antspaudų. Antspaudai tebuvo prikergti 1835 metais. 1831 metų sukilimą pralaimėjus, kuomet tokiu būdu suklastotas dokumentas išstatytas viešai visuomenės žiniai. Pažymėtina, kad tie prikergti antspaudai yra tik Kaributo, Lengvenio ir Vytauto. Jogailos ir Skirgailos antspaudų lenkai, matyti, nedrįso prikabinti. O ir prikabintų antspaudų įrašai yra klaidingi, ypač Vytauto antspaude“( 5 p. 19 -21 ).
Šiandien nemažai Lietuvos ir Lenkijos istorikų sutinka, kad Krėvos sutartis nebuvo unija. Faktiškai tai nebuvo ir sutartimi, o tik ketinimų protokolu. Krėvos aktu Jogaila tik patvirtino per piršlybas Jadvygai Skirgailos jo vardu duotus pasižadėjimus. Jogailai užimant Lenkijos sostą, galėjo būti surašytas oficialusis Lenkijos ir LDK sutarties aktas. Tačiau tokio dokumento nėra žinoma. Atvirkščiai, yra net bandymų įrodyti, jog iki mūsų dienų Krokuvos kapitulos archyve išlikęs 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos akto originalas tėra politiniais tikslais Lenkijos pusės parengtas falsifikatas. Vėlesni Lietuvos ir Lenkijos didikų ginčai dažnai grįždavo prie Krėvos sutarties, lenkams įrodinėjant, kad nuo tos sutarties pasirašymo Lietuvos savarankiškumo siekiai neturi teisinio pagrindo.
Krėvos sutarties reikšmė:
1.Tai buvo pirmasis bandymas organizuoti stiprų, suvienytą Rytų Europos tautų atkirtį grobikiškai vokiečių Ordino politikai. Iškart šis atkirtis nebuvo pakankamai organizuotas; reikėjo dar laiko ir pastangų politiniam ir kariniam susivienijimui sutriuškinti Ordiną ir jo talkininkus, sulaikyti vokiečių feodalinę agresiją į Rytus.
Tačiau, iš kitos pusės, jau šį uniją parodė, kad Lietuvos ir Lenkijos bajorai siekia išlaikyti turimas ir užgrobti naujų rusų žemių.
2.Lietuvos Didžioji kunigaikštystė buvo sujungta su Lenkijos karalyste, o tikriau sakant prie jos prijungta. (1 p.206). Apskritai Krėvos sutartis nulėmė tolesnę Lietuvos istoriją .
.
3..Lietuvos bajorams suartėjus su lenkų šlėktomis, Lietuva neteko savo tautinės bajorijos. Ėmė nykti Lietuvos valstybingumas ir tautinė kultūra.(7 p.4.).
4..Unijos istorijoje svarbų vaidmenį suvaidino Jogailaičių dinastija, atvirai ir slaptai daugiau rėmusi Lenkų ponų, o ne lietuvių, reikalavimus ir tuo būdu siekusi išsilaikyti Lenkijos karalystės soste. Be, Lietuvos, Jogailaičiai nebūtų valdę Lenkijos. Todėl ši dinastija ir dėjo visas pastangas sujungti dvi valstybes, vieno asmens valdomas. Jogailaičiai pasidavė lenkų ponų įtakai ir nebesiekė išlaikyti Lietuvos savarankiškumo.( 7 p.4 ).
Krėvos aktas, nuo kurio prasidėjo glaudūs Lietuvos santykiai su Lenkija, nebuvo jokia sutartis, joks unijos aktas, kaip kad dažnai jis vadinamas. Tai buvo tik paprastas Jogailos derybų metu duotų pasižadėjimų patvirtinimas raštu. Toks raštas buvo padarytas tiktai vienas. ( 8 p.105 – 106)
Krėvos sutartį sudarė Lenkijos karalystė ir didysis Lietuvos kunigaikštis. Jogaila negavo Lenkijoje tokių prerogatyvų, kokias jis turėjo Lietuvoje, o Lietuva negalėjo jam suteikti pripažinto Europoje monarcho padėties, kokią jis gavo Lenkijoje. Lenkų bajorija per savo lyderius ir atstovavimo organus pasiūlė jai naudingą sandėrį. Asmeniškai sandėris buvo naudingas ir Jogailai. Šitą abipusę Lenkijos valstybės ir Lietuvos valdovo naudą apmokėjo Lietuvos valstybė ir visuomenė, kurių sąskaita ir buvo sudarytas minėtasis sandėris.. Esminis šios sąskaitos punktas buvo Lenkijos siuzerenitetas (viršenybė) Lietuvai. Jogailai buvo tas pats, nes jis liko ir Lenkijos karalius, ir didysis Lietuvos kunigaikštis. Lietuvai ir Lietuvių tautai tai, žinoma, buvo pragaištinga. ( 9)
[…] Sutartyje sakoma, kad Lietuvos ir Rusios žemes Jogaila turi prišlieti prie Lenkijos karalystės. „Prišlieti“ galima suprasti įvairiai, bet aišku viena: laimi tas, prie kurio šliejama, o ne tas, kurį prišlieja. Tiesa, neaišku, kiek laimi: ar šią nelygiateisę sutartį lėmė tik valstybių rango skirtumas (Lenkija – karalystė, o Lietuva – didžioji kunigaikštija), ar ir kokie realūs (taigi nepalankūs Lietuvai) ryšiai.
[…] Krėvos sutartis sukūrė sudėtingą leninę hierarchiją. Pagal ją didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila tapo Lenkijos karaliaus Jogailos nominaliu vasalu, neatsisakydamas savo tėvoninių realaus Lietuvos monarcho teisių. Vytauto įtraukimas šį santykį padarė dar sudėtingesnį. Lietuvos valdovo institucija suskilo į dvi pakopas: realųjį didįjį kunigaikštį ir nominalų jo senjorą aukščiausiąjį kunigaikštį. Tiek vienas, tiek kitas jų liko Lenkijos karaliaus nominaliais vasalais.(10).
Šiandien įvairūs istorikai skirtingai traktuoja Krėvos sutartį. Gaila, kad anot Maironio nebeprikelsime nei vieno senelio ir nebeišgirsime nei vieno žodelio iš senovės laikų.

Šaltiniai:
1. Kondratas M. Lietuvių Tautos ir Valstybės istorija I d. – Vilnius, Leidybos centras, 1994.
2. Gumuliauskas A. Besidomintiems Lietuvos Istorija – Vilnius periodika 1989.
3. Daugirdaitė- Sruogienė V. Vilnius, „Vyturys“, 1990.
4. Ivinskis Zenonas Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties – Vilnius, 1991.

5. Uluntaitis V. P. „Lenkų įvykdytas Lietuvių tautos genocidas“. – Čikaga, 1989.

6. Autorių kolektyvas M. Jučas Lietuvių karas su Kryžiuočiais. Vilnius. – Mintis, 1964.
7. Jučas M. Nuo Krėvos sutarties iki Liublino unijos. Kaunas – Šviesa , 1970.
8. Šapoka A redagavo. Lietuvos istorija – Kaunas, Šv. Ministerijos K.L.K. leidinys Nr. 479, 1936.
9. Gudavičius E. LTSR MA darbai. Serija A 1977, t 1 (58) Politinės Krėvos sutarties pasekmės Lietuvoje.
10. Gudavičius E.“ Krėvos sutarties teisinė esmė“, in Edvardas Gudavičius, Lietuvos europėjimo kelias: istorinės studijos. Vilnius: Aidai:,2002, p. 337, 339